Laisvo laiko turėtojams

bodil frendberg-portrait8Atsakysiu į vieną Grafomanijos skaitytojo klausimą straipsneliu. Štai tas klausimas:

…jūs daug rašote apie tai, kaip įveikti tuščio lapo baimę, jog rašymui reikia disciplinos, apie eskizų perrašinėjimo svarbą ir t.t., bet štai man iškilo vienas su kūryba susijęs klausimas, kurio lyg ir nepalietėte, nebent kažką praleidau. Kaip tvarkytis su laisvo laiko turėjimu, kai visą dieną tenka planuoti pačiam? Kaip jums pavyksta jo nešvaistyti, teisinantis, jog nereikia anksti keltis, galima pažiūrėti kokį kvailą filmą, o tada jau rašyti (tokiais atvejais, kaip žinia, dažniausiai metas dirbti taip ir neateina – „juk dar daug laiko”). Būtų labai naudinga sužinoti, kaip planuoti dienotvarkę.

Man atrodo, kad visas mano tinklaraštis yra apie tai, tik niekada nesu pavadinusi laiko „laisvu”. Tikrai įdomu, iš kur jūs turite laisvo laiko? Nuo ko jis laisvas? Kas jį daro laisvu?

Neseniai ėmiau rimtai svarstyti apie tokį eksperimentą: nieko neveikti pusę dienos. Tik pusę. Darbo dienos. T.y. ne daugiau keturių valandų. Galima būtų atsisėsti ant kėdės arba ant pagalvėlės meditacijai ir nieko neveikti. Neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti muzikos. Jeigu įmanoma, negalvoti. Žinoma, išjungti mobilųjį telefoną. Nežinau, kaip dėl maisto ir gėrimo. Žinoma, negerčiau alkoholio, tačiau gal reiktų pasidėti šalia bent stiklinę vandens. Ir į tualetą nueičiau, jeigu prispaustų reikalas. Bet daugiau – nieko. Po pirmojo eksperimento nuspręsčiau, ar galima ilginti laiką ir nieko neveikti aštuonias valandas. (Ir kur dėti katiną, kuris vis tiek veršis bendrauti?)

Šitokį laiką jau galėčiau pavadinti laisvu laiku. Laisvu nuo visko. Bet būti šitaip laisvam nėra lengva… Kodėl? Skaičiau vieną straipsnį, kur buvo siūloma pabandyti nieko neveikti, nesikelti iš lovos ir pažiūrėti, kas bus. Tiksliai nepamenu, kokie ten hormonai išsiskiria mums prabudus, bet faktas – jeigu esame sąlyginai sveiki, mes norime keltis iš lovos ir kažką veikti. Mums to reikia. Tai mūsų instinktas, taip mes gyvename.

Dabar kas per situacija, jei prabudus nesinori dirbti, rašyti? Reikalas tas, kad nerašome dėl tam tikrų priežasčių. Svarbu atrasti, kokios gi mano nerašymo priežastys, o tada jau su jomis tvarkytis.

Galbūt bijome tuščio lapo, t.y. bijome, kad parašysime ne taip gerai, kaip norėtųsi. Vadinasi esame prisirišę prie rezultato, todėl niekaip neužsiveda procesas. Bijome daryti klaidas. Kodėl taip yra? Tai ilga istorija, bet bijoti mus paprastai moko nuo pat vaikystės. O kurti bijant yra labai sunku. (Apie tai rašiau čia: Nes vaikai nebijo klysti)

