Reikia rašyti daugiau!

adomaitiene

Apie dviveidystę – ji perimta su pienu. Perduodama kitai kartai nesąmoningai, savo pavyzdžiu. Liudijimas apie dviveidystę išsprūsta štai tokiuose interviu. Politikė Irena Degutienė leidinyje „Apžvalga“ (2014 sausis) atsako į klausimą „Ar svarbus patriotinis ugdymas mokyklose?“:

Mums patriotinį ugdymą davė ne mokykla, ne knygos, o tėvai. Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. Apie kokį patriotinį ugdymą galėjai kalbėti tarybinėje mokykloje?

Nejučia susisieja tai, kad tėvai įdiegė ne tik patriotizmą, bet ir tokį dviveidišką būdą: Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. O patriotinis ugdymas mokykloje buvo, dar ir koks. Nejau politikė pamiršo? Tie vaikai, kurių namie tėvai neugdė (pavyzdžiui, man tėvai visai mažai pasakojo apie tikrąją Lietuvos istoriją), išėjo visą sovietų patriotizmoprogramą. Ar Degutienė nebuvo komjaunuolė, partinė? Jeigu turi medikės diplomą, tai negalėjo nebūti. Negalėjo (negali) nemokėti patosiškai kalbėti „patriotinėmis“ temomis. Kaip greitai atmintis ištrina tai, kas nemalonu… Bet ir apie tai, kas nemalonu, kalbėti būtina. Netgi labiau, negu apie malonius dalykus – „mielą tylą“ bibliotekose, etc… Sunkiau, negu būti dviveidžiu, yra pripažinti savo dviveidystę.

Kadangi Lietuvos politiką šiomis dienomis formuoja būtent vyresni žmonės, t.y. tie, kurie nepatyrė seksualinės revoliucijos ir natūraliai priima moralinę dviveidystę, tampa aišku, kodėl daromi tokie žingsniai, kaip abortų uždraudimas (darėm „išsivalymus“ tyliai, todėl dabar galime sakyti, kad niekada to nebuvo; abortai mūsų kartai nebegresia), itin ribotas šeimos institucijos apibrėžimas (šeimas – tai vyras, moteris ir vaikai; kadangi kitokias šeimas diskriminuojame viešai, tai padarykime, kad tai būtų teisėta), abejingumas vaikų teisių apsaugai (auklėsim diržu taip, kaip mus auklėjo) bei homoseksualų lygių teisių neigimas (patys nugyvenom „spintose“ ir viskas buvo gerai). Kalbant apie moralę, lietuviui jaukiau gyventi po kauke. Jei moralės šaltinis yra religija, šiuo atveju, oficialioji, Romos katalikų bažnyčia, tai nėra geresnio pavyzdžio, kaip kunigai ir jų dvigubi moraliniai standartai: dvasingi veidai viešai, nuodėmėlės privačiai. Ir tai ne tik „tradicinis seksas misionieriaus poza“ su priešinga lytimi… Jeigu šis moralės šaltinis yra oficialus ir bene vienintelis – būtent krikščioniška tradicija ir moralės norma yra dangstoma dabartinė dvasinė stagnacija – tuomet visiškai aišku, ko tikėtis: dviveidiškumo. Ir kai šaukiama, jog ginama tradicija, aš girdžiu: „Giname teisę gyventi dvigubą gyvenimą!“

Mes žinome, kad pasaulio kultūros istorijoje daug žmonių buvo ir yra homoseksualūs ir biseksualūs. Daug lietuvių šiuo metu gyvena nevaržomi geografinių ir politinių sienų, taipogi nevaržomi ir stereotipų bei moralinių prietarų. Labai daug lietuvių gyvena taip, kad jaučiasi laisvi, ir naudojasi pasaulio talentingų, kūrybingų, intelektualių, dvasingų žmonių dovanojamais turtais, nepaisydami tų žmonių privataus gyvenimo smulkmenų. Leisdami visiems gyventi taip, kaip jiems reikia, kaip norisi, kaip jiems atrodo geriau.

