Menas kaip dovana

tapkes

Pernai vasarą (2016) pravedžiau trijų dienų rašymo seminarą Klaipėdoje už dyka. Man tai nereiškia, kad nelaikau savęs atlygio verta ar neprofesionalia – atvirkščiai. Nesu ir tas žmogus, kuris, suteikęs kokiam nors leidiniui ar leidyklai intelektinę paslaugą, pateikęs medžiagą, leidžiančią sukurti komercinę prekę – knygą, leidinį – gėdijasi paklausti: o kiek man bus sumokėta? Tiesa, turiu vieną principą: neklausti apie tai antrą kartą, nemaldauti, ištiesus ranką.

Jauna rašytoja Unė Kaunaitė mano, kad kūrėjai privalo reikalauti atlygio, nes dirbdami nemokamai padarytų žalą ne tik sau, bet ir kolegoms. Taip mūsų menų gildija išlepins samdytojus: pripratinsime su savimi elgtis taip, kaip nenorime. Taip išeitų, kad visi mes, menininkai, norime iš meno uždirbti. Teisybė: kone pirmas klausimas iš visų pradedančiųjų (nors mintyse) – ar įmanoma iš meno pragyventi? Po tuo slypi nelabai graži potekstė: ar verta užsiimti menu, jei iš to nepragyvensiu? Matote, čia slypi ir paradoksas, ir skirtumas tarp menų ir kitų, „žemiškų“ profesijų. Andrius Užkalnis parašė satyrinę alegoriją apie tai, kaip benzino kolonėlėje prisipildžius baką kuru, negausi jo dykai net metęs stipriausią argumentą: „Tai, kad nenoriu mokėti už benziną, nereiškia, kad negerbiu to, ką darote.“

Tai primena tikrą atvejį, kai spektaklio, kuriame vaidinau, režisierė, pareikalavus iš jos sudaryti sutartis ir nemažinti pažadėtojo honoraro, per ašaras pasakė: „Kaip jūs galite kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga!“ Ar būtina paminėti temą? Paminėsiu vien tam, kad suprastume, kokie mes, aktoriai, buvom „beširdžiai“: spektaklis buvo apie autizmu sergančius vaikus. Kūrimą finansavo Atviros Lietuvos fondas, kurio administracijai mes apskundėme režisierę. Moteris ir po daugel metų nesuvokia, rašo man: „Kas ten jums tada užėjo?“

Suprasdama visa tai, pritardama ir dar vienos menininkės – Ilzės Butkutės – raginimui nepasiduoti ir nenusileisti ne tik šefui, norinčiam tave atleisti iš darbo „savo noru“, kad nereiktų mokėti išeitinės algos, bet ir visiems kitiems samdytojams, jos pavyzdys neįrodo, kad iš meno galima pragyventi. Pavyzdžiui, iš pirmosios poezijos knygos ji neuždirbo tiek, kiek iš „proziškos“ knygos apie santykius su darbdaviu. (Iš pradžių naiviai patikėjau, kad tai irgi poezijos knyga – būtų labai įdomu!) Butkutė greičiausiai gyvena iš to, kad moko kitus, kaip gyventi. Na, gerai, patikslinsiu: moko, kaip uždirbti. Ką tai primena? Taip, know-how, self-help knygas iš serijos „Kaip uždirbti milijoną“. Ar mini ji seminaruose puikiausią būdą uždirbti milijoną? Paminėsiu: daugiausia uždirba tie, kurie moko kitus, kaip uždirbti. O kaip dėl poezijos tuomet? Visai įmanoma, kad poetė pragyvena iš seminarų tam, kad galėtų kurti poeziją ir išleisti knygas – nebūtinai savo lėšomis – bet tikriausiai už tokį atlygį, už kurį nė mėnesio nepragyvensi.

Noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp menininko ir nemenininko profesijos. Puiku, kad visų profesijų žmones vadiname „kūrybiškais“ – tam tikros kūrybos išties reikia visur. Bet tai nereiškia, kad santechnikas dirba kūrybinį darbą. Tai nereiškia, kad jaunas santechnikas gali teikti paraišką Kultūros ministerijai „Pirmojo klozeto remonto“ skiltyje. Tai nereiškia, kad brandus santechnikas bus nominuotas Auksinio Santechnikos kryžiaus apdovanojimui, kuris vyks Nacionalinio teatro scenoje ir bus transliuojamas per TV. Tai nereiškia, kad nusipelnęs miestui ir gal net visai šaliai santechnikas bus apdovanotas Nacionaline premija, kurios pakaks būsto paskolos išmokėjimui arba naujo buto – dukrai – pirkimui. Tai nereiškia, kad apsirgęs garbus santechnikas bus gelbėjamas valstybės lėšomis, apie jo kovą su vėžiu bus rašoma spaudoje, jis bus gabenamas į Šveicariją paskutinei operacijai, o į jo laidotuves susirinks minia gerbėjų, kurie sekė santechniko karjeros vingius ir tapatinosi su juo… Deja, talentingas, kūrybingas santechnikas niekada nenusipelnys net pirmojo šio išvardinimo punkto. Jam tiesiog teks, kaip tame anekdote, nardyti po šūdą, ir kuo greičiau įvyks pirmas nyris, tuo grečiau jis taps profesionalus. Antraip visą gyvenimą teks visrakčius meistrui padavinėti.

