Kas trukdo užsiimti korupcija?

saga3-Fiona Staples

Apsidžiaugiau, pamačiusi Ilzės Butkutės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuris užvadintas „Kas mums trukdo uždirbti?“ (nuoroda). Iškart spaudžiau „mėgstu“ (Facebooke) po pirmuoju straipsniu iš tos serijos. Tą patį, kaip pastebėjau, padarė dar virš šešių šimtų žmonių. Bet koks viešas kalbėjimas apie pinigus menininkų terpėje yra sveikintinas. Tačiau antras ir trečias straipsnis iš tos serijos mane (ir, matyt, tuos šešis šimtus kitų) nuvylė, nes pasukta buvo ne į praktinius ir faktinius reikalus, bet imta mokyti apie savigarbą, siūlyti psichologų patarimus ir pagalbą… Gal toks ir buvo autorės sumanymas – kalbėti apie pinigus apskritai, reklamuoti savo vedamus mokymus, o ne analizuoti menininkų ir pinigų santykį. Tačiau pastarasis man daug įdomesnis ir, manau, aktualesnis, todėl čia kiek „pasikalbėsiu“ su Ilze, sukdama ienas tiesiai link klausimų, kuriuos vengiama liesti.

Ar reikia mokėti už saviraišką?

Ar stebina, jei kai kurie literatai neprašo pinigų už tai, ko patys nelaiko darbu? Manęs – nestebina.

Neseniai žiūrėjau įrašą iš paskutinės knygų mugės, kur vienas „kultinis“ rašytojas (kartais dėstantis VU) gražiai ironizuoja apie krybiško rašymo pratimus. Stojęs vienas priešais skaitytojų auditoriją, jis ragina: „O gal norite rašyti? Atsisėskite ir rašykite: atėjau į knygų mugę ir… Kas buvo toliau? Kas, jeigu? Pavyzdžiui, atėjau į knygų mugę ir supratau, kad esu Sigitas Parulskis…“ O kita proga, interviu paklaustas apie tai, kas padeda išmokti rašyti, apibrėžė visai aiškiai: „Degtinė ir skaitymas.“ (Nepamenu, kas pirmiau.) Taigi kūrybiškojo rašymo dirbtuvės būtų tokios: sėdi ratelis studentų, pasidėję butelį skaidriosios, suka taurelę ratu ir… tyliai sau kiekvienas skaito. Nenuostabu, kad toks įvaizdis itin gajus skaitytojo sąmonėje: rašytojas geria ir rašo, rašo ir geria. Ar tokios laimės per maža? Kam dar už tai atlygis pinigais?

Primenu, kad VU Filologijos fakultetas tik epizodiškai paliečia kūrybiško rašymo dalyką, studijų esmė – literatūros kritika, kalbos mokslas, žodžiu, literatūrologija, o ne literatūros kūrimas. Kodėl vėliau tokią profesiją gavę bakalaurai ir magistrai turėtų laikyti save profesionaliais rašytojais? Teatrologai juk nesiveržia į sceną vaidinti. Na, bet jei rimtai, būtent šis fakultetas ir turi potencijos rašytojus rengti. Gal tiesiog dėstytojai netinkami, nežinau.

Saviraiška yra svarbi priežastis, dėl kurios rašome ir publikuojame savo tekstus. Knygos – tai viešasis pasisakymas, žinomumas, o sėkmei užklupus – šlovė. Kodėl kiekvienas barsukas, vos tik išleidęs knygelę, jau tuoj imamas klausinėti apie pasaulio santvarką? Ką galvoji apie tą ar aną? Tarsi staiga tapo svarbi jo nuomonė. Nes? Jis kažką jau padarė, nuveikė, pareiškė. Galėjo ir nepareikšti, galėjo paslėpti savo šedevrą stalčiuje ir eiti dirbti į braškių lauką. Bet štai išleido. Jis jau yra asmenybė, palikusi ženklą savo laikmetyje. Nes išleidęs knygą tampi matomas. Daug kas už tokią saviraišką mielai susimoka.

Štai aš jau septintus metus rašau beveik neuždirbdama ir skelbiu internete tekstus nemokamai. Vadinasi man svarbiau saviraiška, man norisi būti skaitomai labiau, negu iš to uždirbti. Žinoma, aš galiu sau leisti tokį dalyką. Kadaise, dirbdama reklamos agentūroje, per mėnesį uždirbau maždaug tiek, kiek ir Ilzė. Dar prisidurdavau ir pravesdama mokymus. Tačiau iškeičiau anokį gyvenimo būdą į kiek kitokį: jei paskaičiuotum per mėnesį išleidžiamą sumą mano reikmėms, tai turbūt būtų bedarbio pašalpa Lietuvoje. Mane, laimei, šelpia vyras. Ne filologas. Ne Lietuvoje.

Kaip Lietuvoje uždirba rašytojai?

Honoraras už vienos knygos per metus publikavimą – katinos ašaros. Dažniausiai jis ateina ne iš leidyklos biudžeto, o iš Kultūros ministerijos paskyrimo – t.y. už jos išleidimą apmoka valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. Taigi gali knygyne ją pirkti, gali jos nepirkti – jau esi iš dalies apmokėjęs.

Dėl tos priežasties remiamos knygos, kai suprantu, privalomai patenka į bibliotekas, kad žmones pasiektų nemokamai. Kartą per metus autoriai, užregistravę savo knygą, nebūtinai remtą ministerijos, LATGAA (autorinių teisų agentūroje), gauna pinigus už knygų panaudą bibliotekose. Jei tai tik viena knyga, tai suma nedidelė (pvz. už savo pirmąją knygą „Gaisras“ pernai gavau trisdešimt litų). Jei esi išleidęs dešimt knygų, tai jau gali svajoti, kad skaitytojas parsineštų ją iš bibliotekos namo ir tau sukapsėtų šimtukas kitas. Kasmet apdovanojami autoriai rekordininkai. Meilės romanų karalienė Elena De Strozzi turbūt gauna tūkstančius. Štai dar vienas pajamų ir paramos šaltinis.

Taip pat retkarčiais iš dangaus nukrenta metinė menininko stipendija. Vėlgi – tik judink uodegą ir būk geras – anksčiau ar vėliau ji nukris, parems. Pusantro tūkstančio per mėnesį už gražias akis – neblogai. Išleidus knygą, aukso trupinėliais apiberti gali ir provincijos kultūrininkai – pristeigta dešimtys smulkių premijų. Man nuskilo Augustino Griciaus apdovanojimas už geriausią metų debiutą. Dar yra Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Širvio, Ivanauskaitės, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės… dar vardinti?

Didesnis kąsnis: Nacionalinė kultūros ir meno premija, virš šimto tūkstančių litų vienam laureatui. Šešios premijos per metus (ne vien rašytojams). Čia jau gera suma naujo automobilio prikimui ar pirmajam būsto paskolos įnašui. Tik nepamirškim, kad tokias premijas paprastai gauna nusipelnę vyresnieji, butus gavę iš valdžios dar sovietiniais laikais. Žinant, kiek nedaug tų menininkų Lietuvoje, reikia būti labai negeram, kad, atsistojęs eilės gale, prekystalio vieną dieną nepasiektum. (Anksti kėlęs – stok į eilę! Kad spėtum iki saulėlydžio.)