Galbūt bandome iškart praryti visą dramblį (apie tai rašiau čia: Kas trukdo pradėti rašyti). Jei įsivaizduotume, kad štai dabar, šiandien pat, turime sėsti ir parašyti visą trijų šimtų puslapių knygą, tai abejotina, ar pavyktų parašyti tris sakinius. Kasdienė rutina gerai veikia todėl, kad apstu mažų darbelių, kurie taip pat vadinami rašymu: dienoraščio pildymas, pratimų rašymas, eskizavimas, žmonių (būsimų personažų) portretavimas, tinklaraščių pildymas, straipsnių rašymas, korespondencija su draugais ir kolegomis… Kartais gaunu laiškus iš žmonių, kurie turbūt vadintų save „rašančiais”, tačiau jų tekstuose apstu gramatikos ir skyrybos klaidų, o kartais net parašyta be lietuviškų raštmenų… Laiškų rašymas yra rašymas. Netvarkingas laiškas rodo ne tik nepagarbą adresatui, bet ir nepagarbą savo kalbai – o kalba yra rašytojo instrumentas! Ką čia ir bekalbėt apie būsimus rezultatus, dirbant tokiu instrumentu. Gerai sako kalbininkai: švari kalba – švari galva… (Ne tuščia, o švari, mąstanti.)

Galbūt mes paprasčiausiai tingime. Mums trūksta vidinės disciplinos, kitaip tariant, tvarkos ir valios tvarkytis pačiam. Esame pratę, kad mus vis kas nors stumteltų, palieptų mums dirbti, pamokytų, ką po ko daryti, kad kitas būtų atsakingas už mūsų darbą ir rezultatą – už mūsų gyvenimą netgi. Daugeliui žmonių patogu jausti, kad kažkas kitas yra nuolat kaltas dėl visų sėkmių ir nesėkmių. Nusprendęs dirbti pats sau, „dirbti rašytoju”, tampi pats sau bosas, todėl tik tu pats esi atsakingas už proceso sklandumą ir rezultatą. Kiekvienas rašytojas su tuo tvarkosi savaip. (Apie rašytojų rutiną rašiau čia: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai.) Akivaizdu, kad kuo griežtesnis bosas esi pats sau, tuo geresni rezultatai. Čia norėčiau pastebėti, kad tingulio turi visi, tik ne visi tą tingulį savyje atpažįsta, pripažįsta ir aptramdo. O tramdyti jį reikia nuolat! Kaip sakė Thomas Edisonas, ko tik nepadarysi žmogus, kad išvengtum protinio darbo…

Galbūt trūksta ne tvarkos, o nėra poreikio kurti. Vienas dalykas yra norėti kurti, o visai kitas – jausti poreikį kurti. Kitaip tariant, aš ne tik noriu rašyti, bet man reikia rašyti. Norai dažnai paslepia tikruosius poreikius, nes norai gali būti labai ekstravertiški (susiję su išorinio pasaulio madomis) ir juos diktuoja mūsų ego. Ką reiškia „noriu būti rašytoju”? Arba „noriu rašyti”? Kodėl norisi rašyti? Kodėl norisi „gyventi rašytojo gyvenimą”? Todėl, kad įsivaizduoji jį, prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų? Nežinau, koks sveiko proto žmogus gali norėti išgyventi panašų likimą, kaip tie šimtai ar tūkstančiai rašytojų, kurie už savo kūrinius sėdo į kalėjimą ar buvo ištremti, kuriuos dėl jų raštų atstūmė visuomenė, kurie arba balansavo ant savižudybės ribos, arba ir nusižudė… Jie rašė todėl, kad jiems to reikėjo. Jie negalėjo nerašyti. Rašydami jie bandė kabintis už gyvenimo. Todėl pravartu klausti savęs: ar man reikia rašyti? Ar man tikrai dega? (Iš čia ir tas pasakymas: nerašyk, jei gali. Ir sveikinu, jei gali!)

Dėl „kvailų filmų” žiūrėjimo tai ką gi… Nežinau, ar teisingai įsivaizduoju, ką vadinate kvailais filmais, tačiau jeigu kalbate apie holivudinį popsą, tai aš jį kartais žiūriu vakarais. Tokių filmų siužetai tokie schematiški, kad galva nuo to pailsi. Be to, kuo daugiau kartų žiūriu tą patį filmą, tuo geriau išmokstu siužetą „skaityti”. Aišku, būna prastai padarytų filmų. Bet net ir tokius žiūrėti gali būti naudinga, jei žiūrėdamas analizuoji klaidas. Žinoma, tai labai vargina, bet niekaip nepavadinčiau to laiko švaistymu! Nesvarbu, ką žiūrite. Svarbu, ką žiūrėdami matote. Ar žiūrėdami dirbate.