Manau, žmogus, pasirinkęs menininko likimą, jei ne iškart, tai kiek vėliau, suvokia, kad tam reikės aukų. Tik keli procentai (keli, ne keliolika) autorių išgyvena iš savo rašymo. Tik keli procentai aktoriaus diplomą turinčių profesionalų dirba teatre, kine ar operoje. Tik keli procentai pianisto diplomą turinčių muzikantų koncertuoja. Tik keli procentai dailininkų eksponuoja savo darbus galerijose ir uždirba tiek, kad įsigytų namą su studija. Bet tikrai yra tie keli procentai, kuriems pasiseka. Dar keli procentai sėkmingųjų nematė savo sėkmės – numirė skurde ir nežinomybėje. Bet mes apie šituos žinome daugiausia. Jie labiausiai matomi. Jų darbai milijonais įkainuoti. Jų sėkmė atsveria visus tuos, kuriems taip „nepasisekė“. Tampa įmanoma teigti, kad visgi iš meno pragyventi galima. Tai tiesa. Bet ne visiems pavyks. Tai pavyks pasiekti mažumai – vienetams. Tačiau, kaip ir Amerika, menas bus vadinamas „galimybių šalimi“ ir kaip loterija trauks norinčius išbandyti laimę.

Meno loterijoje yra taip: turi užstatyti ne tik savo kūną, bet ir savo sielą. Tai paktas su Likimu, Dievu, Velniu, kaip norite. Bet už dyka sėkmės negausite. Tikėtis sėkmės, kaip teisingai sakė Viktoras Franklis, yra neišmintinga. Vadinasi, ateini į kazino, užstatai viską, ką turi, sėdi prie ruletės ir darai va banque, nieko nesitikėdamas. Galiausiai krenti po stalu – gatavas. Ir viskas gerai: niekas tau nieko nežadėjo.

Todėl nemažai menininkų nusižudo. Tai galima vadinti meno šalutiniu efektu ar profesine liga. Apie tai pradedantieji nemėgsta galvoti, kaip nemalonu tai ir įsibėgėjusiems ar gerokai įklimpusiems menininkams. Nes kuo giliau klimpsti į tą savo „karjerą“, tuo mažiau šansų, kad sugebėsi mesti ją ir pradėti gyvenimą iš pradžių, išmoksi gyventi ir pragyvensi iš sąžiningo rankų darbo, kaip, pavyzdžiui, santechnikas daro.

Kitas dalykas, kurio nenori žinoti pradedantieji, kad rašytojo pradžia yra sunki ir išties neiškart sukuri kokybišką meną. Turi uždirbti sau rekomendacijų. Na, panašiai ir kituose darbuose: atlieki praktiką, savanoriauji, dovanoji savo darbo valandas už tai, kad gautum pagyrimą, patirtį ir gerą įrašą CV. Jei pradėsi nuo arogancijos ir šauksi apie didelę kainą… Na, sėkmės. Savivertė ir savęs pervertinimas – reikia kažkaip tai subalansuoti.

Nenoriu pasakyti, kad menininkai turi kvailai šypsotis ir nesakyti darbdaviui „kur mano atlygis?“ – ne, bet pagalvokime apie tokį variantą: gal tie, kurie šypsosi ir numoja ranka, nenorėdami pasiimti to pinigo, kuris jiems priklauso, ar net nesirūpina gauti išmokų už knygų panaudą bibliotekose, gal tie žmonės yra paprasčiausiai pasiturintys? Gal jie uždirba kitur, dirbdami kitą darbą. Tas uždarbis gal ne kosminio dydžio, tačiau jo pakanka pragyvenimui. Priemoka už meną – pavyzdžiui, panaudą bibliotekose – dažnai yra tokia mizerna, kad didelio skirtumo tam žmogui nepadarys. Na, gaus jis papildomai penkiasdešimt ar šimtą eurų per metus. Na ir? Jeigu dėl to reikia ištiesti ranką kaip kokiam elgetai, visai suprantu, kad tas žmogus atsisako pasiimti tai, kas jam priklauso. Neimdamas pinigų, jis palieka juos kitiems. Jis dovanoja.

