Pedantiškoji papūga

jbarnes tarp jaunimoApie Juliano Barneso romaną „Flobero papūga”, originalas („Flaubert’s Parrot”) išleistas 1983 m. Londone, lietuviškas vertimas (vert. Nijolė Chijenienė) – „Baltos lankos”, Vilnius, 2011 m.

Ne iškart supratau, kad Julianas Barnesas – mano naujas draugas ar netgi „tete”. Prieš pusmetį jo esė rinkinį „Nothing to Declare” radau bibliotekos skyriuje prie knygų apie įvairių pasaulio šalių istoriją, nors tai greičiau trijų šimtų puslapių preliudas (arba papildas) knygai apie Gustave’ą Flaubertą – „Flobero papūga”. Paskaičiusi keletą skyrių nusprendžiau griebti paties Flauberto „Madam Bovary” (tai pirmas romanas, kurią perskaičiau e-skaityklėje Kindle). Didelio įspūdžio Flauberto stilius man nepaliko, gal kad senoviškas vertimas (į anglų) – dabar yra naujesnių, geresnių. Bet jaučiu, kad skaitysiu jį dar.

Nes prieš kelias savaites knygyne – tam, kad sąskaita būtų suapvalinta – prigriebiau ir Barneso išliaupsintąjį romaną „The Sense of an Ending” („Pabaigos nuojauta”), kuris nuo 2011 m. vis dar guli perkamiausių lentynoje ir vis gundo mane gražiu viršeliu. Ir ką. Apstulbau. Taip gerai parašyta!

Tuomet atėjo laikas prisiminti, kad seniai turiu įsigijusi Barneso apsakymų rinkinį „Pulse”, o galiausiai juk galima pagaliau perskaityti ir „Flobero papūgą” (deja, skaičiau ne lietuvišką vertimą, bet žinau, kad jo kokybė įvertinta Metų verstinės knygos vardu). Tai dabar jau mano galva pilna Barneso.

Pagalvojau, keista lietuviškoje spaudoje vis dar rasti, kad žodžiai „netradicinis romanas” skiriami kūriniui, parašytam kone prieš trisdešimt metų. Ar taip jau netradiciška yra atsisakyti linijinio pasakojimo? Jau tikrai nebeoriginalu. Tais laikais, kai „Flobero papūgą” rašė Barnesas (maždaug 1983–iaisiais), ir jam tai buvo trečiasis romanas, jis nusprendė pažaisti su forma taip, kaip kiti postmodernistai žaidė iki jo. Ir gerai gavosi.

„Flobero papūga” – žanrų mišinys. Čia randame dalis, kurios galėtų būti pavadintos novelėmis, randame beveik publicistinį straipsnį, tiesiog literatūros kritiką (nors autorius slepiasi po išgalvoto veikėjo kauke – viename interviu sakė, kad taip gali atviriau kalbėti, būti agresyvesnis), prancūzų rašytojo Gustave’o Flauberto biografiją, laisvos formos esė, su sąrašais, enciklopedijomis, pamąstymais apie rašymą ir šiaip gyvenimą. Barnesas kartais vadinamas idėjų romano rašytoju, taigi jo kūryboje apstu filosofinių apmąstymų (nenuostabu – jo brolis filosofas), veikėjai gali atstovauti kurią nors idėją, būti jos išsakytojais, vaizdingiau kalbant – ruporais.

Pavyzdžiui, romane „The Sense of an Ending” (kuris man, beje, patiko labiau, nei „Flobero papūga”), autorius vėl grįžta prie paprasto, bet labai neprasto, tiesiog meistriško linijinio pasakojimo. Įdomu lyginti šiuos du romanus.

Jų parašymą skiria trisdešimt metų laikotarpis. (Sutapimai: Barnesas yra mano tėvo amžiaus, o „Flobero papūgą” parašė būdamas mano amžiaus – trisdešimt aštuonerių.) Tačiau abiejų romanų pagrindiniams veikėjams – tiek pat metų (virš šešiasdešimt). Abu jie yra vienaip ar kitaip netekę žmonos (mirusi, išsiskyrusi). Dar įdomu, kad pats Barnesas tapo našliu 2008-aisiais (taigi rašydamas „Flobero papūgą” jis dar nežinojo, kaip neteks žmonos). Barneso žmona – kuri buvo ir jo literatūros agentė – kuriam laikui buvo jį palikusi dėl moters, kitos rašytojos (Jeanette Winterson, jos romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai” šiemet išleis „Kitos knygos”), bet vėliau sugrįžo į šeimą. Tikras detektyvas!

Palaukit, Barnesas, prisidengęs slapyvardžiu, rašo (tiksliau, rašė) ir detektyvus. Barneso žmonos vardas ir pavardė Pat Kavanagh. Barneso, kaip detektyvų rašytojo, pseudonimas – Danas Kavanaghas ir jis netgi turi savo internetinį puslapį (nuoroda), kuriame pristatomas taip:

„Danas Kavanaghas gimė 1946 m. Sligo grafystėje. Prisiekęs pamokų praleidinėtojas, ištvirkautojas ir menkas vagišius, septyniolikos jis paliko namus ir įsidarbino Liberijos laive padėjėju. Pasprukęs iš laivo Montevidėjuje, jis klaidžiojo po Ameriką užsiimdamas įvairiais darbais: rodeo tramdė bulius, Tuskono drive–ine dirbo padavėju ant riedučių, San Francisko gėjų bare – apsauginiu. Šiuo metu jis dirba Londone, tačiau atsisako pasakyti kur konkrečiai. Gyvena Šiaurės Aislingtone.”

Vargau, versdama šį prisistatymą, nes jis puikiai iliustruoja autoriaus humoro jausmą ir polinkį į saviironiją. Tikrai britiškas jo humoras, kartais juodas. Ironija Barnesą patraukė ir mėgstamiausias prancūzas rašytojas Flaubertas.

Bet grįžtant prie detektyvo. Galima sakyti, kad ir šio žanro pėdsakų esama abiejose mano lyginamose knygose. Autorius intriguoja mus, neatverdamas kortų iškart (o, kokia tai naudinga priemonė bet kokio žanro kūriniui!): tai kuri kimšta papūga yra tikroji, ta, į kurią rašydamas žiūrėjo Flaubertas, ir išvis – kodėl mes apie ją skaitome? Tai kas iš tiesų nutiko tam žmogui, kuris mums dėsto savo teoriją apie faktus iškraipančią atmintį, istorijos nepatikimumą ir nerimą dėl tuščiai nugyvento laiko? Tik tuomet, kai visi mazgeliai atrišti, mus palieka. Sutrikusius. Patyrusius išgyvenimą.

Barnesas netuščiažodžiauja. Jo romanai – itin mažos apimties, palyginus su kitais. Minimali romano suaugusiems apimtis šiais laikais – trys šimtai puslapių, o Barnesas sau leidžia šimtą penkiasdešimt. Ir vis tiek nekyla noras pavadinti tai apysaka ar mažuojou romanu. Savo turiniu, o ypač – poveikiu, jo kūriniai yra dideli. Kita vertus, skaitant kelintą Barneso kūrinį ima smelktis mintis, kad jis rašo vieną ir tą pačią knygą. Gal dėl to, kad anglas? Patologiškai pastovus žmogus? O gal tai vis tas autoriaus strigimas savoje schemoje… Na, bet dar per mažai jo perskaičiau, kad kaltinčiau tuo.