Dar vienas rašytojo pajamų šaltinis – pakartotiniai knygų leidimai. Skaitant Ilzės straipsnius galėjo susidaryti įspūdis, kad leidyklos jai už knygą tepasiūlė niekingus tris tūkstančius litų honoraro (kas man atrodo labai nebloga suma) – bet tai vien tik už pirmąjį leidimą, ar ne? Nė viena leidykla negali būti aiškeriagė ir nuspėti, koks sėkmingas bus pirmasis leidimas. Čia ne tikėjimo, o pasitikėjimo reikalas. Tikėti savo knygos sėkme – šaunu. Pasitikėti leidykla, o ir sudaryti atitinkamą sutartį, kurioje būtų aiškiai apibrėžta, kaip bus elgiamasi, kai bus išparduotas pirmasis tiražas, normalu ir net būtina. Juk ne iš vieno tiražo ir pati Ilzė užsidirbo dvidešimt tūkstančių?

Žinoma, smagiau visą pelną pasilikti vien sau. Tačiau leidykla irgi įdeda darbo: administruodama, platinandama ir reklamuodama knygą. Bepigu Ilzei, turinčiai reklamos patirties ir tūkstantį draugų Facebooke, pasireklamuoti pačiai. Taip pat reikia turėti ir nemažą sumą, reikalingą knygos išleidimui (juk niekas nespausdina už dyka). Neturintiems pinigų, patirties ir pažinčių, patarčiau „nebandyti to pakartoti namie“. Ilzės sėkmė turi tikrai nemažai „papildomų sąlygų“. Mano atvejis kiek panašus: bepigu išleisti savo romaną pačiai, įsteigus leidyklą, kai turiu patyrusį vadyboje pagalbininką – savo vyrą. Ir tai apsispręsti ir išleisti knygą pačiai nebuvo lengva – savilaida turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Tiesa, mano knygos nė viena leidykla nenorėjo leisti savo rizika ir niekas man nebūtų mokėjęs tokio honoraro, kurio atsisakė Ilzė. Bet mano knyga nekomercinė, o Ilzės – komercinė (vadovas spiriamiems iš darbo).

Norėčiau atskirti du dalykus: komercinius tekstus (ir literatūrą) ir nekomercinius tekstus (ir literatūrą). Komercinis tekstas neša akivaizdžią naudą: informuoja, moko, gydo, linksmina, įtikina pirkti. Nekomercinio teksto nauda ir vertė nėra akivaizdi, ne visiems ji atrodo vienoda. Už tokį tekstą mokame tada, kai manome, jog mums jo reikia arba norime paremti autorių, kad jis galėtų toliau daryti tai, ką daro (todėl nemažai žmonių sąmoningai atsisako piratavimo).

Būtų absurdiška, pavyzdžiui, jeigu už savo ilgą ir įdomų laišką draugei pareikalaučiau iš jos atlygio. Tačiau už laišką, kuriame išsamiai analizuoju kito žmogaus knygą, jau ramiai galiu paprašyti susimokėti. Nes praleidau ne vieną valandą – skaitydama, mąstydama, užrašydama ir redaguodama tai, ką užrašiau – o tai jau tikrai vadinama darbu. Lygiai taip pat įsivaizduoju, kad galėčiau neimti pinigų už reklaminį tekstą, jei to prašo žmonės, neturintys lėšų, galbūt kokia nors pradedanti jaunimo organizacija ar nauja leidykla. Tai būtų labdara, iš kurios gaučiau naudą kitaip: didindama savo žinomumą. Už interviu, kurių atsakymus juk rašau pati, sugaišdama nemažai laiko, tik vieną kartą gavau atlygį ir taip netikėtai – iš „Literatūros ir meno“. Bet interviu irgi didina žinomumą. Kartais rašau straipsnius spaudai net nesitikėdama atlygio. Na, bet visuomet malonu, kai apie tai iš anksto susitariama. Jeigu (komercinis) užsakovas manęs neperspėja, kad atlygio nebus, aš laikau, kad mane apvogė ir daugiau su tokiu nenoriu turėti reikalų.

Pakalbėkim apie pinigus!

Bėda lietuvių aplinkoje yra ta, kad daugelis užsakovų pabando nutylėti pinigų klausimą. Ir čia prasideda rašytojos vidinė kova: tai kaip aš dabar pati prašysiu? Nejau nusileisiu iki tų vagių lygio? Aš išsisuku paprastai. Matote, gal ir nesu didi kalbėtoja (ypač nemėgstu derėtis telefonu), bet rašyti man sekasi. Juk galima pasirašyti laiško eskizą, palikti dienai kitai, patikrinti, ar nėra kokios emocingos potekstės. Formuluoju maždaug: „Kaip dėl atlygio? Ar jis bus?“ – ir išsiunčiu. Nuo tos sekundės tai jau ne mano problema, o to, kuris gavo klausimą ir dabar galvoja: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakyti iš jo pusės būtų liapsusas, nes aš galiu apie tą neatsakymą parašyti kur nors kitur.

Tiesa, jei jau prieita iki to, kad aš pati klausiu apie atlygį (o darbas jau atliktas ir jau publikuotas), tai užsakovo garbė mano akyse smukusi, ir jaučiu pareigą kolegas perspėti: šitie vengia mokėti. Klausimas gali kilti: kodėl dėl atlygio nesusitariau iš anksto? Kartais taip būna, kad dar nesi įsitikinęs, jog tekstas tiks leidiniui, redakcija tavo tekstų nėra skaičiusi. Pavyzdžiui, australai man irgi prieš novelės publikavimą apie atlygį nesakė. Bet, vos išsiuntę žurnalą spaustuvėn, sudarė su manimi autorinę sutartį ir apmokėjo, tiesa, nedaug, bet viskas vyko skaidriai, sklandžiai, ir man paliko gerą įspūdį. Pasitikėti redakcija man atrodo normalu, bet, jei tai lietuvių redakcija, pasiruoškit kalbėti apie pinigus. Dar man dažnai, gavę parašytą tekstą, redaktoriai dingsta iš eterio. Tuomet naudoju kitą formą: „Ar mūsų korespondencija nutrūko?“

Manau, toks pasidalinimas informacija (ypač apie vengiančius mokėti) labai pagerintų teksto kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau ar galima reikalauti iš kolegos, kad tas prisipažintų, kiek gavo už savo knygos išleidimą? Šiaip tai ne. Negirdėjau, kad kokioje nors sferoje būtų raginama atvirai dalintis informacija apie uždarbį. Kad ja vis tiek dalinamasi, tai faktas. Ir tai padeda kitąkart nebūti žioplesniam už kolegą ir prašyti daugiau – bent pabandyti. Tačiau būtų korektiška klausti ne konkrečiai, koks tavo uždarbis, o sužinoti „žirkles“ – koks yra mažiausias honoraras ir koks gali būti didžiausias. Ir pagal tai orientuojantis nusistatyti savo darbo vertę. „Žirklių“ pagalba man pavykdavo išklausti reklamos agentroje įdarbinamų kūrybininkų apie jų įsivaizduojamą uždarbį (kai atstovaudavau darbdavį). Žmogus sako minimumą ir sako maksimumą. Aš žinau, kokios sumos mūsų šefas tikrai neduos, bet mokėti mažiausią atlyginimą darbuotojui neapsimoka, nes tuomet jis jausis nuskriaustas ir darbo metu negalvos apie darbą. O gal ir nesutiks dirbti arba ilgai nedirbs, ieškos kitos vietos. Jeigu žmogus yra geras specialistas, tai darbdaviui reikia jo lygiai taip pat, kaip ir jam darbdavio. Bet kaip yra tarp rašytojo ir leidyklos?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jausmas čia vienpusis: rašytojas myli leidyklą, o leidykla rašytojo – ne. T.y. leidykloms iš esmės nereikia lietuvių autorių, nes iš jų retai uždirbsi. Tokie išskirtiniai atvejai, kuriuos matome pastarąjį penkmetį – reti, bet malonūs abiem pusėm. Pataisykite, jei klystu, bet visi gerai parduodami „kultiniai“ lietuvių autoriai jau iki pirmosios savo knygos išleidimo buvo viešai žinomi ir turėjo nemažą auditoriją. Tai ir politikai, ir žurnalistai, ir šiaip skandalistai. Panašu, kad populiari knyga yra viešosios asmenybės satelitas. Gerus pardavimus dažnai sąlygoja komerciniai, o ne literatūriniai, gabumai: geras viršelis, efektyvi reklama, „sniego gniūžtės“ efektas (jei jį sukelia pardavėjai). Reiktų pabrėžti ir autoriaus gebėjimą bendrauti su publika, duoti jai tai, ko ji nori, kurstyti ir palaikyti intrigą (tai jau PR), padeda ir tiesiog autoriaus išorinis grožis, stiliukas…