Apie dovanojimą. Performansų žvaigždė Marina Abramović yra sudėjusi tokias kūrybos pakopas: dėmesys; pasipriešinimas; atsidavimas; darbas; refleksija; drąsa; dovana.

Žinoma, tarp tų meno pakopų nepastebime „atlygis už darbą“ – sąrašas baigiasi ties „dovana“. Nėra tai ir sąrašas apie „saviraiškos pakopas“, pastebėkime. Ne, tai menas, kūryba. Saviraiška turbūt baigtųsi ties punktu „atsidavimas“. Marina gi po darbo stato ne atlygį, o refleksiją.

Tiesiog mąstydama apie menininko atlygį – o tai ir man labai aktuali tema, nes dešimt metų beveik neuždirbu iš to, ką dirbu, – pagalvojau, kad labai dažnai man norisi savo darbus ne parduoti, o dovanoti. Dovanoti tiems, kurie stokoja būtent to, ką kuriu ir turiu. Kaunaitei pasisakė – kitaip tariant, ji nusipelnė – jos knygas išleidžia leidyklos. Mano tik pirmoji knyga to nusipelnė, kitas išleidau savo lėšomis. Jei nebūčiau padariusi tos piniginės aukos, šiuo metu nerašyčiau, nes nebūčiau užbaigusi antrosios knygos (mano tvirtu įsitikinimu, knyga, likusi stalčiuje, nėra baigtas darbas).

Žinoma, būtų labai naudinga, jeigu kas nors mane paremtų. Pernai paprašiau valstybės paramos šiems metams, romano kūrimui ir seminarų apie rašymą vedimui. Jeigu būčiau gavusi stipendiją (negavau), tie pinigai būtų išdalinti kitiems pagal mano nuožiūrą. Turėčiau, kam duoti. Elektroninis zinas „Jovarai“ pagaliau galėtų tapti ne viena elektroniniu ir savo kūrybą dovanojantiems autoriams galėčiau atsilyginti ne vien padėka. Bet negavusi stipendijos, vis tiek dirbsiu ir duosiu. Nes kitaip negaliu. Nes to darbo – tos kūrybos, to kalbėjimo, to dalinimo – reikia visų pirma man pačiai ir tiems žmonėms, kurie man dovanoja. Laimingas tas, kuris turi ką dovanoti!

Štai ir mano vyras yra vienas iš tų laimingųjų – jis dovanoja man tai, ką turi. Jis išlaiko mane nepriekaištaudamas, atvirkščiai – ragindamas nesirūpinti atlygiu, uždarbiu, nesiblaškyti į šalis, nebandyti uždarbio stoka teisintis iš išsisukinėti nuo kūrybos. Jaustis amžinai skolinga jam – mano aukos dalis. Bet esu menininkė, esu pasiruošusi aukoti. Čia dar ne didžiausia mano auka.

Todėl mano rašymo seminaras Klaipėdoje buvo nemokamas. Kai paaiškinau vyrui, kodėl taip darau, jis suprato mane: jeigu taip jauti, vadinasi, taip reikia. Taip, man reikėjo tokios sąlygos, kad nei dėstytoja, nei dalyviai neįneštų į seminarą pinigų klausimo. Po seminaro jie man padovanojo saldainių dėžę ir kuponą knygoms – tai gražu ir simboliška. Tačiau didžiausias mano atlygis buvo galimybė prisiliesti prie kiekvieno iš jų, pabūti su jais labai intymiai, labai giliose vietose, kartais pavojingai arti. Mes keitėmės patirtimi: aš jiems daviau savo literatūrinę patirtį, o jie man – savo gyvenimo patirtį. Jie, suaugę, brandūs žmonės, pasirinko mane savo autoritetu. Jaučiausi kaip tas kinų ar japonų mokytojas, kuris niekada nevaikšto šaukdamas „kam pamokymų?“, bet sėdi sau ramiai lotoso poza ir geria arbatą. Mokinys pats susiranda jį, ateina prašyti pamokymų, o jis trenkia lazda per kuprą – tai pirmoji pamoka. Norėčiau ir toliau būti ta mokytoja, kuri nemoko, o iš kurios patys mokosi. Ir dėl to negaliu imti pinigų iš mokinių. Kaip galima kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga? Cha cha.