Kūrybos procesas manyje vyksta net ir tuomet, kai nerašau. Kur ten – net tuomet, kai miegu, vyksta kūrybos procesas! Intensyvaus rašymo tarpsniais būtinai prigulu dienos metu bent penkiolikai minučių. Toks smegenų perkrovimas gali suteikti puikių vaizdinių, idėjų ar parodyti problemos sprendimą. Sapnai yra puiki medžiaga kūrybai…

Kūrybai reikia surinkti tiek daug medžiagos, kad nėra laisvo laiko. Stebi žmones, stebi save, švietiesi, mokaisi, susipažįsti su kitų kūryba, renki reikalingą kūriniui informaciją, užsiimi dvasine higiena, rūpiniesi savo kūnu (ne tik smegenimis), o jeigu dar įsiveli į kokią dramą, tai tenka viską analizuoti ir aiškintis… Nes pats kūrėjas yra ir kūrybos medžiaga, ir instrumentas. Save reikia nuolat lavinti. Auginti.

Tačiau galbūt jumyse nevyksta kūrybinis procesas? Nusiraminkite, tai visai nieko baisaus. Kaip sakė Julianas Barnesas, dar nieko blogo nėra atsitikę nė vienam žmogui dėl to, kad jis nerašo. Daug baisiau būtų save kankinti, vaidinant kūrėją ir verčiant daryti tai, ko jums visai nereikia. Tuštybės patenkinimas tikrai neatpirks tos kančios, kurią patirsite kasdien, keikdami save, kam ir vėl miegojote tiek, kiek norite, žiūrėjote tai, kas patinka, nuobodžiavote ir tingėjote, nes galite sau tai leisti, kadangi jūsų galvoje tvyro nuostabi betvarkė! Galbūt tiesiog esate eskapistas ir visa tai, ką čia rašau, jums nieko nesako, jums neturi prasmės.

Žinau, kad nereikia niekam pavydėti, tačiau kartais į tokius „ramius” žmones žiūriu su pavydu. Vienintelis dalykas, kurio kitam nepavydžiu, yra nuobodulys. Man niekada nebūna nuobodu, nes aš neturiu laiko.

Į klausimą, kaip planuoti darbotvarkę, atsakymas galėtų būti toks: planuoti pasitelkiant planavimą. Iš anksto nuspręsti, ką visą dieną darysi, ir… padaryti tai.

Nes vaikai nebijo klysti

laka pienuka

Kadaise, ieškodamos knygų apie siužeto konstravimą, aptikau vaikų rašytojos Nancy Lamb knygutę*, kurią skaitytojai išgyrė kaip tikrai profesionalią, išsamią ir suprantamą. Pamaniusi, kad vaikai tikrai turėjo išmokyti šią autorę siužeto meistrystės, nes šiuo klausimų nedaro nuolaidų, knygą įsigijau. Ištisai neskaičiau, nes daugelis dalykų man jau mintinai žinomi. Kai jau esi perskaitęs daugiau nei dvidešimt knygų apie rašymą, imi pastebėti panašumus ir skirtumus (visgi daugiau panašumų). Net tų pačių įžymybių tas pačias mintis cituoja… Tačiau tai juk ne esmė.

Kai mokaisi rašyti (tas pats ir mokantis kito kurio meno), tenka labai daug kartoti tuos pačius dalykus. Vakar sužinojai ir atrodo, kad netgi įsiminei, vieną taisyklę, o šiandien rašydamas jos vėl nepanaudojai. Teks ją dar ir dar kartą „atrasti“ kitose knygose ar straipsniuose. Kartojimas yra mokymasis (ir atvirkščiai). Taip mokytis tikrai nenuobodu, jei taisykles iškart pritaikai praktikoje. O kaip kitaip?

