Bulvarinė psichoanalizė

Genovaitės Bončkutės-Petronienės romanas „Neįvykusi terapija“, „Vaga“, 2012 m.

Kažkas pavadino tai psichologiniu romanu. Iki šiol maniau, kad žodis „psichologinis“ uždirbamas giliomis įžvalgomis į veikėjų charakterius, tačiau dabar ėmiau abejoti. Patikrinau – pasirodo, besąs toks žanras – psichologinė literatūra. Tai ne pažintiniai ar moksliniai tekstai apie psichologiją, o psichologų ar psichiatrų parašytos istorijos iš jųjų profesinio gyvenimo. Irvinas D. Yalomas – vienas iš tokių autorių. Radau ir kitokį pavadinimą: psichoterapiniai kūriniai. Bet juk grožinė literatūra visuomenei ir suteikia psichoterapeutinį, gydomajį efektą! Ne?

Bončkutės-Petronienės knygą visgi skaičiau (ir analizuoju) kaip eilinį romaną. Perskaičiau žaibiškai – tarsi lengvą bulvarinį skaitalą – ir jaučiausi sutrikusi. Tokia mišrainė. Ką visu tuo norėjo pasakyti autorė? Atsakymo teko ieškoti jos interviu. Tą patį klausimą („Gerai, kad parašė. Bet kodėl parašė?”) uždavė ir tūla psichologė, Knygų mugėje girdama kolegės pastangas. Tarus, kad šis romanas tėra psichologijos populiarinimo knyga, nėra ką ir sakyti: jei tokia reklama pritraukė minią naujų pacienčių – sėkmė. Bet kas, jeigu tai meno kūrinys?

Kokios problemos?

Pavargusi nuo savęs, nusivylusi vienišos motinos gyvenimu ir psichologais, keturiasdešimtmetė biologė išsiruošia į eilinį turistinį žygį į kalnus, kur ima rašyti savo gyvenimo atsiminimus – dienoraštį.

Kokia tos kelionės kaina? (Turiu omeny ne piniginę.) Jei parašiusi dienoraštį, veikėja (vardu Juta) pasijus pailsėjusi, tai gerai. Jeigu grįš dar labiau pavargusi nuo savęs – irgi nieko tokio. Jau pirmame romano puslapyje randame patikinimą: „Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą.(…) Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias.“ Nieko tokio, jei nepasiseks. Nieko tokio, jeigu pasiseks. Niekas dėl to nemirs.

Bet juk kopimas į kalnus gali būti kupinas pavojų! Galbūt jai ant galvos užkris riedulys? O gal ji sutiks ten savo gyvenimo žmogų? O gal supras, kad nebenori grįžti ir liks gyventi kaip kalnų atsiskyrėlė? Iki knygos vidurio tikėjausi kokios nors esamojo laiko intrigos, kol pagaliau nuleidau rankas. Ne, autorė nusprendė parodyti, kad tai tik kelionė į save, akistata, o kalnai – tik palankios tam aplinkybės. Viskas bus kaip visada. Be problemų.

Kas pasakoja?

Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Veikėjas prisileidžia skaitytoją arti. Šiame romane dargi įpintas dienoraštis, taigi – intymiausia atviravimo forma. Bėda ta, kad autorė nejučia atima rašiklį iš veikėjos ir žiū vietomis romano stilius jau kitas, publicistinis ar netgi mokslinis. Dienoraščio iliuziją griauna retoriniai ir nelabai kreipimaisi į skaitytoją apie darboholizmą, laukimą, vyrų pasirinkimą… Taip pat kur ne kur – laiškų intarpai. Žinoma, ištraukos iš laiškų galėtų atsirasti kasdien rašomame dienoraštyje, bet juk mes žinome, kad Juta rašo žygyje, Lvovo pašto kioske įsigytame sąsiuvinyje! Gal ji vežėsi su savimi senų laiškų ryšulėlį? O gal kompiuterį? Smulkmenos, aišku. Bet velnias tupi būtent smulkmenose.