Kai skatinama atskirtis tarp viešojo ir privataus kalbėjimo, kartais motyvuojama tuo, jog kalbant apie kai kuriuos dalykus „pernelyg atvirai“, visuomenė susipriešins. Tačiau visuomenė nėra vienalytė, visi žmonės nėra vienos nuomonės apie bet kurį dalyką, atskirai paėmus. Pamirškime sovietinę „vieną nuomonę“, pamirškime sovietinį „savaime aišku“ – jau seniai visiems galima kalbėti garsiai ir niekas nėra „savaime aišku“. Mes kuriame naują visuomenės santvarką ant sovietinio režimo griuvėsių – čia nieko nėra „savaime aišku“, ir būti negali. Mes negalime kopijuoti kitos šalies santvarkos, tačiau turime kurti savą – atvirai kalbėdami apie tai, kas mums tinka ir kas netinka. Mes privalome kalbėti garsiai, kiekvienas iš mūsų. Sakyti savo nuomonę, išsakyti savo poreikius, negali būti nei nusikaltimas, nei gėda. Lietuva kuria savo gerovę ne remdamasi vienos religijos dogmomis, o sveiku protu ir sąžine – išklausydama ir sužinodama savo piliečių nuomonę. Siekdama, kad būtų patenkintas daugumos gerovės poreikis, tačiau neskriausdama ir mažumų.

Todėl labai svarbu yra pasakoti – rašyti ir skelbti – istorijas. Vieno žmogaus istorija. Vienos šeimos istorija. Motinos, auginančios kitokį vaiką. Žmonos, gyvenančios šalia kitokio vyro. Vaiko, užaugusio kitokių tėvų šeimoje. Kunigo, gyvenančio kitokį gyvenimą. Buvusio partinio, pasmerkusio mirčiai nekaltus žmones, istorija. Gyvybiškai svarbu yra netylėti. Kalbėti atvirai yra nesmagu, baisu, visų akys įsmeigtos į mus, mes taip nepratę, mes nemokame taip kalbėti. Kartais mums vis pasirodo, kad kalbėti neapsimoka, kad vertingas yra tik veiksmas. Mes dar neišmokome įvertinti minties jėgos, savo kultūros istorijoje nedaug turėjom mąstytojų. Bet štai, mes jau prabilome, mes jau kalbame viešai. Vadinasi, stebime save, analizuojame, apibendriname, darome išvadas, judame. Tai – daug. Kalbėsime ilgai ir bandysime derinti skirtingas nuomones, karštai pasiginčydami, tačiau nenutildydami vienas kito. Tas kalbėjimas užtruks. Galbūt dar dešimtmetį kitą. Tačiau jis jau prasidėjo, pilietiškumo procesas – ne europėjimo, ne, savęs atradimo, lietuviškėjimo – vyksta.

(kiek pataisyta ištrauka iš mano 2014/02/20 įrašo Vyras, kuris verkia)

Išsivalymas

rankos

„Turbūt daug atidavei, bet mažai gavai“, – paaiškino man draugė, kai pasiskundžiau, kad po kelionės į Lietuvą visą mėnesį jaučiuosi pavargusi, pilna negatyvo, depresyvi ir negaliu rašyti. Pažinodama save, ėmiau rašyti dienoraštin, kad tik išleisčiau iš savęs tai, kas pritvinko. Reikia išsivalyti sistemą tam, kad galėtum kažką kurti.

Neseniai skaičiau vieno žmogaus įspūdžius iš apsilankymo teatre (Nacionaliniame žiūrėjo „Didį blogį“). Tas žmogus pusbalsiu tarstelėjo, kad spektaklis yra šūdas, gryniausias šūdas, ir aplinkiniai jį išgirdo. Jų reakcija man priminė, kaip svarbu išgirsti tiesą, kurią visi žinome, tačiau nedrįstame ištarti. Pasibaigus spektakliui, buvo plojama atsistojus. Dievaži, nežinau, iš kur ir kada susiklostė toks idiotiškas paprotys ploti atsistojus po kiekvieno spektaklio – gal nenorint įvertinti, sulyginti kūrinių – plokim visiems atsistoję, kad tik aktoriai nepamanytų, jog suvaidino prasčiau už tuos, kuriems nuoširdžiai plojome atsistoję vakar – nes tikrai buvo už ką! Taigi po „Didžio blogio“ ir vėl buvo plojama atsistojus, tačiau kelių metrų spindulių aplink tą žmogų, kuris pasakė tiesą, žmonės neatsistojo ir beveik neplojo.