Skaitydama galvojau apie literatūros skirstymą, apie žanrus, kurie dabar dažna mano apmąstymų tema. Barnesą daug negalvodama priskirčiau prie intelektualiųjų, aukštosios literatūros kūrėjų. Tačiau jis yra lengvai skaitomas, gerai perkamas, galima sakyti, netgi madingas autorius. Priimdamas Man Bookerio apdovanojimą, Barnesas sakė, kad nemano, jog gera literatūra yra nepaskaitoma. Daugelis knygų iš pasaulio literatūros lobyno yra lengvai skaitomos ir suprantamos. Tikrai, kažkoks keistas stereotipas, kad aukštoji literatūra turi būti nuobodi ir nesuprantama plačiai skaitytojų auditorijai. Ir kas tą stereotipą „paleido į apyvartą”? (Seniau įtariau, kad lietuvių kritikai, bet dabar aišku, kad jie ne vieni…)

Barneso kalba yra aiški, tiesi, netgi sakyčiau skaidri. (George’o Orwello priesakai rašyti švarią it stiklas prozą – pildomi.) Tačiau toji kalba ir turtinga – man vietomis nebuvo lengva suprasti dėl anglų kalbos. (Turbūt ir versti į lietuvių buvo labai nelengva, todėl – ovacijos meistrei Nijolei Chijenienei.) Tas anglų aukštasis stilius tikrai žavi paprastumu ir drauge talpumu, parinktais tikslesniais, nors rečiau vartojamais, žodžiais, kur ne kur paskanintas lakia frazė ar vaizdiniu.

Jei lietuviai dar pripratę (nežinia, iš kur, nuo kada), kad gera literatūros kalba turi būti literatūriška ir metaforiška, įdomu pažvelgti, kas gi vertinama brituose. Pastebėjau, kad jų aplinkoje literatūriškumas yra tolygus dirbtinumui, o tirštos metaforos tinka nebent poetiniam romanui. Barneso tekste ilsiesi nuo literatūriškumo ir metaforų. Saiko jausmas jam padeda atsidurti arčiau skaitytojo, be trikdžių vesti į gilų pokalbį rimtomis temomis. Tačiau vis atpalaiduojant humoro dozėmis! Šis autorius tiesiog žino, ką daro. Ir tai taip malonu jausti skaitant…

Jo tekste jaučiamas saikas. Irgi angliška, ar ne? Viskas, kas angliška, Barnesui nesvetima. Dar viena savybė jam būdinga – pedantiškumas. Jis pats tai supranta ir neslepia. Pedantiškumas praverčia ir virtuvėje! (Barnesas yra išleidęs kulinarinę knygą „Pedant in the Kitchen” , bet jos dar neteko vartyti.) Tai gera rašytojo savybė, ypač jei jis ketina rašyti, remdamasis istoriniais ar biografiniais faktais ir vaistų gamintojo tikslumu…

Tą jo klinikinį susidomėjimą angliškumu pastebėjo ir kritikai. Štai, ką rašo Michaelis Woodas:

„Julianas Barnesas specializuojasi angliškume taip, kaip kai kurie gydytojai specializuojasi kaulų lūžiuose ar nervų sutrikimuose. Kaip daugelis tikrų anglų, jis neturi chroniškų nusiskundimų šia liga, kuri, bet kuriuo atveju, yra labiau temperamento, negu paso reikalas. Tačiau jis begal susižavėjęs ja, ir niekas taip, kaip jis, nepažįsta šios patologijos tamsių, tylių užkampių.“ (nuoroda)

Iš Barneso galima pasimokyti ramybės ir pasitikėjimo savo pasakojimu. Posakis „ne nupasakok, o parodyk” visai gali būti nurašytas. Taip stipriai gali veikti vien aiškus autoriaus balsas, nuvedantis gilyn minčių ir idėjų labirintais. Grįžtant prie „Flobero papūgos” – atsitinka panašus dalykas ir nelinijiniame pasakojime. Ar mums kalba pats Barnesas? Ar tai žaidimas – jis slepiasi po buvusio gydytojo Braitvaito kauke? Abu dalykai arba nei tas, nei anas. Mus išmeta iš fikcijos pasaulio, esame ir ten, ir čia, laikantys rankose knygą. Sekantys, kuo baigis pedantiškojo anglo patologija: vaikytis po Prancūziją seniai mirusio rašytojo šmėklą, spoksoti į kimštos papūgos akis ir šiurpti nuo minties, kad štai pats Flaubertas yra arti ir tikras.

Beje, nuo tos frazės ir aš maloniai pašiurpau. Ir vėliau vis galvojau, kad nuo šiol ir pati būsiu tarsi pastovėjusi priešais tą papūgą – ir patį Flaubertą. Būsiu patyrusi jo groteską. Mat papūga šiame romane yra bendrai rašytojo metafora, ištraukta interpretuojant Flauberto apsakymą „Paprastoji širdis”. „Ar rašytojas yra kažkas daugiau už kalbančią papūgą?” – retoriškai klausia Barnesas/Braitvaitas. Na, tikrai, panašumų yra.

Nepatikimas Barneso knygų pasakotojas. Panašu, kad jį, o ir mane, labai traukia tokie „nepatikimi” pasakojimai ir jų galimybės. Smagu užsukti detektyvą. Klausai klausai (tiksliau, skaitai) ir imi netikėti, imi galvoti pats, o galiausiai susidėlioja visai kitas paveikslėlis, negu galėjai numanyti iš pradžių. Man tai – sofistikuoti žaidimai forma.

Johnas Updike’as recenzijoje (dar 1985-aisiais) apie „Flobero papūgą” rašė, kad jei tai

„…yra, kaip kukliai informuojama jos viršelyje „apsimetėlis romanas… romanas, kuris nuolat stebina”, tai savo žanre (kurį esu skaitęs) jis – keisčiausios formos atstovas po Vladimiro Nabokovo „Blyškios ugnies”. Kita vertus, jei tai biografinis-kritinis traktatas apie mirusį rašytoją, tai tuomet tai keisčiausias ir žaismingiausias atstovas po Nabokovo „Nikolajaus Gogolio”.” (nuoroda)

Aš pati nesu skaičiusi tiek daug (kiek norėčiau) šios formos atstovų, kad gebėčiau giliau analizuoti Barneso kūrybą, tad šis straipsnis tegul ir liks panašesnis į reklamą, negu į recenziją. Malonu Barnesą skaityti ir stiebtis. Malonu jausti, kad tai intelektualas, kurį supranta ne tik kiti intelektualai. Juokiausi, viename interviu išgirdusi, kad Barneso mama apie savo dviejų sūnų darbus sako: brolio filosofo knygas galiu skaityti, bet nesuprantu, o Juliano knygas suprantu, bet negaliu skaityti! Mat jai sūnaus literato kūriniai atrodo pernelyg – neangliškai – nepadorūs… (Anglai kaltina Barnesą europietiškumu!)

O pabaigai – žvilgtelėjimui į darbo metodus – išverčiau keletą ištraukų iš jo interviu literatūriniam žurnalui „Paris Review” (nuoroda):

Etiketės man visuomet atrodo beprasmės ir erzinančios – ir, bet kokiu atveju, postmodernizmo aušroje jos berods išsibaigė. Sykį kritikas pavadino mane „pre-postmodernistu” – mano nuomone, tai nei aišku, nei naudinga. Romanas yra iš esmės realistinė forma, net kai interpretuojama labiausiai fantasmagorišku būdu. Romanas negali taip, kaip muzika, būti abstraktus. Galbūt, jei romanas pilnas teorijų (prisimenant nouveau romaną) arba lingvistinių žaidimų (prisimenant „Finnegans Wake”) jis gali nustoti būti realistinis; bet tuomet jis nustoja ir būti įdomus. (…)

Rašytojas romaną tik tuomet tikrai pradeda, kai randa formą, kuri atitiktų istoriją. Žinoma, gali eksperimentuoti ir sakyti sau, jog galvoji, kokias naujas formas gali šiam romanui rasti, tačiau kol neatsiranda ta tinkama idėja, tai tuščias reikalas; su idėja tos susikryžminančios formos ir turinio vielos ima kibirkščiuoti. (…)

Gali būti įtakotas neakivaizdiniu būdu ar net įtakotas rašytojo, kurio nemėgsti, jei jis daro kažką gan drąsaus. Pavyzdžiui, esu skaitęs romanus ir galvojęs, kad šitas dalykas neveikia arba šitas tikrai nuobodokas, bet galbūt formos brutalumas ar ataka, ar rizika sukelia mintį, jog toks rašymo būdas – ar jo variantas – galėtų suveikti. (…)