Taigi kalbėjimas apie menininko užmokestį gali įgyti keistą posūkį: visgi su intelektinėmis vertybėmis galima ir reikia elgtis kažkaip kitaip, negu su praktinę naudą nešančiu darbu. Meninę vertę dar sunkiau apčiuopti. Internetas, aišku, įneša kažkokių pokyčių, ir ne su visais dar žinome kaip elgtis. Meno etika – kintančios vertybės, sąlygos ir žaidimo taisyklės. Užkalnio alegorijos atveju būtų taip, kad benzino kolonėlės savininkas benzino kompanijai sakytų: „Na, žinot, nepatinka man tas jūsų benzinas. Dega gerai, spalva normali, kvapas kaip kvapas, bet toks jausmas, kad ne mūsų kolonėlei tai, neaktualus šitas benzinas mums šiandien, netinka prie mūsų koncepcijos. Nesupykit, bandau būti objektyvus.“

(Viršuje nuotraukoje: Heather Rose romanas apie Mariną “The Museum of Modern Love“ – rekomenduoju.)

Reklama

Paskaitos apie rašymą

image Jei jus kamuoja simptomai, rodantys polinkį grafomanijai, jei esate vienišas savo įprotyje sėdėti valandų valandas prie balto lapo ir kentėti, jei pradedate rašyti, bet nežinote, kaip baigti, jei personažai daug kalba, bet atrodo negyvi, jei nesate patenkintas tuo, ką sukūrėte, jei giminės jums sako, kad esate genialus, bet leidyklų redaktoriai jūsų genialumu netiki — mano paskaita gali padėti.

Per dvi valandas tikrai neišmokysiu rašyti, bet galiu atverti akis laisvojo rašymo elementams.

Perspėjimas: kai jau atsivers akys, nebegalėsite nebematyti to, ką būsite pamatę. Nebegalėsite nežinoti to, ką būsite sužinoję. Jei baisu – neikite, venkite paskaitos ir perspėkite apie pavojų kitus.

Bet jei esate drąsuolis – aš noriu su jumis susipažinti. Ateikite. Atsiveskite draugą, kuriam tema apie rašymą yra svarbi.

Gastroliuosiu šiuose miestuose:

Šiauliuose
ŠU humanitariniame fakultete
P. Višinskio g. 38, Jovaro studijoje
Rašytojų dienos šventė, skaitymai ir ne tik
kovo 3 d. (ketvirtadienis) 16 val.

Panevėžyje
Bibliotekoje “Židinys“ (Nemuno g. 76)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 4 d. (penktadienis) 16 val.

Akmenėje
Krašto muziejuje (K. Kasakausko g. 17)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 5 d. (šeštadienis) 14 val.

Klaipėdoje
I. Simonaitytės bibliotekoje
Herkaus Manto g. 25, konferencijų salėje paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 7 d. (pirmadienis) 17 val.

Utenoje
A. ir M. Miškinių viešojoje
bibliotekoje (Maironio g. 12)
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 12 d. (šeštadienis) 14 val.

Kaune
Vytauto Didžiojo universitete
K. Donelaičio g. 52, 508 a.
paskaita “Laisvojo rašymo elementai“
kovo 9 d. (trečiadienis) 15 val.

Visi renginiai nemokami.

 

Kaip netingėti rašyti?

katinas tingi

Esu pradedantysis. Esu pradedančioji. Pradedu rašyti todėl, kad apima įkvėpimas. Rašau, nes mane kažkas verčia tai daryti. Tai yra malonu. Kaip sakoma, mane lanko mūza. Bet kodėl ji lanko mane tik retkarčiais? Kai noriu sudėlioti parašytus gabaliukus į vieną romaną, mūza staiga ima ir pasislepia! Kaip ją pasikviesti atgal? Be jos neturiu motyvacijos rašyti. Apskritai, nežinau, kodėl rašau. Bet jaučiu, kad noriu tai daryti. Noriu kurti, o ne vien tik daryti tai, ko reikia tam, kad pragyvenčiau. Mano tėvai pageidavo, kad įgyčiau solidžią profesiją, ir aš ją įgijau. Tačiau tai – ne mano svajonių gyvenimas. Mano svajonė – tapti rašytoju. Mano svajonė – tapti rašytoja.

Vienas dalykas, vienas mažytis menkniekis skiria mane nuo svajonės: aš tingiu rašyti. Ar įmanoma nugalėti tingulį? O gal prisiversdamas rašyti tik nubaidysiu savo mūzą? Ar tekstas, kuris gimė per darbą, gali būti gyvas? Tikras? Nuoširdus? Juk kūryba tai ne koks amatas, tai ne baldus surinkinėti pagal instrukciją. Kūryba eina iš giliausių mano esybės gelmių. Jeigu negaliu rašyti, vadinasi, tos gelmės man užsivėrė, viskas, baigta. Aš tingiu rašyti, nors ir nesu tinginys. O prisiversti rašyti negaliu, nes tai jau bus ne kūryba, suprantate? Turbūt nerašau todėl, kad kažkas man neleidžia. Kaip nugalėti tą jėgą, kuri neleidžia? Štai sėdžiu ir kenčiu, nes nieko negaliu daryti. Ar tai – rašytojo gyvenimas? O gal tai ir vadinama kūrybine kančia? Gal už tai ir gerbiami rašytojai – nes jie yra kankiniai? Padėkite man!