Viena iš problemų, kurios man neduoda ramybės – nes seku įvykius spaudoje, tai mane liečia ir asmeniškai – kultūros spaudos situacija. Bėda yra ne tiek situacija, kiek mano pačios santykis su ja. Turėjau sau atsakyti į kelis klausimus, todėl parašiau šitą tekstą, kurio pradžią publikuoju jūsų dėmesiui.

* * *

Neseniai parašiau atsakymą „Kultūros barams“ – pranešiau, kad jų elgesio negaliu toleruoti ir atsisakau honoraro. Negaliu toleruoti to, kad redakcija nepraneša apie tai, kad kūriniai bus publikuoti, žinoma, nesudaro ir autorinės sutarties, viskas atgaline data ir tik jų stalčiuose. Kai reikia finansus tvarkyti, tuomet kažkaip jau randa laiko parašyti man. Ir tai ne visi – „Metai“ tiesiog perveda pinigus neatsiklausę ir taip pat nepranešę apie publikaciją. Rašytojų sąjungos leidykla kadaise sugebėjo nepranešti apie tai, kad jų teikta paraiška finansuoti mano romaną buvo atmesta (į mano mandagų e-mailą, sužinojus apie atmetimą, irgi nebuvo atsakyta). Konkursų sąlygos pateikiamos nutylint, kad nuo prizo sumos bus atskaičiuoti mokesčiai… Tylėdami leidžiame „kultūros leidiniams“ elgtis su mumis nekultūringai, ir dar jaučiamės kalti.

Iki šiol vis nutylėdavau tokius dalykus, o nuo šiol netylėsiu. Iki šiol imdavau honorarus ir prizus pagal taisyklę „nesijausk kalta, bet panaudok pinigus teisingai“ – nuo šiol nebeimsiu. Netoleruoju, atsisakau, boikotuoju. Mano kūrinių neskaitysite „kultūrinėje spaudoje“, kuri vienaip ar kitaip susijusi su Lietuvos rašytojų sąjunga, kurios visi buvę ir esami pirmininkai vienaip ar kitaip – sovietikai, born in USSR žmonės. Rašytojų sąjunga yra sovietinių kūrėjų sambūris, kurio aš neremiu. Negaliu toleruoti.

Tai moralinis klausimas. Moralinis ir sprendimas turi būti. Nes tai apie politiką. Nes mes visi zoon-politikonai. Net jei pasirenkam būti pasyviais. Bet jau nebegaliu nieko nedaryti. Tiesiog. Pajutau, kad negerbiu nė vieno iš savo pažįstamų, kurie dirba „oficiozams“, neva tik dėl honoraro, nesitepdami tų leidinių politika, tarsi tos politikos ir išvis nėra (bet pvz. religingumas, tam tikros religijos dogmų propagavimas yra politinė pozicija). Tarsi suprasdavau, kad „žmonėms reikia valgyti“. Kad ne visi tokie sąmoningi, ne visiems apie tą politiką žinoti reikia…

Dabar girdžiu, kokią nesąmonę sakau. Pakeisk politinę poziciją, pavadink ją ne neutralia, pavadink ją garsiai. Kokią tradiciją išties tęsia Rašytojų sąjunga, kokią kultūrą skleidžia, kuo nusipelniusius asmenis remia? Šiais metais šios organizacijos leidiniai gavo padidintą finansavimą. „Metai“ ir „Literatūra ir menas“ gavo po maždaug 10% daugiau. Paukštelis man pačiulbėjo, kad buvęs vieno iš šių leidinių redaktorius, svarbus Sąjungos narys, sėdi tarp tų, kurie skirsto finansus. Tvarka bus – taip buvo iš anksto sutarta ir sutvarkyta.

Tuo tarpu du gan nauji jaunimo portalai gavo špygą – Doxa ir Voxart šiemet neparemti. Net simboliškai.

Žmonės balsuoja už tam tikro dalyko poreikį, ir jie balsuoja būtent savo kišenpinigiais – ar remia kultūrinius leidinius publika? Publika balsuoja ignoruodama – nepirkdama, neprenumeruodama, neskaitydama. Šito balso niekam nereikia, jis negatyvus – tyla nėra balsas. Tai klausimas: ar turiu ir aš balsuoti garsiai, ar tik negatyviai – atsiliepti tyla?