Rašyti pirmuoju asmeniu lengva ir malonu, tačiau tai ne pats tiesiausias būdas iškloti istoriją paveikiai. Taip, bus daug emocijų, šūksnių, sapnų, ir viskas iš pirmų lūpų, įsijautus į veikėjos kailį, tačiau visu tuo skaitytojas nebūtinai tikės. Tai, ką žmogus pasakoja apie save, yra jo subjektyvi tiesa, todėl paprastai rašytojas per šalutinius veikėjus parodo ir kitą tiesą (daug tiesų, nes kiekvienas su savo). Kitaip tariant, pasirinkimas pasakoti pirmuoju asmeniu nepalengvina rašytojo darbo. Atvirkščiai – pasunkina, nes negali papasakoti apie veikėją to, ko jis pats apie save negalvoja, nežino.

Štai Jutą labiausiai domina santykiai su tėvais ir su vyrais, tačiau apie tėvų ir vyrų charakterius sužinome mažiausia – jie lėkšti, plakatiški. Skaitytojas gauna išklausyti tik vieną pusę – kaltinančią. O ką į tai atsakytų kaltinamieji? Taipogi labai lakoniškai aprašyti Jutos santykiai su sūnumi, nors jis, berods, pats stabiliausias jos gyvenimo dėmuo. Ar ji prasta motina? Ar tiesiog ne apie tai dabar susirūpinusi? Ką pasako tai, kad ji pamiršta dienoraštyje analizuoti savo ir vaiko santykius?

Nenoriu pasakyti, kad Jutos pasakojime trūko kažkokių privalomų temų. Kas jau yra, tas yra. Ką radom, tą skaitom ir analizuojam. Tačiau toks įspūdis, kad temos išplaukė nevaldomos, lyg atsitiktinės. Jeigu romanas būtų rašytas sąmoningai, tai iš tos medžiagos galėjo išplaukti įdomios įžvalgos. Bijau, kad tai, kas pateko tarp viršelių, ir vėl yra pirmasis eskizas. Suvokimas ir antrojo eskizo įsivaizdavimas paliktas skaitytojui ar literatūros kritikui…

Rašant pirmuoju asmeniu ypač svarbu, kad pagrindinis veikėjas (pasakotojas) būtų charizmatiška asmenybė. Intuityviai to turbūt nori kiekvienas autorius. Apie tai užsimena ir Bončkutė-Petronienė, savo interviu pavadinusi Jutą stipria moterimi.

Kaipgi trūksta autorės žvilgsnio į savo kūrinį atsitraukus. Mat iš šalies Juta neatrodo stipri moteris. Tai susijaukusi, bėganti nuo savęs ir atsakomybės, ieškanti juslinių malonumų, slystanti paviršiukais vidutinybė. Egzistencinė turistė. Ir būtų visai nebloga pradžia, jei tai būtų suvokta. Manau, autorius privalo pats suvokti, ką piešia tam, kad galėtų formuoti piešinį toliau, o ne tik papeizalioti ir palikti skaitytojo asociatyviai vaizduotei.

Nupasakoja ar parodo?

Jei bandytume nuodugniai išpasakoti visą savo gyvenimą (Jutos atveju tai yra keturiasdešim metų), tai kažin, ar viskas sutilptų į vieną sąsiuvinį. Tačiau pasirinkus temą, medžiagos pamažėtų gerokai. Galiu tik nujausti, kokias temas ir kodėl autorė parinko Jutos dienoraščiui.

