Tekstinio primilžio formatas

makreriais hitleris

Patiko Nomedos komentaras po straipsniu „Perrašyti reiškia perrašyti”, tačiau pakomentuoti pati jau negaliu, nes komentarų laikas baigėsi (pati nustačiau tokias taisykles). Užtat įkelsiu jį čia:

Cha, tekstinis primilžis! 

Čia vieną dieną surinkau Google tokią frazę: I wrote my first draft and it is perfect (parašiau pirmą eskizą ir jis yra tobulas). Radau tik krūvą straipsnių apie tai, kad nereikia labai pergyventi, jog tavo pirmas eskizas yra šūdas, nėra viskas taip blogai :)

Amerikiečiams turbūt nuo mokyklos laikų įkalta, kad rašymas yra darbas, o ne „išsiliejimas” (kas lyg ir tinka primilžio metaforai).

Mano leidybos darbai juda į priekį. Su maketuotoja vis dar triūsiam prie romano eskizo (jau perėjom į korektūros skaitymo etapą). Pirmą kartą gyvenime galiu tiesiogiai bendrauti su maketuotoja. Nežinau, kaip kitose, ypač didžiosiose, leidyklose viskas vyksta, bet įtariu, kad tarp autoriaus ir maketuotojo visad stovi dar keletas profų – redaktorius, projekto vadybininkas, dailininkas – kurie žino, kaip geriau. Mano knygos atveju, pati sau esu ir projekto vadovė, ir dailininkė. Smagu, man patinka, nors dėl visko jaudinuosi trigubai.

Taigi, gavusi tiesioginį ryšį, pagaliau paklausiau maketuotojos: tai kaip iš tiesų reikia formatuoti rankraštį, pateikiant jį leidyklai?

Ar kada matėte nors vienos leidyklos tinklapyje tokią informaciją? Retai kur rasi net kvietimą siųsti rankraščius, nekalbant apie jų formatą…

Šita mano surinkta medžiaga tebūna pradinės gairės. Gal atsitiktinai vienas kitas profas perskaitys šitą straipsnį ir pakomentuos, pridėdamas nuo savęs, ko dar nedaryti ar ką dar daryti, kad jam nereikėtų varvinti akių, „atsukinėjant” įmantrius autorių „prisukimus”. Nes įmantrauti su teksto forma tai oi kaip norisi. Pati esu šio bei to pridariusi ir nusiuntusi. Gėda prisiminti. Dabar jau išmokau tvardytis.

ŠVARUS LAPAS

Pagrindinis patarimas: siųsdami rankraštį ar ištrauką profas skaitytojams (arba net ir man), kuo mažiau jį maketuokite.

  • Lapo dydis turi būti A4.
  • Šriftas – Times New Roman (ar kitas įprastas, paprastas serif – apie tai nuoroda).
  • Šrifto dydis 11pt arba 12 pt.
  • Tarpai tarp eilučių – 1.5 arba Double (dvigubas).
  • Tarp paragrafų tarpai neturi būti didesni.
  • Tekstas sulygiuotas kairėje (Left align).
  • Tekstas neturi būti sulygiuotas dešinėje (Right align) ir neturi būti sulygiuotas abiejose pusėse (Justify).
  • Žodžiai neturi būti perkėlinėjami į kitą eilutę, nei tam, kad eilutės atrodytų sulygiuotos dešinėje pusėje, nei dar dėl kokios priežasties.
  • Laukeliai (margins) turi būti tokie, kokie paprastai nustatyti (amerikietiškais matais, po 1” iš visų pusių, mano kompiuteryje nustatyta, kad viršutiniai ir apatiniai laukeliai – 2.54 cm, šoniniai – po 3.17 cm).

Galbūt kai kam atrodo natūralūs tokie išmatavimai ir į galvą neateitų kažką keisti. Tačiau patikėkit, jau esu gavusi rankraščių, kurių autoriai akivaizdžiai norėjo parodyti savo maketavimo gebėjimus, fantaziją ar nežinau ką. Atrodo, daug kas bando sumaketuoti taip, kad spausdinant būtų kuo mažiau lapų (sumažina šriftą, laukelius) – nusiraminkit, gadinti popierių – toks leidėjų darbas. Kai kurių rankraščių tekstas atrodo „gabalinis”, sunku skaityti. Kai kurie atvirkščiai – išretina, padaro didelius tarpus tarp paragrafų…

Kai kam atrodo, kad pakeitus šriftą iš nuobodaus Times New Roman, tekstas taps iškart įdomesnis, išsiskirs iš krūvos. Tegul kalba pats teksto turinys, o ne forma. Neturėkim iliuzijų, kad graži forma pagerins turinį… Be to, šriftą lengviausia pakeisti, todėl visuomet, skaitymui gavusi kokią įmantrybę, ją tučtuojau pakeičiu „nuobodybe”.