Ar galiu sau leisti neremti tos spaudos, kuri, mano manymu, yra žlugusi morališkai? Nes abejonė tokia: visgi būtina remti bet kokį lietuvišką žodį – pavojus yra nutilti. Ar tikrai?

Publikuoti savo žodį per purviną platformą, reiškia valyti tą platformą žmogaus akyse. Reiškia padėti jai nežlugti finansiškai ir ne tik. (Ar neatsiėmusi honoraro ką tik parėmiau „Kultūros barus“?) Kaip religijos atveju – „Bernardinai“ yra vienuolyno pijarinė platforma – jiems naudinga patraukti savo pusėn, pastatyti ant savo platformos labai gražius, šviesius, pasaulietiškai atrodančius, o gal net atvirai ateistiškai pasisakančius žmones, nes tai parodo, kokie atviri pasauliui, kokie tolerantiški, kokia kultūringi, kaip padeda šviesti žmones bažnyčios atstovai… Romos katalikų bažnyčia su visomis jos atmainomis yra nusikalstama politinė organizacija. (Jei nebūtų politinė, nedalyvautų politikoje, ar ne?) Su tamsia praeitimi ir purvina dabartimi. Negaliu remti organizacijos, kuri remia nusikaltėlius. Kuri kviečia žmones skriausti vieniems kitus. Kuri rodo vieną veidą, o slepia kitą. Todėl man lengva buvo apsispręsti ne tik nepublikuoti savo darbų „Bernardinuose“, bet net ir beveik neskaityti.

Tai moralinis klausimas, į kurį atsakymas lyg ir aiškus: nesusidėti su tais, kurie yra purvini, korumpuoti. Korupcija greitai įtraukia. Štai gavau progą pabūti arti, pasėdėti šalia, persimesti keliais žodžiais, susipažinti. Nori nenori, aš jau bijau kalbėti tiesiai ir garsiai sakyti savo tiesą. Nežinau, kodėl baisu, tik konstatuoju: man baisu, aš turiu peržengti, nugalėti, perlaužti savo baimę kalbėti. Aš dangstausi tyla! Kada paskutinį kartą atvirai rašiau apie literatūros situaciją? Jei nesakysiu savo tiesos, tai kas man ją pasakys? Kas pasakys tiesą tiems, kurie mano taip, kaip ir aš? Kaip rasime vieni kitus? O mes juk galvojame panašiai, tik panašiai tylime. Štai mūsų bėda. Ir jeigu mes nerašome tiesos lietuviškai – tuomet pasirodo tik tas melagių žodis, kuris ir kuria melagių istoriją, melagių kultūrą.

(…)

Visas straipsnis pasirodys pavasario „Jovarų“ numeryje (nuoroda į leidinio archyvą).

Posted in Be kategorijos | Tagged , , | Komentarai įrašui Išsivalymas yra išjungti

Mirusi šiam pasauliui

Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, išleistą leidyklos „Tyto Alba”, 2008.

Norėjau perskaityti šią knygą ir vėl, po labai ilgo laiko tarpo. Pirmą kartą skaičiau dar mokydamasi vidurinėje, pasiskolinusi iš klasės draugės – tuomet oficialiai uždrausta knyga būtent dėl to draudimo ėmė keliauti iš rankų į rankas, ir atsivertusi ją skaityti, jaučiausi daranti kažką neleistino, todėl tai buvo saldu. Tačiau užverčiau knygą be didesnio jaudulio, nusivylusi. Faktas: po to kitų Ivanauskaitės knygų neieškojau. (Prieš tai buvau skaičiusi jos novelių knygą „Pragaro sodai”.)

Manęs ypač netraukia visa ta orientalistinė pakraipa arba greičiau „religinis turizmas”, kai visos religijos suplakamos, galima šokinėti iš vienos į kitą (tik ginkdie nesakyk, kad netiki nė vienu dievu, o visais iškart – puiku, galima!), polinkis į okultizmą, gerbėjų polinkis kurti iš jos kultą. Ypač atgrasiai atrodo tai, kas prasidėjo po autorės mirties… Ei, bet juk autoriai nemiršta! Didžiausias, stipriausias dalykas, kuris lieka po jų asmens išėjimo iš šio pasaulio, yra kalbantys už save kūriniai. (O gal kai kurie autoriai visgi miršta? Tik meistrams lemta tapti nemirtingais?)