Tai tarsi apie juslingumą. Apie akimirkas, kurias norisi sustabdyti, kad galėtum vėl pasimėgauti. Tikėtumeisi, kad apie tai rašydama, autorė įjungė visus penkis pojūčius. Tačiau štai tipiška sekso scena:

Kirnio kūnas buvo greitas, švelnus ir lengvas, pasimėgavus vienaip ir kitaip, jis tvirtai prispausdavo prie mano nugaros, glamonėdavo ir švelniu sinchronišku būdu, visada taip pat, mes prieidavome tašką, kai mano moteriška esybė išsiskleisdavo neįtikimu grožiu, užpildydavo visą erdvę, o gal ir kosmosą, tarsi mylėtųsi ne vyras ir moteris, o vyriška ir moteriška dievybės, pats vyriškumas ir moteriškumas, po ko visada stodavo šventa tyla ir mes laimingi apsikabinę užmigdavom. (p. 127)

Šiame pavyzdyje galima aiškiai matyti, kas yra nupasakojimas. Pastebėkime, kiek daug tokioje trumpoje pastraipoje veiksmo pobūdį nusakančių žodžių, būdvardžių: greitas, švelnus, lengvas, vienaip ir kitaip, tvirtai, švelniu sinchronišku, taip pat, moteriška, neįtikimu, šventa, laimingi… Tačiau paties veiksmo nerasta.

Tiesa, čia ir nebandoma aprašyti scena, tai – apibendrinimas. Bet ar tai įdomu? Ką tai pasako apie šiuos veikėjus ir jų santykius? Nagi žinom mes, kad sekso metu vyras dažniausiai dominuoja, pajuntama viršunė, o paskui ilsimasi. O kas įvyko būtent šioje scenoje? Ji abstrakti ir nesužadina vaizduotės. Atrodo, aprašomas idealus meilės aktas, kokio gyvenime nebūna.

Iš bendro konteksto ryškiai išsiskirianti kita sekso scena, nupasakota per delfinų bendravimą, nustebina savo neadekvatumu. Na, apie seksą išvis nelengva rašyti gerai, net jeigu rašai konkrečiai. Sekso scenos, labiau nei kitos, išduoda nežinojimą, apie ką rašyta. Apibendrinimai leidžia neįsijausti į aprašomąją situaciją, kurti saugiai ir iš tolo žvelgiant per racionalumo prizmę, neišgyvenant.

Nieko tokio, jei būtų vienas kitas toks apibendrinimas. Bet kad tų konkrečių scenų šykščiai pabarstyta, jos trumpos. Sekant geriausiomis lietuviškosios beletristikos tradicijomis, nerašoma scenomis, o laisvai pilstoma, pasiduodama vienas kitą be didesnės tvarkos keičiančių vaizdinių, pamąstymų tėkmei.

Bončkutė-Petronienė kartais persistengia aprašyti vaizdingai. Vietom prasprūsta sviestas sviestuotas: „(…) ragavome vienas kitą kaip saldžiausią saldainį“. Arba protu sunkiai suvokiamas darinys: „Miesto dangus ir gatvės atrodė ryškios, pilnos galimybių.“ Arba dar: „Priartėjimo troškimas garavo iš manęs kaip erotinės aukso dulkės, priversdamos žmones atsisukti net gatvėje.“ Viena kita nesąmonė atima pasitikėjimą autorės kalbos klausa ir literatūriniu skoniu. Sakyčiau, jei jau imiesi rašyti apie tikrą reikalą, tai ir varyk – be pagražinimų. Ypač, jei nelabai pasitiki savo rašymu ir tuo, ar jauti kalbą.

Jei skaitytojo neįsileidžia į sceną, jei jis nespėja atsidurti ten, įsijausti į veikėjo situaciją, tai puslapiai taip ir lieka tušti, o istorija, kaip autorės, taip ir skaitytojo, neišgyventa. Dėl to ir perskaičiau labai greit. Dėl to ir klausimas: kas čia buvo?

Parodyti per veiksmą, kas ir kodėl atsitiko, tai reiškia visų pirma suvokti, kas ir kodėl atsitiko. Autorė pasirinko konstatavimą per veikėjos dienoraštį: buvo taip ir buvo todėl. Skaitytojui leidžiama pasirinkti: norit tikėkit, norit ne. Va jums nenormali moteris. Visi jūs tokie pat nenormalūs. Na ir kas? Ko mes dar nematę? Mes pageidautume turėti ką veikti. Nematydami veiksmo iš šalies, negirdėdami kitų veikėjų tiesų ir motyvų, mes neturime iš ko rinktis, kaip tik likti nuošalėje.