Panašūs klausimai ir pagalbos šauksmai mane pasiekia dažniausiai. Tai visai rimti klausimai ir atsakymus į juos rašau rimtai. Tačiau nevynioju į vatą ir neguodžiu. Klausimai apie mūzas ir tinginystę man yra neįdomiausi, nes… Tai ne apie amatą. Amato klausimai kyla tuomet, kai ne vien tik svajojama apie rašymą, o rašoma, tiesiog daroma. Apie tinginystę kūrybiško rašymo kontekste kažkaip net ir gėda rašyti… Bet visgi problema egzistuoja, vadinasi reikia apie tai kalbėti.

Pirmuosius kūrinių eskizus reikia tiesiog parašyti. O tik paskui galvoti apie tai, kam duosi ar neduosi juos skaityti, kaip perrašysi, kokį nori matyti galutinį rezultatą. Tik parašęs darbą – ir gerokai atvėsęs nuo kūrybinės ekstazės – gali sėsti ir skaityti, pasikliaudamas savo kritine akimi. Dažnai man žmonės atsiunčia savo pirmuosius pabandymus ir klausia nuomonės. Atsakau, kad pirmųjų eskizų nekritikuoju, nes tai dar ne kūriniai, tai tik kakučiai, su kuo ir sveikinu. Kas žino, kaip turi atrodyti išbaigtas kūrinys? Deja, pradedantiesiems taip norisi to galutinio rezultato – knygos tarp viršelių ir eilės skaitytojų, prašančių autografo – kad jiems, rodos, protą kažkas atima. A, tiesa, kai kas mano, jog kūryboje protas išvis nedalyvauja…

Dalyvauja. Protas dalyvauja. Tai labai svarbu sau nusistatyti, kalbant apie tinginystę, nes kitaip jokie „kūrybiniai receptai“ nesuveiks. Taigi mūsų smegenys dalyvauja rašyme ir būtent smegenys tingi rašyti. Reikia kaip nors sudominti rašymo procesu savo smegenis, o pirštukai ir akytės jau kaip nors prisiderins. Tuo nesunku patikėti, nes visi besiskundžiantieji rašymo tinginyste, tikiu, neturi problemų, kai reikia sėdėti prie kompiuterio ir naršyti internete – tai daryti galime valandų valandas, nes mus šis užsiėmimas domina, masina, įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau naršydami internete mes esame linksminami vaizdinių, garsų ir tekstų, kurie į mus plūsta srautu (net jei kreipiame srautą šen ar ten), tai – pramoga, mes neprivalome mąstyti. Mąstyti – kaip veikti protu, kryptingai, valingai dėlioti mintis į logišką grandinėlę ar debesėlį. Rašymas yra protinis darbas.

Rašymas yra mąstymas. Jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti. Paprasta, ar ne? O ar daug žmonių moka mąstyti? Nebūtinai sąvokomis ir formulėmis. Rašytojui reikalingas mąstymas vaizdiniais. Tam, kad gebėtum mąstyti rišliai, privalai lavinti loginį mąstymą, daug apie pasaulį žinoti, daug suprasti. Tam, kad mąstytum vaizdiniais, turi lavinti ir maitinti vaizduotę. Jeigu skundiesi, kad tavo galvoje tapo tuščia, paklausk savęs, o ką tu jon įdėjai? Kuo maitini savo protą, vaizduotę? Iš kur semiesi išgyvenimų ir išminties?

Rašymas prasideda nuo skaitymo. Ir skaitymas yra vienas geriausių būdų prisišaukti pabėgėlę mūzą. Jeigu jauti, kad nemėgsti skaityti arba kad sunku skaityti, arba tingi skaityti, o mėgsti įsijungti televizorių ar filmų grotuvą ir pažiūrėti filmą su specialiaisiais efektais, tai galbūt tavo pašaukimas – ne literatūra? Bet filmai – net ir tie su specialiaisiais efektais – irgi gali būti dar ir kokie naudingi rašymui. Apskritai, bet kuri meno rūšis yra naudinga. Kai kas intuityviai linksta ir domisi menais, nes tik taip gali numalšinti dvasios troškulį, kai kas tai daro sąmoningai. Skirtumas tik toks. Gyvenimo patirtis, maži ir dideli nuotykiai, incidentai, konfliktai yra išgyvenimai, kurie praturtina vaizduotę. Daugelis puikių rašytojų kuria ne lauždami iš piršto situacijas, personažų charakterius ir dialogus, o semiasi įkvėpimo iš tikrovės, tik galbūt situacijas perdaro savaip, randa meninį sprendimą, surinkę medžiagą ir nulipdę iš jos kūrinį, kuris eiliniam skaitytojui atrodo „savaime gyvas“ ir įtaigus. Jei nesate matęs didžiųjų meistrų planų, eskizų, pribraukytų rankraščio puslapių, turbūt įsivaizduojate, kad genijai iškart kūrė švarraštį, rašė tobulai, be klaidų. Bet tai netiesa. Jei kuris autorius ir rašo iškart paskutinį eskizą (būna ir tokių), tai jis būna iš anksto kruopščiai apgalvotas ir išjaustas.