Vis galvoju, nes tikrai įdomu, koks tas Jurgos Ivanauskaitės atvejis, kas tai buvo per žmogus ir jo situacija? Tikras pinigas ar netikras? Asmeniškai jos nepažinojau. Per plauką nesusitikom vienuose skaitymuose, bet jai tuomet buvo depresija (oficiali versija, baisiau tuomet, rodos, dar nesirgo). Kol kas nerandu įdomesnio straipsnio už tikrai nuostabų Solveigos Daugirdaitės „Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę” (nuoroda). Mat recenzijos autorei kyla tie patys klausimai, kaip ir man. Pagaliau kažkas žiūri į Ivanauskaitę ne kaip į antgamtinį fenomeną, mitologinę būtybę, o kaip į gyvą žmogų.

O ką apie knygą „Ragana ir lietus”… Leidinys išpūstas iki 350 psl., toks minkšto, puraus popieriaus kepalas, o viršelis – tiesiog hm. Turiu omeny ne tiek autorės panaudotą piešinį (ragana, iškritusiais pro iškirptę papais, raudonais speneliais ir t.t.), kuris atrodo mėgėjiškai, kiek pavadinimo šriftą ir išdėliojimą virš piešinio, o ir spalvas… Kokio velnio galinis viršelis su pilkšvais „box’ais”? Ir kodėl autorės nuotrauka profiliu, sustačius lūpas, tarsi ką tik pūtė balioną, bet tas išsprūdo ir nuskrido… Žaisminga? Juokinga?! Graudu. Viduje, tarp viršelių – stambus, apvalainas šriftas ir korektūros klaidos. O knyga išleista greitai po autorės mirties…

Pats kūrinys – šiomis dienomis nebeturi to uždrausto vaisiaus saldumo. Prisiminiau, kodėl galėjo nepatikti man, kai skaičiau dar būdama paauglė. Sekso scenos – persunktos liguistumo, bjaurios, iškrypusios. Moterys – žaginamos ir pačios save prievartaujančios („Aš nesimasturbuoju! Aš nesimasturbuoju!”), pasimetusios, sekiojančios vyrus, kuriems jų nereikia. Vyrai – šventieji, pakylėtieji, pateptieji, tačiau elgiasi kaip paskutiniai niekšai. Jėzus vienintelis gal ir ne niekšas. Apie jį ne bet koks interpretatorius gali parašyti kažką naujo, įdomaus – juk šitą personažą sutinkame itin dažnai… Jėzaus, kaip Marijos Magdalietės potencialaus, bet „Dievo valia” – impotento, meilužio vaidmuo, be abejo, skandalingas. Arba ne. Bet galėjo būti skandalingas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Bažnyčia įtikėjo, jog Baltijos kelyje mes stovime, padedami Viešpats (kažką panašaus girdėjau vieno iš Bažnyčios hierarchų pasisakyme) ir griežtai griebėsi moralinio reguliuotojo lazdos. Turbūt kunigams romanas pasirodė visai be gilesnės idėjos, tik pornografinė literatūra, tikrai skirta pardavinėti sekso reikmenų parduotuvėse, kaip teigia vokiečių recenzentas?

Tam vokiečių recenzentui romanas pasirodė labiau apie vienos nakties meilės nuotykius: eine kleine Betten-Bumsen-Beichten-Epopöe (nemoku vokiečių, šiek tiek padėjo Google translate, bet jei kas mokat, išverskite, prašau, teisingai pažodžiui). (nuoroda) Man visai pakaktų ir tokios romano minties, jei tik taip ir būtų. Bet kodėl manęs šis skaitinys nei lytiškai sužadino, nei literatūriškai patenkino?