Jei autorė būtų sielos chirurgė, tai jos operacija atrodytų taip: atidarė kūną ir baksnoja pirštu – žiūrėkit, žiūrėkit, kaip ten viskas viduje kruvina ir baisu! Gerai, chirurgai tai mato kasdien. Tuo tarpu jų darbas yra ne tik matyti tai, kas viduje, bet atidaryti, sutvarkyti problemą ir užsiūti žaizdą. Kartais atrodo, kad psichologai yra didžiausi cinikai, nes žmones mato tik kaip kompleksų rinkinį, o…

Kur slepiasi sąžinė?

Tam, kad pasakojime atsirastų drama, vidinis veiksmas, reikia konflikto. Neblogai būtų ir išorinis, bet labiausiai susijaudindume radę vidinį. Taigi kokie Jutos vidiniai prieštaravimai?

Atrodo, kad veikėjai svarbu rasti, ką kaltinti dėl savo nenusisekusio gyvenimo. Tėvų kaltinimui skirti pirmieji trisdešimt puslapių. Visa kita – vyrams. Vienas po kito įvyksta meilės romanai, iš kurių Juta išeina tarsi nieko neišmokusi, nepasidariusi išvadų. Nors knygos pabaigoje sakoma kitaip – neva kiekvienas ryšys šio to išmokė, pakeitė, papildė – erzina veikėjos aklumas ir atkaklus klaidų kartojimas.

Sprendžiant iš santykių su vyrais aprašymų, dažnai taip ir neįvyksta žmogiškas kontaktas, o kai kuriais atvejais tai, ką veikėja (ir autorė?) vadina mylėjimusi, aš pavadinčiau pisimusi. Toks mažytis, bet svarbus skirtumas tarp atsitiktinio svetimų žmonių kontakto ir sąmoningo dviejų žmonių suartėjimo. Juta nesusirūpina, jei jos vyrai turi ir kitų moterų, ji pati sugrįžta į buvusiųjų lovas, kai tik atsiranda koks reikalas. Tai gerai, visaip būna, ko tik nebūna. Tikrai nepavadinčiau tokio elgesiu keistu, nenormaliu ar vertu ypatingo dėmesio. Įdomiausia visame tame būtų vidiniai prieštaravimai. Ar tik orgazmų ir materialinio išlaikymo trokšta moteris? Jei Jutos viduje sukirbėtų bent vienas klausimas, abejonė, pasibjaurėjimas ar pagaliau meilė, kuriai tektų kažką paaukoti…

Iš čia ir atsiranda nemalonus klausimas: ar taip žmones mato psichologai? Kas gi beliktų rašytojui, jeigu jis ignoruotų moralę, sąžinę, kuri graužia, neduoda ramybės, verčia kelti klausimus sau ir skaitytojams, verčia ieškoti atsakymų? Literatūra, suteikianti atsakymus, yra pamokomoji. Galbūt tai ir tinka psichologinės literatūros žanrui? Teikti atsakymus klientams? Mokyti, kaip gyventi? Ar turi kas teisę mokyti kitą, kaip gyventi?

Kartos problema?

Įdomus klausimas: iš kurios vietos pasakoja autorė? Kur jos ašis? Kas jos stuburas? Nenorom ir vėl ėmiau galvoti, o kuriai gi kartai pati priklauso? Taip, tai ir vėl toji keista posovietinė „parulskiškoji“ karta, kuriai dabar šiek tiek per keturiasdešimt. Manęs neapleidžia jausmas, kad jie žiūri į save per kreivą veidrodį.

Žiūrėkim, ar padėtų, jei pavadintume juos puer aeternus (amžinų vaikų) karta? (Ramybės dėlei įsirašau į tą pačią kartą – esu tarp jauniausiųjų jos atstovų.) Savybės tai labai tinka puer aeternus aprašymui. Bėgimas į kalnus, skraidymas lėktuvais ar metimasis į dar kokias gyvybei pavojingesnes vietas – mirties trauka. Gausios savižudybės. Polinkis į donžuanizmą – seksualinių partnerių keitimas, nenorint ar nesugebant įsigilinti į vienus santykius, būti atsakingam prieš save ir kitą, atsiverti kitam. Gyvenimas, kuriame daugiau saugaus turizmo, nei tikrų, gilių patirčių. Perdėtas jausmingumas, po kuriuo slepiasi brutalumas. Religinis turizmas.