Nesiplėsiu šia tema, bet tie, kurie domisi, gali nesunkiai pastebėti, kaip gražiai sukasi kai kurios įžymybės – ir tam tikruose renginiuose sužiba, ir apie save vis ką nors įdomaus ištraukia, ir teminę fotosesiją surengia, ir pasisako karštais klausimais… Rašomi ir tinklaraščiai, su skaitytojais bendraujama komentaruose, socialiniuose tinkluose. Su tokiais autoriais nepasijusi vienišas – jie atviri tavo meilei, o tavo kišenė atvira jų knygoms (net jei ir begėdiškomis kainomis – kam tai svarbu!). Dar negirdėjau, kad toks autorius pasiskųstų, jog yra apgautas leidyklos, kad jam nesumokėta. Į leidyklas komerciniai autoriai ateina su savo teisininkais, ir tai savaime suprantama. Pieningos karvutės niekas nenori apgauti, nes… nenori paleisti. Viena sėkminga knyga, išleista dešimčia tiražų, apmoka dešimt nesėkmingų knygų, kurių pirmojo tiražo neišperka ir per penkmetį.

Ar lengva sukurti bestselerį?

Net ir pasauliniu mastu bestseleriais tampa labai mažas procentas knygų. Jeigu Dan Brown „Da Vinčio kodas“ tapo visų skaitomas, tai visgi greičiau atsitiktinumas, negu teisinga knygos vertės ir gero marketingo koreliacija. Atsitiktinumas ir laimingi sutapimai. Kas galėjo žinoti, kad būtent tais metais skaitytojai užsikabins už religinio trilerio? Mane šis kablys aplenkė, kaip ir Rowling „Hario Poterio“ serija, Mayer „Prieblandos“ saga, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir net Larssono „Mergaitė su drakono tatuiruote“ (neįveikiau nei pirmos knygos). Tačiau beveik kasmet bestseleriai atsitinka!

Itin mažas procentas autorių pragyvena iš savo knygų leidybos. Tik 2% iš rašymo praturtėja. Pagal 2014 metais „Digital Book World“ konferencijoje vykdytą apklausą (čia visas straipsnis „The Guardian“: nuoroda), kurioje dalyvavo virš 9 000 rašytojų, maždaug 77% savilaida užsiimančių rašytojų uždirba vos apie 1000$ per metus (!), o dar mažiau negu tūkstantį per metus uždirba 54% tradiciškai leidyklose publikuojančių savo knygas autorių. Įdomu, kad tik 20% rašytojų pareiškė, jog uždarbis jiems ypatingai svarbus (extremely important). Nors visiems kitiems pinigai irgi ne paskutinio svarbumo, tačiau minimi ir kiti faktoriai: pasiekti skaitytoją, pasidalinti savo istorijomis, būti pripažintiems, tobulinti savo amatą. Galima daug kartų pakartoti patarimą: užsiėmęs rašymu, nemesk darbo (day-job). Kokia tikimybė, kad pateksi į tuos du procentus laimingųjų? Niekas nedraudžia tikėti, bet tikimybė – niekinė.

Tai čia britų ir amerikiečių anglofoniškame pasaulyje. Lietuvoje bestselerių irgi būta ir prieš Malūką. Sklando gandai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas buvo išpirktas trijų milijonų tiražu (įtariu Brazdžionį). Pamenu, kaip puolėm skaityti Gavelio „Vilniaus pokerį“ ir Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ – abu kūriniai, sutikime, pornografiški. Ar tikrai tie anuomet itin skaitomi autoriai išlaikė savo populiarumą? Ar parodė laikas jų vertę?

Bestseleris, kaip rašo Johnas Sutherlandas trumpame įvade į „Bestselerius“ („Very Short Introduction to Bestsellers“: nuoroda), iškyla ir tampa aktualus tik tam tikru laikmečiu, yra tik blyksnis, žybteli ir užgęsta, kitame laikmetyje ne tik neskaitomas, bet dar ir pamirštamas, nes bevertis. „Didis literatūros veikalas gimsta, kaip Jonsonas sakė apie Shakespeare’ą, ‘ne vienam amžiui, o visam laikui’. Atvirkštinis dalykas, tipiškai, atsitinka bestseleriams. Jie yra amžiaus stop kadras.“ Sutherlandas ironizuoja, kad ant kiekvieno bestselerio galėtų būti užrašas carpe diem: knyga šiai ir tik šiai dienai. Skaityk, kol dar šiandiena, nes rytoj išmesi! Bet ne visada tik taip.

Bestselerį tiksliausiai apibūdina tik vienas bruožas – geriausi pardavimai. Bet kurio žanro ir bet kokios vertės knyga gali triumfuoti ir tapti ypatingai perkama ir skaitoma. Geriausiai perkamų sąraše yra atsidūrusios ir Orwello, Nabokovo, Pasternako, Doctorowo, Harper Lee („Nežudyk strazdo giesmininko“) pavardės.

Sutherlandas pažymi tokį faktą, apie kurį pati taip pat įtariau: bestselerių sąrašai ne tik informuoja apie gerus pardavimus, bet ir kuria gerus pardavimus. T.y. sąrašai yra dinamiškas, ne pasyvus dalykas – pardavimų variklis, o ne katalogas. Tie, kas geba įrašyti savo prekę į sąrašo viršūnėlę, sukuria palankias aplinkybes iš tiesų prekei ten atsidurti. Tikėčiau sąrašais tik tuo atveju, jei apie tai praneštų leidyklos buhalterija, o ne marketingo ir reklamos skyrius.

Savivertė remiasi faktais?

Ilzė daro prielaidą, kad nuvertiname save ir jaučiamės neverti atlygio, todėl jo arba negauname (neprašome, nereikalaujame, laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad iš mūsų tikimasi dirbti dykai), arba gavę tučtuojau išleidžiame. Sutinku, kad reklamos srityje dirbant taip būna – easy come, easy go, taip sakant. Šiek tiek pažinodama menininkus, galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno, kuris už savo darbą nenorėtų pinigų ar menkai save vertintų. Greičiau atvirkščiai – daug dažnesnis didybės manijos atvejis ar netgi Jėzaus paradoksas (kuo mažiau mane įvertina, tuo didesnis tai įrodymas, jos esu vertas įvertinimo!).