Mielai nėriau į internetinį susirašinėjimą (ir susiskambinėjimą) su viena moterimi, kuri rašo istorijas vaikams. Jos atvejis man priminė daug dalykų, kuriuos kadaise išgyvenau pati. Ir vėl iškėlė aikštėn tas kliūtis kūrybiškumui, kurių paprastai prisistatome patys sau, o paskui kenčiame, nes nesijaučiame laisvi ir drąsūs kurti.

Viena didžiausių kliūčių yra baimė klysti. Kiek daug pastangų tenka įdėti tam, kad kaskart sėsdamas rašyti nesistengtum rašyti „teisingai“, puikiai, tobulai. Tai yra peilis, kuriuo gali pasipjauti ir didžiausi meistrai. Su baime daryti klaidas nesukursi nei eilėraščio, nei paveikslo, nei spektaklio. Deja, tai vienas iš „turtų“, kuriuos man įteikė drauge su aktorės diplomu. Ir vis dar negaliu pasakyti, kad „pamečiau“ šitą bjaurią dovaną. Jei nežinočiau jos – neatpažinčiau kituose…

Vakar ta vaikų istorijas rašanti moteris pasidalino su manimi: „…per pertrauką nuėjau apžiūrėti pirmokų keramikos darbelių. Vieno katino veido išraiška visai netaisyklinga, bet verčianti iš kojų. Kai paaikčiojusi pasistebėjau, keramikos vadovė sako man: čia todėl, kad vaikai nebijo suklysti.

Tai tik viena, tačiau svarbi priežastis, dėl kurios noriu šiek tiek prisiliesti vaikų literatūros. Pagalvojus, kad galėčiau parašyti pasaką, išsipučia toks baimės burbulas manyje… Reikia jį susprogdinti!

O čia dar va keletas ištraukų iš Lamb knygos:

* * *

Prigimtinė teisė

Kūrybiškumas yra nepasotinamas žvėris. Jį reikia maitinti pastoviai. Per ilgai palikęs jį be priežiūros, rizikuoji, kad tavo aistra ims badauti, o dvasia susilpnės.

Daugelis kūrybiškumą mato kaip paslaptį, kažką tokio išnyrančio iš magijos ūko. Arba mes turim tai, arba ne. Toli gražu ne tiesa. Kūrybiškumas yra dovana, ištraukianti mus iš beorės erdvės ir padaranti žmogiškais. Problema ta, kad daugelis mūsų jau nuo ankstyvosios vaikystės esame mokomi, jog vaizduotė yra menkesnė už intelektą, o kūrybiškumas yra menkesnis už logiką.

Mano dukterėčia, kai jai buvo dveji, vieną naktį parodė į skystą debesėlį, užplaukiantį ant mėnulio, ir sušuko: „Žiūrėk, močiute! Mėnulis tirpsta!“

Mažylės įžvalga buvo tokia skaisti ir fantastiška – tarsi poeto – nes gyvenimo realybė dar nesudrumstė jos vaizduotės grynumo. Kūrybiškumas yra esminės mūsų prigimties dalis. Tai mūsų prigimtinė teisė, palaima, rišanti su įtakingiausia mūsų esybės šerdimi. Todėl, kad ji tokia, su ja ne tik turi būti švelniai elgiamasi – ją reikia gerbti ir tausoti.

Mintijimai apie Mūzą

Tradicinės mūzos graikų mitologijoje buvo devynios Dzeuso dukterys, atsakingos už menus ir mokslą. Graikai taipogi garbino tris ankstyvąsias mūzas, pasišventusias meditacijai, atminčiai ir dainai. Mano asmeninėje mitologijoje įrašyta, kad mes visi gimstame su Mūza. Bėda ta, kad daugeliui mūsų ją „civilizavo“ vos pasiekus septynerių metų amžių. Arba šitai, arba patys nepaisome šios dovanos tol, kol ji nuo mūsų nesidomėjimo ir aplaidumo miršta.