Nebandykim mėgdžioti popierinės knygos, nes rankraštis dar nėra popierinė knyga. Teksto sulygiavimas abiejose pusėse turbūt turėtų priminti spausdintą puslapį, tačiau toli gražu neprimena. Man asmeniškai tai primena tuos naivius laikus, kai taip pat stumdydavau tekstą, nes jau taip norėjosi įsivaizduoti, kad esu publikuota…

Jei tekstas sumaketuotas 12pt šriftu ir dvigubais tarpais tarp eilučių, tai jis arčiausiai to, kas tilps popierinės knygos puslapyje. Tuomet galima numanyti, kiek lapų bus knygoje. Bet ir tai netikslu, nes popierinės knygos formatai įvairuoja. Pvz. mano atveju pagal rankraštį buvo įsivaizduota, kad knyga bus 180-200 psl., tačiau kai supratau, kad noriu paperback’o formato – 13×20 cm – paaiškėjo, kad puslapių netgi 350. Su gan taupiais laukeliais (kaip lietuvių aplinkai).

Beje, lietuviškos leidyklos maketuoja knygas labai rupiai, išpučia, kad tik atrodytų kuo daugiau teksto (kad daugiau kainuotų?). Man iki šiol dar sunku lyginti savo knygos apimtį su kitų lietuvių autorių apimtimis. Lyginant su anglosaksų knygomis, berods įtenku į normalaus romano apimtį.

RANKRAŠČIO YPATUMAI

Tai dar ne viskas, ką galim pridirbti rankraštyje. Nežinau, ar yra dar kokių veiksnių būdų, kaip Worde nuimti automatišką formatavimą, bet štai pvz. programa vis siūlo suformuoti dialogus… Anglų kalboje tai ne dialogų, o sąrašo formatas (Bullets). (Nes anglų kalboje tiesioginė kalba išskiriama kabutėmis, o ne brūkšniais – taip irgi jau pasitaiko, bet labai retai.)

Kai tik parašysite pirmąjį dialogą ir paspausite ENTER, atsiras atitraukimas nuo krašto, tarpai tarp brūkšnio ir žodžių, ir kt. dalykai, kurių mums nereikia. Bent jau mano puslapyje prie žodžio iškart atsiranda kvadratėlis su žaibuku, ant kurio paspaudus pasirodo geras pasiūlymas: Stop Automatically Creating Bulleted Lists. Duodu jam varnelę ir dialogas „sukrenta” į vietą.

Dabar mano tiesioginė kalba išskirta trumpu brūkšneliu, tačiau rankraščiui (kaip ir galutiniam knygos maketui) reikia ilgo brūkšnio. Kol kas nežinau lengvesnio būdo, negu padaryti tai automatiškai. Parašius dienos teksto porciją: prie Edit susiraskite Replace, viršutinėje eilutėje įrašykit trumpą brūkšnį, o apatinėje (Copy ir Paste pagalba paėmusi iš teksto) – ilgą brūkšnį. Tada spauskit Replace All. (Jei vienas kitas reikalingas trumpas brūkšnys taps ilgu – atitaisysite ranka, vėliau.)

Liko dar vienas momentas – kaip atitraukti naują paragrafą, o ir dialogą, nuo krašto. Maketuotojai prašo nedaryti to Space (ilgo klavišo, kuris daro tarpus tarp žodžių) arba tabuliacijos pagalba (naudojant mygtuką TAB). Kodėl? Todėl, kad maketuotojas turės išrankioti visus tarpus ir „tabus” rankiniu būdu.