Kalbėti apie pinigus mažai kas nori. Gauti juos – nori visi. Kai gauna neadekvačiai – o šitai jaučia organiškai – menininkai jaučiasi nepatenkinti, neįvertinti, pažeminti netgi. Jie nemėgsta būti nuvertinti, kaip ir visi normalūs žmonės. Tačiau dėl tos priežasties, kad nesugeba rasti tono, kuriuo galėtų išsakyti savo poreikius, kartais tampa apgauti tų, kurie laisvai kalba apie pinigus, – vadybininkų, verslo žmonių, o visų dažniausiai – savo kolegų, vadovaujančių projektams ar dalinančių lėšas. Taip taip, ir šitoks išnaudojimas dažniausiai vyksta šeimoje, o skriaudėjai aukai pažįstami…

Tie, kurie nekalba apie pinigus, galvoja apie juos dažniau, nei tie, kurie atvirai kalba apie juos. Tie, kurie kalba ir garsiai skaičiuoja, dažnai ir uždirba tiek, kad jaustųsi laisvi nuo rūpesčio kaip uždirbti pragyvenimui, kaip sudurti galą su galu. Turtingo ir laisvo žmogaus nereikia mokyti kalbėti apie pinigus. O senųjų sovietinių menininkų gvardijos neperauklėsi – juos tik grabas ištiesins. Kas darosi tokių galvose, nesunku atspėti. Jie jau neatsikratys dviejų homo sovieticus kompleksų: ubago ir vagies. Vaidinti vargšą ir vogti iš valstybės. Tai sovietinė dovana. Neturiu iliuzijų, kad šitie žmonės ims kitaip galvoti ar slapta elgtis, atvirai kalbėdami kitaip, tačiau labai svarbu neleisti jiems nuodyti jaunimo.

Bijau, kad menininkai, jau nuo studijų laikų, iš savo mokytojų gauna taisyklę: jei mokėsi suktis mūsų aplinkoje, gyvensi gerai. Taigi ar reikia ką nors keisti, jeigu visiems gerai?

Korumpuota profesinė sąjunga?

Galbūt įmanoma tokią situaciją imti ir keisti. Paprastai susivienyti ir atremti darbdavių spaudimą padeda profesinės sąjungos. Štai Lietuvos vertėjų pavyzdys. Jų puslapyje galima rasti žinių apie vertėjo situaciją: leidyklos vilkina užmokestį, nemoka adekvačiai, reikalauja išversti per greitai, dėl ko nukenčia kokybė ir geras vertėjo vardas. Sąjunga siūlo telktis ir nepasiduoti darbdavių išnaudojimui, taip pat teikia konsultacijas, atsako į klausimus, skelbia gėdinančius prastų vertimų sąrašus.

Lietuvos rašytojų sąjunga, apie kurią Vikipedijoje rašoma, jog ji „iš dalies“ tęsia sovietinio laikotarpio veiklą, siūlo kitokią pagalbą – brolijos prieglobstį: jos nariai gauna premijas, paramą knygų leidybai, o kartais – tik kūrybai ar bandymams kurti (už rezultatus atsiskaityti nebūtina, kaip supratau iš vieno Giedros Radvilavičiūtės esė), skiria menininko pašalpas, moka honorarus už tekstų spausdinimą valstybės finansuojamuose leidiniuose, kurių net keturi (tai dar vienas rašytojo akumuliuojamo uždarbio šaltinis), o taip pat išleidžia knygas savo leidykloje, kuri gali sau leisti būti ištisai nuostolinga. Sąjungos vadovaujančių asmenų pavardės nesikeičia jau dvidešimt metų tai tikrai (tiek pamenu).

Žodis korupcija sietinas ne vien tik su apsidirbusiais politikais. Politika yra ne tik Seime, ji daug arčiau mūsų, tai mūsų visų gebėjimas tvarkytis savo kieme. Korupcija – lot. corrumpere – gadinti, iškreipti, papirkti, sunaikinti. Tai reiškia ir moralinį supuvimą – sąžinės nebuvimą ar jos nesiklausymą. Viena iš korupcijos reikšmių: veiksmas, verčiantis ką nors tapti moraliai degradavusiu. Kas verčia rašytoją moraliai degraduoti?

Kaip norėtųsi išjudinti šią stagnaciją… Nekomercinis rašytojas, nelaikantis rašymo darbu ir negyvenantis iš knygos pirkimų, nemano, kad turėtų dirbti kur nors kitur (day-job) ir pats užsidirbti saviraiškai. Skaitytojas gali „balsuoti“ nepirkdamas rašytojo knygų, tačiau nei leidyklai, nei valstybės remiamo rašytojo kišenei tai niekaip neatsiliepia. Užmezgęs draugystę, niekam netrukdydamas daryti tai, kas daroma jau nuo nepriklausomybės praradimo laikų, pateksi į kūrybiškiausių knygų sąrašus, grožio dešimtukus ir kt. dėmesį patraukiančias vietas, buvimas kuriose skaitytojui signalizuoja apie specialistų įžvelgtą vertę. Atsivertęs knygą, skaitytojas dažnai pasijunta apviltas ir apgautas tų specialistų ir tos reklamos. Valstybė remia lietuviškų knygų leidybą, nes antraip, kaip grasinama, leidyba išvis sustotų. Turbūt turima omenyje, kad leidyklos atsisakytų leisti lietuvių autorius. Jėzusmarija, lentynose liktų vieni užsieniečių bestseleriai ir tektų tikrai, kaip sakė Vilkaitis, eiti į biblioteką skolintis Žemaitės raštus…

Apie rašymą ir prostituciją

Ilzę kažkas apkaltino užsiimant prostitucija, nes ji rašo tekstus reklamai. Tai įdomus palyginimas ir apie jį taip pat galima pakalbėti. Esu dirbusi reklamoje tekstų kūrėja. Tuo metu dar rimtai nerašiau, dar tik palengva mokiausi ir net įsidarbindama sakiau, jog reklamų rašymas, tikiuosi, bus tramplinas į kitokį, didelės apimties tekstų kūrimą. Dirbdama reklamos agentūroje išmokau tikrai daug. Nebuvau naivi ir nemaniau, kad reklamoje siekiu taurių tikslų. Tai ypač akivaizdu, kai užsiimi politinės partijos, kuriai nesimpatizuoji, rinkimų kampanija.

Reklamos tekstų kūrimas yra taikomasis, komercinis rašymas. Ne visuomet reklamos specialistus samdo pristatyti naudingą, kokybišką ir žmogui gera atnešiantį produktą. Apie kai kuriuos produktus esi laimingas per daug nežinoti. Kai kada nujauti, kad reklamuoji šūdą. Kai kada žinai, kad reklamuoji šūdą. Ir vis tiek turi dirbti puikiai, t.y. turi patikėti savo reklamuojamo produkto gerumu – net jeigu giliai širdyje žinai, kaip yra iš tiesų. Reklamos specialistas yra „evangelikas“ ir didis melagis. Nežinau, kas būtų su manimi pasidarę, kaip būčiau pasikeitusi, jei būčiau dirbusi ten ilgiau. Tačiau gan greit pajutau, kad negaliu paslėpti savo prigimties ir negaliu, nemoku, nenoriu išmokti meluoti sau, nenoriu tapti puikia reklamos specialiste.

