Intelektualus malonumas

čiurlionis-pilis

„Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti.“ Taip sako docentė Audinga Peluritytė-Tikuišienė (straipsnis „Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga“). Apie ką čia?

Skaitom toliau: „Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos. […] Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.“

Na, lietuvių literatūroje „autentiškos tradicijos“ neturi nei vienas žanras, įskaitant aukštosios literatūros sekciją… Beje, dzenų koanas – tai bandymas per paradoksalų anekdotą ar mįslę pademonstruoti logiško mąstymo bejėgiškumą. Kitaip tariant, klausytojas ar skaitytojas „pakimba“, nes protu koano nesuvoksi. Logika pasiekia aklavietę, tad belieka tik pasiduoti ir nušvisti (dzenbudistine prasme).

Abi minimos knygos (kurių skaičiau tik ištraukas bei recenzijas apie jas) – miglotos ir pretenzingos (abejoju, ar jose esama estetinių-filosofinių idėjų), tuo ir neiškrentančios iš šiuolaikinio lietuvių literatūros konteksto… Na, bet ir vėl pasikartoja dzenbudistinis vertinimo kriterijus: skaitytojas turi „intelektualiai vargti“ ir nesuprasti iki galo. Turbūt taip tikimasi pasiekti dvasinį nušvitimą ir liautis mąstyti. Kaip parašyti tokią intelektualiai varginančią literatūrą? Pačiam autoriui patartina nesuprasti savo kūrinio iki galo, nežinoti, ką kalba, taigi kuriant intelektualiai neprivargi – tegul vargsta skaitytojai, jei tokie intelektualūs.

* * *

Nepamirštu savo pažado parašyti apie popsą ir žanrą – temą, kurią bandžiau tyrinėti, bet, prisiskaičiusi filologinių kliedesių, vos neišsikrausčiau iš proto. Laimei, vienas sakinys mane nušvietė: viena literatė, perskaičiusi mano knygos anotaciją (skirtą paskutiniam knygos puslapiui), teigė, jog vien tai, kad romano siužetas, jo istorija yra suprantama ir įmanoma nupasakoti, liudija, jog mano knygą galima priskirti populiariajai literatūrai. Padėkojau jai, pridurdama, kad esu ne prieš populiarumą, tad belieka tik laukti sėkmingų pardavimų. Tačiau jei pardavimai bus vangūs – o, tada jau tikrai imsiu save laikyti aukštosios literatūros kūrėja. (Čia, žinoma, ironizuoju.) Turbūt po žodžiu populiarus klojama kita reikšmė – tai kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai, lengvai suprantamas visiems (todėl potencialiai gerai perkamas).

Kai ėmiau domėtis, ką literatų žodyne reiškia terminas populiarioji literatūra, man davė pavyzdį iš žanrinės literatūros (kažkokį nepopuliarų fantastą, rašiusį Smetonos laikais). Manau, aiškiau būtų minėti žodį populiarus, kai knyga tikrai populiari (žinoma ir gerai perkama), žanrinė – kuomet parašyta tam tikruose formos rėmuose (turiu omenyje prozos žanrus: detektyvą, fantastiką, siaubą, meilės romaną, etc.), o norint pabrėžti skaitalo eskapistinį lengvumą ir tai, kad jis skirtas ne dvasinei saviugdai, ne mąstymui, o poilsiui – minėti žodį pramoginė.

Žanrinis kūrinys nebūtinai sulauks populiarumo visuose skaitytojų sluoksniuose, nors vis iškyla kokia banga – paskutinė, pvz. erotinio žanro, sužibėjusio pilkais atspalviais – bet paprastai kiekvienas žanras turi savo ištikimų mėgėjų sluoksnį arba sluoksnelį. Taipogi aukštoji literatūra gali skolintis žanro elementus ir tapti populiari dėl autoriaus (Orwello, Voneguto, Atwood fantastinės distopijos).

