Kaip netingėti rašyti?

katinas tingi

Esu pradedantysis. Esu pradedančioji. Pradedu rašyti todėl, kad apima įkvėpimas. Rašau, nes mane kažkas verčia tai daryti. Tai yra malonu. Kaip sakoma, mane lanko mūza. Bet kodėl ji lanko mane tik retkarčiais? Kai noriu sudėlioti parašytus gabaliukus į vieną romaną, mūza staiga ima ir pasislepia! Kaip ją pasikviesti atgal? Be jos neturiu motyvacijos rašyti. Apskritai, nežinau, kodėl rašau. Bet jaučiu, kad noriu tai daryti. Noriu kurti, o ne vien tik daryti tai, ko reikia tam, kad pragyvenčiau. Mano tėvai pageidavo, kad įgyčiau solidžią profesiją, ir aš ją įgijau. Tačiau tai – ne mano svajonių gyvenimas. Mano svajonė – tapti rašytoju. Mano svajonė – tapti rašytoja.

Vienas dalykas, vienas mažytis menkniekis skiria mane nuo svajonės: aš tingiu rašyti. Ar įmanoma nugalėti tingulį? O gal prisiversdamas rašyti tik nubaidysiu savo mūzą? Ar tekstas, kuris gimė per darbą, gali būti gyvas? Tikras? Nuoširdus? Juk kūryba tai ne koks amatas, tai ne baldus surinkinėti pagal instrukciją. Kūryba eina iš giliausių mano esybės gelmių. Jeigu negaliu rašyti, vadinasi, tos gelmės man užsivėrė, viskas, baigta. Aš tingiu rašyti, nors ir nesu tinginys. O prisiversti rašyti negaliu, nes tai jau bus ne kūryba, suprantate? Turbūt nerašau todėl, kad kažkas man neleidžia. Kaip nugalėti tą jėgą, kuri neleidžia? Štai sėdžiu ir kenčiu, nes nieko negaliu daryti. Ar tai – rašytojo gyvenimas? O gal tai ir vadinama kūrybine kančia? Gal už tai ir gerbiami rašytojai – nes jie yra kankiniai? Padėkite man!

Panašūs klausimai ir pagalbos šauksmai mane pasiekia dažniausiai. Tai visai rimti klausimai ir atsakymus į juos rašau rimtai. Tačiau nevynioju į vatą ir neguodžiu. Klausimai apie mūzas ir tinginystę man yra neįdomiausi, nes… Tai ne apie amatą. Amato klausimai kyla tuomet, kai ne vien tik svajojama apie rašymą, o rašoma, tiesiog daroma. Apie tinginystę kūrybiško rašymo kontekste kažkaip net ir gėda rašyti… Bet visgi problema egzistuoja, vadinasi reikia apie tai kalbėti.

Pirmuosius kūrinių eskizus reikia tiesiog parašyti. O tik paskui galvoti apie tai, kam duosi ar neduosi juos skaityti, kaip perrašysi, kokį nori matyti galutinį rezultatą. Tik parašęs darbą – ir gerokai atvėsęs nuo kūrybinės ekstazės – gali sėsti ir skaityti, pasikliaudamas savo kritine akimi. Dažnai man žmonės atsiunčia savo pirmuosius pabandymus ir klausia nuomonės. Atsakau, kad pirmųjų eskizų nekritikuoju, nes tai dar ne kūriniai, tai tik kakučiai, su kuo ir sveikinu. Kas žino, kaip turi atrodyti išbaigtas kūrinys? Deja, pradedantiesiems taip norisi to galutinio rezultato – knygos tarp viršelių ir eilės skaitytojų, prašančių autografo – kad jiems, rodos, protą kažkas atima. A, tiesa, kai kas mano, jog kūryboje protas išvis nedalyvauja…

Dalyvauja. Protas dalyvauja. Tai labai svarbu sau nusistatyti, kalbant apie tinginystę, nes kitaip jokie „kūrybiniai receptai“ nesuveiks. Taigi mūsų smegenys dalyvauja rašyme ir būtent smegenys tingi rašyti. Reikia kaip nors sudominti rašymo procesu savo smegenis, o pirštukai ir akytės jau kaip nors prisiderins. Tuo nesunku patikėti, nes visi besiskundžiantieji rašymo tinginyste, tikiu, neturi problemų, kai reikia sėdėti prie kompiuterio ir naršyti internete – tai daryti galime valandų valandas, nes mus šis užsiėmimas domina, masina, įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau naršydami internete mes esame linksminami vaizdinių, garsų ir tekstų, kurie į mus plūsta srautu (net jei kreipiame srautą šen ar ten), tai – pramoga, mes neprivalome mąstyti. Mąstyti – kaip veikti protu, kryptingai, valingai dėlioti mintis į logišką grandinėlę ar debesėlį. Rašymas yra protinis darbas.

Rašymas yra mąstymas. Jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti. Paprasta, ar ne? O ar daug žmonių moka mąstyti? Nebūtinai sąvokomis ir formulėmis. Rašytojui reikalingas mąstymas vaizdiniais. Tam, kad gebėtum mąstyti rišliai, privalai lavinti loginį mąstymą, daug apie pasaulį žinoti, daug suprasti. Tam, kad mąstytum vaizdiniais, turi lavinti ir maitinti vaizduotę. Jeigu skundiesi, kad tavo galvoje tapo tuščia, paklausk savęs, o ką tu jon įdėjai? Kuo maitini savo protą, vaizduotę? Iš kur semiesi išgyvenimų ir išminties?

Rašymas prasideda nuo skaitymo. Ir skaitymas yra vienas geriausių būdų prisišaukti pabėgėlę mūzą. Jeigu jauti, kad nemėgsti skaityti arba kad sunku skaityti, arba tingi skaityti, o mėgsti įsijungti televizorių ar filmų grotuvą ir pažiūrėti filmą su specialiaisiais efektais, tai galbūt tavo pašaukimas – ne literatūra? Bet filmai – net ir tie su specialiaisiais efektais – irgi gali būti dar ir kokie naudingi rašymui. Apskritai, bet kuri meno rūšis yra naudinga. Kai kas intuityviai linksta ir domisi menais, nes tik taip gali numalšinti dvasios troškulį, kai kas tai daro sąmoningai. Skirtumas tik toks. Gyvenimo patirtis, maži ir dideli nuotykiai, incidentai, konfliktai yra išgyvenimai, kurie praturtina vaizduotę. Daugelis puikių rašytojų kuria ne lauždami iš piršto situacijas, personažų charakterius ir dialogus, o semiasi įkvėpimo iš tikrovės, tik galbūt situacijas perdaro savaip, randa meninį sprendimą, surinkę medžiagą ir nulipdę iš jos kūrinį, kuris eiliniam skaitytojui atrodo „savaime gyvas“ ir įtaigus. Jei nesate matęs didžiųjų meistrų planų, eskizų, pribraukytų rankraščio puslapių, turbūt įsivaizduojate, kad genijai iškart kūrė švarraštį, rašė tobulai, be klaidų. Bet tai netiesa. Jei kuris autorius ir rašo iškart paskutinį eskizą (būna ir tokių), tai jis būna iš anksto kruopščiai apgalvotas ir išjaustas.

Pastebėjau, kad pati intensyviai rašau tuomet, kai mano viduje vyksta judesys. Ar to judesio reikia tik laukti, ar galima pačiai susikelti? Nežinau. Aš ir laukiu, ir nelaukiu. Nes tais tarpsniais, kai intensyviai nerašau, turiu ką veikti. Kita veikla yra susijusi su rašymu, nors ir neišspaudžiu puslapio kokybiško teksto. Na ir kas? Svarbiausia, kad mano viduje vyksta procesas. Kai ateis laikas, rašysiu. Kol kas – užsiimu korespondencija, vedu dienoraštį, užsirašinėju pastabas ir nusirašinėju citatas iš skaitomų knygų. Aš kraunu medžiagą ir patirtį, kuri kada nors išsilies žodžiais. Tuo tikiu ir pasitikiu. Rašymas man yra šalutinis produktas. Pagrindinis veiksmas vyksta rašytojo viduje: tai dialogas su savimi ir pasauliu.

Tokiomis nerašymo dienomis galėčiau pasakyti, kad tingiu rašyti. Jausmas, tiesą sakant, labai panašus. Supranti, kad būtų gera ką nors nuveikti su tekstais, būtų tokia nauda, toks postūmis, toks palengvėjimas – negraužtų sąžinė… Bet nedarai to. Nes tingi. Kadaise bijodavau to žodžio, nenorėjau sau pripažinti: tingiu. Bet kai pasakai sau, kad tingi ir kad oficialiai leidi sau tuo užsiimti, tai dingsta problemos svarbumas, nelieka svorio, į tai nesutelki dėmesio. Kas naudingiau: kovoti su tinguliu ar užsiimti tais maloniais dalykais, kurie anksčiau ar vėliau prives prie rašymo? Galvokime, kad tingulys yra teigiamas dalykas ir pamirškime apie jį. Sakykime, jog rašome tarpsniais. Būna aktyvūs ir pasyvūs darbo tarpsniai. Thomas Bernhardas yra prisipažinęs, kad rašė tarpsniais: kartais tik skaito ir skaito, o kartais sėda ir nesikeldamas išpila visą romaną (tai fiziškai įmanoma, nes kai kurie jo romanai labai trumpi). Be abejo, būna ir juodų dienų, kai juntamas tas vadinamasis „rašymo blokas“. Tuomet rašytoją apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis, atstūmimas ar net baimė rašyti. Bet tai atsitinka patyrusiems, o ne pradedantiesiems, tad teisintis tuo „bloku“ nepatarčiau.

Kitas reikalas, žinoma, jei dar nesate parašęs nė vieno romano, jei dar neturite sukaupęs šūsnio tekstų, o tik svajojate, kaip juos prirašysite. Tiems, kurie vis kartoja, kad „o, aš irgi galėčiau parašyti romaną apie tą ar aną“, galiu pasakyti tik tiek: parašykit! Tos kalbos nieko nereiškia. Rašyme nėra „galėčiau“. Kol nepadedi ant stalo rankraščio su įrodymais. Bet iki to laiko, kai prirašysite tris šimtus puslapių rišlaus teksto, naudos neš ir rašinėjimai „į stalčių“. Nes vėliau, po penkerių ar dešimties metų, kai atsidėsite rimtam rašymui, bus patogiau dėlioti, montuoti, kurti novelę ar romaną iš to, kas jau parašyta, negu spoksoti į tuščią lapą ir tingėjime kentėti. Nelaukite, kol atskris mūza! Aprašinėkite bet ką. Atsiminimus, įspūdžius, kasdienybės smulkmenas, sutiktų žmonių veidus. Tai vadinasi: rašytojo dienoraštis.

Rašymas yra sunkus darbas ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Tiksliau, abu dalykai gi neatsiejamai susiję. Apie ką galvosi, jei esi alkanas? Nebent esi ne tik alkanas, bet ir įtūžęs – net pamiršęs maistą. Tuomet gali atsitikti tikras „literatūrinis staugsmas“… Apie ką galvosi, jei esi ką tik sočiai pavalgęs? Raikia rasti sau tinkamiausią balansą.

Rašymui reikia susitelkimo ir iš pradžių gali tekti treniruoti gebėjimą mąstyti, įsivaizduoti, būti įsivaizduojamose aplinkybėse drauge su įsivaizduojamais veikėjais ilgiau negu dešimt minučių, ilgiau negu pusvalandį, valandą… Rašymo maratonininkas Murakamis kasdien dirba tris valandas. Tiek pats laiko kasdien rašydavo ir Ingmaras Bergmanas. Vieno didelės apimties kūrinio eskizo rašymas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų. Tenka būti atkakliam, nuosekliam, kantriam ir ištvermingam, kad galėtum dirbti tokį darbą.

Kiekvienas randa savo aplinką ir ritualus, padedančius rašyti. Kai kas, pavyzdžiui, mėgsta rašyti žmonių pilnose kavinėse – tik ten jiems puikiai sekasi susikaupti. Viskas gerai, kad tik padėtų! Kerouacas prieš pradėdamas rašymo seansą užsidegdavo žvakę, kurią baigęs rašyti – užpūsdavo. Kiti užsiveda nuo smilkalų kvapo, sako, kad įsidirba sąlyginis refleksas: vos tik užuodi smilkalus, sąmonė pradeda darbą. Pamukas įsigudrino kas rytą „išeiti į darbą“: apeiti rajoną ir grįžti namo, tada sėsti už rašomojo stalo. Man pakanka nueiti keletą metrų iš svetainės į darbo kambarį tamsiu ilgu koridorium… Irgi susidarė refleksas. Nes protas ne visuomet verda ir kunkuliuoja, spjaudydamas ant balto lapo žodžius. Jam reikia sukurti rutiną, nukreipti tam tikrais laiko tarpais, rasti tinkamiausią paros laiką (kai kam tai vėlus vakaras, kai kam – ankstyvas rytas) ir saugią aplinką. Toji rutina gali kisti su kiekvienu kitu kūriniu.

Tačiau kai ateina įkvėpimas, kai tikrai tikrai reikia rašyti, tampa nesvarbu, ar norisi rašyti – tiesiog sėdi ir rašai. Esu kelioms valandoms išėjusi į transą keisčiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje rašiau ištisas tris valandas, nepasukdama galvos nuo monitoriaus, ir manęs niekas per tą laiką nekalbino. Gal nedrįso? Turbūt atrodžiau labai rimto veido – jei žmogus dirba kažką labai svarbaus, jo nevalia judinti.

Tiesa ir ta, kad kai kurie autoriai savo opusus išguldė ant lapo pasidėdami psichotropinėmis priemonėmis (tablečių pavadinimų nežinau ir nenoriu žinoti). Šituo nedera didžiuotis ir tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems. Bet nuslėpti irgi nenoriu. Tiesiog darosi aišku, kad rašymui – ir itin intensyviam mąstymui – padeda smegenų stimuliacija ir kai kurie žmonės nori išgauti iš savęs geriausią rezultatą bet kuria kaina. Beje, dar negirdėjau, kad žolė ar alkoholis būtų kam padėjęs. Kai pateikiamas Bukowskio pavyzdys, dažnai pamirštama, kad savo romanus jis rašė jau „susitvarkęs“ – po kraujo išsiliejimo skrandin, kai jį vos atpumpavo. Rašydamas išgerdavo keletą skardinių alaus (na, gal kokias šešias), bet tokiam gėrovui tai nieko nereiškia – maukė alų kaip limonadą ir „nė vienoj aky“… Tam, kad galėtum tai pakartoti, turi turėti tam tikrą „įdirbį“, kurio siekti vėlgi nepatariu. Nes Bukowskis rašė gerai ne todėl, kad buvo alkoholikas, o todėl, kad išgyveno Bukowskio likimą, kuris galėjo atsitikti tik jam vienam.

Mes kiekvienas turim rasti savo likimą. (Kaip tame paradokse: nuo likimo nepabėgsi, bet – kiekvienas yra savo likimo kalvis.) Ir pasakoti teks apie savo likimą – gyvenant šiame pasaulyje, šiame laike, tarp šitų žmonių. Nesvarbu, kokį literatūros žanrą pasirinksite, teks per jį atskleisti visą tiesą apie save patį. Kai kurie pradedantieji, pastebėjau, tikisi, jog įmanoma aprašyti visus pasaulio baisumus ir šlykštynes, neliečiant tiesos apie save patį. O švenčiausiasis naivume! Kuo labiau slėpsite save, tuo labiau būsite matomi. Ir kai skaitytojai ar literatai kritikuos jūsų darbą, pajusite stipriausiai tai, kad iš tiesų tas kūrinys, koks jis bebūtų, yra jūsų dalis, taigi skauda taip, tarsi pastabas sakytų ne apie jūsų tekstą, o apie jūsų kūną. Daug kas svajoja tapti rašytoju ir įgyti statusą, pagarbą, dėmesį, tačiau pamiršta ar net nežino, neįsivaizduoja, kad drauge su tuo ateina atsakomybė ir rizika – būti nekenčiamu, išjuoktu, paniekintu, nepripažintu ir užmirštu. Ar vis tiek norisi kalbėti pasauliui tai, ką žinote? Tikiuosi, kad tokių žmonių visuomet atsiras.

„Nebūti rašytoju, galiausiai, yra lengva. Dauguma žmonių nėra rašytojai, ir patiria labai mažai žalos.“ – sako anglų rašytojas Julianas Barnesas. Kitaip tariant, dar niekam neatsitiko kas nors labai bloga dėl to, kad netapo rašytoju…

Man regis, tingulys gali būti puikus indikatorius to, kad iš tiesų jūsų tas dalykas, kuriuo norite užsiimti, nedomina. Rašyti kažką priešokiais, apimtam keisto pakylėjimo, yra normalu. Visada patariu daryti tai kuo dažniau, kai tik apima noras. Bet visai nebūtina siųsti tuos tekstus kažkam ar tikėtis (arba bijoti), jog kas nors tai išspausdins. Jei esi užsidegęs tuo darbu, kurį myli, jeigu eini iš proto, jei padarytum bet ką, kad tik galėtum tuo užsiimti, tingulys negali apimti. Arba visai įmanoma, kad šiuo metu rašymas nedega. Gal dar neatėjo laikas? Gal tai metas, kuomet patiriate išgyvenimus, apie kuriuos vėliau dalinsitės mintimis su skaitytojais? Gal tai metas, kai skaitydami literatūrą ir studijuodami jos istoriją, formuojate savo unikalų požiūrį į ją, savo literatūrinį skonį, lavinate kalbinę klausą? Tai didelis ir svarbus darbas, kurį darysite visos savo kūrybinės karjeros metu.

Jeigu esate pradedantysis rašytojas, bet studijavote tai, ką patarė studijuoti tėvai, tai visai gali būti, kad nesate gyvenime sutikęs menininko, kūrėjo, ir nieko nežinote apie kūrybos virtuvę. Tai ne bėda: apie tai pasakoja daug knygų, nes dauguma autorių yra parašę autobiografijas ar publikavę savo dienoraščius. Ten galite rasti naudingų pamokų ir galbūt nedaryti kai kurių klaidų, nusikratyti stereotipų apie kūrybą ir rašytojus. Nes kiek jau kartų esu išklausiusi žmonių, visai nesusijusių su rašymu, pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Žinai, rašytojas yra toks jau žmogus, kad…“ Tarsi pažinotų tuntus profesionalių rašytojų, būtų skaitę šimtus jų autobiografijų… Nieko nepadarysi, rašymas daugeliui atrodo labiausiai prieinama kūrybos sritis. Rodos, nepulsi tapyti, nepastudijavęs spalvų, nešoksi į sceną vaidinti be repeticijų, negriebsi smuiko ir neimsi griežti Paganinio variacijų… Bet kalbą mes visi mokame, jei tik liežuvį turime ir raides pažįstame! Būna, kad tūlam diletantui pasakai rašymo palyginimą su kitomis meno sritimis, o jis papučia lūpas: rašymas – tai ne tapyba ir ne šokis! Kaip tokiam padėsi?

Dar viena sritis, kurią būtina studijuoti pradedantiesiems – lietuvių kalba. Nes į savo gimtosios kalbos turtus verta gilintis ir gilintis. Skaitant gerą lietuvių literatūrą ir gerus vertimus, skaitant apie kalbos mokslą, klausant gyvos kalbos, besimokant pačiam kalbėti rišliai, sklandžiai, gyvai…

Svarbu išmokti ir bent vieną užsienio kalbą. Geriau net ne vieną. Tam, kad galėtumei skaityti ne tik tai, ką susimylėjo išversti lietuvių vertėjai ir išleisti lietuvių leidėjai. Nes mes gi neturime būti kaip tie paršeliai vienodi – ėdantys išvien: prie lovelio sėdime, iš lovelio ėdame. Ką valgai, tas ir esi? Ką įdėsi galvon, tas ten ir apsigyvens. Jei nieko nedėsi, tai apsigyvens proto tin-gu-lys.

Laisvo laiko turėtojams

bodil frendberg-portrait8Atsakysiu į vieną Grafomanijos skaitytojo klausimą straipsneliu. Štai tas klausimas:

…jūs daug rašote apie tai, kaip įveikti tuščio lapo baimę, jog rašymui reikia disciplinos, apie eskizų perrašinėjimo svarbą ir t.t., bet štai man iškilo vienas su kūryba susijęs klausimas, kurio lyg ir nepalietėte, nebent kažką praleidau. Kaip tvarkytis su laisvo laiko turėjimu, kai visą dieną tenka planuoti pačiam? Kaip jums pavyksta jo nešvaistyti, teisinantis, jog nereikia anksti keltis, galima pažiūrėti kokį kvailą filmą, o tada jau rašyti (tokiais atvejais, kaip žinia, dažniausiai metas dirbti taip ir neateina – „juk dar daug laiko”). Būtų labai naudinga sužinoti, kaip planuoti dienotvarkę.

Man atrodo, kad visas mano tinklaraštis yra apie tai, tik niekada nesu pavadinusi laiko „laisvu”. Tikrai įdomu, iš kur jūs turite laisvo laiko? Nuo ko jis laisvas? Kas jį daro laisvu?

Neseniai ėmiau rimtai svarstyti apie tokį eksperimentą: nieko neveikti pusę dienos. Tik pusę. Darbo dienos. T.y. ne daugiau keturių valandų. Galima būtų atsisėsti ant kėdės arba ant pagalvėlės meditacijai ir nieko neveikti. Neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti muzikos. Jeigu įmanoma, negalvoti. Žinoma, išjungti mobilųjį telefoną. Nežinau, kaip dėl maisto ir gėrimo. Žinoma, negerčiau alkoholio, tačiau gal reiktų pasidėti šalia bent stiklinę vandens. Ir į tualetą nueičiau, jeigu prispaustų reikalas. Bet daugiau – nieko. Po pirmojo eksperimento nuspręsčiau, ar galima ilginti laiką ir nieko neveikti aštuonias valandas. (Ir kur dėti katiną, kuris vis tiek veršis bendrauti?)

Šitokį laiką jau galėčiau pavadinti laisvu laiku. Laisvu nuo visko. Bet būti šitaip laisvam nėra lengva… Kodėl? Skaičiau vieną straipsnį, kur buvo siūloma pabandyti nieko neveikti, nesikelti iš lovos ir pažiūrėti, kas bus. Tiksliai nepamenu, kokie ten hormonai išsiskiria mums prabudus, bet faktas – jeigu esame sąlyginai sveiki, mes norime keltis iš lovos ir kažką veikti. Mums to reikia. Tai mūsų instinktas, taip mes gyvename.

Dabar kas per situacija, jei prabudus nesinori dirbti, rašyti? Reikalas tas, kad nerašome dėl tam tikrų priežasčių. Svarbu atrasti, kokios gi mano nerašymo priežastys, o tada jau su jomis tvarkytis.

Galbūt bijome tuščio lapo, t.y. bijome, kad parašysime ne taip gerai, kaip norėtųsi. Vadinasi esame prisirišę prie rezultato, todėl niekaip neužsiveda procesas. Bijome daryti klaidas. Kodėl taip yra? Tai ilga istorija, bet bijoti mus paprastai moko nuo pat vaikystės. O kurti bijant yra labai sunku. (Apie tai rašiau čia: Nes vaikai nebijo klysti)

Galbūt bandome iškart praryti visą dramblį (apie tai rašiau čia: Kas trukdo pradėti rašyti). Jei įsivaizduotume, kad štai dabar, šiandien pat, turime sėsti ir parašyti visą trijų šimtų puslapių knygą, tai abejotina, ar pavyktų parašyti tris sakinius. Kasdienė rutina gerai veikia todėl, kad apstu mažų darbelių, kurie taip pat vadinami rašymu: dienoraščio pildymas, pratimų rašymas, eskizavimas, žmonių (būsimų personažų) portretavimas, tinklaraščių pildymas, straipsnių rašymas, korespondencija su draugais ir kolegomis… Kartais gaunu laiškus iš žmonių, kurie turbūt vadintų save „rašančiais”, tačiau jų tekstuose apstu gramatikos ir skyrybos klaidų, o kartais net parašyta be lietuviškų raštmenų… Laiškų rašymas yra rašymas. Netvarkingas laiškas rodo ne tik nepagarbą adresatui, bet ir nepagarbą savo kalbai – o kalba yra rašytojo instrumentas! Ką čia ir bekalbėt apie būsimus rezultatus, dirbant tokiu instrumentu. Gerai sako kalbininkai: švari kalba – švari galva… (Ne tuščia, o švari, mąstanti.)

Galbūt mes paprasčiausiai tingime. Mums trūksta vidinės disciplinos, kitaip tariant, tvarkos ir valios tvarkytis pačiam. Esame pratę, kad mus vis kas nors stumteltų, palieptų mums dirbti, pamokytų, ką po ko daryti, kad kitas būtų atsakingas už mūsų darbą ir rezultatą – už mūsų gyvenimą netgi. Daugeliui žmonių patogu jausti, kad kažkas kitas yra nuolat kaltas dėl visų sėkmių ir nesėkmių. Nusprendęs dirbti pats sau, „dirbti rašytoju”, tampi pats sau bosas, todėl tik tu pats esi atsakingas už proceso sklandumą ir rezultatą. Kiekvienas rašytojas su tuo tvarkosi savaip. (Apie rašytojų rutiną rašiau čia: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai.) Akivaizdu, kad kuo griežtesnis bosas esi pats sau, tuo geresni rezultatai. Čia norėčiau pastebėti, kad tingulio turi visi, tik ne visi tą tingulį savyje atpažįsta, pripažįsta ir aptramdo. O tramdyti jį reikia nuolat! Kaip sakė Thomas Edisonas, ko tik nepadarysi žmogus, kad išvengtum protinio darbo…

Galbūt trūksta ne tvarkos, o nėra poreikio kurti. Vienas dalykas yra norėti kurti, o visai kitas – jausti poreikį kurti. Kitaip tariant, aš ne tik noriu rašyti, bet man reikia rašyti. Norai dažnai paslepia tikruosius poreikius, nes norai gali būti labai ekstravertiški (susiję su išorinio pasaulio madomis) ir juos diktuoja mūsų ego. Ką reiškia „noriu būti rašytoju”? Arba „noriu rašyti”? Kodėl norisi rašyti? Kodėl norisi „gyventi rašytojo gyvenimą”? Todėl, kad įsivaizduoji jį, prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų? Nežinau, koks sveiko proto žmogus gali norėti išgyventi panašų likimą, kaip tie šimtai ar tūkstančiai rašytojų, kurie už savo kūrinius sėdo į kalėjimą ar buvo ištremti, kuriuos dėl jų raštų atstūmė visuomenė, kurie arba balansavo ant savižudybės ribos, arba ir nusižudė… Jie rašė todėl, kad jiems to reikėjo. Jie negalėjo nerašyti. Rašydami jie bandė kabintis už gyvenimo. Todėl pravartu klausti savęs: ar man reikia rašyti? Ar man tikrai dega? (Iš čia ir tas pasakymas: nerašyk, jei gali. Ir sveikinu, jei gali!)

Dėl „kvailų filmų” žiūrėjimo tai ką gi… Nežinau, ar teisingai įsivaizduoju, ką vadinate kvailais filmais, tačiau jeigu kalbate apie holivudinį popsą, tai aš jį kartais žiūriu vakarais. Tokių filmų siužetai tokie schematiški, kad galva nuo to pailsi. Be to, kuo daugiau kartų žiūriu tą patį filmą, tuo geriau išmokstu siužetą „skaityti”. Aišku, būna prastai padarytų filmų. Bet net ir tokius žiūrėti gali būti naudinga, jei žiūrėdamas analizuoji klaidas. Žinoma, tai labai vargina, bet niekaip nepavadinčiau to laiko švaistymu! Nesvarbu, ką žiūrite. Svarbu, ką žiūrėdami matote. Ar žiūrėdami dirbate.

Kūrybos procesas manyje vyksta net ir tuomet, kai nerašau. Kur ten – net tuomet, kai miegu, vyksta kūrybos procesas! Intensyvaus rašymo tarpsniais būtinai prigulu dienos metu bent penkiolikai minučių. Toks smegenų perkrovimas gali suteikti puikių vaizdinių, idėjų ar parodyti problemos sprendimą. Sapnai yra puiki medžiaga kūrybai…

Kūrybai reikia surinkti tiek daug medžiagos, kad nėra laisvo laiko. Stebi žmones, stebi save, švietiesi, mokaisi, susipažįsti su kitų kūryba, renki reikalingą kūriniui informaciją, užsiimi dvasine higiena, rūpiniesi savo kūnu (ne tik smegenimis), o jeigu dar įsiveli į kokią dramą, tai tenka viską analizuoti ir aiškintis… Nes pats kūrėjas yra ir kūrybos medžiaga, ir instrumentas. Save reikia nuolat lavinti. Auginti.

Tačiau galbūt jumyse nevyksta kūrybinis procesas? Nusiraminkite, tai visai nieko baisaus. Kaip sakė Julianas Barnesas, dar nieko blogo nėra atsitikę nė vienam žmogui dėl to, kad jis nerašo. Daug baisiau būtų save kankinti, vaidinant kūrėją ir verčiant daryti tai, ko jums visai nereikia. Tuštybės patenkinimas tikrai neatpirks tos kančios, kurią patirsite kasdien, keikdami save, kam ir vėl miegojote tiek, kiek norite, žiūrėjote tai, kas patinka, nuobodžiavote ir tingėjote, nes galite sau tai leisti, kadangi jūsų galvoje tvyro nuostabi betvarkė! Galbūt tiesiog esate eskapistas ir visa tai, ką čia rašau, jums nieko nesako, jums neturi prasmės.

Žinau, kad nereikia niekam pavydėti, tačiau kartais į tokius „ramius” žmones žiūriu su pavydu. Vienintelis dalykas, kurio kitam nepavydžiu, yra nuobodulys. Man niekada nebūna nuobodu, nes aš neturiu laiko.

Į klausimą, kaip planuoti darbotvarkę, atsakymas galėtų būti toks: planuoti pasitelkiant planavimą. Iš anksto nuspręsti, ką visą dieną darysi, ir… padaryti tai.

Tik nebūk originalus, Mozartai!

mozarto nosis kitaip

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro”* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre” (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)