Laisvo laiko turėtojams

bodil frendberg-portrait8Atsakysiu į vieną Grafomanijos skaitytojo klausimą straipsneliu. Štai tas klausimas:

…jūs daug rašote apie tai, kaip įveikti tuščio lapo baimę, jog rašymui reikia disciplinos, apie eskizų perrašinėjimo svarbą ir t.t., bet štai man iškilo vienas su kūryba susijęs klausimas, kurio lyg ir nepalietėte, nebent kažką praleidau. Kaip tvarkytis su laisvo laiko turėjimu, kai visą dieną tenka planuoti pačiam? Kaip jums pavyksta jo nešvaistyti, teisinantis, jog nereikia anksti keltis, galima pažiūrėti kokį kvailą filmą, o tada jau rašyti (tokiais atvejais, kaip žinia, dažniausiai metas dirbti taip ir neateina – „juk dar daug laiko”). Būtų labai naudinga sužinoti, kaip planuoti dienotvarkę.

Man atrodo, kad visas mano tinklaraštis yra apie tai, tik niekada nesu pavadinusi laiko „laisvu“. Tikrai įdomu, iš kur jūs turite laisvo laiko? Nuo ko jis laisvas? Kas jį daro laisvu?

Neseniai ėmiau rimtai svarstyti apie tokį eksperimentą: nieko neveikti pusę dienos. Tik pusę. Darbo dienos. T.y. ne daugiau keturių valandų. Galima būtų atsisėsti ant kėdės arba ant pagalvėlės meditacijai ir nieko neveikti. Neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti muzikos. Jeigu įmanoma, negalvoti. Žinoma, išjungti mobilųjį telefoną. Nežinau, kaip dėl maisto ir gėrimo. Žinoma, negerčiau alkoholio, tačiau gal reiktų pasidėti šalia bent stiklinę vandens. Ir į tualetą nueičiau, jeigu prispaustų reikalas. Bet daugiau – nieko. Po pirmojo eksperimento nuspręsčiau, ar galima ilginti laiką ir nieko neveikti aštuonias valandas. (Ir kur dėti katiną, kuris vis tiek veršis bendrauti?)

Šitokį laiką jau galėčiau pavadinti laisvu laiku. Laisvu nuo visko. Bet būti šitaip laisvam nėra lengva… Kodėl? Skaičiau vieną straipsnį, kur buvo siūloma pabandyti nieko neveikti, nesikelti iš lovos ir pažiūrėti, kas bus. Tiksliai nepamenu, kokie ten hormonai išsiskiria mums prabudus, bet faktas – jeigu esame sąlyginai sveiki, mes norime keltis iš lovos ir kažką veikti. Mums to reikia. Tai mūsų instinktas, taip mes gyvename.

Dabar kas per situacija, jei prabudus nesinori dirbti, rašyti? Reikalas tas, kad nerašome dėl tam tikrų priežasčių. Svarbu atrasti, kokios gi mano nerašymo priežastys, o tada jau su jomis tvarkytis.

Galbūt bijome tuščio lapo, t.y. bijome, kad parašysime ne taip gerai, kaip norėtųsi. Vadinasi esame prisirišę prie rezultato, todėl niekaip neužsiveda procesas. Bijome daryti klaidas. Kodėl taip yra? Tai ilga istorija, bet bijoti mus paprastai moko nuo pat vaikystės. O kurti bijant yra labai sunku. (Apie tai rašiau čia: Nes vaikai nebijo klysti)

Galbūt bandome iškart praryti visą dramblį (apie tai rašiau čia: Kas trukdo pradėti rašyti). Jei įsivaizduotume, kad štai dabar, šiandien pat, turime sėsti ir parašyti visą trijų šimtų puslapių knygą, tai abejotina, ar pavyktų parašyti tris sakinius. Kasdienė rutina gerai veikia todėl, kad apstu mažų darbelių, kurie taip pat vadinami rašymu: dienoraščio pildymas, pratimų rašymas, eskizavimas, žmonių (būsimų personažų) portretavimas, tinklaraščių pildymas, straipsnių rašymas, korespondencija su draugais ir kolegomis… Kartais gaunu laiškus iš žmonių, kurie turbūt vadintų save „rašančiais“, tačiau jų tekstuose apstu gramatikos ir skyrybos klaidų, o kartais net parašyta be lietuviškų raštmenų… Laiškų rašymas yra rašymas. Netvarkingas laiškas rodo ne tik nepagarbą adresatui, bet ir nepagarbą savo kalbai – o kalba yra rašytojo instrumentas! Ką čia ir bekalbėt apie būsimus rezultatus, dirbant tokiu instrumentu. Gerai sako kalbininkai: švari kalba – švari galva… (Ne tuščia, o švari, mąstanti.)