Neturiu nieko prieš tai, kad jie nori uždirbti pinigų – romanistai ilgą laiką visai neuždirbdavo pinigų – ir manęs neerzina dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris priima šimto tūkstančių svarų pasiūlymą už pirmąjį savo romaną. Bet mane erzina, kad tokie sukuria dažniausiai kažką visiškai tradiciško, kokią nors istoriją apie grupę dvidešimties su virš amžiaus jaunuolių, apsigyvenančių viename bute, apie jų emocinių išgyvenimų pakilimus ir nuosmūkius, ir viskas pasakojama tokiu būdu, kuris bus lengvai ir greitai perkeltas į ekraną. Tai nėra labai įdomu. Parodykit man daugiau ambicijos! Parodykit man susidomėjimą forma! Parodykit man, kodėl ši medžiaga geriausiai perteikiama romano forma. O taip, ir prašau parodykit bent kiek pagarbos didiesiems praeities romanistams. (…)

Flaubertas sakė, kad menininkas turėtų nerti į gyvenimą kaip į jūrą, tačiau tik iki bambos. Kiti nuplaukia taip toli, kad pamiršta savo pirminį norą būti menininkais. Akivaizdu, būnant rašytoju tenka daug laiko praleisti vienam, o buvimas romanistu reikalauja ilgesnių laiko tarpsnių vienatvėje, negu buvimas poetu ar dramaturgu. Tas duodu-imu, vykstantis bendros kūrybos menuose, turi įvykti romanisto viduje. Tačiau tuo pat metu, ieškodami tikriausio gyvenimo atvaizdo, dėkingi vis atsigręžiame į literatūrą, argi ne? (…)

Bet kai būdamas dvidešimt pirmojo amžiaus anglų romanistu atsisėdu priešais savo IBM 196c, jokia kryptimi ar jokiu sąmoningu būdu nesigręžioju į didijį devynioliktojo amžiaus prancūzą, rašiusį žąsies plunksna. Romanas, kaip ir technologijos, pasistūmėjo į priekį. Be to, Flaubertas rašė kaip Flaubertas – kokia nauda būtų iš to, jei kas nors darytų tą patį? (…)

Nelabai pritariu tam vampyriškam nusiskundimui, nes niekas niekada rašytojo neprašė būti rašytoju. Girdėjau žmones sakant: oi, taip vieniša! Na, jei nemėgstat vienatvės, tai nerašykit. Dauguma besiteisinančių rašytojų, mano nuomone, tik vaidina. Žinoma, tai sunkus darbas – taip ir turi būti. Bet pavyzdžiui, ar susikeistumėt vietomis su hyper aktyvių dvynių aukle?

Diagnozė: maratonas

murakamis bėga

Šiandien sukdama penktą ratą aplink stadioną suvokiau, kad prieš kelias dienas savo draugei laiške antrą kartą papasakojau, kad Literatūra ir menas” paprašė mano interviu, ir kaip aš džiaugiuosi, kad kaip tik šiuo metu, nes greit pasirodys mano naujas romanas ir t.t… Kas tai – marazmėju? Mintyse nusijuokiau: ne, tiesiog senas įprotis pasakoti istoriją daug kartų, vis vaizdingiau, kol pamažu paversi ją anekdotu – atsinešiau tai iš aktorystės laikų.

Paskui pagalvojau: juk tai susiję su interviu klausimais, kurie mane sujaudino, gal tiksliau netgi sudirgino. Vienas iš jų:

Jūsų tinklaraštyje gausu medžiagos, pastabų apie rašymo techniką, tekstų strūktūras, užsimenate, kad darote eskizus, perrašote. Ar tokios rašymo dirbtuvės visada padeda, ar nebandėte palikti nuošalyje logišką, konkretų prozos sakinį nuošalyje ir laisvai leisti dirbti vaizduotei, pasąmonei?

Ar tik aš viena šiame klausime jaučiu kūrybos ir darbo supriešinimą? Man jau ne pirmą kartą pasirodo, kad tas perrašymas” kai kurių lietuvių literatų įsivaizduojamas kaip bausmė kalėjimu iki gyvos galvos. Kam perrašinėji – atsipalaiduok ir rašyk į pūdymus!

Išties jau esu perskaičiusi tiek garsių ir nelabai garsių pasaulio autorių pasisakymų apie perrašymą, kad nepajėgčiau įsivaizduoti, o ir dirbti kitaip. Atsakinėdama į interviu pajutau, kad kyla daug pašalinių minčių ir turiu rašyti į šoną” (nes visko į atsakymus nesudėsi), daugiausia būtent apie perrašymą. Turbūt šią temą verta išskleisti dar viename straipsnyje, nors jau rašiau apie tai čia:

Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai

Nepadorus redagavimas

Darom operaciją

Straipsnyje Ką niekino Keruakas” (nuoroda) rašiau:

Dauguma įsivaizduoja, kad pirmasis kūrinio variantas yra šventas. Kaip jau „išsiliejo“, taip ir turi likti. Tokia Prozos Dievo valia. Realybė yra kiek kitokia: dauguma puikių autorių parašo ne vieną eskizą iki tol, kol jiems pavyksta kūrinį išbaigti.

Žymiausias visų laikų vieno eskizo fanas – Džekas Keruakas (Jack Kerouac) teigė, kad kūrinio taisymas – tai amoralu. Nesąžininga. Karmos įžeidimas. „Netaisydamas to, ką parašei,“ – sakė jis, – „tiesiog pateiki skaitytojams tikrus proto veikalus, gimusius pačiame rašymo momente: išpažįsti savo mintis apie įvykius savitu, nepamainomu būdu…“

Ką gi, neseniai perskaičiau apie Kerouacą tokių faktų, kurie suklibina jo teiginių patikimumą, ir sužinojau metodus, kaip buvo rašomi tikri proto veikalai”. Originalaus Kerouaco Kelyje” leidime (be pastraipų, vienas ištisas tekstas, spausdintas ant teletaipo ritinio) radau išsamų įžanginį straipsnį apie šio kūrinio gimimo procesą.

Pasirodo, rašoma ant teletaipo ritinio buvo tikrai tris savaites (teigiama, kad autorius nevartojo narkotikų, tik gėrė kavą), tačiau plotas aplink spausdinimo mašinėlę buvo išklotas užrašų knygutėmis, pilnomis paruošiamųjų tekstų. Prieš tai šį romaną Kerouacas vis bandė pradėti rašyti ne ant teletaipo ritinio, bet kažkiek parašydavo ir vis mesdavo. Jis keitė pavadinimus, personažų vardus, ieškojo įvykių, kuriuos tiktų aprašyti. Paskui įvyko nušvitimas, jis užsidarė, sėdo ir rašė. Nuo teletaipo eskizo iki knygos publikavimo praėjo net šešeri metai, ir tuo laiku eskizą komentavo ir su autoriumi dirbo net ne vienas, o visa grupė žmonių (tarp jų pvz. jo draugas poetas Allenas Ginsbergas), tad retoriškai netgi galima paklausti, ar Kelyje” yra vieno žmogaus kūrinys?

Dažniausiai neteisingai interpretuojamas Kerouaco pasisakymas apie tai, kad reikia pateikti skaitytojui savo sąmonės srautą, nes jis tikras”, ir t.t. Reikia atsižvelgti į kontekstą, į tai, kad prieš bitnikų kartą buvo rašoma pasvertu, stilingu, santūriu stiliumi. Staiga įsiveržia viesulas – džiazo naktų, meilės naktų, narkotikų ir tranzuotojų istorijos. Tačiau vis tiek tam, kad tas viesulas atrodytų organiškas, o be to dar ir paskaitomas”, prie jo reikėjo rimtai padirbėti.

Taigi Kerouaco mitas – sugriautas! Bet dar vienas kito žymaus autoriaus kūrinys man atrodė vertas puikaus pirmojo ir paskutiniojo eskizo” titulo.