Worde galima padaryti tai automatiškai, per tą patį Find and Replace (nukopijavus tabuliacijos tarpą – įdėti jį viršutinėje eilutėje, o apatinę eilutę palikti tuščią, spausti Replace All). Tačiau tai nepatikima, kai tekstas labai ilgas – kas gali garantuoti, kad viena kita eilutė nenušoks? O ranka išrankioti tabuliacijas iš viso romano labai neįdomu. Pati aną savaitę dariau…

Beje, jei nežinote, išduosiu, kaip pamatyti tabuliacijas ir kitus formatavimus: Wordo dokumento langelio viršuje yra toks ženkliukas, vadinamas Paragrafu (deja, negaliu jo čia įdėti, po juo parašyta Show – Rodyti). Tai jį reikia paspausti ir tekste pasirodys mėlyni ženkliukai, žymintys tarpus tarp žodžių, tarpus tarp eilučių, puslapių ir kt.

Kaip atitraukti kiekvieną paragrafą ir dialogus nuo (kairiojo) krašto?

Maketuotojui galima siųsti ir neatitraukus nuo krašto, tik apsidžiaugs. Tačiau redaktorius (kaip ir aš) turbūt mieliau skaitytų su atitraukimais. Vienu paspaudimu problema išspręsta: spaudžiam ant Format, tada Paragraph, skyriuje Intents and Spacing randame Intentation ir nustatome SpecialFirst Line. Man automatiškai parodo, kad bus atitraukta 1.27 cm. Tada nepamirškim nuspausti OK ir langelis laimingai užsidarys. Grįžus rašyti, kiekvieną kartą paspaudus ENTER, naujas paragrafas bus atitrauktas.

Siunčiant maketuotojui, jeigu pastarasis nelabai susipažinęs su Wordo gudrybėmis, galima ta pačia tvarka automatiškai nuimti atitraukimą (Intendation).

Nenustebčiau, jei vienas kitas kompiuteristas iš manęs skaitydamas skaniai juokiasi. Na, kai kuriuos dalykus atradau neseniai, hm, netgi šiandien. Bet matau, kad kai kurie pradedantys rašytojai žino už mane dar mažiau. Padėkite mums, nežiniukams, pakomentuokite ir patarkite!

PASKUTINIAI PRIESAKAI

  • Jei didelį tekstą rašote didžiosiomis raidėmis, prisiminkite, kad CAPS reiškia, KAD JŪS LABAI RĖKIATE ANT SKAITYTOJŲ (nebent tai būtų antraštė). Maketuotojas turės perrinkti visus tekstus, kurie parašyti didžiosiomis. Korektūros klaidų tikimybė didėja su kiekvienu maketuotojo įsikišimu į tekstą.
  • Triskart pagalvokite, ar reikia jūsų tekste (ne antraštėse) bold. Kažin.
  • Vieną kartą pagalvokite, ar reikia jūsų tekste underline. (Nereikia.)
  • Kiekvienas paragrafas – skirtingu šriftu. Originalu? Nebent jei pats maketuosite knygą publikacijai…
  • Nenaudokite automatiškai formatuotų antraščių. (Nebent eskizams, kurie skirti tik jūsų akims.)
  • Dalys, skyriai, skyreliai galėtų būti pastorintomis raidėmis (bold) arba kursyvu (italic), arba didžiosiomis (CAPS, small caps). Jie gali būti atitraukti nuo krašto, kaip ir kiti paragrafai.
  • Prieš kiekvieną teksto dalį (tarp dalių, skyrių, tik ne tarp paragrafų!) padarykite puslapio skyrimą – Page brake (rasite jį prie Insert – Brake – Page brake).
  • Jei dalyje yra tarpas (naujas paragrafas, kuris dažnai atsiranda ten, kur keičiasi pasakojimo perspektyva, įvyksta šuolis laike ir pan.), tai tiesiog palikite vienos eilutės tarpą (ENTER pagalba). Maketuotojui padėtų, jei tarpe padėtumėte ir groteles – ženkliuką #. (Taip įpratę amerikiečiai – lietuvį maketuotoją dėl to gal reikėtų ir perspėti.)

KODĖL SVARBU PATEIKTI TVARKINGĄ RANKRAŠTĮ

Todėl, kad pagal išvaizdą sutinka, o pagal protą palydi.