Atkreipus dėmesį į šiuolaikinės literatūros tendencijas (pasaulyje), galbūt paaiškėtų, jog sunkiai suprantami kūriniai retai patenka ne tik į skaitomiausiųjų, bet ir į apdovanotųjų sąrašus. Julianas Barnesas (ne tik idėjų romanų, bet ir detektyvo meistras; tiesa, pastaruosius pasirašantis slapyvardžiu), kai jo paklausė, ar gera literatūra turi būti sunkiai skaitoma, atsakė, kad ne, neturi būti. Jis pastebėjo, kad ir senoviniai, pripažinti šedevrais kūriniai yra lengvai skaitomi (tas tiesa). Smagu, nors ir keista, žinoti, jog to klausinėjama ne tik Lietuvoje.

Net nekeliu sau tokios užduoties rašyti tam, kad žmonės intelektualiai vargtų. Mano tikslas sukurti intelektualų malonumą. Mano manymu, tai sunkiau, negu parašyti protą stingdantį koaną…

* * *

Nerandu skaitytinų knygų apie Simoną Daukantą. Ir tai yra labai liūdna. Tokia tuštuma, kad gūdu ir kaukt norisi. Tas pats apie kitus autorius galvojant. Kur smagi negrožinė knyga apie Salomėją Nėrį? Apie Vincą Kudirką? Štai apie Mačernį Tapinas (vyresnysis) parašė* – ir ačiū jam. Atrodo, be Tapino niekas neužsiima tokio žanro kūryba. O juk tai – svarbi kūryba. Gal net svarbesnė už aukštąją literatūrą. Galvoji apie tas neapmąstytas ir neaprašytas mūsų asmenybes ir verkti noris. Dėl tos tylos ir tuštumos. Kaip taip gali būti, kad nieko neturime? O gal psichuoju? Et. Niekam neįdomus tas Daukantas, jei ne ant banknoto. O kaip bus įdomus, jeigu apie jį nerašome suprantamai, patraukliai, populiariai? Lietuvos kultūros istorija – šitas baras merdi. Va, pripaišė kažkas komiksų „Simonas Daukantas: vargo pelė“… Patys jūs pelės! Tai buvo dvasios aristokratas!

 * * *

Gavusi vieną tekstą įvertinimui, garsiai paskaičiau kelis sakinius vyrui, o jis, jau eidamas į darbą pro duris, ėmė juoktis, kad baikit, baikit, kas šitaip gali rašyt… Jauni išsilavinę žmonės taip rašo! Be to, jau man gavus šio žmogaus laišką, to paties teksto ištrauką išspausdino „Šiaurės Atėnai“… Pajuokavau, kad reiktų parašyti redakcijai laišką: kaip man dirbti su jaunimu, jeigu jį savo „pripažinimu“ tvirkinate? Mane, to žmogaus vietoje, publikacijos faktas irgi paveiktų. Nenustebau, kad, nusiuntusi pastabas, gavau arogantišką atsakymą su bandymais mane įžeisti. Na, man visai patinka ambicingas ir net šiek tiek arogantiškas jaunimas (ir pati tokia kartais esu, ar buvau). Bet yra ribos. Todėl į laišką nebeatsakiau.

O norėjau (ir galėjau) paaiškinti vienu sakiniu, patarti, kad didžiausia problema šiuo atveju yra kalbinė klausa ir ją būtina lavinti, todėl rašyti kuo aiškesniais ir trumpesniais sakiniais (dabar gi – klaikių vaizdinių kupini sakiniai per dešimt eilučių; neturint klausos!). Atrėžė man, kad būtų neramu, jeigu laiškų kalba sutaptų su kūrinių kalba. Norisi atsakyti, kad tikrai būtų neramu, ypač jei laiškų kalba taptų tokia pat manieringa ir nesuprantama, kaip ir kūrinių kalba – tuomet būčiau tikra, kad susirašinėju su bepročiu. (Tam, kad įsitikinčiau, kad „kitame laido gale“ ne beprotis, net paprašiau papasakoti apie save. Pasakojo sklandžiai ir suprantamai, jokio liguistumo, kurio buvo apstu kūrybiškame tekste.)