Williamo Faulkerio Kai aš gulėjau mirties patale”. Gyvenant Amerikoje, man į rankas pakliuvo originalaus šios knygos eskizo leidimas. Paaiškėjo, kad Faulkneris kai kur žaidė su forma ryškiau, negu rastume lietuviškąjame vertime (kuris darytas ne pagal originalų leidimą). Pavyzdžiui, kai kurių pastraipų pabaigose tyčia nėra taškų

To leidimo įžangoje perskaičiau, kad Faulkneris rašė šią knygą šešias savaites naktimis, dirbdamas gaisrinėje (sargu?). Nedidelė knygos apimtis ir toks aiškiai apibrėžtas darbo laikas leidžia spėti, kad pirmasis eskizas buvo toks geras, jog beliko jį atspausdinti mašinėle ir siųsti leidyklai…

Kaip pasisekė, kad paskutiniame almanacho Metai” numeryje kaip tik publikuojamas Faulknerio interviu žurnalui Paris Review”, ir štai ištrauka:

Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plyta draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant Kai aš gulėjau mirties patale”. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. (Metai” 2012 m. gruodžio 12 d.)

Toliau jis dar papasakoja, kaip vis perrašinėjo Triukšmą ir įniršį”, bet vis tiek galiausiai liko nepatenkintas rezultatu. Žinoma, kai kas gali neskaityti toliau Faulkerio sakinio: Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininio darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų kokia nors teorija.” Taip taip, visiškai sutinku! Tačiau Faulkneris neneigia technikos svarbos. Toliau skaitome: „(…) kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis”. Ir jėzusmarija, kokia puiki jo technika ir kiek taisyklių savo kūryboje jis sulaužė, todėl yra vienas didžiausių pasaulio literatūros meistrų.

Ta mano draugė, kuriai du kartus papasakojau istoriją apie interviu, kaip tik dovanų gavo amerikietišką, veikiančią, labai gražią spausdinimo mašinėlę. Tai man priminė dar vieną dalyką: ne taip seniai rašytojai neturėjo kompiuterių ir todėl daug kas buvo įpratę pirmąjį eskizą rašyti ranka, antrąjį – spausdinti mašinėle, ir tik tada, jei viskas tenkina, perspausdinti švarraštį (ar pasamdyti žmogų, kuris perspausdintų be klaidų). Taigi neperrašyti novelės ar romano tiesiog negalėdavai fiziškai. Pastumdyti tekstą, sukeisti vietomis paragrafus, perkelti žodžius iš vienos vietos į kitą – nebent žirklių ir klijų pagalba (kai kas taip ir darydavo). Sakysite, tai ne perrašymas, jei tiesiog perspausdini tekstą? Ne, būtent tai ir yra perrašymas.

Tai tarsi grojimas iš natų, tik nuo kažkurio momento tikslus laikymasis to, kas popieriuje, tampa neįmanomas ir virsta gyva improvizacija. Laikomasi tik bendrų dalykų – galbūt turi vis tiek įvykti tam tikras įvykis, veikėjų vardai tie patys, bet pasako jie savo žodžius jau kitaip, kai kurios scenos lieka tokios, kokios buvo ir pirmajame eskize, kitos – dingsta… Štai ir kūrybos laisvė!

Tai tarsi tos pačios istorijos pasakojimas dar ir dar kartą, ieškant vis geresnio būdo pasiekti klausytoją (bet nebūtinai siekiant paversti tą istoriją anekdotu, kaip kad aš kartais darau gyvenime). Visai gali būti, kad niekada nebūsi patenkintas savo istorijos variantu. Galbūt pajusi, kad atėjo laikas palikti viską taip, kaip yra. Galbūt pajusi, kad šitos istorijos dar neverta duoti skaitytojui. Galbūt niekada nebus verta. Galbūt ateis laikas ir perskaitęs suvoksi, kaip dar galėtum papasakoti ją, kitaip. Perrašant pirmąjį eskizą jau gali galvoti apie skaitytoją, bet gali vis dar rašyti sau (nes bus dar n-tasis eskizas – skaitytojui).

Nedaug kas klausinėja lietuvių rašto meistrų apie jų darbo metodus. Tačiau randu šiek tiek pasakojimų. Štai Eduardas Cinzas prisipažino, kad atkala” savo romanus rašomąja mašinėle po kelis kartus ir dargi labai prašo kuo žiauresnių pastabų, nes nori tobulėti. Štai Juozas Baltušis yra sakęs:

Rankraščius taisau ir perrašinėju po kelis kartus, atskirus epizodus, ypač dialogus – po keliolika. Kūryba yra darbas. Visų pirma – darbas. Prisipažinsiu, būtent šitie, sakyčiau, juvelyriniai išieškojimai suteikia man daugiausia džiaugsmo. (nuoroda)

Kiekvienam įsitaisius po kompiuterį, atsirado daug įgimtų talentų”, kurių pirmojo eskizo nevalia gadinti, nes bus bloga karma”. Bet faktai rodo, kad ir šiais laikais perrašinėjančių rašytojų daugiau, negu neperrašinėjančių, nors tokių tikrai yra. Štai tūlas Alanas Hollinghurstas, 2004-aisiais laimėjęs Bookerio prizą už knygą The Line of Beauty”, prisipažįsta, kad retai perrašo. Tačiau čia pat paaiškina:

Šioje knygoje, labiau, negu bet kada, yra klausimas, ką palikti. Surinkau daug medžiagos, kurios galiausiai nusprendžiau nepanaudoti. Visgi aš beveik neperrašinėju. Rašau rašaliniu parkeriu į didelius sąsiuvinius. Viena iš priežasčių, kodėl esu toks lėtas, yra tai, kad bandau parašyti gerai iš pirmo karto.*

Kažkur skaičiau, kad Fiodoras Dostojevskis kelis kartus (ranka!) perrašė Idiotą”, vis skundėsi, kad sunku kurti Miškino personažą, vis gaunasi negyvas.

Vladimiras Nabokovas, prieš parašydamas Lolitą”, sukūrė novelę The Enchanter” (magas, kerėtojas, žavėtojas?), kurią aš irgi radau ir perskaičiau – ji buvo išleista po daugelio metų, jau nugriaudėjus Lolitos” sėkmei. Nabokovas rado eskizą, perskaitė ir nusprendė, kad jis vertas būti publikuojamas atskirai, kaip visai kitas kūrinys. Labai įdomu matyti panašumus ir skirtumus su romanu. Dar vienas žvilgsnis į rašytojo dirbtuves, kurį gali mesti kiekvienas – susirasti Nabokovo nebaigtą romaną Laura”, kuris, rašytojui mirus, taip ir liko užrašų ant kortelių formoje. Taigi tai net ne pirmas eskizas, o pasiruošimas jam.

Tačiau neperrašyti tikrai galėtų tie rašytojai, kurie rašo savo atsiminimus, sąmonės srautus, arba tie reti žemčiūgai”, kurių kūryba publikuota po mirties (pvz. Franzas Kafka, Robertas Walseris). Visgi kaip tuomet suprasti, kai rašytojas sako: rašiau šį romaną penkerius metus? Sakoma, Jamesas Joyces’as rašė iškrapštydamas kiekvieną sakinį. Anekdotas: sutiktas pasivaikščiojime Joyce’as į klausimą, ar gera buvo diena rašymui, draugui atsakė: Gera diena! Parašiau tris sakinius!” Girdėjau ir šio anekdoto pratęsimą, kai Joyces’as į tą patį klausimą atsako: Nė sakinio neparašiau, bet jau žinau žodžius, kurie bus tame sakinyje!” Visai normalu, kad Ulisas” buvo parašytas per aštuonerius metus. Tačiau toks kūrybos būdas yra radikalus ir reikalauja labai didelio susitelkimo, o gal atsiskyrimo ir netgi tuštumos asmeniniame gyvenime? Kaip ten bebūtų, geriau nebandyti pakartoti Joyce’o. Galima ramiausiai parašyti romaną per tris mėnesius, padėti jį trims mėnesiams, perskaityti ir perrašyti per kitus tris mėnesius… ir taip toliau, kol pasirodo gana.