Visi stengiamės, gyvenime siekdami pasisekimo. Tačiau bekovodami už sėkmę daugelis pamirštam, kaip gerbti savo viduje esančią kūrybiškumo jėgą.

Kai kurie į savo vidų kreipiasi per maldą, kiti – per meditaciją. Dar kiti pasiekia tai įsitraukę į kokį mėgstamą užsiėmimą – bėgimą, sodininkystę, siuvimą, maisto gaminimą, Thai Chi ar medžio dirbinius. Kaip besusisiektum su vidumi, per tai į savo gyvenimą gali pakviesti išradingumą ir naujovę, toliau siekdamas kitų dvasios pakylėjimo ir vaizduotės švęsmo būdų.

Jeigu kartais tokios kalbos apie Mūzą jums kelia nerimą, užbaigsiu šią įžanginę abrakadabrą ir pridėsiu instrukcijų.

Mūzos priežiūra ir maitinimas

Būkite atsargūs su Mūza. Neapgaudinėkit savęs. Jums Mūzos reikia labiau, negu jai jūsų. Todėl Mūzai išvykus atostogų, siūlau ne grasinti jai, o prikalbinti. Priviliokite ją grįžti švelniais pratimais. Užsimerkite. Giliai kvėpuokite. Medituokite. Svajokite. Melskitės.

Niekada neapsipraskite su Mūza. Mūzos dvasiniame žodyne nėra termino „beatodairiška meilė“. Iš to, kad kūrybiškumo keliu slydote autopilotu, nepasidarykite išvados, jog Mūza visuomet sėdės šalia, keleivio vietoje. Ji yra permaininga. Irzli. Kaip ir bet kuriai kitai būtybei, jai reikia nuolatinio dėmesio. Jei nesirūpinsite, ji greičiausiai iššoks iš mašinos prie pirmojo šviesoforo.

Pasitikėkite Mūza. Tikėkite. Ne visuomet lengva pasitikėti po kojomis tiesiamu taku. Tačiau net būdamas įsibaiminęs, jeigu jaučiate pašaukimą rašyti, gerbkite tą pašaukimą. Kūrybiškoji drąsa per dieną neįgyjama, tačiau rezultatas vertas pastangos.

Nepamirškite padėkoti Mūzai. Geros manieros liepia padėkoti tam žmogui, kuris kasdien daro jums paslaugą. Tas pats ir su Mūza. Išreiškiate jai padėką, likdamas atviras kūrybiškajam šuoliui, medituodamas ir atmindamas, būdamas imlus naujoms idėjoms ir kviesdamas naujoviškus mąstymo būdus. Taip pat atsidėkojate elgdamasis taip, tarsi Mūza egzistuoja, ir kas rytą dėkodamas už jos buvimą savo gyvenime, už jos indelį į savo meną.

* * *

„Niekas pasaulyje negali atstoti atkaklumo. Talentas neatstos – nėra nieko įprastesnio, nei talentingi nesėkmingi žmonės. Genialumas neatstos – jau beveik virtęs patarle posakis „nežinomas genijus“. Išsilavinimas neatstos – išsilavinusių atmatų pilnas pasaulis. Tik atkaklumas ir valia – visagaliai.“ – Calvinas Coolidge’as

* * *

Šiukšlinykas

Kai dar tik pradėjau rašyti, tikrai ir nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad būdvardžiai ir prieveiksmiai yra nuostabūs, užburiantys ir praturtinantys. Mano išpūsta proza buvo užteršta šiomis įkyriomis kalbos dalimis.  Daug laiko prireikė tam, kad išsiaiškinčiau, jog būdvardžiai prozai daug dažniau trukdo nei pataiso, o prieveiksmiai sakinį daug dažniau žudo nei pagyvina.