Jaunimas nori rašyti aukštąją literatūrą… Gražu. Bet negražu, kai neadekvačiai suvokiamas nuosavas talentas ir į aukštąjį stilių puolama iškart, literatūroje dar, kaip sakoma, kojų neapšilus. Trūksta apsiskaitymo, literatūrinio skonio ir net, kaip minėjau, kalbinės klausos. Įsižeidė dėl mano pasakymo „literatūrinis košmaras“ – turėjau nujausti, kad ne visiems tai gali skambėti juokingai… Mano kaltės tame, kad įsižeidė, tikrai yra. Kita vertus, „literatūrinis košmaras“ – tikrai švelnus pasakymas apie tai, ką radau tekste. O dar bandžiau komentuoti, bandžiau ir gerų vietų rasti – ir netgi radau (tris)! Kartais rodosi, kad ir grafomanija – per švelnus žodis.

Skaitant tokius imi norėti, kad kas nors juos atgrasintų nuo rašymo apskritai. Nes dar niekam neatsitiko nieko bloga dėl to, kad nustojo rašyti (ir brukti savo tekstus kitiems, kad skaitytų). Tuo tarpu, kai tokie gabūs žodžio meistrai, kaip Christopheris Hitchensas, prisipažįsta, kad negali kurti literatūros ir užsiima publicistika, lietuvių literatūros (ir prastų vertimų) dirvonuose subrendę diegeliai įžūliai imasi aukštojo meno. Ne, man negaila grafomanų. Ir neketinu jiems meluoti. Vakar visą dieną kankino vidiniai monologai, susiję su tuo susirašinėjimu, daugiau nebenoriu. Norisi vėl susigūžti ir pačiai mokytis rašyti toliau. Tai visai teisinga kryptis – į vidų, į tylą ir vienatvę. Ko aš galiu kitus išmokyti? Daugiau egoizmo nepakenks. (Egoizmas: reikalauti tik iš savęs.)

* * *

Pasirodo, Aristotelis yra pasakęs apie metaforą, kad tai yra intelekto [intelligence] ženklas ir kad kurti metaforų neišmoksi. Kad ir kaip norėtųsi tikėti, kad viską galima išmokti, reiktų pažvelgti į Aristotelio teiginį atidžiau: ar įmanoma išmokti intelekto, tapti intelektualiu? Tai reikalauja daug atkaklumo ir… kažkiek pradinio kapitalo, ar ne? Kas būtų tas pradinis kapitalas – gal gebėjimas mąstyti abstrakčiai, gebėjimas apibendrinti žinias? Bet ar tai ir nėra dalykai, reikalaujantys intelekto?

Bandau įsivaizduoti kvailį, kuris atkakliai mokosi, siekdamas tapti intelektualu. Sartre’o „Šleikštulyje“ tai būtų iškrypėlis personažas Savamokslis. Dar neteko matyti sėkmės varianto. Įtariu, kad mokytis kurti metaforą be intelekto yra beviltiška. Taigi, pastebėjus, kad žmogus nesusitvarko su metafora (ir gal net neatpažįsta, neįskaito jos), galima ramiai atidėti atvejį į beviltiškų stalčių. Arba ne mokyti kurti metaforas (nors galima bandyti išmokyti perskaityti, bent jau atpažinti jas), o skatinti šiaip mokytis, šviestis. Tapti išsilavinusiu idiotu, bet jau ne ignoramusu. (Anglofonai vartoja žodį ignoramus (an ignorant or stupid person). Lotynų kalboje šis žodis reiškia „mes nežinome“, bet tiksliau būtų „mes ignoruojame“ arba kitaip „mes nežinome ir nenorime žinoti“.) Nesu priešiškai nusiteikusi prieš idiotus, kai tai tiesiog naivūs žmonės. Bet tokie atvejai – reti.