Pastebėjau, kad pati intensyviai rašau tuomet, kai mano viduje vyksta judesys. Ar to judesio reikia tik laukti, ar galima pačiai susikelti? Nežinau. Aš ir laukiu, ir nelaukiu. Nes tais tarpsniais, kai intensyviai nerašau, turiu ką veikti. Kita veikla yra susijusi su rašymu, nors ir neišspaudžiu puslapio kokybiško teksto. Na ir kas? Svarbiausia, kad mano viduje vyksta procesas. Kai ateis laikas, rašysiu. Kol kas – užsiimu korespondencija, vedu dienoraštį, užsirašinėju pastabas ir nusirašinėju citatas iš skaitomų knygų. Aš kraunu medžiagą ir patirtį, kuri kada nors išsilies žodžiais. Tuo tikiu ir pasitikiu. Rašymas man yra šalutinis produktas. Pagrindinis veiksmas vyksta rašytojo viduje: tai dialogas su savimi ir pasauliu.

Tokiomis nerašymo dienomis galėčiau pasakyti, kad tingiu rašyti. Jausmas, tiesą sakant, labai panašus. Supranti, kad būtų gera ką nors nuveikti su tekstais, būtų tokia nauda, toks postūmis, toks palengvėjimas – negraužtų sąžinė… Bet nedarai to. Nes tingi. Kadaise bijodavau to žodžio, nenorėjau sau pripažinti: tingiu. Bet kai pasakai sau, kad tingi ir kad oficialiai leidi sau tuo užsiimti, tai dingsta problemos svarbumas, nelieka svorio, į tai nesutelki dėmesio. Kas naudingiau: kovoti su tinguliu ar užsiimti tais maloniais dalykais, kurie anksčiau ar vėliau prives prie rašymo? Galvokime, kad tingulys yra teigiamas dalykas ir pamirškime apie jį. Sakykime, jog rašome tarpsniais. Būna aktyvūs ir pasyvūs darbo tarpsniai. Thomas Bernhardas yra prisipažinęs, kad rašė tarpsniais: kartais tik skaito ir skaito, o kartais sėda ir nesikeldamas išpila visą romaną (tai fiziškai įmanoma, nes kai kurie jo romanai labai trumpi). Be abejo, būna ir juodų dienų, kai juntamas tas vadinamasis „rašymo blokas“. Tuomet rašytoją apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis, atstūmimas ar net baimė rašyti. Bet tai atsitinka patyrusiems, o ne pradedantiesiems, tad teisintis tuo „bloku“ nepatarčiau.

Kitas reikalas, žinoma, jei dar nesate parašęs nė vieno romano, jei dar neturite sukaupęs šūsnio tekstų, o tik svajojate, kaip juos prirašysite. Tiems, kurie vis kartoja, kad „o, aš irgi galėčiau parašyti romaną apie tą ar aną“, galiu pasakyti tik tiek: parašykit! Tos kalbos nieko nereiškia. Rašyme nėra „galėčiau“. Kol nepadedi ant stalo rankraščio su įrodymais. Bet iki to laiko, kai prirašysite tris šimtus puslapių rišlaus teksto, naudos neš ir rašinėjimai „į stalčių“. Nes vėliau, po penkerių ar dešimties metų, kai atsidėsite rimtam rašymui, bus patogiau dėlioti, montuoti, kurti novelę ar romaną iš to, kas jau parašyta, negu spoksoti į tuščią lapą ir tingėjime kentėti. Nelaukite, kol atskris mūza! Aprašinėkite bet ką. Atsiminimus, įspūdžius, kasdienybės smulkmenas, sutiktų žmonių veidus. Tai vadinasi: rašytojo dienoraštis.

Rašymas yra sunkus darbas ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Tiksliau, abu dalykai gi neatsiejamai susiję. Apie ką galvosi, jei esi alkanas? Nebent esi ne tik alkanas, bet ir įtūžęs – net pamiršęs maistą. Tuomet gali atsitikti tikras „literatūrinis staugsmas“… Apie ką galvosi, jei esi ką tik sočiai pavalgęs? Raikia rasti sau tinkamiausią balansą.