Pagrindinė veikėja – trijuose asmenyse ir trijose epochose. Jėzaus laikais (nuliniai metai), viduramžiais (raganų medžioklės laikai) ir „atšilimo” laikotarpis Tarybų Sąjungoje – visuomet ji yra „balta varna”, nepritapėlė, visų vadinama ragana. Skaitant pirmuosius romano puslapius, nevalingai imi galvoti, kad persikūnijanti veikėja yra pati autorė. Išorinis panašumas, aukos vaidmuo, polinkis į meną (be konkrečios profesijos), maištą, nemylima taip, kaip norėtų. (Bet čia tikrai veikia ir viešasis Ivanauskaitės įvaizdis, kurį atpažinau. Ką padarysi – yra kaip yra.)

„Dabartyje” ragana Vika guli ant psichologės (iškalbingu vardu – Norma) kušetės. Normai galima drąsiai skirti pačios neprofesionaliausios psichologės titulą! Erzinantys dialogai! Mane tokia išvestų iš proto per pirmą konsultaciją, tačiau romano veikėjos – mazochistės, joms reikia pažeminimų… (Turbūt režisierių Algimantą Puipą ši veikėja sužavėjo, nes jo filme „Nuodėmės užkalbėjimas” itin išplėtotas Normos charakteris. Bet šitos temos neplėtosiu. Filmas tiesiog groteskiškai prastas.) Autorė pasirenka leisti Vikai išpasakoti savo santykius su kunigu. Lygiai taip pat išpasakoja savo santykius, tik su šventuoju Povilu Paukštiečiu, viduramžių ragana M.V. (nujaučiamas Marijos ir Vikos vardų junginys). Marija Magdalietė pasakoja tiesiai mums, skaitytojams.

Trys laiko linijos, pasakojimai (kartais dvigubi) iš trijų personažų perspektyvos – puikus struktūros sprendimas. Taip tikrai lengviau rašyti didelės apimties romaną – nė viena linija pačiam neatsibos, nersi vis į kitas aplinkybes. Tuo lengviau, jeigu kiekvienos linijos siužetas nedaug skiriasi. Kai kurios pastraipos netgi pakartojamos, jos dar labiau sieja tris moteris, gyvenančias skirtingu laiku, tačiau esančias ta pačia siela (reinkarnacija). Taigi kiekvienoje linijoje esantis efektas pasikartoja ir išdidėja, tampa labai reikšmingas. Kiekvieną kartą moteris, ne, sakykim Moteris – isteriškai pamilsta vyrą, kuris jos negali (?) mylėti, seka jį, nepasiduoda, priešinasi jo norui (arba aplinkinių valiai), visaip žudosi, kol galiausiai vienokiu ar kitokiu būdu žūna. Jei jau taip viskas „tripliuojasi”, tai galima sakyti, kad paskutinė romano pastraipa užkrečia prieš tai pasibaigusių kitų dviejų linijų pabaigas, nušviečia situaciją: viskas baigiasi Moters savižudybe.

Nežinau, ką šitame kūrinyje sau naudingo galėtų įžvelgti feministės… Bandžiau įsivaizduoti, kad Moters mazochizmas ir savinaika čia vaizduojama mokymo tikslais: kuo šiurpiau pavaizduosi pragarą, tuo geriau paveiks, mergaitės nenorės ten patekti. Bet kodėl, o kodėl skaitant atrodė, kad tais pragaro vaizdais autorė mėgaujasi? Kad „apvalančioji” kančia ją neva priartina prie Dievo Sūnaus, pranašo, kunigo – kitaip tariant – Falo, kurio ji taip nori! Pikta darosi matant, kad psichologė Norma neįžvelgia savo pacientėje įsisenėjusio Tėvo komplekso. (Nors vienas sarkastiškas dialogėlis apie tai užsimezga.)

Tas Tėvo kompleksas ir pačioje Ivanauskaitėje itin ryškus. Ir Daugirdaitė apie rusą žymų scenografą užsimena. Tačiau Vikipedijoje, o ir kitur, Ivanauskaitės biografija prasideda dažniausiai nuo lakoniškos informacijos (tėvų vardai, pavardės, profesija) ir pirmasis svarbus gyvenimo įvykis: mokėsi Čiurlionio menų mokykloje… Žinome arba iš skirtingos jaunėlės sesers pavardės susiprantame, kad Ivanovas negyveno su Ivanauskaitės motina. O ar Ivanauskaitė bendravo su tėvu? Internete nerandu nė vienos tėvo nuotraukos, nei su dukra, nei be jos. Toks mistinis. Tarsi Dievas Tėvas, kuris yra visur ir niekur. Gal iš čia ta Moters savinaika, tas noras kastruoti dievo sūnus, o ir bandymas iš kiekvieno vyro padaryti sau tėtį?