* * *

Neseniai perskaičiau apie rašytojus, kažką apie „rašytojo gyvenimą“. Aiškiai pajutau, kad yra tam tikras žmonių ratas, žmonių, kurie vadinami (ir vadina save) rašytojais. Dar daugiau – jie jaučiasi esą rašytojai. Jie yra rašytojai. Kaip sakė Oscaras Wilde’as – tai jų laimė, tai ir jų bėda. Tapti savo profesijos persona yra siaubinga. Aš nesu rašytoja, nors leidžiu save taip vadinti ir pati taip pasivadinu. Bet tai tik žodis, tuščias žodis man. Etiketė, leidžianti mane priskirti tam tikram ratui žmonių. Tačiau nesijaučiu esanti to rato dalimi. Gal tas ratas yra… Gal jis tik socialine prasme egzistuoja? Mano vidaus tai negali suvaržyti. Viduje aš esu aš. Sandra Bernotaitė – pirmas vardas man duotas mano tėvų, kurie patys man yra duotybė, o antras vardas – pavardė – ženklina tąją duotybę, tai mano kilmė. Kartais taip stipriai norisi išsiveržti iš bet kokių ratų. Neleisti prilipti jokiai etiketei. Nebūti nei aktore, nei rašytoja, nei bedarbe, nei namų šeimininke. Nebūti net žmona. Neseniai vyras atsisuko į mane, vairuodama mašiną, ir pasakė: „Vyras ir žmona… keisti žodžiai“. Tikrai keisti! Nes mes esame vyras ir žmona tik kitiems, ne sau patiems. Viliuosi, kad niekada netapsime vienas kitam mamuku ir tėtuku (brrrr….).

* * *

Koks esi rašytojas priklauso nuo to, kaip moki valdyti metaforą. Metafora (angliškame žodyne) – kalbos figūra, kurioje žodis ar frazė pritaikoma objektui (daiktui, reiškiniui) ar veiksmui, kuriam tai tiesiogiai netinka (kurio tai tiesiogiai nenusako). Perkeltinė prasmė, vadinasi. Vienas dalykas atstovauja kitą simboliškai, kaip abstrakcija. Sugebėjimas kalbėti metaforomis atitinka sugebėjimą abstrahuoti – apibendrinti, suvokti abstrakčiai, bendrai, schematizuoti, ištraukti esmę, karkasą, apibrėžti struktūrą. Atpažinti, permainyti ir pateikti tą patį dalyką, kaip atpažįstamą kitoje formoje.

Vien tik žaisti vaizduote, suteikti vienam daiktui kuo keistesnę, labiau atsietą formą ar savybes, dar nereiškia, kad metafora veikia, turi prasmę, reikšmę, o metaforizuotas tekstas – meninę vertę. Metafora yra toks stiprus dalykas, kad nesuvokiančiam jos galios ji gali atrodyti tik žodžių žaidimas, teksto prisodrinimas vaizdiniais – deja, savaime tokie dalykai nėra vertingi. Metafora yra vertinga ir būtina tik tuomet ir ten, kur ji veikia, kur ji atstovauja kažką.

Originali metafora – paties autoriaus suvokimas, permainytas ir pateiktas taip, kad tas suvokimas tampa geriau, stipriau, giliau suvokiamas priėmėjo – literatūros atveju – skaitytojo. Jei nesijauti stiprus kurdamas metaforas, nelabai savimi pasitiki, nelabai pats supranti, ką reiškia tavo metafora (ir galbūt tikiesi, kad už tave supras skaitytojas ar kritikas), visada geriau jos atsisakyti. Palyginimai (similės), įvairūs pagražinimai (tropai) praturtina tekstą tik tuo atveju, kai vartojami saikingai. Tai prieskoniai, kurių padauginus, patiekalas tampa nevalgomas.