Joyce Carol Oates (labai produktyvi ir labai žymi amerikietė rašytoja) savo romanus perrašo daug kartų (beje, pirmąjį eskizą rašo ranka) ir rašo vieną per kitą, todėl kartais tais pačiais metais pasirodo kelios naujos jos knygos. Apie The Gravedigger’s Daughter” ji sako:

Vien tik įžanginė dalis buvo perrašyta (revised) penkiolika kartų (…). Kai priartėju prie romano pabaigos, perrašau drauge ir pabaigą, ir pradžią. Man tai ir yra rašymas.*

Umberto Eco sako, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo eskizo parašo jų kartais net ne dešimtimis, o šimtais – ypač nuo tada, kai atsirado kompiuteris. Be to, jam padeda asistentas. Daug pasaulinio lygio rašytojų įsidarbina asistentą, nebūtinai ghost writer” pareigose… Kodėl? Kad padėtų pasąmonę atpalaiduoti? Kad padėtų dirbti!

Gunteris Grassas sako, kad jo rašymas yra melai, nes nuo pat vaikystės mėgo išgalvotas istorijas:

Taigi negaliu kliautis savo atmintimi. Nes atmintis mėgsta pagražinti, mėgsta sudėtingus dalykus supaprastinti, o aš norėjau užrašyti tą nepasitikėjimą atmintimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradedu pasakoti istorijas vienu būdu, o paskui imu taisyti, varijuoju.*

Nobelio laureatė (afroamerikietė) Toni Morrison labai daug dirba, kad jos proza būtų aukštos kokybės, kalboje jaustųsi įtampa, aistringumas, būtų gausu vaizdingų šnekamosios kalbos išsireiškimų… Morrison rašo pirmąjį eskizą ranka, paskui perrašo tekstą kompiuteriu, o paskui be galo perrašinėja.*

Išsamiame Salmano Rushdie interviu tam pačiam The Paris Review” (šįkart naudojuosi anglišku tekstu) galima rasti daug darbo su eskizais smulkmenų. autorius pasakoja apie keletą redaktorių, kurie yra davę vertingų techninių pastabų, ir tai labai pagerino kūrinius, išgelbėjo nuo klaidų. Kai nerašau knygos, dirbu lygiai taip pat sunkiai, kaip ir rašydamas,” – sako Rushdie. Rašydamas romanus, skaito poeziją. Kūrybinės karjeros pradžioje, į stalčių” padėjo tris nevykusius romanus, dėl prastos ketvirtojo (pirmojo publikuoto) kokybės jam šiek tiek gėda. Jis dirba tikrai daug (ir prirašo daug):

Pirmas dalykas ryte atsikėlus man yra perskaityti tai, ką parašiau prieš dieną. Nesvarbu, kaip gerai manai padirbėjęs tą dieną, visuomet bus kas nors ne iki galo įsivaizduota, koks nors dalykėlis, kurį reikėjo pridėti ar išimti, ir turiu pasakyti – ačiū Dievui už laptopus, nes jie labai palengvina darbą. Tas procesas, kai kritiška akimi skaitai praeitos dienos darbą, yra būdas sugrįžti į kūrinio pasaulį. Bet kartais tiksliai žinau, ką noriu daryti, tiesiog sėdu ir rašau. Nėra vienos taisyklės. 

Nėra vienos taisyklės, bet yra daug teorijų apie tai, kaip geriausia dirbti. Pasiseka, jei randi teoriją, kuri tau tinka labiausiai, arba išgalvoji naują. Haruki Murakami rašė savo pirmuosius romanus ieškodamas savo darbo metodo, tvarkos principo, o paskui rado:

Mano teorija – jei gyveni labai ritmiškai (repetitious life), tavo vaizduotė veikia labai gerai. Ji labai aktyvi. Todėl kasdien keliuosi labai anksti ryte, sėdu už darbo stalo ir esu pasiruošęs rašyti.*

Taigi rytais jis keletą valandų rašo, nubėga dešimt kilometrų, o popiet daro vertimus. Nesvarbu, kur gyvena – Japonijoje ar Amerikoje, jo dienos rutina ta pati. Nesu įsitikinusi, ar jis perrašinėja savo storus romanus. Visai tikėtina, kad ne, iškart rašo puikiai. Bet iš rašytojo, kuris turi valios ir žino metodą, kaip kasdien bėgioti maratonus, šito galima tikėtis.

Manau, net jausdamas, kad perrašinėjimas – ne kiekvienam tinkamiausias metodas, visgi būsi išmintingas bent kartą išbandęs, o tada jau gali atmesti. Kol kas sutikau tik vieną lietuvaitį rašytoją (jis turbūt savęs nepavadintų rašytoju, nes yra aktorius ir režisierius), kuris po mano konsultacijos daug kartų perrašė savo pjesę, ir ji įgavo puikią formą, atliepiančią puikų turinį. Visus kitus mano sutiktuosius kamuoja baisus perrašymo blokas, kuris tikrai nespaudžia rankų, bet spaudžia smegenis. O gaila!

Ruošdamasis rašyti galutinį kūrinio variantą, tarsi repetuoji – ir darydamas pratimus, ir skaitydamas kitų kūrinius bei analizuodamas, ir rašydamas daug nevykusių eskizų. Kuo daugiau rašai į šalį”, tuo lengviau parašyti gerą pirmąjį eskizą. Jei jis netyčia iš pirmo karto gaunasi tiesiog puikus, tai kam jį perrašinėti? Deja, man kol kas pirmieji eskizai puikūs yra gavęsi tik rašant noveles ir eilėraščius. Jei vis bandyčiau parašyti puikų romaną, tai turbūt turėčiau palikti stalčiuje ar kompiuterio šiukšlyne” bent kokius dešimt nepavykėlių… O tai, mano manymu, būtų geros medžiagos ir brangaus laiko švaistymas. Tad kodėl gi neperrašius pirmojo romano dešimt kartų?

Joks pasakojimas nėra pasakojimas, kol negali būti perpasakotas. Vienas potencialiausių proto instrumentų, padedantis supratimui, yra parafrazė: kas negali būti perfrazuota, tas tikriausiai išvis nėra suprasta. (iš Stepheno Kocho The Mordern Library Writer’s Workshop”)

__________________

* Visi interviu cituojami iš Johno Freemano How to Read a Novelist”, 2012.

Moteris prieš kaukę

atwood

Apie Margaretos Atwood romaną Tarnaitės pasakojimas”, išvertė ir išleido Baltos lankos”, 2012. Skaičiau angliškai, todėl komentuoju originalą: Margaret Atwood Handmaid’s Tale”, Everyman’s Library”, 2006 (pirmą kartą išleistas 1985, O.W. Toad”).

Štai mano pirmasis komentaras iš pažadėtosios serijos apie geras knygas”, nes kiek gi galima knaisiotis po atmestinai parašytus kūrinius. Nors knaisiotis po gerai (ar net puikiai) parašytus kūrinius gali būti dar keisčiau, o kai kas (pvz. Mario Vargas Llosa) sako, kad tai tas pats, kas preparuoti gyvą kūną. Man gera knyga irgi yra tiesiog malonumas skaityti ir jausti jos gyvybę.

Kam, sakytum, dar narplioti techninius jos aspektus? Bet mes juk norime pasimokyti iš gerų knygų, kaip rašyti dar geresnes knygas, ar ne? Be to, kaip sakė astrofizikas Stephenas Hawkingas, laimei, mūsų visatoje nieko nėra tobulo. Taigi nėra ir tobulos knygos. Todėl nenustebkime ir gerose knygose atradę netobulumų, techninių nesklandumų ir t.t. Sutarkime, kad svarbiausia yra visgi knygos gyvybė ir, na, tas mano nesyk minėtasis išbaigtumo jausmas.