Rašymui reikia susitelkimo ir iš pradžių gali tekti treniruoti gebėjimą mąstyti, įsivaizduoti, būti įsivaizduojamose aplinkybėse drauge su įsivaizduojamais veikėjais ilgiau negu dešimt minučių, ilgiau negu pusvalandį, valandą… Rašymo maratonininkas Murakamis kasdien dirba tris valandas. Tiek pats laiko kasdien rašydavo ir Ingmaras Bergmanas. Vieno didelės apimties kūrinio eskizo rašymas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų. Tenka būti atkakliam, nuosekliam, kantriam ir ištvermingam, kad galėtum dirbti tokį darbą.

Kiekvienas randa savo aplinką ir ritualus, padedančius rašyti. Kai kas, pavyzdžiui, mėgsta rašyti žmonių pilnose kavinėse – tik ten jiems puikiai sekasi susikaupti. Viskas gerai, kad tik padėtų! Kerouacas prieš pradėdamas rašymo seansą užsidegdavo žvakę, kurią baigęs rašyti – užpūsdavo. Kiti užsiveda nuo smilkalų kvapo, sako, kad įsidirba sąlyginis refleksas: vos tik užuodi smilkalus, sąmonė pradeda darbą. Pamukas įsigudrino kas rytą „išeiti į darbą“: apeiti rajoną ir grįžti namo, tada sėsti už rašomojo stalo. Man pakanka nueiti keletą metrų iš svetainės į darbo kambarį tamsiu ilgu koridorium… Irgi susidarė refleksas. Nes protas ne visuomet verda ir kunkuliuoja, spjaudydamas ant balto lapo žodžius. Jam reikia sukurti rutiną, nukreipti tam tikrais laiko tarpais, rasti tinkamiausią paros laiką (kai kam tai vėlus vakaras, kai kam – ankstyvas rytas) ir saugią aplinką. Toji rutina gali kisti su kiekvienu kitu kūriniu.

Tačiau kai ateina įkvėpimas, kai tikrai tikrai reikia rašyti, tampa nesvarbu, ar norisi rašyti – tiesiog sėdi ir rašai. Esu kelioms valandoms išėjusi į transą keisčiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje rašiau ištisas tris valandas, nepasukdama galvos nuo monitoriaus, ir manęs niekas per tą laiką nekalbino. Gal nedrįso? Turbūt atrodžiau labai rimto veido – jei žmogus dirba kažką labai svarbaus, jo nevalia judinti.

Tiesa ir ta, kad kai kurie autoriai savo opusus išguldė ant lapo pasidėdami psichotropinėmis priemonėmis (tablečių pavadinimų nežinau ir nenoriu žinoti). Šituo nedera didžiuotis ir tikrai nerekomenduoju pradedantiesiems. Bet nuslėpti irgi nenoriu. Tiesiog darosi aišku, kad rašymui – ir itin intensyviam mąstymui – padeda smegenų stimuliacija ir kai kurie žmonės nori išgauti iš savęs geriausią rezultatą bet kuria kaina. Beje, dar negirdėjau, kad žolė ar alkoholis būtų kam padėjęs. Kai pateikiamas Bukowskio pavyzdys, dažnai pamirštama, kad savo romanus jis rašė jau „susitvarkęs“ – po kraujo išsiliejimo skrandin, kai jį vos atpumpavo. Rašydamas išgerdavo keletą skardinių alaus (na, gal kokias šešias), bet tokiam gėrovui tai nieko nereiškia – maukė alų kaip limonadą ir „nė vienoj aky“… Tam, kad galėtum tai pakartoti, turi turėti tam tikrą „įdirbį“, kurio siekti vėlgi nepatariu. Nes Bukowskis rašė gerai ne todėl, kad buvo alkoholikas, o todėl, kad išgyveno Bukowskio likimą, kuris galėjo atsitikti tik jam vienam.