Galbūt mes paprasčiausiai tingime. Mums trūksta vidinės disciplinos, kitaip tariant, tvarkos ir valios tvarkytis pačiam. Esame pratę, kad mus vis kas nors stumteltų, palieptų mums dirbti, pamokytų, ką po ko daryti, kad kitas būtų atsakingas už mūsų darbą ir rezultatą – už mūsų gyvenimą netgi. Daugeliui žmonių patogu jausti, kad kažkas kitas yra nuolat kaltas dėl visų sėkmių ir nesėkmių. Nusprendęs dirbti pats sau, „dirbti rašytoju“, tampi pats sau bosas, todėl tik tu pats esi atsakingas už proceso sklandumą ir rezultatą. Kiekvienas rašytojas su tuo tvarkosi savaip. (Apie rašytojų rutiną rašiau čia: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai.) Akivaizdu, kad kuo griežtesnis bosas esi pats sau, tuo geresni rezultatai. Čia norėčiau pastebėti, kad tingulio turi visi, tik ne visi tą tingulį savyje atpažįsta, pripažįsta ir aptramdo. O tramdyti jį reikia nuolat! Kaip sakė Thomas Edisonas, ko tik nepadarysi žmogus, kad išvengtum protinio darbo…

Galbūt trūksta ne tvarkos, o nėra poreikio kurti. Vienas dalykas yra norėti kurti, o visai kitas – jausti poreikį kurti. Kitaip tariant, aš ne tik noriu rašyti, bet man reikia rašyti. Norai dažnai paslepia tikruosius poreikius, nes norai gali būti labai ekstravertiški (susiję su išorinio pasaulio madomis) ir juos diktuoja mūsų ego. Ką reiškia „noriu būti rašytoju“? Arba „noriu rašyti“? Kodėl norisi rašyti? Kodėl norisi „gyventi rašytojo gyvenimą“? Todėl, kad įsivaizduoji jį, prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų? Nežinau, koks sveiko proto žmogus gali norėti išgyventi panašų likimą, kaip tie šimtai ar tūkstančiai rašytojų, kurie už savo kūrinius sėdo į kalėjimą ar buvo ištremti, kuriuos dėl jų raštų atstūmė visuomenė, kurie arba balansavo ant savižudybės ribos, arba ir nusižudė… Jie rašė todėl, kad jiems to reikėjo. Jie negalėjo nerašyti. Rašydami jie bandė kabintis už gyvenimo. Todėl pravartu klausti savęs: ar man reikia rašyti? Ar man tikrai dega? (Iš čia ir tas pasakymas: nerašyk, jei gali. Ir sveikinu, jei gali!)

Dėl „kvailų filmų“ žiūrėjimo tai ką gi… Nežinau, ar teisingai įsivaizduoju, ką vadinate kvailais filmais, tačiau jeigu kalbate apie holivudinį popsą, tai aš jį kartais žiūriu vakarais. Tokių filmų siužetai tokie schematiški, kad galva nuo to pailsi. Be to, kuo daugiau kartų žiūriu tą patį filmą, tuo geriau išmokstu siužetą „skaityti“. Aišku, būna prastai padarytų filmų. Bet net ir tokius žiūrėti gali būti naudinga, jei žiūrėdamas analizuoji klaidas. Žinoma, tai labai vargina, bet niekaip nepavadinčiau to laiko švaistymu! Nesvarbu, ką žiūrite. Svarbu, ką žiūrėdami matote. Ar žiūrėdami dirbate.

Kūrybos procesas manyje vyksta net ir tuomet, kai nerašau. Kur ten – net tuomet, kai miegu, vyksta kūrybos procesas! Intensyvaus rašymo tarpsniais būtinai prigulu dienos metu bent penkiolikai minučių. Toks smegenų perkrovimas gali suteikti puikių vaizdinių, idėjų ar parodyti problemos sprendimą. Sapnai yra puiki medžiaga kūrybai…

Kūrybai reikia surinkti tiek daug medžiagos, kad nėra laisvo laiko. Stebi žmones, stebi save, švietiesi, mokaisi, susipažįsti su kitų kūryba, renki reikalingą kūriniui informaciją, užsiimi dvasine higiena, rūpiniesi savo kūnu (ne tik smegenimis), o jeigu dar įsiveli į kokią dramą, tai tenka viską analizuoti ir aiškintis… Nes pats kūrėjas yra ir kūrybos medžiaga, ir instrumentas. Save reikia nuolat lavinti. Auginti.

Tačiau galbūt jumyse nevyksta kūrybinis procesas? Nusiraminkite, tai visai nieko baisaus. Kaip sakė Julianas Barnesas, dar nieko blogo nėra atsitikę nė vienam žmogui dėl to, kad jis nerašo. Daug baisiau būtų save kankinti, vaidinant kūrėją ir verčiant daryti tai, ko jums visai nereikia. Tuštybės patenkinimas tikrai neatpirks tos kančios, kurią patirsite kasdien, keikdami save, kam ir vėl miegojote tiek, kiek norite, žiūrėjote tai, kas patinka, nuobodžiavote ir tingėjote, nes galite sau tai leisti, kadangi jūsų galvoje tvyro nuostabi betvarkė! Galbūt tiesiog esate eskapistas ir visa tai, ką čia rašau, jums nieko nesako, jums neturi prasmės.

Žinau, kad nereikia niekam pavydėti, tačiau kartais į tokius „ramius“ žmones žiūriu su pavydu. Vienintelis dalykas, kurio kitam nepavydžiu, yra nuobodulys. Man niekada nebūna nuobodu, nes aš neturiu laiko.

Į klausimą, kaip planuoti darbotvarkę, atsakymas galėtų būti toks: planuoti pasitelkiant planavimą. Iš anksto nuspręsti, ką visą dieną darysi, ir… padaryti tai.

Reklama

Tik nebūk originalus, Mozartai!

mozarto nosis kitaip

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro“* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre“ (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)

Kas trukdo pradėti rašyti?

john drysdale-draugas dramblys

Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

* * *

O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko ;)

~ Sandra
______________________________
*Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.