Atspirties taškas – tamsa

leibovitz-merylstreep

MD: „Moteriškoji literatūra“, mano nuomone, tai organiški, verstiniai tekstai… verčiami iš juodumos, iš tamsos. Moterys daug amžių gyveno tamsoje. Jos savęs nepažįsta. Arba pažįsta mažai. Rašančios moterys yra tamsos vertėjos.

SHK: Labiau nei vyrai?

MD: Vyrai neverčia. Jų kūrybos pagrindas yra jau egzistuojanti, išpuoselėta teorinė platforma. Rašančios moterys verčia nežinomybę, jų rašymas – ne seniai susiformavusi kalba, o naujas bendravimo būdas. Tam, kad jį sukurtume, turime liautis plagijavusios. Daugelis moterų rašo taip, kaip žino, kad reikia rašyti: imituoja vyrus ir išsikovoja vietą literatūroje. Koletė [Colette] rašė kaip maža mergaitė – nervinga, siaubinga, žavinga mažylė. Jos „moteriškoji literatūra“ yra tokia, kokios norėjo vyrai. Iš tikrųjų tai nėra moteriškoji literatūra. Tai moteriškoji literatūra vyrų akimis, vyrų pripažintoji kaipo tokia. Tai vyrams malonu ją skaityti. Manau, kad moteriškoji literatūra yra negailestinga, atvira literatūra ir kad ją vertindami neprivalome – ir būtent tai noriu pabrėžti – neprivalome pradėti visko iš naujo, neprivalome atsitraukti nuo teorinės platformos. Anądien sakėte: „Taip, bet moterys gali būti ir ideologės, filosofės, poetės ir t. t., ir t. t.“ Be abejo. Žinoma. Bet kam tai sakyti? Turėtų būti savaime aišku. O jei paklausime atvirkščiai: ar gali vyrai viską pamiršti ir prisidėti prie moterų?

SHK: Galėtų pabandyti.

MD: Čia ir problema. Žinote, juodaodis poetas Aimė Sezaras [Aime Cesaire] savo „Discourse on Politics“ sako, kad, matydami tamsiaodį, žmonės visuomet domisi, ar tik jis (ji) neturi juodųjų kraujo, bet niekuomet nesidomi, ar jis (ji) neturi baltųjų kraujo. Taip pat ir matydami vyriškį galėtume paklausti: ar jis turi savyje moteriška? Ir tai galėtų būti atspirties taškas. Būtent: išversti viską, taip pat ir analizę bei kritiką… Viską atvirkščiai. Moterį pasirinkti atspirties tašku vertinant. Tamsybę pasirinkti atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina šviesa, neaiškumą – atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina aiškumu.

Ištrauka iš interviu su Margerita Diura (Marguerite Duras).

Iš „Paris Review“ (1975 m. žiema)

[vertimas mano]

Pusryčiams – puslapiai

unless it comes out of
your soul like a rocket,
unless being still would
drive you to madness or
suicide or murder,
don’t do it.
unless the sun inside you is
burning your gut,
don’t do it.

Bukovskio (Charles Bukowski) patarimas nerašyti, jei nedega viduriai, aišku, labai nuoširdus ir tikrai tinka jam pačiam. Bet retas kuris tokį bukovskišką degimą turintis gyvena ilgiau trisdešimties.

Nesu ta iš prigimties degančioji. Ir kiekvienam tinka vis kitoks kūrybos metodas.

Man yra suprantamesnė kita rašytoja – Džulija Kameron (Julia Cameron). Štai ji pataria, kaip nugalėti baisiausią kūrybos gesintoją: vidinį cenzorių. 

Jos siūlomos Esminės priemonės (The Basic Tools) pakvietė rimčiau žiūrėti į dienoraštį.

du-pauksciai

Kameron receptas – „rytiniai puslapiai“ (morning pages):

  • Kas rytą vienu prisėdimu parašyk 3 puslapius laisvo minčių srauto. 
  • Neskaityk, ką parašei. Gali sklaidyti užrašus tik po kokių dviejų mėnesių, ne anksčiau.
  • Nekritikuok to, ką rašai. Tai net nėra rašymas. Tai tik „rytiniai puslapiai“.
  • Rašyk viską, kas tik šauna į galvą. Jei galvoji apie tai, kad nežinai, ką rašyti, tai taip ir rašyk: nežinau, ką rašyti, užkniso kasdien bandyti kažką parašyti, kai galvoje tik tuštuma ir mintys apie kavą, lovą ar pan.
  • Niekam nerodyk, ką parašei.
  • Nebus skaitytojo, todėl galima rašyti ir labai purvinai, nepadoriai, šlykščiai. Sentimentaliai irgi.
  • Šie puslapiai skirti tam, kad ant popieriaus nugultų visi sąmonės rūpesčiai, kad vėliau galėtum ramiai iš tikrųjų rašyti – kad atsilaisvintų pasąmonė.
  • Rašyti rytinius puslapius reikia kasdien, net jei prasta nuotaika, net jei ranka nekyla rašyti. Tai proga išlieti blogas emocijas.

Daugiau apie Kameron http://theartistsway.com

pauksteliai1

Sykį vienas mano studentas patarė, kaip išsiugdyti naudingus įpročius. Sako, reikia tą dalyką, prie kurio nori priprasti, pvz. valyti siūlu tarpdančius, daryti kasdien ir lygiai 21 dieną. Turi skaičiuoti. Jeigu kokią 15 dieną tingulys nugalės, teks skaičiuoti iš naujo. Po 21 dienos būsi pripratęs prie tarpdančių valymo – tai taps rutina.

Naudojau šį metodą, norėdama kas rytą atlikti jogos pratimus: po kelių nutrūkusių skaičiavimų visgi pasiekiau tikslą, ir kokį pusmetį rytinė jogos dozė tapo mano rutina. Vėliau visgi radau priežasčių užsiėmimus nutraukti…

Kiekvieną metodą būtinai pritaikau sau. Pvz. žinau, kad man geriausias būdas laikytis kokios nors taisyklės (rutinos) yra leisti sau karts nuo karto ją sulaužyti.

Tai reiškia, kad būna vakarų, kai einu miegoti neišsivaliusi dantų.

Užrašyta tiesa yra melas

Vieną dieną supratau, kad visas knygas parašė žmonės! Skamba kvailai? Na taip, bet iki tos dienos naiviai tikėjau viskuo, kas buvo rašoma. Po tos dienos pradėjau jausti už žodžių kitus žmones, jų nuomonę, pasaulėžiūrą. Dariau savo išvadas apie tai, kas teisinga, o kas melaginga. Paskui pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame „viskas yra tiesa“, ir… supratau, kad tai neįmanoma… Nes kas yra toji tiesa?

Užrašyta tiesa tučtuojau virsta melu: pramanu, kūryba, grožine literatūra (na, dar yra negrožinė literatūra – tikėtina, kad joje tiesos daugiau).

Ir atvirkščiai – paradoksas – meistriškai užrašytas pramanas virsta… rašytine (?) tiesa. Teatre tai vadinama „scenine tiesa“ (kai aktorius apgauna žiūrovą, priverčia patikėti melu).

Mano mėgstamame amerikiečio Todo Solonzo (Todd Solondz) filme „Istorijų pasakojimas“ (“The Storytelling”) labai smagiai preparuojamas pradedančiojo rašytojo idealizmas: