Originalumas neteko prasmės*

elementai

Man patinka menininkai, apie kuriuos sakoma: nuolat save išranda naujai. Tai menininkai, kurie neieško savo stiliaus, o radę – jo nesilaiko. Tam, kad taip atsitiktų, manau, būtina pamatyti, koks pasirodei paskutiniame savo kūrinyje. Reikia laiko atstumo.

Užbaigiu romaną ne tada, kai jį atiduodu spaustuvei, o daug vėliau. Po publikacijos mane ima persekioti personažai ir jų išsakytos idėjos. Skaitau kitų žmonių knygas ir atrandu paaiškinimus tiems reiškiniams, kuriuos aprašiau pati. Sakau, kad tai yra romano atsikabinimo laikotarpis, kurį geriau išgyventi, nepuolant kurti naujo.

Dar sakau: jei sugalvojai ką nors nepaprastai originalaus ir negirdėto ar nematyto, pagūglink – ir būtinai atrasi, kad kažkas tavo idėją jau įgyvendino. Dažnai sau ar kitiems tai kartoju, bet kaskart pati nustembu, radusi tikrų įrodymų, kad tai tiesa. Tai maloni nuostaba!

Štai prieš kelias dienas viename didžiausių Melburno knygynų aplankiau kūrybiškojo rašymo skyrių (taip, visuose australiškuose knygynuose toks yra) ir – oplia!

gramatika

Neatmesčiau tikimybės, kad esu mačiusi šią anglišką knygą prieš keletą metų. Ji išleista 2011 m. Galbūt pamačiau ir pamiršau, o mano pasąmonė dėl viso pikto įsidėmėjo. Ir kai atėjo laikas kurti savo knygos viršelį, pirmosios idėjos, kurias su dizainere vartėme buvo būtent tokios.

Na, juk tai nuosekli minčių eiga, kai taip pagalvoji. Pavadinau savo knygą „Laisvojo rašymo elementai“, nes norėjau sąsajų su elementoriumi, pradmenimis, gramatika. Jeigu taip, tai logiška norėti liniuoto sąsiuvinio brūkšnelių. Taip pat akivaizdu, kad rašymas susijęs su rašalu, o ant sąsiuvinio dažnai taškomasi (mes irgi išbandėme tyškalus, keletą eskizų padarėme su jais, bet vaizdelis atrodė pernelyg kriminalinis).

Renkantis spalvas atsižvelgi į tai, kad rašalas dažniausiai mėlynas. O prie mėlynos gražiausiai dera apelsininė (mūsiškė – mandarininė).

Mano pirmasis šrifto parinkimas pavadinimui irgi buvo toks tep-lep užkeverzotinis (tokių nemokamų pilnas internetas). Bet paskui nusipirkau mielesnį, mokslą ir žaidimą apjungiantį šriftą, kuris kažkodėl vadinasi „Epilepsja“ (autorius – lenkas).

Pieštukų fotografuoti ir dėlioti nebandėm, bet tokia mintis irgi buvo šovusi.

Visgi dviejų viršelių keliai šiek tiek išsiskyrė. Mes turėjome piešinį su išprotėjusia autore, o Craigo Shriveso niekas kol kas turbūt nenupiešė.

Na, ir mūsų knygos nugarėlėje galite rasti „dizaino triumfą“ – barkodą, išlendantį iš spausdinimo mašinėlės. Idėja kilo tuomet, kai pasidalinau pastebėjimu, jog lietuviškų knygų dizaineris laiko garbės reikalu padaryti ką nors super duper originalaus su barkodu.

Darydamos šitą labai juokėmės.

 

* „Originalumas seniai neteko prasmės. Tik plagiarizmas prasmingas.“ – „Dioniso barzda“

Reklama

Paskaitos apie rašymą

image Jei jus kamuoja simptomai, rodantys polinkį grafomanijai, jei esate vienišas savo įprotyje sėdėti valandų valandas prie balto lapo ir kentėti, jei pradedate rašyti, bet nežinote, kaip baigti, jei personažai daug kalba, bet atrodo negyvi, jei nesate patenkintas tuo, ką sukūrėte, jei giminės jums sako, kad esate genialus, bet leidyklų redaktoriai jūsų genialumu netiki — mano paskaita gali padėti.

Per dvi valandas tikrai neišmokysiu rašyti, bet galiu atverti akis laisvojo rašymo elementams.

