Kaune: Kaip pradėti rašyti?

Viskas, ką reikia daryti, tai atsisėsti prie spausdinimo mašinėlės ir kraujuoti — taip kažkada apie rašymą kalbėjo Ernestas Hemingway’us. Susitikime išsiaiškinti, ką jis turėjo omenyje.

Putvinskio gatvės dienos proga Kauno menininkų namai pasiūlė rašymo dirbtuves surengti gryname ore, todėl traukiam stalus į lauką, po klevais!

Kada?

Gegužės 24 d. (trečiadienį), 18.00 val.

Kur?

Kauno menininkų namai
V. Putvinskio g. 56, LT- 44211 Kaunas

Dirbtuvių mokestis: 5 €
Registracijos nėra, tiesiog ateikite.

Grafomanų bėda: per mažai rašo

sandra-1998

Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.

Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.

Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!

Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.

Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.

Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.

Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.

Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.

Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…

Po Lietuvą 10 dienų

image

Kaskart grįžusi į Lietuvą elgiuosi vis kitaip, jaučiuosi vis kitaip. Nėra vienodo požiūrio, laikysenos, viskas kinta – keičiuosi aš pati, keičiasi gimtasis kraštas, vis kitus ir pasikeitusius randu žmones. Šįkart mano požiūris į savus itin taikus, pirminė grįžimo euforija išgaravo gan greitai, pajutau, kad noriu ir galiu per keturias savaites įsigyventi, todėl nusprendžiau neužsirašinėti savo įspūdžių dienoraštyje, kaip paprastai darau.

Patirti, išgirsti, pagalvoti ir… paleisti. Kartais tai, kas nedokumentuojama tučtuojau, pasisėja ir sudygsta labai netikėtu supratimu, mintimi, daug vėliau – šito dar turiu sulaukti. Kol kas tiesiog plūduriuoju emocijose.

Po dešimties dienų kelionės per Lietuvą esu pavargusi, bet laiminga. Kas čia vyko ką tik, suprasiu vėliau. O gal niekada nesuprasiu – irgi nieko tokio. Svarbiausia – man taip atrodo – šitie patyrimai mane kažin ko pamokė, mane kažin kaip pakeitė. (Nebūtina tiksliai žinoti, ko ir kaip.)

Nors į svečius atvykti visur, išskyrus Klaipėdą, pasisiūliau pati, laisva valia ir norėdama patirti lengvabūdiškų nuotykių, organizavimo darbų buvo nemažai, ir man padėjo gražus būrelis žmonių.

Ačiū tiems, kurie mane gaudė autobusų stotyse, vedė į salę pas publiką, skleidė apie mano knygą ir renginį žinią, o po renginio – maitino mane, girdė mane arbata ar jėgermeisteriu ir migdė, kartais net savo namuose. Su jais ir pas juos aš jaučiausi namie. Jaučiuosi reikalinga ir laukiama. Esu dėkinga žmonėms, be kurių visos šitos kelionės nebūtų:

image

Ačiū Robertai už atkaklumą ir šiauliečių “Mūzynui” už šiltą rašytojų dienos šventę, taip pat Ramunei iš “Šiaulių naujienų” už tai, kad yra sąžininga žurnalistė.

image

Ačiū Lolitai iš mažiausios Panevėžio bibliotekos “Židinys”, kur priklydusiam katinui ir rašytojui visuomet atviros durys.

image

Ačiū Mindaugui, kuris Akmenės Krašto muziejuje saugo tokią drugių kolekciją, kurios pavydėtų Nabokovas, o namuose laiko tokį šuniuką, kokio pavydžiu aš.

image

Ačiū Sondrai ir Klaipėdos rašytojams, kurie susiburia ir ugdo, remia, skaito vieni kitus. Taip pat I. Simonaitytės bibliotekos administracijai, kuri man suteikė prašmatnią nakvynės vietą pačioje miesto širdyje.

image

Ačiū Aurelijai iš VDU, kuri patikėjo man pravesti paskaitą filologams magistrantams – kitaip, tariant, pakvietė kipšę į bažnyčią! Ačiū daktarytei Akvilei – už nakvynę Kaune ir vaistus nuo peršalimo. Ačiū Nomedai – už ekskursiją po Žaliakalnį ir ne tik.

image

Ačiū Vidai – būsimai Premjerei – už Utenos bibliotekos tvarką, ponui Protui už puikų mano eilėraščio perskaitymą, poetui Panavui už knygą ir autografą, Kristinai – už vakarienę ir širdingą pokalbį.

image

Ačiū visiems, pirkusiems mūsų leidyklos knygas – jūs remiate mūsų veiklą ir skatinate mus dirbti dar geriau!

Ačiū visiems, atėjusiems į mano paskaitas – jūs vertėte mane pasitempti ir džiuginote šiltu priėmimu, klausimais ir net prieštaravimais – kaip būtų nuobodu, jei mes tik sutiktume su kitų nuomone!

Ačiū už atsiliepimus – laiškus, kuriuos man siunčiate po paskaitų! Tegaliu palinkėti vieno – nenustoti rašyti, rasti priežastį savyje.

Ekspreso Zarasai-Vilnius vairuotojui, parvežusiam mane iš paskutinės gastrolių vietos pustuščiame autobuse, ačiū už jaukią kompaniją ir tvirtą rankos paspaudimą. Visiems kitiems vairuotojams ir pakeleiviams ačiū už nugirstas ar papasakotas istorijas.

image

Tikra tiesa, kad keliauti reikia žeme, o ne oru, tik tada susipažinsi su ta šalimi, kuria keliauji. Iki šių gastrolių daug mažiau pažinojau Lietuvą ir jos žmones.

Esu visiems dėkinga už patirtį ir tikiuosi, kad visos tos draugysčių ir naujų projektų užuomazgos subręs ir sudygs… jau šį pavasarį.

Galiu visus informuoti, kad sniego Lietuvoje likę visai nedaug (tik miške, kapinėse ir viename Žemaitijos ruože), paukščiai virtinėmis grįžta, seneliai smagiai kruta, kiemai iššluoti ir laukia svečių, pasaulis pasiruošęs sprogti ir žydėti! Pagal planą turėčiau grįžti į Lietuvą šiais metais dar kartą – vasarą.

image

O dabar – (mažiau nei) savaitė individualių susitikimų, diskusijų, konsultacijų ir knygų skaitymo. Juk negaliu visų, kurias nusipirkau, vežtis kartu su savimi – lagamine netilps. Be to, mano intravertiška pusė spaudžia, jos reikalavimas paprastas: tylos, vienatvės ir rašymo.

Todėl mano gastrolės baigtos.