Bončkutės-Petronienės veikėja ne sykį užsimena apie Dievą, įvairius ezoterinius užsiėmimus, energijų pajautimą, valdymą, tačiau visa tai tik paviršius. Kalbėti apie tai ir iš tiesų tai išgyventi – ne vienas ir tas pats. Sakyčiau ir visą gyvenimą rašyti dienoraštį nėra tas pats, kas vieno žygio metu susirašyti atsiminimus – pseudo dienoraštį. Taip, tai gera terapija. Arba – gera pradžia. Bet ne visas darbas, anaiptol. Todėl ir neįvyksta terapija. Gi jai įvykti nebuvo pakankamai prielaidų!

Kol kas iš tos kartos atstovų vis nesulaukiu knygos, kurioje būtų brandžios savivokos ženklų. Kur jų būtų daugiau, nei vieno puslapio eseistinio išsiliejimo, kaip Sigito Parulskio romane „Trys sekundės dangaus“. Atrodo, rašati psichologė turi daug šansų sukurti kažką reikšmingo, juk jos rankose – tiek daug medžiagos. Deja, to per maža. Nieko nebus be meistriškumo, o tai sunkus ir daug laiko ir valios pastangų reikalaujantis darbas. Ar užsiims tuo Bončkutė-Petronienė rimtai?

Sakoma, puer aeternus bėga nuo darbo, kurį privalo daryti, o mieliau užsiima žaidimais. Pastebėkim: šitos kartos kūrėjai užsispyrę vaikosi mūzas po pievas, mojuodami kiauru idealizmo tinkteliu. Vietoj to, kad pagaliau atsisėstų prie savo šiltos tekstų krūvelės ir imtų dirbti.

Gali pasirodyti, kad prirašiau vien tik kritikos, o girti šiame romane nebuvo ką? Buvo tai buvo. Kad ir nesujaukta struktūra: į turistinį žygį įterpti veikėjos dienoraštiniai pasipasakojimai, priešpaskutiniame puslapyje nutinkąs veikėjos nušvitimas… Puiki yra mintis pažvelgti į eilinės mūsų amžiaus moters gyvenimą, įsigilinti į jos psichologines traumas. Keista būtų girti autorės humoro jausmą, šmaikštumą, pastabumą detalei – tai tiesiog talento požymiai. Tačiau talentas be įdirbio (man) nieko nereiškia. Tik kelia gailestį, kad neišnaudojamas…

Kam rašyti nerimtai? Gal ir man laisvalaikiu reiktų išbandyti jėgas ne savo srityje, o pavyzdžiui psichologijoje? O ką, esu charizmatiška asmenybė, moku išklausyti ir mėgstu patarti ;)

Reklama

Nei vilkas, nei Marytė

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jau ne kartą ir ne aš viena pastebiu, kad lietuviški kūriniai publikuojami nebaigti. Tarp (dažnai netgi kietų) viršelių atsiduria eskizai, nuotrupos, pabandymai, metmenys. Ką tik perskaičiau romanu pavadintą ir kietais viršeliais įrištą… nežinau ką. Sakyčiau, tai literatūrinio scenarijaus užuomazga.