Perspėjimas: kai jau atsivers akys, nebegalėsite nebematyti to, ką būsite pamatę. Nebegalėsite nežinoti to, ką būsite sužinoję. Jei baisu – neikite, venkite paskaitos ir perspėkite apie pavojų kitus.

Bet jei esate drąsuolis – aš noriu su jumis susipažinti. Ateikite. Atsiveskite draugą, kuriam tema apie rašymą yra svarbi.

Gastroliuosiu šiuose miestuose:

Šiauliuose
ŠU humanitariniame fakultete
P. Višinskio g. 38, Jovaro studijoje
Rašytojų dienos šventė, skaitymai ir ne tik
kovo 3 d. (ketvirtadienis) 16 val.

Panevėžyje
Bibliotekoje “Židinys“ (Nemuno g. 76)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 4 d. (penktadienis) 16 val.

Akmenėje
Krašto muziejuje (K. Kasakausko g. 17)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 5 d. (šeštadienis) 14 val.

Klaipėdoje
I. Simonaitytės bibliotekoje
Herkaus Manto g. 25, konferencijų salėje paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 7 d. (pirmadienis) 17 val.

Utenoje
A. ir M. Miškinių viešojoje
bibliotekoje (Maironio g. 12)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 12 d. (šeštadienis) 14 val.

Kaune
Vytauto Didžiojo universitete
K. Donelaičio g. 52, 508 a.
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 9 d. (trečiadienis) 15 val.

Visi renginiai nemokami.

 

Knygų mugės dionisija

image

Pirmoji mugės diena: daug veidų iš praeities ir dabarties; penki kg knygų už šimtą eurų; filosofas Algis Mickūnas ir du jo autografai (bet penkiskart meiliai pavadinta „dukryte“ visgi supratau, kad ir šis mąstymo meistras yra viso labo dar vienas vyras filosofijoje, kur moterims ne vieta); LRT diskusija apie globalizaciją – tvėriau 5 min.; latvių spaudos perliukai (nes „Latvia – nice place“); užkandžiui – saldainis iš MRU stendo ir obuolys, sugraužtas po Išminties prekystaliu; dosniausias mugės stendas – „Kitos knygos“ – banketas ir rašytojų plepesiai; N. Putinaitės knygos pristatymo paskutinis sakinys: Vienas Dievas yra šventas. – Aleliuja!

image

Antroji mugės diena: žmonės TIKRAI perka knygas kaip išprotėję; mano laimikis – dar 5 kg knygų; dabar jau beveik visos (na, pusė jų) pagal sąrašiuką; Donskis galėjo parašyti knygą apie dietą, o Venclova – na, Venclova gali nieko nerašyti, vien kalbėti free style, ir aš ateičiau paklausyt; sako, viskas bus gerai, karo gal nebus (gal); bet šiuolaikinis pasaulis – supuvęs (lyginant su kuo – jų jaunystės laikais?); „jaunystėj pasaulis pagedęs, senatvėj – supuvęs“ (S. Bernotaitė); Violetos Palčinskaitės eilėraštukų niekas turbūt neprisimena irgi dėl to, kad „visi plėšo pasaulį į gabalus – bet mažai, kas surenka“ (S. Šaltenis); Rašytojų kampe mano simpatijos Aušrai Kaziliūnaitei; lenkų poetas nenoriai skaito savo eiles, nes taip sudrasko savo kaukę; lietuviai poetai – užsideda savo kaukes ir sutinka žaisti pagal formatą; paleiskit juos! nekankinkit poetų! – šit žavusis Vytautas Stankus „Versus Aureus“ stende žino visas knygų kainas ir vieną žodį – Sveiki! – vos mane atpažino; vėlyvi pietūs: baltoji mišrainė, sėdint ant kilimo prie salės 5.2; gerai, kad kažkas labai geras parvežė mane po viso šito namo, pas kalvadosą…

Pala – dar buvo mano paskaita apie rašymą, į kurią žmonės vos tilpo. Man buvo smagu! Ačiū visiems, kurie atėjo ir padėjo man suvaidinti viską be video projektoriaus.