Amerikoje gyvenančios kanadietės Margaretos Atwood Tarnaitės pasakojime” gyvybė neabejotinai yra (ir tai netgi įrodo faktas, kad knyga skaitoma jau daugiau nei dvidešimt metų ir verčiama į kitas pasaulio kalbas), išbaigtumo jausmas irgi neabejotinas. Skaitydama pastebėjau daug gražių techninių sklandumų. Kitas klausimas, ar mane ši knyga kaip nors paveikė, sujaudino, sukrėtė? Atsakymas: ne.

Atwood prozos aš šiek tiek privengiu. Kadaise bandžiau skaityti jos The Blind Assasin” (vert. Aklasis žudikas”), tačiau nepavyko užsikabinti už pirmų dvidešimties puslapių. Sausi ir nuobodūs (o gal nesuprantami) man pasirodė jos apsakymai rinkinyje Bluebeards Egg”. Tačiau jos esė, ypač apie savo, kaip rašytojos, gyvenimą, man visai patiko. Dar labiau man patinka jos poezija. Šiaip jau ši visa-rašanti moteris pradėjo nuo poezijos. Iki Tarnaitės pasakojimo” publikacijos ji jau buvo paleidusi į pasaulį net penkioliką poezijos rinkinių!

Vis galvoju, kas mane stumia nuo jos. Gal netgi jos veidas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog graži (dabar jau pagyvenusi) moteris. Tačiau negali nepastebėti ir to, kad jos veidas sustingęs vienodoje išraiškoje (ne tik fotografijose, bet ir filmuotoje medžiagoje). Ji tarsi negali nusiimti kaukės, kurią užsidėjo nežinia kada. Ir kai prie to mintyse pridedi žinojimą, kad ji labai intelektuali, politiškai angažuota (feministė) filologė (baigusi Harvardo universitetą), užėmusi vadovaujančias pareigas rašytojų ratuose (buvo PEN prezidentė), imi galvoti: gerai, o kur jos švelnioji, silpnoji pusė? Kur yra ji pati, ne super-moteris, o tiesiog žmogus? Interviu ji yra sakiusi, kad pačios gyvenimas yra nuobodus (kas per kalbos?!) ir kad jos kūriniai niekada nebūna autobiografiniai…

Iš tos sustingusios veido išraiškos galima būtų pasakyti, kad ji yra pakeltų antakių” (high brow) atstovė. Čia žinant, kad tie pasikėlę” yra Literatūros kūrėjai, o proletariatas – žanrą kuriantys autoriai. Pvz. Stehpenas Kingas yra proletaras (low brow). Vladimiras Nabokovas – aukštų antakių”. O kaip Atwood?

Ši knyga, kaip ir dar kelios, yra (jos pačios) priskiriamos distopijos žanrui. Distopija yra utopijos priešingybė. Utopija – išgalvota tobula žmonijos santvarka, taigi distopija tuo atveju – labai netobula, neteisinga santvarka, kurioje daugelis žmonių yra nelaimingi, skriaudžiami, išnaudojami. Beje, nuo pat Tarnaitės pasakojimo” išleidimo metų Atwood įrodinėja visiems, kad tai ne mokslinė fantastika (SF), o kritikai karts nuo karto ima ir priskiria visgi šiam žanrui. Nesileisiu į šio fenomeno analizę, įdomiau pastebėti, kad distopija, ko gero, negali būti vienareikšmiškai priskirta žanrinei literatūrai, o mokslinė fantastika – tikrai žanras.

Atwood pati sako, kad jos distopijos (yra parašiusi dar ne vieną) yra literatūros ir žanro junginys. Taigi antakiai – pakelti, tačiau tuo pačiu autorė nėra labai pasikėlusi”, dažnai prisipažįsta, ir tuose prisipažinimuose gali justi troškimą pasipriešinti aukštųjų antakių” aplinkos priimtoms Literatūros dogmoms, kad nuo pat vaikystės skaitė ir mėgo žanrą. Tiesą sakant, skaitė ir tebeskaito įvairiausias knygas, netgi meilės romanus, tam, kad patikrintų”, kaip įvairiuose literatūros baruose vyksta kismas.

Tai tikrai intelektuali autorė. Jos įdirbis, kuriant kad ir šitą distopiją, aiškiai juntamas. Kiekvieną romaną, beje, ji sako kurianti trejus ketverius metus. Ir tai reiktų įsivaizduoti, žinoma, ne kaip kūrybą trijų sakinių per savaitę greičiu. Atwood labai daug yra pasisakiusi apie savo rašymo metodiką, ir prisipažįsta, kad pirmąjį eskizą parašo gan greit (ranka!), per kelis (maždaug tris) mėnesius. Toliau – darbas, lygia greta rekant medžiagą aprašomąja tema ir ją studijuojant.

Taip atsitiko, kad pvz. Tarnaitės pasakojime” tik vieną pastraipą užimantis pornografijos aprašymas turi savo šalutinį” tekstą – esė apie pornografiją (kurį kadaise netyčia radau viename feministinių tekstų rinkinyje ir kurį autorė rašė kaip pranešimą konferencijai). Atwood minėjo, kad darydama tyrimą peržiūrėjo labai daug porno filmų. Ją ypač sukrėtė sadomazochistiniai. Yra tokia porno rūšis, kai mėgaujamasi gyvų moterų kūno žalojimu. Būtent šis aspektas ir pateko į Tarnaitės pasakojimą” ir jis tikrai itin vaizdingas ir įspūdingas, pastebėkite.

Dar viena man stiprų įspūdį palikusi ištrauka – pasakojimas, toks ekskursėlis, pagrindinės veikėjos Offred (liet. vert. Fredinė) prisiminimas apie tai, kaip kadaise per televiziją rodė nacio, dirbusio koncentracijos stovykloje, meilužę, kuri gina savo globėją, sakydama, jog jis buvo žmogus, o ne monstras (jo veiksmai darbovietėje” liudija kitaip). Ši ištrauka man – tarsi viso romano ekstraktas. Baisiausia yra ne vyrų primesta santvarka, o tylus moterų kolaboravimas, taikstymasis su monstrais. Tai daro jas (mus) pačias monstrėm. Fredinė užbaigia trumpą pasakojimą sakiniu apie tai, kad labiausiai jai įsiminė tos moters makiažas.

Įdomu pastebėti, kad šis romanas yra itin vaizdingai parašytas, sakyčiau netgi gali būti pavadintas poetišku, tačiau būdvardžių (ar kt. būdą, pobūdį nusakančių žodžių) jame labai mažai. Viename interviu Atwood pamini Georgo Orwello priesaką rašyti tikslia, neperkrauta kalba, nes proza turi būti tarsi lango stiklas”. Beje, Orwellas prie Tarnaitės pasakojimo” minimas itin dažnai. Galbūt net nesutapimas yra tai, kad Atwood (tuomet virš keturiadešimties metų) kūrė savo romaną būtent apie 1984-uosius metus (ar greičiau – baigė kurti, nes knyga publikuota 1985-aisiais). Taip pat ji prisimena, kad perskaitė Orwello 1984-uosius” ir Gyvulių ūkį” dar būdama vaikas, devynerių metų. O paskutinė Tarnaitės pasakojimo” dalis – ateities mokslinis pranešimas apie Gileado respubliką ir neva atrastas kasetes su tarnaitės pasakojimu – irgi slapta dedikacija Owellui, nuoroda į kažkurį jo esė (nesu žinovė).

Bet grįžtant prie romano poetiškumo. Aišku, skaičiau jį, žinodama, kad Atwood yra poetė (ir mano akyse ji visų pirma yra puiki poetė), todėl gal ir radau jame tai, ką norėjau. Man visai nereikėjo išteisinimo, kodėl pagrindinės veikėjos kalba trūkinėjanti ir epizodiška”, nors pati autorė dėl to sukurpė paaiškinimą – tą priedą, nuobodų mokslinį pranešimą romano gale, kurį perskaičiau labai neatidžiai (bet spėjau pastebėti, kad su tarnaitės pasakojimo kasete tarp kitų buvo rasta ir kasetė su lietuvių liaudies dainomis!). Ar būtina, kad romane būtų paaiškinta, kodėl į skaitytoją tiesiogiai kreipiasi pasakotojas? Man – tikrai ne. Yra daug romanų, kurių veikėjai kalba tiesiai skaitytojui, ir niekas dėl to nesuka galvos. Manau, tai vėl šiek tiek perdėtas autorės noras viską racionalizuoti.

