Nes vaikai nebijo klysti

laka pienuka

Kadaise, ieškodamos knygų apie siužeto konstravimą, aptikau vaikų rašytojos Nancy Lamb knygutę*, kurią skaitytojai išgyrė kaip tikrai profesionalią, išsamią ir suprantamą. Pamaniusi, kad vaikai tikrai turėjo išmokyti šią autorę siužeto meistrystės, nes šiuo klausimų nedaro nuolaidų, knygą įsigijau. Ištisai neskaičiau, nes daugelis dalykų man jau mintinai žinomi. Kai jau esi perskaitęs daugiau nei dvidešimt knygų apie rašymą, imi pastebėti panašumus ir skirtumus (visgi daugiau panašumų). Net tų pačių įžymybių tas pačias mintis cituoja… Tačiau tai juk ne esmė.

Kai mokaisi rašyti (tas pats ir mokantis kito kurio meno), tenka labai daug kartoti tuos pačius dalykus. Vakar sužinojai ir atrodo, kad netgi įsiminei, vieną taisyklę, o šiandien rašydamas jos vėl nepanaudojai. Teks ją dar ir dar kartą „atrasti“ kitose knygose ar straipsniuose. Kartojimas yra mokymasis (ir atvirkščiai). Taip mokytis tikrai nenuobodu, jei taisykles iškart pritaikai praktikoje. O kaip kitaip?

Mielai nėriau į internetinį susirašinėjimą (ir susiskambinėjimą) su viena moterimi, kuri rašo istorijas vaikams. Jos atvejis man priminė daug dalykų, kuriuos kadaise išgyvenau pati. Ir vėl iškėlė aikštėn tas kliūtis kūrybiškumui, kurių paprastai prisistatome patys sau, o paskui kenčiame, nes nesijaučiame laisvi ir drąsūs kurti.

Viena didžiausių kliūčių yra baimė klysti. Kiek daug pastangų tenka įdėti tam, kad kaskart sėsdamas rašyti nesistengtum rašyti „teisingai“, puikiai, tobulai. Tai yra peilis, kuriuo gali pasipjauti ir didžiausi meistrai. Su baime daryti klaidas nesukursi nei eilėraščio, nei paveikslo, nei spektaklio. Deja, tai vienas iš „turtų“, kuriuos man įteikė drauge su aktorės diplomu. Ir vis dar negaliu pasakyti, kad „pamečiau“ šitą bjaurią dovaną. Jei nežinočiau jos – neatpažinčiau kituose…

Vakar ta vaikų istorijas rašanti moteris pasidalino su manimi: „…per pertrauką nuėjau apžiūrėti pirmokų keramikos darbelių. Vieno katino veido išraiška visai netaisyklinga, bet verčianti iš kojų. Kai paaikčiojusi pasistebėjau, keramikos vadovė sako man: čia todėl, kad vaikai nebijo suklysti.

Tai tik viena, tačiau svarbi priežastis, dėl kurios noriu šiek tiek prisiliesti vaikų literatūros. Pagalvojus, kad galėčiau parašyti pasaką, išsipučia toks baimės burbulas manyje… Reikia jį susprogdinti!

O čia dar va keletas ištraukų iš Lamb knygos:

* * *

Prigimtinė teisė

Kūrybiškumas yra nepasotinamas žvėris. Jį reikia maitinti pastoviai. Per ilgai palikęs jį be priežiūros, rizikuoji, kad tavo aistra ims badauti, o dvasia susilpnės.

Daugelis kūrybiškumą mato kaip paslaptį, kažką tokio išnyrančio iš magijos ūko. Arba mes turim tai, arba ne. Toli gražu ne tiesa. Kūrybiškumas yra dovana, ištraukianti mus iš beorės erdvės ir padaranti žmogiškais. Problema ta, kad daugelis mūsų jau nuo ankstyvosios vaikystės esame mokomi, jog vaizduotė yra menkesnė už intelektą, o kūrybiškumas yra menkesnis už logiką.

Mano dukterėčia, kai jai buvo dveji, vieną naktį parodė į skystą debesėlį, užplaukiantį ant mėnulio, ir sušuko: „Žiūrėk, močiute! Mėnulis tirpsta!“

Mažylės įžvalga buvo tokia skaisti ir fantastiška – tarsi poeto – nes gyvenimo realybė dar nesudrumstė jos vaizduotės grynumo. Kūrybiškumas yra esminės mūsų prigimties dalis. Tai mūsų prigimtinė teisė, palaima, rišanti su įtakingiausia mūsų esybės šerdimi. Todėl, kad ji tokia, su ja ne tik turi būti švelniai elgiamasi – ją reikia gerbti ir tausoti.

Mintijimai apie Mūzą

Tradicinės mūzos graikų mitologijoje buvo devynios Dzeuso dukterys, atsakingos už menus ir mokslą. Graikai taipogi garbino tris ankstyvąsias mūzas, pasišventusias meditacijai, atminčiai ir dainai. Mano asmeninėje mitologijoje įrašyta, kad mes visi gimstame su Mūza. Bėda ta, kad daugeliui mūsų ją „civilizavo“ vos pasiekus septynerių metų amžių. Arba šitai, arba patys nepaisome šios dovanos tol, kol ji nuo mūsų nesidomėjimo ir aplaidumo miršta.