Šventė įsibėgėjo!

image

Iš trečiosios mugės dienos išsinešiau: tik 2 kg knygų; Vanagaitės akmenėlį, ašaras ir žinojimą, kas tie „mūsiškiai“; Sabaliauskaitės žvilgsnį; pojūtį „kaip silkės bačkoj“; Parulskio (51) prisipažinimą, kad jo paauglystė baigėsi; Parulskio knygą nedadarytą (nu! nes į klausimą, kodėl mes turim pirkti jo knygą, atsakė: Todėl, kad ją parašė mylimas autorius.); pasakišką imbiero arbatą (pilvelyje) iš lauko kavinės ant ratukų; Marinos Stepnovos rekomendacijas apie non-fiction; supratimą, kad erzina ne tik Radvilavičiūtės tekstai; dar didesnę pagarbą Solveigai Daugirdaitei ir Lietuvių literatūros institutui; intelektualaus parfumerio kvapų istorijas; įspūdį, kad šiandien Litexpo patalpose pamačiau visą Lietuvą – visų lietuvių tipažus; buvo sunku pamatyti tai per tokį trumpą laiką; pavargau.

Bet rytoj ir vėl ten būsiu: dėl Valdo Papievio ir lietuviukų vaikų Australijoje, kuriems turiu parvežti knygučių.

image

Paskutinė mugės diena (kelinta? jau nepamenu). Naktį sapnavau knygų lentynas ir žmones, žmones, žmones. Bevaikštant šiandien mane vienu metu net užsupo ir ėmė pykinti – jūros liga nuo to nesibaigiančio srauto… Bet gerai, nuo pradžių – nuo dešimtos ryto:

Prie „Židinio“ stendo randu Putinaitės „Nugenėtą pušį“ ir ketinu ją pirkti. Darbutoja man sako: „Jūs kelias pirkit, nes čia viskas, kas liko. Kitas leidimas pasirodys tik po dviejų savaičių. Galėsit už kampo dvigubai brangiau parduot.“ (Įdomus komercinis pasiūlymas, bet atsisakau.) Mudvi pajuokaujam, kad Oleko sukeltas skandalas autorei davė daugiau naudos, nei būtų davusi Patriotų premija.

Knygos „Odilė“ pristatyme greta manęs sėdi hyperaktyvi močiutė, kuriai iš salės galo kažkas perduoda lapelį su klausimu Papieviui. Močiutė bumbėdama perduoda lapelį, prieš tai uždavusi savo klausimą („Kaip toks JAUNAS žmogus gali būti toks išmintingas?“). O klausimas perduotame lapelyje maždaug toks: „Kas geriau prieš mirtį – ar pirkti ir skaityti knygas, ar geriau taupyti pinigus paskutinei kelionei į Paryžių?“ (Visi juokiasi.) Pristatymo gale autorius turi padovanoti knygą vienam iš klausėjų, ir jis pasirenka anoniminį lapelio autorių („Nereikės pirkti knygos, ir klausimas bus atsakytas – aišku, ką rinktis…“)

image

Praeidama pro vieną stendą, sutinku milžiniškas dažytas akis. Moteris mane griebia: Čia yra labai įdomių knygų šeimai… Apie šeimą… – Kokią šeimą? Žvilgt į jų stendo plakatą: Jehova. Merkiu jai akį: Aš ateistė. Jinai susijaudina: O, mes turim geros informacijos ir ateistams! – Aš jums irgi turiu geros informacijos! – Cha cha cha! (Bet jei rimtai, Jehova neturėtų būti non-fiction salėje!)

Su pilosopu Algiu Mickūnu susitinkam netyčia kone kasdien. Šiandien ėjau pro MRU stendą, kur parduoda jo knygą. Pasisveikinau priėjusi. Jis nusiėmė kaubojišką skrybėlę ir net pabučiavo man ranką. Ir vėl pavadino dukryte… Sakau, nevadinkit manęs dukryte, jūs gi man ne senelis… Juokiasi. Na, negaliu aš ant jo pykt! Vertas grieko „senelis“! Bekalbant paaiškėjo, kad jis iš to paties krašto, kaip ir mano mama – mes abu mokam šiaurės panevėžiškių tarmę (kaip, beje ir dailininkas Eidrigevičius, kuris mugėje dalyvavo).

image

Einu į savo slaptą privatų tualetą prie salės, kurioje anądien vedžiau paskaitą. Prieš mano akis užsitrenkia durys į koridorių. Šiapus durų liko berniukas, anapus – jo mama. Vyksta „įkaitų drama“ – durys tampomos, stumdomos, skambinama kažkam… Ir šiapus, ir anapus kaupiasi žmonės… Pagaliau jos atidaromos – mama ir vaikas susitinka. Ar labai bijojai? – klausia mama. Vaikas dreba: Taip…

Beplaunant tualete rankas, į vidų (nors lyg ir buvo užrakinta) įsiveržia moteris. Paaiškėja, kad tai mano seniai matyta pažįstama linksmuolė redaktorė, su kuria kadaise tariausi dėl „Dioniso barzdos“ redagavimo. Tuo metu ji negalėjo apsiimti darbo, bet pasiūlė vietoj savęs kitą puikią moterį, kuri suredagavo man dvi knygas. Parašykit man, sako linksmuolė, ir man labai smagu, kad ją šitaip sutikau.