Perrašyti reiškia perrašyti

labirintas

Neseniai viena rašytoja (ir Grafomanijos skaitytoja) atsiuntė man savo romano rankraštį, ir aš jos iškart paklausiau, kuris čia eskizas, kiek kartų jau perrašyta? Užsimezgė pokalbis, kuriame iškilo bendri dalykai, mano jau patirti su kitais pradedančiaisiais rašytojais, todėl čia sudėjau į vieną straipsnelį ištraukas iš kelių savo laiškų:

Dėl perrašymo. Labai džiaugiuosi, kad užklausėte apie tai. Perrašyti – reiškia perrašyti, tikrąja to žodžio prasme, jokia ne kita. Koregavimai, epizodų perdarymai, kalbos taisymai, karpymai, lipdymai ir sukeitimai vietomis – nėra perrašymas. Tokie dalykai paprastai daromi paskutiniame etape – kai pats autorius redaguoja, prieš pateikdamas leidyklai. (Nes po to dar kalbos redaktorius redaguoja.)

Taigi faktiškai turite romano pirmąjį eskizą. Tai yra medžiaga kūrybai. Pradžia, užuomazga, apmatai.

Pirmojo eskizo nerekomenduojama ne tik kad siųsti leidykloms, bet net ir draugams rodyti. Tačiau dauguma pradedančiųjų – ir beveik visi lietuvių rašytojai – darbą laiko užbaigtu, jo dar nepradėję. Siunčia leidykloms pirmąjį eskizą, kurį laiko ir paskutiniuoju. Deja, dauguma Lietuvoje išleistų knygų ir yra nebaigtos arba net nepradėtos knygos. Apie tai tiek kartų dejavau Grafomanijoje, tačiau jaučiu, kad vis tiek žmonės nesupranta, ką turiu omenyje.

Ne, nėra taip, kad visai niekas pasaulyje neparašytų knygos iš pirmojo karto puikiai. Reti tokie rašytojai, tačiau jų yra. Ypač, manau, iškart gerai rašyti sekasi tiems, kuriems tai nebe pirmoji knyga, ir jie iš anksto labai daug ką apgalvoja, susidaro planus, susikuria personažų charakteristikas, na, ir puikiai manipuliuoja žiniomis apie kūrybiškąjį rašymą (arba turi žvėrišką intuiciją). Tokių yra, bet jie – išimtys.

Paprastai pirmojo eskizo nekomentuoju ir juolab nekritikuoju. Galiu tik aptarti potencialiai geras vietas ir darbo kryptį. Tačiau tai apsimoka daryti tik tuo atveju, jei ketinate toliau dirbti su pirmuoju eskizu, t.y. rašyti antrąjį. (Iki galutinio rezultato gali prireikti dar kelių eskizų.)

Kaip vyksta perrašymas? Įsivaizduokite, jei nebūtų kompiuterių. Turite šimtą puslapių teksto. Pasidedate tuos puslapius šalia tuščio lapo, kuriame rašysite antrąjį eskizą, ir pradedate rašyti iš naujo. Rašote, žvilgčiodama į pirmąjį eskizą. Kai kurie sakiniai galbūt bus tokie pat. Tačiau gali būti, kad nė vienas sakinys nepasikartos, nes antrajame eskize būsite pakeitusi pasakojimo strategiją.

Iš esmės yra naudinga kažką keisti, o ne tik sėsti perrašinėti, tikintis, kad kažkas pasisuks kitaip (nors taip irgi gerai – ir taip, bent jau man, visuomet atsitinka – tie spontaniški nauji dalykai, detalės, vaizdiniai).

Pavyzdžiui, jūsų romanas rašytas trečiuoju asmeniu ir berods vien tik iš X pozicijos (t.y. skaitytojui atskleidžiamos ir X mintys, ne vien veiksmai). Kitą eskizą galima būtų rašyti pirmuoju asmeniu: „Aš, X, nuėjau ten ir ten, pagalvojau tą ir tą.” Taip pat galima rašyti, pradedant nuo kitos situacijos. Atrodo, pasirinkote linijinį pasakojimą – tai labai naudinga pirmajame eskize – tačiau galima pradėti pasakojimą nuo karščiausios scenos, o tai, kas įvyko prieš ją, išdėlioti, sukaišioti pakeliui.