Sykį vienai skaistaus proto merginai, bandančiai įsidarbinti reklamos agentūroje daviau paskaityti Frederico Beigbederio „14,99 euro“. Džiaugiausi, kai ji apsisprendė, kad nenori panašioje aplinkoje dirbti. Vienas bendradarbis, uždarbiavęs reklamoje, nors iš tiesų jo širdis buvo dramaturgijoje, per vieną agentūros renginį atsistojo ir pasakė: „Reklama yra prostitucija.“ Kitą savaitę jis su mumis jau nebedirbo. Nes tai, kas visiems žinoma, neturi būti ištarta garsiai, tiesiai šefui į veidą. Tai tikrai negudru, bet gal žmogus jau pats norėjo išeiti iš darbo (o, jam būtų padėjusi Ilzės knyga). Užtat jis tikras menininkas.

Ne vien tik reklamoje tenka būti chameleonu ir derėtis su savo sąžine tam, kad galėtum išlikti ant bangos. Štai teatre irgi ne pyragai. Dėl tos pačios savo savybės – negebėjimo meluoti sau, o dėl to ir kitiems – negalėčiau dirbti ir pagal savo tiesioginę specialybę, vaidinti kitų režisuotuose spektakliuose ar filmuose. Nes kai netikiu, tai ir netikiu, neverčiu save įtikėti, ir mano veidas parodo, ką jaučiu. Manau, kad negebėjimas meluoti sau yra nuostabi savybė literatūros kūrėjui. Reklamos kūrėjui – peilis.

Tiesa, nedidelė dalis reklamų yra išties kūrybingos, produktai, apie kuriuos per jas suteikiama informacija, yra naudingi, nauji ir įdomūs, ir tokias reklamas malonu kurti, o vėliau ir matyti viešose erdvėse… Tačiau neapsimeskim, kad „reklamščikai“ nesupranta ribos, ir kad niekad jos neperžengia. Kai dirbau agentūroje, priėmiau tą faktą ir buvau susitaikiusi, kad kišu nagus į nešvarų reikalą. Uždirbau daug pinigų, kuriuos tučtuojau išleidau, nes? Nes turėjau planų juos išleisti tokiems dalykams, kurie man buvo patys įdomiausi, tačiau kuriuos darydama prasiskolinau. Aš nesiteisinu – tikslas nepateisina priemonių.

Menas – neįkainojamas

Menas neįkainojamas, bet įkainoti galite laiką, nes juk tuo metu jūs dirbote, sako Ilzė. Taip, bet rašymas dar vis daugelio kūrėjų nelaikomas darbu, tai laikoma kūryba, saviraiška, todėl – nenuspėjamu, neprognozuojamu dalyku, kurio vertė ir sėkmė lygiai taip pat nenuspėjama ir neprognozuojama.

Svarbu skirti, kada dirbi už pinigus, o kada darai tai iš meilės. Už meilę mainais gauni meilę, už pinigus – pinigus.

Ar ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą? Taip klausia Ilzė. Pasirašau po šiuo klausimu, tik aš galvoju ne apie to produkto įvertinimą pinigais, o darbo indėliu. Ar susikurs kritinė masė kūrėjų, kurie savo užsiėmimą laiko profesija?

Ar susikurs rašytojų profesinė sąjunga, adekvačiai žiūrinti į savo narių darbo sąlygas?

Niekas savaime nesusikurs. Reikia tai mums patiems ir sukurti. Pradėkim nuo atvirų kalbų apie pinigus ir korupciją menininkų baruose. Ir nemokykim korupcijos jaunųjų kūrėjų, antraip iš tos ligos Lietuvos kultūra niekada neišaugs.

______________________________

Susiję straipsniai:
Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas
Ačiū, kad neskaitote
Kas nulaužė kokybės kartelę?
Kai atsiveria du keliai
Išnyrantis rašytojas

Reklama

Mūzos LOVE’onėlis

Apie Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, išleistą leidykloje „Baltos lankos“, 2010. 

Neseniai radau tokį straipsnį apie Knygų dvyliktuko rinkimus 2010 metais, kai debiutavau ir aš. Atrankos komisijos narė (nuoroda į visą straipsnį) pasakoja:

(…) [A]nksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: „tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. „Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris „lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens.” (…) Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas „Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. (…)

Kas gi nenorėtų, kad jo knyga patektų į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką? Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų knyga ten patektų „lavono teisėmis“? Aš nenorėčiau. Beje, viena literatė mane paguodė, kad vietoj Grušaitės sąraše turėjo būti mano knyga. Ką gi – gal ir logiška vienos debiutantės vietoje įsivaizduoti kitą debiutantę. Bet kažkaip pamačiusi tą sąrašą (su netgi trim „lavonais“) aš jau nebenorėčiau savo pavardės jame įsivaizduoti.

Tiesą sakant, jau skaitydama pirmąsias pastraipas supratau, kad esu su šiuo tekstu susipažinusi – per rasyk.lt. Mat Grušaitė ten skelbė, jog rašo romaną, na, ir dėjo vieną dalį po kitos, laukdama kolegų įvertinimo. Turėjau naivumo pasisakyti apie jos romano įžangą, netgi smulkiai pakomentavau teksto nesklandumus ir patariau dar neskubėti su romano rašymu, kol stilius toks, švelniai tariant, gremėzdiškas. Grušaitė man atsakė nelabai maloniai, bet aš ją suprantu. Kas gi ta Bernotaitė, mėtanti patarimus? Ką gi ji pati tokio gero parašė? Nieko.

Grušaitės knygą (už 22,60 Lt) įsigijau Lietuvoje. Nugirdau, kad „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas per televiziją skelbia gerą žinią: ši knyga sukrės, padarys perversmą, to dar neskaitėme ir panašiai. Buvo keista nerasti tos liaupsinamosios knygos virtinose, pirmose gretose (ten vis dar tupėjo SILVA RERUM). Teko klausti pardavėjos, ir ištraukė Grušaitę iš lietuviškų knygų lentynėlės… Keistoka reklaminė akcija: iš vienos pusės knyga stumiama per visus galus, o iš kitos – slepiama visuose galuose? Išleista be Kultūros ministerijos paramos net 3000 egzempliorių tiražu!

Šios knygos PR ypatumas: pati autorė įvairiais rakursais rodėsi, dalino interviu ir savo meniškus atvaizdus (turbūt kažkas jai pasakė, kad yra labai fotogeniška). Ji netgi yra dalis knygos viršelio – tokio dydžio autorės portreto ant lietuviškos knygos dar nemačiau (ant amerikietiškų – pasitaiko). Tikrai nekritikuoju pačios idėjos tapti dalimi viršelio – ypač jei tai sutampa su tuo, kas yra tarp viršelių – tačiau jeigu jau taip, tai gal ir jos išvaizdą galima šaltai komentuoti?

Akivaizdu, kad jos nuotraukos darytos profesionalia foto kamera, jose ji atrodo, na, kaip tik įmanoma geriau. Sakyčiau, panaši į šių laikų manekenes, kurios ne tiek gražios, kiek keistos, ir stovi kaip nors nenatūraliai pasvirusios. Na, ir stilių propaguoja savotišką…

Su viena drauge svarstėm, ar Grušaitė yra hipsterė, ir draugės nuomone (ji daug jaunesnė už mane, todėl ja pasitikiu), ji nėra tipiška hipsterė. Aš sakau, kad tai visgi tokia atmaina: skoninga hipsterė (oksimoronas).