Einu pro „Mano knyga“ stendą ir vėl matau Putinaitės „Nugenėtą pušį“, kurio jau niekur neturėčiau matyti – tik čia ji trečdaliu brangesnė. Sustoju, sakau: „O, jūs dar turit šitą knygą. Nes leidėjai jos tikrai nebeturi. Ryte buvo tik dešimt likę.“ Darbuotoja sako, kad jie tai dar daug jų turi, nes yra platintojai. Ruošiuosi eiti šalin, bet suvokiu, KODĖL jie tiek daug šitos knygos turi: ji padėta nuošalėje. Papasakoju jiems, kad knyga skandalinga ir siūlau padėti atvirai. (Kažkokia pirkėja man pritarė murmėjimu.) Darbuotoja padėkojo ir, tikiuosi, spėjo parduoti visą tiražą.

Salėje vėl susiduriu su ta savo linksmuole redaktore, kuri buvo įsiveržusi į tualetą. Iš kalbos išeina, kad TAI BŪTENT JI laimėjo Papievio knygą už savo užduotą klausimą. Sako: Norėjau, kad būtų linksmesnis pristatymas, nes žinau, kad akademiniai žmonės kartais kalba pernelyg rimtai ir nuobodu…

image

Kažkas dainuoja, sako L. Tau jau ausyse dainuoja, atsakome mes jai. Paskui visi išgirstame aplodismentus ir tampa aišku, kad vyksta geriausio personažo kostiumo apdovanojimai. Svarstome, kokį kostiumą galėtume pasiūlyti mes. Vienas variantas: L. ir M. šunelis – jei būtų su savimi jį atsivedę – galėtų atstovauti „Brisiaus galą“… Geriausias kostiumas, kurį galėtume dabar parodyti, sako L., – knygnešys…

Pusė penkių vakaro. Paskutinės mugės minutės. Prie mūsų stendo grįžta mergina, kuri prieš valandą labai ilgai vartė mano knygą apie rašymą, tačiau nepirko. Dabar ji klausia, ar nepadarytume nuolaidos. – Kad knyga ir taip su nuolaida, atsakau. – Na, bet visgi… – Tai gal jums dar knygą PDF atsiųsti? – O, būtų įdomu! Pasidalinčiau su draugais!

image

Ne visi mato knygų mugės finalą, o man šįkart pasisekė pamatyti. Voliojomės jau ant grindų po prekystaliu, juokėmės ir kliedėjom, darėmės foto sesijas būsimiems straipsniams laikraščiuose… Paskutiniai pirkėjai desperatiškai ieškojo TO skaitinio, kurį dar galima nučiupti. (Gal paleisti viską po eurą? Kad nereiktų krauti dėžių.) Pagaliau iš visų pusių pasigirdo pleistrų klijavimas ant dėžių… Ir mūsų stendas susiruošė sutikti mugės finalą. Kai balsas garsiakalbyje pranešė apie galą – visose salėse plojo. Plojau ir aš. Lėktuvas nutūpė sėkmingai.

Eidama į troleibuso stotelę staiga pamačiau KNYGNEŠĮ – gyvą personažą, kuriam niekas o niekas nedavė prizo už geriausią kostiumą… Bet tai geriausias kostiumas, kurį šioje mugėj mačiau. Beje, išskyrus barzdą, mes su juo labai panašūs – aš irgi šiandien namo tempiau pilną kuprinę knygų ir dar maišą rankoje…

image

Knygų šventė man tuo nesibaigia: šią savatę keliausiu į Šiaulius, paskui į Panevėžį, Akmenę, Kauną, Uteną, turbūt apsilankysiu ir Klaipėdoje. Greitai pranešiu tikslią renginių vietą ir laiką.

Iki susitikimų!