Yra žmonių, kurie gimė su gero rašymo supratimu. Jie jaučia ritmą ir girdi muziką nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė parkeriu popierių. Daugelis mūsų, deja, nesame apdovanoti šia gamtos dovana. Mes, paprasti mirtingieji, turime mokytis kaip rašyti, turime treniruoti savo meninius įgūdžius ir tobulinti savo amatą kasdien.

* * *

„Pagavęs būdvardį, nužudyk.“ – Markas Twainas

„Kelias į pragarą prieveiksmiais grįstas.“ – Stephenas Kingas

*“The Writer’s Guide to Crafting Stories for Children” by Nancy Lamb

Tik nebūk originalus, Mozartai!

mozarto nosis kitaip

Kas gali pamatuoti, kiek žalos atneša mokymas, su kuriuo paskui turi kovoti visą gyvenimą? Kas pasakė, kad visi mokytojai užsiėmę tuo pačiu dalyku – mokymu – tarsi tai būtų kažkokia medžiaga, substancija, kurios prasti mokytojai duoda mažai, o geri – daug? Keithas Johnsonas teigia, kad geri ir prasti mokytojai užsiėmę priešingais dalykais: gerieji ugdo talentą, o prastieji – žlugdo.

Keitho Johnstone’o, Teatro sporto pradininko, knygą „Impro”* skaičiau prieš daugiau nei dvidešimt metų, ką tik baigusi studijas, gavusi aktorės diplomą, su kuriuo galėjau daryti ką noriu, tik ne gauti darbą teatre ar kine. Skaičiau ir norėjosi verkti (iš laimės), ir vis kartoti: norėčiau kada nors parašyti tokią knygą. Tokią – apie tą patį dalyką. Viskas man joje buvo skaudžiai suprantama ir akivaizdu. Johnstone’o tiesmukumas leido tikėti, kad pasaulyje yra Mokytojų. Johnsonas nuo to laiko ir tapo mano didžiausiu Mokytoju. Šiandien vėl skaitydama jo knygą suvokiu, kiek daug iš jo anuomet išmokau ir vėliau naudojau praktikoje, nors, pripažįstu, dariau ir daug klaidų – bet mano įžūli drąsa imtis mokyti sceninės kalbos išplaukia tikrai iš šitos plonos knygelės!

Norėdami praplėsti akiratį, o ir tiesiog sužinoti daugiau apie save patį, apie kūrybiškumą, ryšį su savo pasąmone, netgi kaukes ir transą, susiraskite šią knygutę. Ji ir rašančiajam aktuali. Deja, lietuviškai taip ir neišleista, nors yra išversta (pirmą kartą į rankas pakliuvo vertimo rankraštis, kurio nei vienai leidyklai nereikėjo). Mano būsimoje knygoje apie rašymą, žinoma, bus daug nuorodų į ją. Čia įdedu vieną ištrauką:

* * *

Daugelis studentų užblokuoja savo vaizduotę tuo, kad bijo būti neoriginalūs. Jie tiki, kad tiksliai žino, kas yra originalumas, kaip ir kritikai, jie visuomet įsitikinę, jog gali atpažinti avangardą.

Originalumą įsivaizduojame remdamiesi tais dalykais, kurie jau egzistuoja. Man sakė, kad Japonijos teatro avangardo grupės yra lygiai tokios, kaip ir Vakaruose – na, žinoma, nes kaip kitaip žinotume, kad jos avangardinės? Kiekvienas gali turėti savo teatro avangardo grupę: tik liepk nuogiems aktoriams gulėti krūvomis arba spoksoti į žiūrovų akis, arba judėti nepaprastai lėtai, arba daryti bet ką, kas tuo metu madinga. Tačiau tikras avangardas nėra kitų mėgdžiojimas ar mėgdžiojimas to, ką kažkas darė prieš keturiasdešimt metų, nes tie žmonės sprendė problemas, kurias reikėjo spręsti, pavyzdžiui, bandė sukurti populiarų teatrą su dėmesio vertu turiniu – ir jie greičiausiai visai neieškojo avangardo!