Hipsteris maišo stilius, stengiasi atrodyti kuo klaikiau, neskoningiau, iššaukiančiai ir idiotiškai. Viskas, ką apie jį pasakysit blogai, visa kritika, jam patinka – jis siekė jus suerzinti. Hipsteris pabrėžia savo kūno trūkumus, netipiškumą, jis drąsiai mėgdžioja visus retro stilius iškart, susivelka ant savęs tokius spalvos derinius, kad jautresnis žmogus gali ir susivemti. Ypatingai lengva gatvėje hipsterį atpažinti iš kvailos formos akinių, kurie kartais net neturi stiklų. (Kai paskutinį kartą viešėjau Lietuvoje, man sakė, kad itin madingi „pedofilo“ akiniai.) Hipsteris niekada neprisipažins, kad yra hipsteris. Jo kalbai būdinga nesibaigiantis sarkazmas. Ir taip, hipsteriai galėtų išvaryti iš proto. Mane – vien jau išvaizda. Tačiau negaliu jiems to prisipažinti, nes – jie to ir siekia!

Ne, Grušaitė rengiasi dar pagalyginus skoningai. Bet jos akiniai sukėlė man įtarimų. Taipogi ji bando suerzinti (pati to nesuvokdama, o gal paneigdama) savo būsimą skaitytoją, atvarte skėlusi:

Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno“, arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno“. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.

Sarkazmas? Apie ką ji čia kalba – apie save, ar apie savo potencialų skaitytoją? Ar tai ji Facebooko vergė, mėgstanti fotografuotis pusnuogė, ar tai ji idiotė, norinti būti “prie meno“? Ne ne ne, ji tai jau seniai mene – baigusi Čiurlionkę! Tiesą sakant, net paieškojau giminystės ryšių tarp jos ir žymaus lietuvių dramaturgo Juozo Grušo* – gal senelis? Nenustebčiau, nes toks didelis leidyklos entuziazmas ir tikėjimas debiutantės genialumu. Žmonės už šitą knygą lavonu gulasi kūrybiškiausių knygų rinkimuose!

Tai kas gi ten tokio tarp viršelių, kad verta tiek kautis?

Deja, nesugebėjau perskaityti knygos iki galo. Bandžiau du kartus. Pirmą kartą perskaičiau iki 97 psl., o antrą nustebau, kad pirmą kartą net tiek sugebėjau perskaityti, kadangi mane pakirto pirmieji skyriai. Nesu kažkuo nusikaltusi, todėl nelaužiau savęs. Grušaitė, dvidešimt trejų metų vaikas, bando rašyti apie dvi suaugusias (virš trisdešimties) moteris, tarp kurių užsiliepsnoja lesbietiška meilė, o pagrindine kūrinio tema (bent teoriškai) pasirenkamas mūzos ir kūrėjos ryšys.

Nežinau, ką apie bent vieną iš tų dalykų žino, yra patyrusi pati autorė. Geriausiai jai sekasi pasakoti atsiminimus iš mokyklos laikų (kas trisdešimtmetėms jau nebeaktualu, kadangi per dešimt su virš metų paprastai įvyksta svarbesnių už abitūros egzaminus išbandymų). Žinoma, ne viską reikia išgyventi. Jei kažko nežinai, visada gali pasiklausti, pasiskaityti, surinkti medžiagą. Ne iš Facebooko ir Wikipedia, o iš rimtesnių šaltinių. Gal reiktų elementarios gyvenimiškos patirties, kad galėtum apie pasaulio santvarką svarstyti. Romane esančios nuorodos į pasaulio politiką tik sukelia šypsnį.

Kai skaičiau pirmąjį kartą, radau tekste ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Grušaitė yra nukreipusi savo dėmesį ne tik į veikėjų vidų, bet ir į išorę, jų geografinę ir socialinę aplinką. Pasirinkti netradicinės lytinės orientacijos moteris, kai pati nesi tokia, gal ir nėra drąsu (tikros lesbietės romanas labiau tiktų leidėjo lozungams „to dar nebuvo“), tačiau apie jas itin mažai rašoma, todėl tai geras bandymas. Toliau: pasakojama scenomis, taigi yra šioks toks dramaturginis karkasas. Pagrindinė veikėja gali būti pavadinta antiheroje – ji kvaila, silpna, negraži, ji turbūt ta „prie meno“. Taip išeitų, kad Grušaitė, nors rašydama pirmuoju asmeniu, su ja nesitapatina, tai jau saviironija – tai turėtų būti puiku! Tačiau intrigos, kuri mane verstų skaityti toliau, neradau. Ir man buvo sunku jos ieškoti, braunantis pro teksto brūzgynus.

Nors Grušaitė po mano pastabų rasyk.lt (bet gal ne dėl jų) tikrai pasitaisė, daug ką išmetė, tekstas vis tiek yra klaikiai suveltas. Atrodo, rašo žmogus, kuris neturi klausos kalbai. Idiotiški išsišokantys pagražinimai tiesiog žudo skaitytojo vaizduotę. Turbūt ne visų.

Viena mano pažįstama tiesiog įsimylėjo (nekeisdama savo lytinės orientacijos į netradicinę) Grušaitę, jai patinka viskas, ką ji rašo, kalba, kaip ji atrodo. Na, prieš tokią meilę nepapūsi, o ir kam pūsti. Džiugu, kad jauna autorė visgi rado savo aprašomąjį skaitytoją (žr. aukščiau), nors man, tokio skaitytojo vietoje, būtų nesmagu. Nes kaip suprasti tą autorės sarkazmą? Pati lyg ir minėjo, kad jos knyga kupina ironijos. Gerai, bet kodėl aš skaitydama jos nejaučiu? Kur čia ironija:

Mes stovėjome – žiauriai lijo, vandens purslai čaižė veidą. Mąsčiau, kad kiekvieną auką jaudina žudiko artumas. Mano viduriai liūdnai žvelgia į Kalėdų eglutę lapkričio peizaže. Esu išprievartauta skerdiena, laukianti savo maitėdos. O gal Kalėdų. Virpėjau, buvau nesvari. Jei Ugnei reikėtų rinktis, ji nušautų mane pirmą, ji iš tų, kurie neabejoja priimdami sprendimus, ji būtų švelni ir taktiška: brangioji, tu juk ir taip per ilgai gyvenai. Ir būtų teisi – per savo gyvenimą aš nieko nesukūriau ir tik švaisčiau tai, kas man nepriklausė.

Nušauk mane pirmą, esu tik įskilęs porcelianas, tik bevalis pranašas, aukojantis savo vidurius ir žarnas ant tavo altoriaus.

Aš neturiu paskutinio noro. (12 psl.)

Toks patosas, atrodo, kad pasakotoja atsivedėjo ir dabar jau kad vožia, tai vožia – kiekvienu sakiniu. Tai gali suveikti keliose, stipriausiose teksto vietose, kur to tikrai reikia, tačiau negali veikti ištisai. Todėl jau pirmieji puslapiai išvargina, ištampo vaizduotę, prirodo šlykštynių ir skaitytojas atsitveria. (Išskyrus tuos atvejus, jeigu įsimylėjo autorę ir viską jai atleidžia.) Kiek galima rėkti emociškai pakylėtu balsu? Kiek galima klausytis emociškai pakylėto balso?