Visi stengiamės, gyvenime siekdami pasisekimo. Tačiau bekovodami už sėkmę daugelis pamirštam, kaip gerbti savo viduje esančią kūrybiškumo jėgą.

Kai kurie į savo vidų kreipiasi per maldą, kiti – per meditaciją. Dar kiti pasiekia tai įsitraukę į kokį mėgstamą užsiėmimą – bėgimą, sodininkystę, siuvimą, maisto gaminimą, Thai Chi ar medžio dirbinius. Kaip besusisiektum su vidumi, per tai į savo gyvenimą gali pakviesti išradingumą ir naujovę, toliau siekdamas kitų dvasios pakylėjimo ir vaizduotės švęsmo būdų.

Jeigu kartais tokios kalbos apie Mūzą jums kelia nerimą, užbaigsiu šią įžanginę abrakadabrą ir pridėsiu instrukcijų.

Mūzos priežiūra ir maitinimas

Būkite atsargūs su Mūza. Neapgaudinėkit savęs. Jums Mūzos reikia labiau, negu jai jūsų. Todėl Mūzai išvykus atostogų, siūlau ne grasinti jai, o prikalbinti. Priviliokite ją grįžti švelniais pratimais. Užsimerkite. Giliai kvėpuokite. Medituokite. Svajokite. Melskitės.

Niekada neapsipraskite su Mūza. Mūzos dvasiniame žodyne nėra termino „beatodairiška meilė“. Iš to, kad kūrybiškumo keliu slydote autopilotu, nepasidarykite išvados, jog Mūza visuomet sėdės šalia, keleivio vietoje. Ji yra permaininga. Irzli. Kaip ir bet kuriai kitai būtybei, jai reikia nuolatinio dėmesio. Jei nesirūpinsite, ji greičiausiai iššoks iš mašinos prie pirmojo šviesoforo.

Pasitikėkite Mūza. Tikėkite. Ne visuomet lengva pasitikėti po kojomis tiesiamu taku. Tačiau net būdamas įsibaiminęs, jeigu jaučiate pašaukimą rašyti, gerbkite tą pašaukimą. Kūrybiškoji drąsa per dieną neįgyjama, tačiau rezultatas vertas pastangos.

Nepamirškite padėkoti Mūzai. Geros manieros liepia padėkoti tam žmogui, kuris kasdien daro jums paslaugą. Tas pats ir su Mūza. Išreiškiate jai padėką, likdamas atviras kūrybiškajam šuoliui, medituodamas ir atmindamas, būdamas imlus naujoms idėjoms ir kviesdamas naujoviškus mąstymo būdus. Taip pat atsidėkojate elgdamasis taip, tarsi Mūza egzistuoja, ir kas rytą dėkodamas už jos buvimą savo gyvenime, už jos indelį į savo meną.

* * *

„Niekas pasaulyje negali atstoti atkaklumo. Talentas neatstos – nėra nieko įprastesnio, nei talentingi nesėkmingi žmonės. Genialumas neatstos – jau beveik virtęs patarle posakis „nežinomas genijus“. Išsilavinimas neatstos – išsilavinusių atmatų pilnas pasaulis. Tik atkaklumas ir valia – visagaliai.“ – Calvinas Coolidge’as

* * *

Šiukšlinykas

Kai dar tik pradėjau rašyti, tikrai ir nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad būdvardžiai ir prieveiksmiai yra nuostabūs, užburiantys ir praturtinantys. Mano išpūsta proza buvo užteršta šiomis įkyriomis kalbos dalimis.  Daug laiko prireikė tam, kad išsiaiškinčiau, jog būdvardžiai prozai daug dažniau trukdo nei pataiso, o prieveiksmiai sakinį daug dažniau žudo nei pagyvina.

Yra žmonių, kurie gimė su gero rašymo supratimu. Jie jaučia ritmą ir girdi muziką nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė parkeriu popierių. Daugelis mūsų, deja, nesame apdovanoti šia gamtos dovana. Mes, paprasti mirtingieji, turime mokytis kaip rašyti, turime treniruoti savo meninius įgūdžius ir tobulinti savo amatą kasdien.

* * *

„Pagavęs būdvardį, nužudyk.“ – Markas Twainas

„Kelias į pragarą prieveiksmiais grįstas.“ – Stephenas Kingas

*“The Writer’s Guide to Crafting Stories for Children” by Nancy Lamb

Tik nebūk originalus, Mozartai!

mozarto nosis kitaip

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro”* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre” (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)

Kas trukdo pradėti rašyti?

john drysdale-draugas dramblys

Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

* * *

O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys”:

Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo”.)

O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną”. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo” šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko ;)

~ Sandra
______________________________
*Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti”, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart”. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį”… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.