Čia aš šiek tiek spekuliuoju, bet skaitydama prisiminiau Aido Marčėno „vienoraščius“ (dienoraščiai iš Vienos), spausdintus šių metų vasario ir kovo mėnesių „Metų“ numeriuose. Kažkodėl pamaniau, kad turimas omenyje Alvydas Šlepikas:

Draugą nelaimėje pažinsi. Štai, man esant Austrijos tremtyje, jau trečią kartą skambina Alvydas. Dabar jam nereikia sužinoti, kokia grupė dainuoja „Venus“, dabar kankinasi prie rašomos knygos, antradienį turi atiduoti. Aš gi kaip tik perskaitęs, ką čia rašinėju. Tad pusvalandį vienas per kitą guodžiamės, kokie puikūs esam rašytojai. „Aš blogesnis!“ Ir argumentai. „Ne, aš blogesnis!“ Ir dar svaresni argumentai. Pakviečiu atskristi į Vieną. Pratęsime… (41)

Ak, žavingai abu su žymiuoju Lietuvos dainiumi koketuoja, kuris iš jų blogesnis! Primena dvi moteris, besiginčijančias, kurios užpakalis storesnis. Kuo ilgiau ginčijasi, tuo abiem aiškiau, kad abi jos labai lieknos. O tai – netiesa.

Pirmiausia, pavadinimas… Kvaila, žinoma, tarsi darželinukei juoktis: Šlepikas suprato, kad jis yra Marytė! Bet, deja, tai pirmiausia atėjo į mano durną galvą. Net draugei, pirkusiai ir siuntusiai lietuviškas knygas, parašiau: jeigu Marytė kartais netilptų į tuos du kilogramus, tai ir nereikia…

Blogai yra tai, kad tokie dalykai išgirdus pavadinimą išvis ateina. Neturėtų. Tema ir istorijos visai ne komiškos ir net nelabai vaikiškos, nors apie vaikus. Kam tos kvailos asociacijos? Aišku, romanas ne apie transvestitą, o apie vilko vaikus – lietuvių užaugintus pokario vokietukus. Vilko vaikais ir tiktų užvadinti. Nežinau, gal buvo išsigąsta neseniai išleistos knygos tuo pačiu pavadinimu (autorius Remigijus Baltrušaitis). Šiaip jau, nieko tokio, jei pavadinimai sutaptų. Kita vertus, tas neišgelbėtų.

Siužeto nesklandumai. Kažkur iki pusės romano (vis norisi rašyti kabutes, bet tiek to) pasakojami kažkokių berniukų – vilko vaikiukų – nuotykiai. Paraleliai punktyriškai – kelių moterų ir mergaičių. Pagal svorį niekaip nesuprastum, kuri yra svarbiausia. O dar kažkoks sulaukėjęs Hanselis, kurio gyvenimas (ir linija) nutrūksta apie vidurį. (Tačiau suprantama, kodėl jis atsidūrė – tikras vilkiuko įkūnijimas! Deja, man pasirodė per tiesmukas, todėl nuobodus.) Paskui berniukai ir mergaitės dingsta – eina ir nueina. Lieka tik Renatė, kuri keliose vietose daug kartų kartoja, kad ji yra Marytė…

Taigi nesilaikoma pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji tiesiog nepasirinkta. Kiekviena kita dalis gali būti iš visai kito personažo perspektyvos. Pasiekęs pusę kūrinio supranti, kad tokia čia taisyklė – jokių taisyklių. Forma išskydusi, nesuvaldyta, nesuveržta. Pasakojimas iš skirtingų ar ne vieno personažo perspektyvų savaime nėra klaida. Tačiau toks jausmas, kad šiame romane tai palikta nesąmonei.

Atrodo, kad skaitai romaną „pasidaryk pats“. Štai randi gražių vaizdinių kratinį. Kai kurie iš jų netgi emociškai paveikūs, galėtų būti įspūdingi ir įtraukiantys. Kaip dabar juos sudėlioti taip, kad tai būtų vientisa istorija? Autorius neturėjo laiko, o aš neturiu noro.