Mes kiekvienas turim rasti savo likimą. (Kaip tame paradokse: nuo likimo nepabėgsi, bet – kiekvienas yra savo likimo kalvis.) Ir pasakoti teks apie savo likimą – gyvenant šiame pasaulyje, šiame laike, tarp šitų žmonių. Nesvarbu, kokį literatūros žanrą pasirinksite, teks per jį atskleisti visą tiesą apie save patį. Kai kurie pradedantieji, pastebėjau, tikisi, jog įmanoma aprašyti visus pasaulio baisumus ir šlykštynes, neliečiant tiesos apie save patį. O švenčiausiasis naivume! Kuo labiau slėpsite save, tuo labiau būsite matomi. Ir kai skaitytojai ar literatai kritikuos jūsų darbą, pajusite stipriausiai tai, kad iš tiesų tas kūrinys, koks jis bebūtų, yra jūsų dalis, taigi skauda taip, tarsi pastabas sakytų ne apie jūsų tekstą, o apie jūsų kūną. Daug kas svajoja tapti rašytoju ir įgyti statusą, pagarbą, dėmesį, tačiau pamiršta ar net nežino, neįsivaizduoja, kad drauge su tuo ateina atsakomybė ir rizika – būti nekenčiamu, išjuoktu, paniekintu, nepripažintu ir užmirštu. Ar vis tiek norisi kalbėti pasauliui tai, ką žinote? Tikiuosi, kad tokių žmonių visuomet atsiras.

„Nebūti rašytoju, galiausiai, yra lengva. Dauguma žmonių nėra rašytojai, ir patiria labai mažai žalos.“ – sako anglų rašytojas Julianas Barnesas. Kitaip tariant, dar niekam neatsitiko kas nors labai bloga dėl to, kad netapo rašytoju…

Man regis, tingulys gali būti puikus indikatorius to, kad iš tiesų jūsų tas dalykas, kuriuo norite užsiimti, nedomina. Rašyti kažką priešokiais, apimtam keisto pakylėjimo, yra normalu. Visada patariu daryti tai kuo dažniau, kai tik apima noras. Bet visai nebūtina siųsti tuos tekstus kažkam ar tikėtis (arba bijoti), jog kas nors tai išspausdins. Jei esi užsidegęs tuo darbu, kurį myli, jeigu eini iš proto, jei padarytum bet ką, kad tik galėtum tuo užsiimti, tingulys negali apimti. Arba visai įmanoma, kad šiuo metu rašymas nedega. Gal dar neatėjo laikas? Gal tai metas, kuomet patiriate išgyvenimus, apie kuriuos vėliau dalinsitės mintimis su skaitytojais? Gal tai metas, kai skaitydami literatūrą ir studijuodami jos istoriją, formuojate savo unikalų požiūrį į ją, savo literatūrinį skonį, lavinate kalbinę klausą? Tai didelis ir svarbus darbas, kurį darysite visos savo kūrybinės karjeros metu.

Jeigu esate pradedantysis rašytojas, bet studijavote tai, ką patarė studijuoti tėvai, tai visai gali būti, kad nesate gyvenime sutikęs menininko, kūrėjo, ir nieko nežinote apie kūrybos virtuvę. Tai ne bėda: apie tai pasakoja daug knygų, nes dauguma autorių yra parašę autobiografijas ar publikavę savo dienoraščius. Ten galite rasti naudingų pamokų ir galbūt nedaryti kai kurių klaidų, nusikratyti stereotipų apie kūrybą ir rašytojus. Nes kiek jau kartų esu išklausiusi žmonių, visai nesusijusių su rašymu, pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Žinai, rašytojas yra toks jau žmogus, kad…“ Tarsi pažinotų tuntus profesionalių rašytojų, būtų skaitę šimtus jų autobiografijų… Nieko nepadarysi, rašymas daugeliui atrodo labiausiai prieinama kūrybos sritis. Rodos, nepulsi tapyti, nepastudijavęs spalvų, nešoksi į sceną vaidinti be repeticijų, negriebsi smuiko ir neimsi griežti Paganinio variacijų… Bet kalbą mes visi mokame, jei tik liežuvį turime ir raides pažįstame! Būna, kad tūlam diletantui pasakai rašymo palyginimą su kitomis meno sritimis, o jis papučia lūpas: rašymas – tai ne tapyba ir ne šokis! Kaip tokiam padėsi?

Dar viena sritis, kurią būtina studijuoti pradedantiesiems – lietuvių kalba. Nes į savo gimtosios kalbos turtus verta gilintis ir gilintis. Skaitant gerą lietuvių literatūrą ir gerus vertimus, skaitant apie kalbos mokslą, klausant gyvos kalbos, besimokant pačiam kalbėti rišliai, sklandžiai, gyvai…

Svarbu išmokti ir bent vieną užsienio kalbą. Geriau net ne vieną. Tam, kad galėtumei skaityti ne tik tai, ką susimylėjo išversti lietuvių vertėjai ir išleisti lietuvių leidėjai. Nes mes gi neturime būti kaip tie paršeliai vienodi – ėdantys išvien: prie lovelio sėdime, iš lovelio ėdame. Ką valgai, tas ir esi? Ką įdėsi galvon, tas ten ir apsigyvens. Jei nieko nedėsi, tai apsigyvens proto tin-gu-lys.