Improvizuotojas turi suprasti, kad kuo jis bus tiesmukesnis [obvious], tuo atrodys originalesnis. Nuolat sakau, kaip žiūrovai mėgsta tą, kuris yra tiesus, ir kaip jie visuomet su malonumu juokiasi iš tikrai „akivaizdžios“ idėjos. Paprašius improvizuoti paprastų žmonių, jie ima ieškoti kokios „originalios“ idėjos, nes nori būti palaikyti protingais. Jie sakys ir darys visokiausius netinkamus dalykus. Į klausimą „Kas vakarienei?“ prastas improvizuotojas desperatiškai bandys atsakyti ką nors originalaus. Ką bepasakytų, jis bus per lėtas. Galiausiai ištrauks kokią idėją, pavyzdžiui, „kepta undinė“. Jei tiesiog būtų pasakęs „žuvis“, žiūrovai būtų labai patenkinti. Nėra dviejų vienodų žmonių, ir kuo tiesmukesnis yra improvizuotojas, tuo labiau jis atrodo pats savimi. Tačiau norintysis padaryti įspūdį savo originalumu ras idėjas, kurios iš tiesų dažniau girdėtos ir mažiau įdomios. Aš daugiau nebeprašau Londono publikos pasakyti, kur turėtų vykti scenos veiksmas. Koks nors kvailys visada sušuks arba „Leikesterio aikštės viešieji tualetai“, arba „už Bekingemo rūmų“ (niekada „Bekingemo rūmų viduje“). Žmonės, bandantys būti originalūs, visuomet atranda tuos pačius senus atsibodusius atsakymus. Paprašyk žmonių pateikti originalią idėją ir pamatysi sumaištį, į kurią juos tai įmeta. Jei visi pasakytų pirmą į galvą atėjusį dalyką, nebūtų problemos.

Įkvėptas menininkas yra tiesmukas. Jis nedaro jokių sprendimų, nelygina vienos idėjos su kita. Jis priima savo pirmąsias mintis. Kaip kitaip Dostojevskis, tam, kad įvykdytų sutartis, tris savaites galėjo diktuoti vieną romaną ryte, o kitą popiet? Jei pagalvosite apie Bacho sukurtų darbų apimtis, turėsite tam tikrą įsivaizdavimą apie jo darbo sklandumą (ir dar mes esame praradę pusę jo darbų), be to, daug laiko jis skyrė repeticijoms ir choro berniukų lotynų kalbos pamokoms. Pasak Louiso Schlosserio, Beethovenas yra pasakęs: „Klausiate, kur randu savo idėjas? Šito su tvirtu įsitikinimu negaliu pasakyti. Jos atsiranda be perspėjimo, tiesiogiai, galiu jas pagauti rankomis.“ Mozartas apie savo melodijas sakė: „Iš kur ir kaip jos ateina, aš nei žinau, nei galiu jas priversti ateiti. Tas, kurios man patinka, išlaikau atmintyje, ir esu įpratęs, kaip man sako, niūniuoti jas.“ Vėliau tame pačiame laiške jis rašo: „Kodėl mano kūriniai įgauna tokią savotišką formą ir stilių, kas padaro juos mozartiškais ir skirtingais nuo kitų kompozitorių darbų, greičiausiai pareina nuo tos pačios priežasties, kuri suteikė man tokią didelę ar tokią kumpą nosį ir, trumpai tariant, daro ją Mozarto nosimi – kitokią, nei kitų žmonių nosys. Nes iš tiesų aš nesimokau ir nesiekiu jokio originalumo.“

Įsivaizduokime, jei Mozartas būtų siekęs būti originalus? Būtų tas pats, kaip žmogui esančiam Šiaurės ašigalyje eiti į šiaurę, – ir tai galioja visiems mums. Originalumo siekimas tave nutolina nuo tavo tikrojo aš, o darbą paverčia vidutinišku.

__________________________

* Keith Johnstone “Impro. Improvisation and the Theatre” (aš pirkau iš Amazon, yra ir e-knygos versija)