Pavyzdžiui, kaip galima palikti baigtame darbe tokias teksto nuotrupas, kurios atsiranda maždaug nuo vidurio ir jų gausėja? Tarsi Nabokovo užrašai ant kortelių nebaigtame romane „Laura“. Tai tik pastabos, kurias dar reikia parašyti, bet jos jau publikuotos. Nabokovas nebaigė kurti, nes mirė! O kodėl Šlepikas nebaigė? Turbūt atėjo deadline’as…

Gaila, nes kai kuriose nebaigtose dalyse tikrai gražūs vaizdiniai! Kiti skyreliai pasaldinti formos žaidimais ir lyrika – neva taip galima išplaukti nieko apčiuopiamo neparašius. Veikėjas patiria egzistencinį nušvitimą? Gerai, bet kur paskui tas veikėjas su taip išsamiai aprašytu nušvitimu dingsta? Kodėl jam skirta tiek vietos? Kas čia buvo?

Iš poeto tikėtumeisi geresnės kokybės. Sakoma, geras prozininkas turi būti pusiau poetas. Taip, bet poezijos kartelė dėl to nekrenta… Pavyzdžiui, Šlepiko įkyriai naudojamas tas pats įvaizdis: semia kaip vanduo. Neviltis semia kaip vanduo, baimė semia kaip vanduo, tamsa kaip juodas vanduo… Na, ir viskas galiausiai – drumzlinas vanduo, jeigu jau taip.

Staiga iš to vandens iškiša galvą koks nors ryškus šalutinis personažas. Išdavikė Elzė, stribas Mikita, vienarankis Antanas… Ir kur jie dingsta? Kaip juos „įdarbina“ autorius? Kaip jis su autentiška medžiaga dirba? Rezultatų nėra, tai gal ir darbo neįdėta. Kūryba ima rodytis „falšyva“, nors su kaupu išnaudotas perspėjimas „remtasi tikrais įvykiais“ – kaip prastame filme.

Suku galvą, kodėl rašyti tokio pobūdžio kūrinį galėjo būti sunku – gal pernelyg pasitikėta faktų įspūdingumu, tarsi jie vieni viską už jį nudirbs, gal pernelyg įtraukė medžiaga arba autorius labai išgyveno viską, apie ką rašė (tuomet reiktų eskizą padėti į šalį ir metus kitus palaukti, kol subręs – niekam neįdomu, kad jau gimdoma trejus metus!), o gal jam tiesiog neatrodo, kad nebaigė kūrinio? (Gal tai ne jis su Marčėnu koketavo telefonu?)

Rimvydas Stankevičius „Respublikoje“ (nuoroda) irgi spėlioja, ar tik Šlepikas nenorėjo sau pasilengvinti gyvenimo:

Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus…

Jeigu tikrai buvo toks noras, tai man jis atrodo smerktinas. Jeigu skaitytojas vietoj romano randa literatūrinį scenarijų, tai jis neprivalo ieškoti pateisinimų, kodėl autorius nesugebėjo parašyti romano.

Literatūrinis scenarijus (treament) – tai scenarijaus eskizavimo forma, kai laisvu stiliumi išdėstoma istorija. Vadinasi jis rašomas panašiai, kaip ir proza – tiesiog pasakojama. Vieni režisieriai atsisako literatūrinio scenarijaus, o atsispirdami nuo sinopsio šoka tiesiai į scenarijų. Kai kurie režisieriai rašo tik literatūrinį (esu mačiusi Šarūno Barto vieno puslapio šedevrą filmui „Namas“), bet tai greičiau išimtis, negu taisyklė.

Dažnai literatūrinį scenarijų rašo tam, kad išryškėtų istorija, siužeto linija, personažai ir jų santykiai. Berašant gimsta situacijos, galimos mizanscenos. Kalbos ornamentai nebūtini, nors gali būti – viskas laisvai. Visai neblogai, jeigu literatūrinio scenarijaus forma yra paveiki, t.y. skaitant įsivaizduojamo scenos, nuotaika, bendra atmosfera – kuo daugiau gerų dalykėlių rasi pirmuose eskizuose, tuo lengviau bus vėlesniuose, nes daugiau medžiagos. Taip gali būti atrasti net kai kurių kadrų sprendimai. Literatūrinis scenarijus rašomas esamuoju laiku – veiksmas vyksta dabar, prieš mūsų akis.