Kai kurie vaizdinių viražai man priminė kalbėjimą sapnuojant, t.y. kliedesius: Miško kaukas žaliomis ausytėmis pasiguldo ją ant samanų ir apvaisina nesibaigiančiu ilgesiu sustojusiam laikui. (p.17) Arba: Normalūs žmonės yra lengvai pakeičiami, jie telpa į kategorijas, jie mėgsta arba saulę, arba kalnus ir nekenčia anyžiaus. (p. 97) Arba: Ugnės balsas buvo lyg įskilęs stiklas, aidintis virš Atlanto. (p.93) Arba: Turėjau tylėti, kai ji dirbo, turėjau keltis anksti ir užkaisti arbatos, nematomais žingsniais sutvarkyti namus, geležine ranka priversti ją laiku pavalgyti, sapnuoti klajones, kurios ją įkvėptų. (p.81) Arba: Gimę jausdavome, kad mūsų šalys mums melavo, visos vėliavos tebuvo amžinas fiasko įsivaizduojamų bendruomenių, kurias vienijo nebent futbolo pirmenybės. (p.79) Ir taip toliau, surankiojau atsivertusi bet kurį puslapį. (Kartais mielaširdingi komentatoriai man bando aiškinti, kad neturiu fantazijos, todėl panašių vaizdinių negaliu „regėti“. Išties, neturiu fantazijos. Ir neturiu laiko skaityti sakinį du kartus!)

Įsivaizduoju, kaip nelengva sukritikuoti tokią knygą. Stilius, kaip ir grožis, kai kam gali patikti, kai kam – ne. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokios knygos, jeigu būčiau leidėjo vietoje, net nebandyčiau redaguoti, siųsčiau atgal perrašymui, o gal siūlyčiau gražiai palaidoti stalčiuje. Tačiau būdamas geros nuotaikos, gali rasti, kad knygoje pilna visokių deklaracijų, jaunystės lozingų, teiginių apie pasaulio santvarką, politiką (ko lietuviai nedrįsta komentuoti nuo Gavelio konspiracijos teorijos laikų), pareiškiamos tiesos apie mus…

Kas tie mes? Šiuolaikinis jaunimas. O ką vyresnieji žino apie jaunimą? Kad jie kažkokie ne tokie, kaip vyresnieji? Baisūs hipsteriai, nesupaisysi, ką jie galvoja, kaip jie gyvena… Aišku tik viena: išvažiuoja, kur tik nori, kur tik sugalvoja, iš kažkur gavę pinigų, stipendijų, rėmimų. Jiems atviras visas pasaulis. Jie vadina save kosmopolitais ar metroseksualais, o mes dar negalime susitaikyti su tuo, kad esame lietuviai, o seksas nėra nuodėmė…

Jauni ir madingi vis veržiasi atstovauti savo kartai. Tačiau, kaip taisyklė, ne iš mainstream’o madų, o iš vidaus ateina kartos ypatumai.

Kadangi aš hipsterių (o ir bendrai jaunimo) visai nebijau, tai su malonumu bendrauju ir nemažai jų pažįstu. Jie visi tokie skirtingi, kad juos jungia tik amžius, jaunystė. Tuo mes irgi buvome labai panašūs į juos. Irgi iš šono atrodėm kvailokai, bet iš paskutiniųjų bandėm būti iššaukiantys. Ne visi skelbė atstovaują savo kartai, bet kiekvienoje kartoje tokių, šokančių ant „bačkos“ iš rėkiančių, vis atsiranda. O kas iš tiesų atstovauja tai kartai ir apskritai, kas tai per karta – laikas parodo.

Kaip kad laikas netikėtai greit parodė, kur vieta Grušaitės romanui „Neišsipildymas“. Aš tikrai šokiruota – visose internetinėse parduotuvėse romanas šiuo metu kainuoja mažiau, nei penkis litus! Tik dveji metai nuo išleidimo praėjo, tiek daug triukšmo, vieta kūrybiškiausių knygų dvyliktuke… Net kažkaip gaila mergaitės: kam leidykla tiek suteikė vilčių, tiek investavo ir staiga panoro atsiimti savikainą už visus tris tūkstančius egzempliorių?

Iš vienos pusės, man tai pasirodė rimta priežastis nesiųsti savo romano rankraščio „Baltoms lankoms“ – jie turbūt nežino, ką daro. Iš kitos pusės, norisi pagirti leidyklą už tai, kad bent jau bandė sukelti susidomėjimą debiutantės knyga. Pasisekė su Sabaliauskaite, kodėl negali pasisekti su Grušaite? Deja, kiek žinau, į tą pačią upę neįbrisi du kartus. Kita ryški žvaigždė patekės ne iš tos pačios dangaus pusės…

Džiugu, kad lietuvių skaitytojas nėra toks jau visai idiotas, kaip rašo autorė atvarte, kad neskirtų pelų nuo grūdų. O jaunasis kosmopolitiškasis skaitytojas, šiuo atžvilgiu netgi labiau pasikaustęs, nes skaito užsieniečių knygas originalo kalba ir turi su kuo lyginti.

Viename savo interviu Grušaitė pareiškė:

Lietuvių literatūroje dar nepasirodė knyga, kalbanti apie kosmopolitinį gyvenimo būdą, laisvę, ribas ir pasirinkimą, kuris kyla iš išsižadėjimo. (nuoroda į visą straipsnį)

Nelabai supratau, ką ji tuo „išsižadėjimu“ norėjo pasakyti, bet, žinot, gal ir tikrai tokia knyga dar nepasirodė. Bet mes gi turim laiko, palauksim.

———————————————–

* Ne, Juozas Grušas turėjo dukterį, tai nebent Grušaitė yra tolima giminaitė. Šiaip ar taip naivu tikėtis, kad talentas perduodamas genetiškai, kaip plaukų ar akių spalva. Anaiptol, išminčiai pašiepia: Dievas, kurdamas genijų vaikus, ilsisi…

120 romano dienų

Štai ir baigiau rašyti antrąjį antrojo romano, kurio darbinis pavadinimas „Iškrypėliai“, eskizą. Pradėjau perrašinėti šių metų birželio mėnesį, o baigiau šiek tiek vėliau, negu planavau (ne rugsėjo pabaigoje, o spalio pradžioje), bet aš ir nesiruošiau skubėti.

Mano tikslas buvo perrašyti, renkant medžiagą tam tikromis temomis, praplėsti veikėjų apmąstymus, dar kartą išgyventi ir aprašyti smulkiau visas scenas, o taip pat, jeigu pasisektų, sužinoti, kuo romanas galėtų baigtis. Tačiau – jokio spaudimo. Gal sužinosiu, gal ne. Gal savaime išplauks, o gal tam dar per anksti.

Taipogi nespaudžiau savęs rašyti kasdien. Rašiau daugiausia darbo dienomis (nors buvo ir išimčių – jei per savaitę neįveikdavau kvotos), padariau netgi dešimties dienų pertrauką – išvažiavau atostogauti į centrinę Australiją. Po to teko kelias dienas skaityti viską iš naujo, vėl įsijausti į situaciją.

Po pertraukos vėl tęsti šiek tiek sunkiau, bet privalumas tas, kad esi atsitraukęs, pailsėjęs, šviežiomis akimis pamatai klaidų, padarai vertingų įžvalgų. Labiausiai bijojau, kad po petraukos man visai nebepatiks tai, ką parašiau, bet taip neatsitiko. Mačiau, kad yra labai silpnų vietų – gal kiek ir gėdingų – tačiau radau daugiau gero, negu blogo. Tęsiau toliau.