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti, besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose.

Dar apie intertekstualumą, jeigu teisingai suprantu šį reiškinį. „Raganoje ir lietuje” prikaišiota nuorodų į visokiausius veikalus, atrodo, ką tuomet skaitė, tą ir įpynė. Šiaip tai būtų nieko tokio, tačiau man tos infiltruotos citatos trukdė skaityti, nes jos iškrenta iš konteksto. Suprantu, kad autorė bandė įjungti jas, papildyti ar paremti savo (anti)feministinius pasirinkimus, bet man tai jie atrodo „pro šalį”. Ypač liūdna ten, kur Jėzus. Čia autorei tenka konkuruoti su orda pasaulio rašytojų, kurie interpretuoja Jėzaus legendą. Ar sužinome ką nors naujo apie tai? Tik tiek, kad Jėzus – ojėzau! – mylėjo Mariją Magdalietę. (Lyg nebūtume girdėję tokios versijos. Nebent „atšilimo” laikais… Bet tai tokia maža „sensacija” pasauliečiui.) Kai jie jau guli pusnuogiai, Jėzus, vietoj to, kad pasakytų ką nors, ko dar nesam girdėję, nustebina tiek Mariją, tiek mus, skaitytojus, banaliomis (ha!) savo frazėmis – pastėrusiomis akimis „cituoja” iš Evangelijos. Tai bent seksas! Jėzaus santykiai su savo mokytiniais ir visa jo situacija galėjo būti daug labiau apgalvota, galima buvo ką nors per tai pasakyti. Atrodo, kad autorei tai nebuvo svarbu arba ji tiesiog nesusimąstė, pakerėta tos jų aistros.

Taip ir lieka, užvertus paskutinį puslapį, įspūdis, kad romanas – apie nekokį, tartum mėgėjišką, seksą.

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti.

Tikrai atrodo keista kalbėti apie per mažą jos talento pripažinimą… Tiek apdovanojimų, knygų, parodų, tokia minia pasiruošusių sudievinti gerbėjų… Ir ko dar negana?

O negana to, kas yra vos milimetras. Bet tas milimetras yra ilgas ir baisiai svarbus – jis skiria profesionalą nuo mėgėjo, tikrą menininką nuo žmogaus „prie meno”. Ar netgi „prie menų”. Literatūroje man Ivanauskaitė atrodo taip, kaip dailėje jos „Angelariumas” atrodo šalia Fridos Kahlo paveikslų…

Šio straipsnio pavadinimą parinkau pagal citatą (žr. žemiau), kuri turėtų paaiškinti Ivanauskaitės liguistą potraukį mirčiai. Man neatrodo gera žadantis toks „numirimas pasauliui”. Tai liūdna ir man labai svetima. Ivanauskaitės mandalos – šiurpios, tragiškos ir rėkiančios, kad žmogui reikia pagalbos. Dievinti, garbinti tokį dalyką? Dar labiau liguista…

„Bet kokia iniciacija, ekstazės aktas — taip pat simbolinė mirtis, mirties būsenos išgyvenimas, po kurio seka atgimimas. Religijotyrininkas Mircea Eliade teigė, kad mirtis yra paradigminis visų svarbiausių žmogaus gyvenimo permainų modelis, perėjimas į kitą — viršesnę egzistavimo formą. Taip pabrėžiama dvasinė mirties funkcija: mirtis žmogų paverčia dvasia, bekūniu vaiduokliu, nors meilė kūniškam pavidalui, gyvybei kūne išlieka neįveikiamai stipresnė už visas dvasingumo pastangas. Mistinių patirčių siekiantis žmogus krikščionybėje, hinduizme ir islame miršta pasaulietiniam gyvenimui, miršta šiam pasauliui.”

(Мирча Элиаде. Оккультизм, колдовство и моды в культуре. – К.: София; M.: Гелиос, 2002, p. 68–71. Iš katalogo „Sankryžos”, straipsnio autorė Ramutė Rachlevičiūtė.)