Visa tai nesunku rasti ir šiame romane. Bandymus, ieškojimus, netgi kadrų sprendimus… Autorius net patingėjo pakeisti pasakojimo laiką – paliko esamąjį.

Tai labai įdomi problema. Romanai esamuoju laiku rašomi itin retai (arba tiksliau – retai esamasis paliekamas paskutiniame eskize). Esu apie laikų naudojimą rašiusi straipsnyje (nuoroda):

Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis. (…) Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

Esamasis palieka neišbaigtumo, veiksmo netikrumo įspūdį. Rašant esamuoju karts nuo karto, galima valdyti skaitytojų nuotaiką: atsidūręs „dabar“, drauge su veikėju skaitytojas eina į nežinią ir pasiruošia patirti viską, ką patirs ir veikėjas.

Tai dažnai naudojama siaubo (ar įtempto siužeto) filmų dalyse, kai žūrovui paliekama žinoti tiek pat, kiek žino veikėjas, žiūrovas mato iš jo pozicijos: štai, jie drauge eina į tamsų sandėliuką, lėtai lipa laiptais, girgžteli lenta, op! Ant galvos užkrenta kažkas pilka! A, tai tik skuduras! Bet visko žinojimas visame filme būtų gili nuobodybė.

Šlepiko romane esamasis laikas trukdo. Be to, neleidžiama pamiršti, kad skaitai scenarijų. Esi atitraukiamas ir keistais priminimais: „Mes matome, kaip tas ar anas eina ten ir ten.“ Arba: „Šitą veikėją mes jau pažįstame.“ Žiūrėkite, kaip tas nutolsta, o anas išnyra… Kodėl turiu galvoti apie tai? Norėčiau, kad mano galvoje „įsijungtų filmas“, kad mano vaizduotė turėtų ką veikti. Tas junginėjimas, vertimas svarstyti apie technines filmavimo galimybes, trukdo įsijausti. Po kurio laiko nebeini su veikėjais, nes pasidaro „dzin“. Tačiau esu įsitikinusi, kad jei autorius būtų naudojęs šią (laiko) priemonę sąmoningai, jei būtų žinojęs, kaip tai veikia skaitytoją, jei būtų galvojęs apie skaitytoją, tai nebūtinai ši priemonė būtų trukdžiusi taip, kaip dabar. (Aš pati ją mielai išnaudoju.)

Skaitydama vis galvojau, kodėl dar skaitau toliau? Galbūt dėl to, kad visi veikėjai balansuoja ant išgyvenimo ribos? Jų padėtis labai sunki. Badas ir badas. Šaltis ir šaltis. Tai geras kabliukas. Aplinkybių autentiškumas ir baisumas turbūt ir išlaiko skaitytojus ar anonsu prikviečia naujus, švelniai į sadomazochizmą linkusius knygos pirkėjus. Tik geram scenarijui to irgi neužtektų.

Ši knyga galėtų nesivadinti romanu ir dėl mažos apimties. Sumaketuota rupiai, tekstas prasideda (tradiciškai) ne nuo pirmo puslapio, o nuo septinto (pastebėjau, kad taip daro visos lietuvių leidyklos, nors pvz. anglai numeruoja visada nuo pirmo puslapio su kūrinio tekstu, ir tai man atrodo logiška). Kiekvienas trumpas skyrelis pradedamas naujame puslapyje (kaip eilėraštis), ir vis tiek viso tik 178 psl. Kaip romanui, kūriniui trūksta mėsos. Mėsa ir būtų užėmusi dar tiek pat vietos…

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas“ interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių“. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats“ požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Aš, tu, jis ir visažinis

Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

(1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

PRATIMAS: Kitas balsas

Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

(2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

PRATIMAS: Instrukcija

Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

(3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

(3a) Visažinis pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

(3b) Objektyvus pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

(3c) Nevisažinis pasakotojas

Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

PRATIMAS: Ne aš

Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

(4) Kintanti perspektyva

Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

PRATIMAS: Apiplėšimas

Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

(Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

Ankstesni įrašai panašia tema:

Pasaulis kažkieno akimis

Stalkeris

Darom operaciją