Pirmąjį romano eskizą, jei pamenate iš įrašo „Romanas per dvylika dienų“ (nuoroda), parašiau vienu ypu. Rašiau po skyrių (apie 3000 žodžių) per dieną, ir tai užtrukdavo po 3-4 valandas, žodžiu, iki pietų. Rašydama antrąjį eskizą, per dieną sėdėdavau prie kompiuterio lygiai tokį pat laiką, tačiau parašydavau tik 1000 – 2000 žodžių. Ir visa tai užtruko ne 12, o 120 dienų…

Taigi viso to rezultatas – nebe 38 tūkst., o 96 tūkst. žodžių. Knygoje tai būtų kiek mažiau nei 300 psl. Dvigubai daugiau. Ir tai tik antrasis eskizas.

Jau žinau, kad išmesiu apie 10-30% teksto, todėl reikia visada šiek tiek „užmesti“, kad paskui turėtum ką „numesti“. Kai kurias ištraukas (vienos išmestos iš eskizo, kitos dar ne) paskelbiau savo kitame tinklaraštyje www.sandrabern.wordpress.com – jei įdomu, užsukit (tai trys paskutiniai įrašai).

Šiandien, kai eskizas baigtas, deja, nesu labai optimistiškai nusiteikusi. Man jis nepatinka. Galbūt tai normalu, kad toks jausmas – kūrinys nebaigtas. Juk iš tiesų laukia trečdalis, o gal dar pusė darbo.

Džiaugiuosi, kad šio bei to rašydama jį išmokau. Kai ko naujo. Visų pirma, jau pats faktas, kad imi vis lengviau tvarkytis su didelės apimties tekstu – valio! Kai rašiau romaną „Katė“, bridau į tekstų jūrą, nors dabar matau, kad tai tebuvo balutė (mažiau nei 200 psl. – jei nebus rupiai sumaketuota). Jaučiu, kad čia galioja operos solistų taisyklė: jei tavo darbinis balso diapazonas yra keturios oktavos, tai koncerte laisvai dainuosi trijose (dėl oktavų nesu tikra – operos dainininkai turbūt turi kitokį matavimą).

Antras geras dalykas: vis laisviau jaučiuosi „duotosiuose aplinkybėse“. Tai reiškia, kad man nereikia laukti įkvėpimo tam, kad rašyčiau. Tie, kam rašymas seniai nebe katorga, žino, kad rašyti romaną yra labai malonu ir dėl to, kad jis suteikia kasdienybei tvirtus rėmus: atsikėlęs ryte neturi galvoti, kokie šiandienos planai, kur tave nuneš, ką sukursi. Radau sau gerą metodą, kaip pradėti darbo dieną. Keliuosi anksti (ypač gerai kuo anksčiau, nuo šešių), išgeriu vandens, kavos (su sausainiu ar be), sėdu skaityti to, ką parašiau vakar (jei tai pirmasis skyrius – skaityti to, kas parašyta pirmojo eskizo pirmajame skyriuje), ekrane vieną šalia kito atsidarau du langelius – vieną seno eskizo, o kitą – naujo, ir rašau, žvilgčiodama į seną tekstą. Kai įsidirbi į tokį metodą, tai tampa lengva, kaip ir pianistui groti iš natų. (Transas apima kažkur dešimtoje rašymo minutėje.)

Trečias geras dalykas: ėmiau tekstą iškart dalinti į skyrius, o tuos skyrius į skyrelius. Nes bet koks planavimas, dalinimas, skaidymas ir skaičiavimas (ypač po darbo dienos pabaigos – kai suskaičiuoji žodžių skaičių (Worde yra tokia „opcija“) ir susumuoji, kiek iki šiol parašyta) darbui suteikia stuburą, o pačiam – pasitikėjimą bei pasididžiavimą savimi. Nėra ko slėpti – man patinka matyti tiek augančią ant stalo spausdintų lapų krūvelę, tiek ir didėjantį žodžių skaičių. Tai kaip kreditai. Arba kaip pinigai sąskaitoje. Dar nieko neužsidirbai (ir galbūt neužsidirbsi), tačiau skaičiai nuteikia gerai – šiandien padarei tiek, kiek galėjai. Po truputį, lėtai, bet užtikrintai – vieną dieną ateis šimtas dvidešimtoji diena, kai padėsi tašką ir pasveikinsi save su pergale (prieš save, savo tingėjimą).

Dabar belieka atspausdinti tuos puslapius teksto ir padėti į stalčių kokiam pusmečiui. Turbūt duosiu perskaityti keliems „beta skaitytojams“. Užsiimsiu kitu reikalu – romano „Katė“ leidyba.

Nes beveik tiek pat laiko, kiek man užtruko antrojo eskizo rašymas, užėmė korespondencija su leidykla „Vaga“, kurios redaktorė „Katę“ perskaitė, jai lyg ir patiko, ir… Šiandien aš vis dar neturiu sutarties. Leidykla siunčia man dvejopus signalus. Iš vienos pusės, redaktorė patikino, kad tuo atveju, jeigu jai romanas patiks, ji pasistengs padėti man jį išleisti. Tačiau leidyklos galva jokiu būdu neišleis romano savo sąskaita, o tai reiškia, kad vėl bus teikiama paraiška Kultūros ministerijos paramai gauti. Būdama skeptiška dėl to, ar turiu šansų ją gauti, pasiūliau variantą B: išleisti romaną pačios autorės lėšomis. Tai vadinama „investicija“ (būtent kabutėse). Šiuo metu žinau, kad leidyklos galva sutinka su tais dviem variantais, tačiau paprašius atsiųsti tipišką sutarties pavyzdį, man atsiuntė tokią, kurioje autorius sumoka pinigus ir palieka viską leidyklai – tiek galimą pelną, tiek fizines teises į kūrinį, viską. Aš taip nenoriu.

Ką galima suprasti iš leidyklos bendravimo? Manau, kad jiems (gan drungnai) patiko mano romanas, jie nemano, kad jis gali atnešti komercinę naudą (hm), tačiau gavę Valstybės arba mano asmeninę paramą, paskolintų mano knygai savo etiketę. Klausimas, kiek kainuoja „Vagos“ etiketė? Kitas klausimas: ar man jos reikia, ar man tai padės, jei knyga vis tiek „nišinė“? Faktas: aš beveik neturiu ką prarasti ir beveik neturiu ką atrasti. Tas „beveik“ – už keletą tūkstančių litų perkamas bilietas į knygų grožio konkursus, kuriuose blogos lietuviškos knygos varžosi su blogesnėmis – anokia garbė ten patekti… Tačiau tai ir miglotas pažadas, kad mano knyga atsidurs dideliame knygynų tinkle, todėl ją galės rasti skaitytojas, su kuriuo mes dar nepažįstami…

Kitą savaitę sėsiu skaityti romano „Katė“ – praėjus daug laiko, kitomis akimis. Leidyklos darbų vilkinimas manęs nenustebino. Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad redagavimo darbai prasidėtų anksčiau negu spalio mėnesį, o iki tol planavau atsiplėšti nuo antrojo romano eskizo. Tik toks šachmatinis darbų planavimas ir leidžia kažkaip judėti į priekį. Nes jeigu sėdėčiau sudėjus rankas ir laukčiau, kol leidykla teiksis pradėti dirbti su manimi, tai kur aš būčiau dabar? Puslapyje numeris nulis.