Kita vertus, nukenčia pagrindinės veikėjos personažas. Fredinei parinkta kompiuteristės, surenkančios į kompiuterį popierinių knygų tekstus, profesija, tačiau pagal tai, kaip ji kalba ir kokį dėmesį skiria lingvistiniams dalykams, panašu, kad tai pačios autorės alter ego. Galima manyti, kad Fredinės charakteris nėra labai simpatiškas (nors išoriškai ji graži) todėl, kad autorės sprendimu daugelyje situacijų ji yra gan pasyvi, tik stebėtoja, o ne darytoja. Tačiau galima ir kita versija: Fredinė nėra gilus, giliai jaučiantis žmogus, nors daug žino ir supranta (juk yra skirtumas?). Ji ganėtinai sausa (turbūt tai sakant, turima omenyje racionali), net darydama neprotingus veiksmus, ji stebi save iš šalies, kartais gali net papasakoti tą pačią sceną du kartus – ji pati sau meluoja, nors kyla klausimas: kodėl? Netiksliai prisimena, tai tik bandymas atkurti (to reconstruct), bet ne bandymas atverti tikrą savo situaciją? Toks mažytis skirtumas. Bet faktas, kad vien tik faktai mane palieka abejingą. Aš neturėjau progos užjausti, na, netgi šiaip jausti Fredinę. Todėl ir finale man buvo tas pats, kuo jai visa tai baigsis.

Nors romano idėja tokia aiški ir tokia protinga, kad daugeliui turbūt to ir pakanka. Iš tiesų pakako ir man, tik vien dėl to, kad puikiai supratau romaną, negaliu pasakyti, kad tai mano knyga, mano autorė. Ir negaliu pasakyti, kad norisi pulti skaityti kitas jos (prozos) knygas. Įtariu, kad daugeliui skaitytojų, išsibarsčiusių visame pasaulyje, įspūdį padaro vien jau ta distopinė situacija, bandymas įvesti mus į išgalvotą, tačiau visai įmanomą pasaulio santvarką. Tos santvarkos bruožai yra mums labai atpažįstami, todėl sujaudina. Išties apie distopiją Atwood dar sako, kad joje nieko nėra išgalvota (t.y. neskraido lėkštės, neišsilaipina ateiviai, neužpuola kokie žuviagalviai). Visa, kas rodoma distopijoje, mūsų realiame pasaulyje jau yra įvykę, vyksta dabar arba tikėtina, kad gali įvykti ateityje.

Vienu iš trijų romano epigrafų pasirinkta ištrauka iš Biblijos. Įsižiūrėta į vieną Pradžios knygos istoriją, pabandyta įsivaizduoti detaliai. Štai ištrauka: Rachelė, matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!” Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?” Tada ji tarė: Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėtų vaikų iš jos.” (Pr. 30:1-3) — Atwood, manau, teisingai suprato įeik pas ją”, kaip turėk su ja lytinius santykius”, o tarnaitės gimdymą ant šeimininkės kelių papildė ir tarnaitės pastojimu ant šeimininkės kelių. Biblijoje nemažai tokių pikantiškų scenelių, kurios jau daug kūrėjų įkvėpė ir dar įkvėps… Kaip sako kai kurie ateistai: mes tiesiog rimtai skatome ir rimtai priimame bei įvertiname religinius raštus. (Beje, Atwood nevadina savęs ateiste, ji sakosi esanti agnostikė.)

Romanas dedikuojamas Mary Webster ir Perry Milleriui. Pastarasis yra Atwood buvęs dėstytojas Harvarde, tarp kita ko sugundęs ją naudoti literatūroje istorinius dalykus. O štai Mary – tolima Atwood giminaitė, pagyvenusi našlė, kurią 1683-aisiais Masačiusetso valstijoje (JAV) puritonai apkaltino raganavimu ir nuteisė pakarti. Laimei, tais laikais dar nebuvo išrastas korimo būdas, kai žmogus nustumiamas nuo pakylos ir krisdamas nusilaužia sprandą, todėl taip atsitiko, kad Mary prakabėjo ant medžio šakos iki ryto gyva. O kad jau išgyveno, tai pagal įstatymus jos antrą kartą pakarti nebuvo galima, todėl ją paleido. Atwood apie tai parašė kelių dalių eilėraštį, kurį paskaityti galima ir internete (nuoroda). (Tiesą sakant, jį radau daug seniau, rinkinyje Eating Fire”, ir jis man paveikė daug stipriau, negu Tarnaitės pasakojimas”…)

Kažkuriuo laikotarpiu Mary Webster giminaičiai paliko Ameriką ir persikėlė gyventi į Kanadą, kur gimė ir Margareta Atwood. Taigi kai galvoji apie temas, kurias pasirenka autoriai, čia dar vienas pavyzdys, kai pasirenkama kažkas, kas labai artima, kas rezonuoja ir yra svarbu. Atwood juokauja: Jaučiau, kad jei jau ruošiuosi kišti galvą į šitos knygos rašymą, tai verčiau jau dedikuoti ją kam nors, kieno kaklas labai stiprus.”

Kalba šiame romane yra tarsi dar viena veikėja. Tai gali būti išteisinta vėlgi prisiminus Orwello 1984-uosius”: ten cenzūra naikina žodžius, todėl žodynas tuštėja. Tikra tiesa, kad diktatūros, ideologiniai režimai apriboja išraiškos formas, visų pirma ima kontroliuoti tai, ką žmonės sako, o per tai – ką žmonės mąsto. Apie tai, kad iš distopinės realybės jau dingę daug žodžių, sužinome labai gražia forma: kai Fredinė su savo šeimininku jo iniciatyva pradeda slapta žaisti Scrabble” ir kai kurie žodžiai turi būti ištarti, ir atrodo, kad pati autorė drauge su veikėja jais mėgaujasi, o per juos ir pasako, ko stokoja ši iškrypusi distopijos visuomenė.

Atwood žaidžia žodžiais: kai kada pakartoja tą patį, pakeisdama kontekstą, stebėdama, kaip keičiasi jo reikšmė. Kai kuriems žodžiams pakeičia netgi kalbos kontekstą, pvz. žodis chair (kėdė) prancūzų kalboje reiškia flesh (kūnas, mėsa). Čia jau, kaip sakant, raidės liko tos pačios, o kalba – kita. Ir reikšmė kita. (Baisu įsivaizduoti, kaip tai reikėjo išversti į lietuvių kalbą!)

Ypatingą vietą romane užima lotynų kalba. Frazė nolite te bastardes carborundorum (romane ilgai neišduodama jos reikšmė, jai skirta tam tikra užduotis). Žinoma, autorė apgalvotai pasirinko lotynų kalbą – visų pirma, ši kalba yra mirusi, o antra – tai Bažnyčios kalba. Taip pat sakyčiau, tai vyrijos, ne moterijos, kalba, jei prisiminsime, kad katalikų hierarchai yra vien tik vyrai. Tačiau ir nesuprasdamas lotynų nesunkiai atspėsi žodžio bastardes reikšmę (jei skaitai angliškai – bastards – benkartai).