Labai svarbus psichologinis momentas: jūs jau parašėte romaną. Taip, tai pirmasis eskizas. Jums jis netgi taip patinka, kad esate pasiryžusi jį publikuoti pasauliui. Taigi jūs jį jau turite. Nesunaikinkite jo, neištrinkite, netaisykite „ant viršaus”. Ginkdie! Jei dar nesate taip padariusi, labai rekomenduoju nepagailėti pinigų ir atspausdinti visą popieriuje. Pas mus namie rašalinis spausdintuvas, tai taupydama visuomet prašau vyro, kad darbe atspausdintų. Bet galima rasti mieste spausdinimo kioskelį ar pan.

Nepaprastas grafomano malonumas: laikyti rankoje storą lapų krūvą. Tai akivaizdus darbo rezultatas. Jei jis guli mano lentynoje, esu rami, kad jis jau yra, niekur nedings. Jei perrašinėdama ir nuklysiu į lankas (kas labai pageidautina), tai visuomet yra tas „teisingas”, pirmasis eskizas, prie kurio galima grįžti. Jei vėlesni eskizai bus blogesni už pirmąjį, tai visuomet galima nuspręsti nebetęsti ieškojimų – tokiu atveju, geriausias variantas jau parašytas!

Perrašymas yra perrašymas. Nuo pradžios – iki galo. Tai yra kūrinio išgyvenimas per nauja. Garsūs šiuolaikiniai rašytojai perrašo po penkis šešis kartus. Aš savo romaną „Katė, kurios reikėjo” perrašiau, na, jei visiškai viską keisdama, tai du kartus (vadinasi, buvo pirmasis eskizas plius dar du eskizai), bet dar buvo pora tarpinių variantų. Todėl darbas užtruko trejus metus. Ir tai aš dar laužiausi ir tingėjau perrašinėti, todėl kai ką nukopijuodavau ir palikdavau… Su naujuoju romanu taip nebus. Man jau nereikia įrodinėti sau, kaip tai naudinga. Jau turiu antrąjį eskizą, kurį nuodugniai perrašysiu, ir ne kartą dar.

Dabar dėl darbo etapų. Visų pirma, minėjote, kad šiuo metu rašote kitą romaną (pirmąjį eskizą). Siūlyčiau nenutraukti to darbo. Man pirmi eskizai – šventas reikalas. Kai baigsite jį, padėsite į šalį, kaip tik atsiras laiko kitam darbui. Bent jau man tokia metodika labai tinka – kol vienas romanas ilsisi, aš dirbu prie kito vėlesnių eskizų. Pvz. šiuo metu vyksta „Katės…” leidyba, stalčiuje „sirpsta” kitas romanas, o šiuo metu rašau knygos apie rašymą pirmąjį eskizą.

Kaip jums seksis rašyti antrąjį savo romano eskizą, neįsivaizduoju. Vieni žmonės perrašo greičiau, negu parašo pirmąjį eskizą, kitiems – atvirkščiai. Aš greičiausiai iš tų, kurie pirmąjį parašo labai greitai, o prie kitų sėdi ilgai. Mat aš dar renku medžiagą, skaitinėju panašias knygas, klaidžioju į šalį, galvoju, kas gi čia vyksta, apie ką čia viskas… Bet čia kiekvienam savi metodai.

Šiaip man atrodo, kad antrą eskizą rašyti lengviau negu pirmą, nes sėsdamas rašyti neturi laukti įkvėpimo, kadangi jau turi tekstą, su kuriuo dirbi. Tai kokybiškai visai kitoks užsiėmimas. Man būtų smagu, jei jūs bent pabandytumėt. Ir vis nepamirškite, kad romaną jau turite, jis jau parašytas. Jokie vėlesni eksperimentai nesunaikins to, ką jau parašėte.

Žodžio „tobulas” aš privengčiau. Kai rašau, stengiuosi, kad kiekvienas mano kūrinio eskizas būtų geresnis už prieš tai buvusį. Taip po laiptelį, po laiptelį. Iki mano pačios išsikeltos kokybės kartelės. Nesu sau žiauriai griežta ir nesergu perfekcionizmu. Pavyzdžiui, žinau, kad mano pirmasis romanas toli gražu ne tobulas. Bet ką dabar. Negi dešimt metų vieną rašysiu? Neblogas jis. Jame užfiksuotas mano gyvenimo etapas. Ateina laikas paleisti „kūdikį” į pasaulį, koks jis bebūtų. Savi vaikai visi gražūs, ar ne?