Tropas irgi turi labai aiškią paskirtį tekste: sužadinti skaitytojo vaizduotę, perteikti nuotaiką, atmosferą. Tačiau jis nėra vienintelė ir tikrai ne svarbiausia vaizduotės žadinimo priemonė – tik pagalbinė, antrinė. Tekstas, kuriame į akį pirmiausia krenta pagražinimai, o ne skaitant iškylantys gražūs vaizdiniai (didelis skirtumas – matyti ornamentų gausą ar matyti ornamentuotą visumą), atrodo manieringas, perkrautas, nesuvaldytas, dažnai netgi sunkiai skaitomas.

Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių. Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis. Tikrai meistriškas tekstas mus labiausiai žavi tuo, kad nujaučiame kūrėjo gebėjimus, matome gerą, kruopštų atlikimą, esame emociškai veikiami teksto visumos ir esame apimti nuostabos dėl to, jog nematome ir nenumanome, kaip tai padaryta – kaip pasiekta tokia puiki formos ir turinio vienuma. Pamėgdžioti to neįmanoma – kiekvienas turi nueiti savo ilgą kelią nuo nemokšiškos pradžios iki didžios meistrystės.

 * * *

Kai miegu dieną, kartais skaitau knygą arba rašau – t.y. sapnuoju, kad skaitau ar rašau. Labai įdomu, nes tai daro mano pasąmonė, ar ne? Judina kažkurį smegenų „raumenį“, kuris ir būdraujant įprato dirbti. Tekstai atrodo sklandūs ir įdomūs, norisi juos prabudus atsiminti ir užrašyti.

Pastaruoju metu dienomis sapnuoju itin įdomų dalyką: kad matau atmerktomis akimis. Iš tiesų būnu užsimerkusi, snaudžiu, bet man atrodo, kad esu atsimerkusi ir žiūriu priešais save. Aiškiai matau patalpą, kurioje miegu (tai lyg ir ta pati patalpa, kurioje tikrai miegu), tačiau žiūriu į viską taip, tarsi būčiau po vandeniu: nejudindama akių, aprėpdama viską žvilgsniu, galbūt aprėpdama netgi daugiau, negu žvilgsniu įmanoma. Įsivaizduočiau, kad taip gali matyti tie, kurie prabudę pasakoja apie out of body patirtį. Tai va, man taip jau yra atsitikę keletą kartų. Iš pradžių nesureikšminau, ilgai apie tai negalvojau, bet kai ėmė kartotis (jau kokius tris kartus), susimąsčiau: kas tai? Kaip ten bebūtų, įdomus pojūtis.

Šituos pojūčius man priminė fantastinės knygos pasakojimas. Dabar skaitau „The Fifth Head of Cerberus“ (Gene Wolfe). Fantastika neturi daug bendra su tikrove. Lyg ir. Tačiau šioje knygoje kalbama apie pasąmonę, apie sapnus, o dvynių planetų tikrovė aprašoma taip ryškiai, kad tai sukelia prisiminimus apie mano tikrus potyrius. Tam tikra prasme ši fantastinė knyga yra labai realistinė. (Wolfe: fantastinės knygos yra šiek tiek nuoširdesnės už visą kitą fikciją – nežanrinę grožinę literatūrą.) Pavyzdys, kaip galima per tam tikrą žanrą (o šiuo atveju žanras tai – tam tikras pasakojimo formatas, žaidimo taisyklės) atskleisti daug daugiau, negu per realistinį kūrinį. O kiek realistinių yra visiškos autoriaus klejonės, pasąmonės šiukšlių kratiniai (ypač lietuvių autorių atveju). (Albee: tos jūsų realistinės pjesės yra absurdiškos, o mano absurdas ir yra realybė.) Taip ir šis fantastinis romanas yra aktualesnis man už, nežinau, net Dostojevskį ir Tolstojų (kurių štai ir neskaitau, niekaip netraukia).