Tekste savarankiškai veikia, yra iškeltos atvirai naratyvo sudėtines dalys. Turiu omenyje perspektyvą (atsitraukimą nuo temos, pasakojimo objekto), kontekstą, atgaminimą (atmintį, rekonstrukciją), siužetą. Tai man priminė Williamo Faulknerio Kai aš gulėjau mirties patale” (ir pati Atwood sako, kad Faulkneris irgi ją yra stipriai įtakojęs), ir tie veikėjų pasakojimo išsiplėtimai, išėjimai iš kūrinio rėmų į konkrečią realybę, kurioje aš, gyvas, tikras skaitytojas, sėdžiu ir skaitau tekstą, yra kuo tikriausias postmoderno žaidimų pavyzdys. Pvz.: Bet žmonės padarys bet ką, tik ne pripažins, kad jų gyvenimas neturi prasmės. Jokios naudos, tai yra. Jokio siužeto.” (čia ir toliau ištraukų iš Tarnaitės pasakojimo” vertimai – mano) Arba: Laukimas taip pat vieta: tai vieta, kurioje lauki. Man tai yra šis kambarys. Aš esu tuštuma, čia, tarp skliaustų. Tarp kitų žmonių.” Beje, čia verčiu beveik pažodžiui, verčiu ir galvoju, o kaip dėl skyrybos lietuviškame vertime? Kaip išversti Atwood sakinių ritmiškumą? Kartais skaitydama mintyse nukirsdavau sakinį ties kableliais ir perkeldavau dalis į atskiras eilutes. Gaudavosi eilės, verlibras, pvz.:

Both wear dark dresses,
like the ones in the old church,
though of a later date.

Abi vilki juodas sukneles,
kaip tas senovės bažnyčioje,
tik vėlesnių kirpimų.

Dabar grąžinkime lietuvišką variantą į vieną sakinį: Abi vilki juodas sukneles, kaip tas senovės bažnyčioje, tik vėlesnių kirpimų.” Keistokas, ar ne? Mano vertimas tikrai stebuklas, bet originale tikrai galima justi, kad rašytojos ranką vedė ritmas. (Įdomu, ar į lietuvių kalbą išsivertė, liko ritmas?)

Laikas pasakojime atskiriamas nebūtinai tuo, kad praeitis pasakojama būtuoju laiku, o dabartis – esamuoju. Ne, laikai kaitaliojami, jais žaidžiama, tačiau skaitant visuomet aišku, kur esame. Esamasis laikas naudojamas tuomet, kai norima skaitytoją įvesti į nuotaiką, iš arti supažindinti su pasakotojos būsena. Būtasis laikas suteikia atstumą – tai jau buvo, įvyko, tai jau galima apibrėžti, aiškiai nusakyti. Būtasis laikas nesukelia įtampos. Esamasis – dažnai sukelia, nes neaišku, kas tuojau pat įvyks. Dabartyje tiesioginė kalba (dialogai) šiame romane išskirti kabutėmis, o praeityje – kiekvieno veikėjo kalba yra iš naujos eilutės, tačiau kabutėmis neišskirta. Tai padeda gaudytis pasakojimo laikuose.

Fredinė yra pagrindinė pasakotoja – romanas iš jos perspektyvos, jos akimis. Kartais Fredinė pereina į mes” – kalba tarsi visų moterų vardu. Aiškiai jaučiama, kad moterų, o ne visos žmonijos. Galvoju, vietom norisi priskirti autorės nuomonę pagrindinės veikėjai (ir atvirkščiai), tačiau pati romano forma, žanras, leidžia apie tai nesukti galvos: tai tikrai ne autobiografinis romanas.

Atwood nerodo simpatijos nei savo lyties, nei priešingos lyties giminei. Jos objektyvumas negailestingas, tačiau būtent jis mums leidžia apžiūrėti šią fiktyvią situaciją iš visų pusių. O tai, pasakojant pirmuoju asmeniu, sutikime, nėra lengva. Kaip nenukrypti ir nepasiduoti vienos tiesos nupasakojimui? Atwood tai padeda daryti skirtingi šalutinių personažų įsitikinimai.

Tiesiog nuostabu, kaip tai paprastai ir efektingai veikia. Nė vienas šalutinis personažas nėra pašalinis, bereikalingas, be paskirties. Fredinės motina – vyresnės kartos užkietėjusi feministė, kovotoja už savo teises. Fredinės geriausia draugė – lesbietė, jos požiūris į moterų pasyvumą ir vyrų diktatūrą dar kitoks, negu motinos. Fredinės vyras Lukas, galima sakyti, feministiškai nusiteikęs vyras – jų santuoka buvo lygi, paremta meile ir pagarba vienas kitam, taigi – laiminga. Fredinės šeimininkė – buvusi televizijos žvaigždė, jos likimas – puolimas nuo šlovės viršūnės į visišką užmarštį ir bergždumą. Kitos moterys vėl – vienos gimdo, kitos žudosi, trečios gyvena gerai prisitaikiusios, joms nesvarbu, kam tarnauti. Taip susidaro kuo įvairiausios nuomonės, parlamentas. Visi tie skirtingi personažai, atsidūrę distopijos situacijoje kalba apie viena – apie distopijos situaciją. Ir bando su ja kažkaip susitvarkyti, susitaikyti arba ne.

Ar šio romano pagrindinė veikėja turi kažkokį tikslą, kurio siekia? To buvo paklausta interviu žurnalui The Writer”, o Atwood atsakė vienu sakiniu: Aš nežinau, ar ji pasiekia svarbų tikslą, ar ne.” Klausinėtojas, matyt, pasimetė: Na, ji bent siekia jo.” Atwood: Gerai, smagumo dėlei įsivaizduokim atvirkščiai ir apsimeskim, kad nesam Samuelis Beketas. Tarkim nesi Samuelis Beketas ir rašai knygą apie protagonistą, kuris nesiekia jokio konkretaus tikslo ir nepasiekia nieko. Gali taip daryti. Tačiau turi kažką baisiai gerai sugebėti, kad priverstum žmones skaityti. (…) Protagonistas, įveikiantis kliūtis tam, kad pasiektų svarbų tikslą, yra [tik] viename iš keturių klasikos siužetų. Ir tai tipiškiausiai susiję su meilės nuotykių žanru.” Klausinėtojas: Ar apie tai ir galvojate, rašydama savo darbus, ar galvojate apie šitų klasikinių siužetų stuktūras?” Atwood: Aš labai daug apie tai negalvoju.” Klausinėtojas: Tai ar jūs pasakytumėte, kad siužeto struktūra yra labiau instinktyvi ir atsiskleidžia jums berašant?” Atwood: Būtent taip aš ir pasakyčiau, kad ji atsiskleidžia man berašant. Tiksliai taip.”

Šis gan komiškas dialogas man priminė vienoje knygoje apie rašymą rastą mintį, kad didieji Literatūros rašytojai visuomet gerai sukuria siužetus, tačiau retai kada pripažįsta, kad skiria jiems ypatingą reikšmę ar dėmesį rašydami. Gerai, kad jiems sekasi ir jie intuityviai sukuria pasakojimo intrigą, išrutulioja siužetą. Bet ne visi gi iškart tokie meistrai, daug kam reikia ilgai mokytis, galbūt iš pradžių išmokti pastebėti siužeto elementus, o vėliau jau pajusti juos rašant (intuityviai).

Skaitydama Tarnaitės pasakojimą” gėrėjausi pasakojimo lengvumu. Atwood labai meistriškai džiazuoja, nepaleisdama esamojo laiko linijos ir po truputį atsakydama į skaitytojui kilusius klausimus apie praeitį. Tai visai ne originalus pasakojimo laiko panaudojimas, tačiau čia svarbiausia, kad tekstas suvaldytas ir todėl atlieka savo paskirtį. Mane, kaip skaitytoją, visuomet veikia tvarka kūrinyje. Net jeigu tema nėra labai aktuali, mane galima sudominti. O personažo likimas mane gali jaudinti ne todėl, kad jo charakteris man būtų labai artimas, o todėl, kad, na, yra kablys: kas bus toliau? Juk tai ir yra antras pagal svarbumą klausimas pasakojime. Pats svarbiausias, nuo ko visi pasakojimai prasideda: kas būtų, jeigu… Ir čia jau galima pasakoti kokiu tik nori žanru, kad tik būtų įdomu.

Žodžiu, šio romano, nuo pat jo pasirodymo imto vadinti šiuolaikine klasika”, išleidimas lietuviškai – vienas įdomesnių 2012 m. literatūrinių įvykių Lietuvoje. Smagaus skaitymo!