Skaitydama „Cerberį“, sėdėjau kitos planetos teatre tą naktį, kai virš medžių ar pastatų ėmė kilti Saint Anne planeta – išraižyta upių, įsupta vandenynų, uraganų sūkuriai šen bei ten… Didelė tokia, per trečdalį dangaus. Aš ten buvau! O kai rašo apie aborigenus („abos“), tai negaliu negalvoti apie Australijos aborigenus (berods, autorius susiejo juos sąmoningai). Liko dar trisdešimt puslapių iki knygos pabaigos, norisi nepaliaujant, bet kuo lėčiau, skaityti iki galo. Parašyta fragmentais (trys apysakos), bet taip meistriškai susegta… Neveltui pirminė autoriaus profesija – inžinierius.

* * *

Perskaičiau Gene Wolfe knygą – apsalimas. Kokie malonūs vaikystės prisiminimai – skendėti fantastinėje knygoje. Bet šįkart toji fantastika itin atliepia mano tikrovę. Jaučiuosi gyvenanti kitoje planetoje. Tokioje, kur saulė yra žudikė, o visi gyventojai išlenda naktį. Kai pirmadienio panakčiais apsipirkinėjom Woolworth’s, pardavėja paklausė, ar lauke vis dar karšta. Atsakiau: „Tropikai!“ Ji nusijuokė.

Tai va, dabar, kai rašau, dar tik pusė aštuonių ryto. Šeštą ryto kieme (ir miegamajame turbūt) buvo trisdešimt vienas laipsnis. Dabar turėtų būti dvidešimt septyni, temperatūra krenta, nes danguje debesiukai ir saulė pro juos dar nekepina. Atvėriau kuo daugiau langų ir laukiu oro judesių. Jokio vėjelio. Šiaip jau, kieme ir prie atviro lango labai gera. Šiandien kieme bus tik (!) trisdešimt aštuoni, tad namie stengsiuos išlaikyti bent dešimt laipsnių žemesnę temperatūrą. Bet dvidešimt aštuoni… Tai reiškia, kad stengsiuos judėti mažai. Galvoju, reikėjo šiandien pabėgioti (vyras dabar bėgioja netoli savo darbo), bet tuomet reikėtų uždaryti namų langus ir duris? Geriau pasaugosiu namus. Pabėgiosiu savaitgalį. (Karščio banga truks tik penkias darbo dienas, tarsi suderinta su kalendoriumi.)

Vakar laistydama (dešimtą vakaro) galvojau: mat kaip, kai tokios gamtos sąlygos, galvoje viskas aišku – reikia išgyventi. Tampi valstiečiu, imi rūpintis ūkiu. Jokio tingulio kaip nebūta. Tik proto tingulys, bet dėl jo neskauda. Eini ir darai kažką. Atjaučiu tuos, kuriems taip darosi visą gyvenimą.

* * *

Paskutinis Čiurlionio laiškas almanache „Metai“. Spausdinamas Arvydo Juozaičio iniciatyva. Pernai (ar užpernai?) Juozaitis parašė įžanginį straipsnį tame pačiame almanache – išliejo savo versiją apie tai, kad Čiurlionis neva baigė gyvenimą savižudybe. Tokia versija sukėlė šiokį tokį neramumą (nepamenu iš ko tai pajutau – galbūt kažkas atsakė straipsniu? Lansbergis?). Dabar gi va – laiškas.

Juozaičio įžangoje – intriga: „Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“?“

Dar užsimenama, kad iš M.K.Č. laiškų sudarytoje 2011-ųjų metų knygoje paskelbtos tik ištraukos iš paskutiniojo laiško, su vienaprasmiu komentaru (labai įdomu būtų sužinoti tą prasmę – bet tektų rasti tą knygą).

Paskutinysis laiškas prasideda taip: „Brangiausieji Tėveliai. / Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. (…)“ (iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda)

Toliau vis baisiau, darosi nejauku ir tikrai nejuokinga: „Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį.“ Jaučiasi, kad Čiurlionis bando juokauti, t.y. jam gali atrodyti, kad jis juokauja. Bet taip juokauja, kaip sapnuojantis ar karščiuojantis žmogus kliedi. Kyla paprastas klausimas: kokia tai buvo diagnozė? Kas ten apie prievartinį gydymą? Nuo ko? Kodėl tiek miglos net ir toje Juozaičio įžangoje?

Jei tai šizofrenija, tai kodėl reikia visiems skaityti ligos paveikto žmogaus kliedesius? Aš patikėčiau, kad jam buvo šizofrenija ir be įrodymų. Ar reikia šizofrenijos, kad žmogus nusižudytų? Juk ne tik psichinę negalią turintys žmonės žudosi. Ar ieškomas pateisinimas savižudybei? Pagrindas, priežastis? Man taip vėl ėmė trūkti intelektualaus, sulabansuoto žmogaus, kuris pasidomėtų Čiurlioniu, o paskui mums papasakotų. Paprastai – nei dievindamas šį genijų, nei žemindamas. Genijaus pavadinimas trukdo žiūrėti į kūrėją kaip į tragiško likimo žmogų. Dievinimas trukdo kalbėti iš sveiko proto pozicijos. Kiek daug garsiausių pasaulio žmonių ir psichine liga sirgo, ir nuo savo rankos mirė (štai Van Goghas), o tai niekaip nepaveikia jų kūrinių kokybės ir vertinimo. Ar bijoma, kad Čiurlionio kūrybą tai nuvertins?

Sunku pasitikėti lietuvių autoriaus parašyta (ar sudaryta) knyga. Bet Čiurlionis man labai įdomus. Dar ir dėl to, kad neseniai pastebėjau, jog kai atliekami jo kūriniai, visuomet man pasigirsta, kad vienas kitas fortepijono klavišas būna išsiderinęs. Įdomu, ar tai neprižiūrėti instrumentai, ar pati muzika sukuria tokį įspūdį? Būtų poetiška pasakyti, kad kalta muzika – išprotėjusio genijaus išprotėjusios natos.

Mano empatija: sakoma, negali užjausti ir suprasti to, ko pats neturi viduje. Čiurlionio beprotybės siaubą – ir raidžių ar natų nepaklusimą, o gal paklusimą vienai savavališkai tavo esybės daliai – kuo puikiausiai užjaučiu.

Pastaba 2014-02-11:
* Ačiū ne Tapinui, o mano atminčiai, kuri iškreipė faktus! Kažkas Facebooke teisingai paklausė, ar tikrai Laimonas Tapinas yra parašęs knygą apie Mačernį? Kadangi negalėjau prisiminti pavadinimo, tik faktą, jog lygiai prieš dvidešimt metų (!) skaičiau apie Mačernį ir pamenu vieną sceną (dėl kurios tikrumo dabar irgi abejoju, todėl čia nepasakosiu), kurią užrašė būtent Tapinas, ėmiausi tyrimo. Atsiverčiau savo to meto dienoraštį. Taigi taip: matyt atminty susipynė dvi knygos, kurias skaičiau vieną po kitos. Vytauto Mačernio laiškų, prozos ir poezijos rinkinys “Po ūkanotu nežinios dangum“ (sudarė Vytautas Kubilius) ir Laimono Tapino “Medyje angelas verkia“ (apie aktorių Bronių Babkauską). Ar tikrai Tapino knygoje buvo skyrelis (ar pastraipa) apie Mačernį, galima patikrinti tik radus tą knygą… Atsiprašau už klaidinimą.
Reklama

Tik nebūk originalus, Mozartai!

mozarto nosis kitaip

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro“* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre“ (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)

Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė“, išleistą leidykloje „Alma littera“, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus“, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo“ internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę“ – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau“ „Vergės Izauros“, „Visos upės teka“ ir „Marianos“…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno“, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę“, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę“.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė“. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius“, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus“ ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.“ (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.“ (ten pat) Laura sudrausmina „negrus“ va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!“ O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas“, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.“ (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles“ (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.“ (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.“ (p. 162)

„Pasakyti „ne“ milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.“ (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.“ (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.“ (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija“:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…“ Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)