Menas kaip dovana

tapkes

Pernai vasarą (2016) pravedžiau trijų dienų rašymo seminarą Klaipėdoje už dyka. Man tai nereiškia, kad nelaikau savęs atlygio verta ar neprofesionalia – atvirkščiai. Nesu ir tas žmogus, kuris, suteikęs kokiam nors leidiniui ar leidyklai intelektinę paslaugą, pateikęs medžiagą, leidžiančią sukurti komercinę prekę – knygą, leidinį – gėdijasi paklausti: o kiek man bus sumokėta? Tiesa, turiu vieną principą: neklausti apie tai antrą kartą, nemaldauti, ištiesus ranką.

Jauna rašytoja Unė Kaunaitė mano, kad kūrėjai privalo reikalauti atlygio, nes dirbdami nemokamai padarytų žalą ne tik sau, bet ir kolegoms. Taip mūsų menų gildija išlepins samdytojus: pripratinsime su savimi elgtis taip, kaip nenorime. Taip išeitų, kad visi mes, menininkai, norime iš meno uždirbti. Teisybė: kone pirmas klausimas iš visų pradedančiųjų (nors mintyse) – ar įmanoma iš meno pragyventi? Po tuo slypi nelabai graži potekstė: ar verta užsiimti menu, jei iš to nepragyvensiu? Matote, čia slypi ir paradoksas, ir skirtumas tarp menų ir kitų, „žemiškų“ profesijų. Andrius Užkalnis parašė satyrinę alegoriją apie tai, kaip benzino kolonėlėje prisipildžius baką kuru, negausi jo dykai net metęs stipriausią argumentą: „Tai, kad nenoriu mokėti už benziną, nereiškia, kad negerbiu to, ką darote.“

Tai primena tikrą atvejį, kai spektaklio, kuriame vaidinau, režisierė, pareikalavus iš jos sudaryti sutartis ir nemažinti pažadėtojo honoraro, per ašaras pasakė: „Kaip jūs galite kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga!“ Ar būtina paminėti temą? Paminėsiu vien tam, kad suprastume, kokie mes, aktoriai, buvom „beširdžiai“: spektaklis buvo apie autizmu sergančius vaikus. Kūrimą finansavo Atviros Lietuvos fondas, kurio administracijai mes apskundėme režisierę. Moteris ir po daugel metų nesuvokia, rašo man: „Kas ten jums tada užėjo?“

Suprasdama visa tai, pritardama ir dar vienos menininkės – Ilzės Butkutės – raginimui nepasiduoti ir nenusileisti ne tik šefui, norinčiam tave atleisti iš darbo „savo noru“, kad nereiktų mokėti išeitinės algos, bet ir visiems kitiems samdytojams, jos pavyzdys neįrodo, kad iš meno galima pragyventi. Pavyzdžiui, iš pirmosios poezijos knygos ji neuždirbo tiek, kiek iš „proziškos“ knygos apie santykius su darbdaviu. (Iš pradžių naiviai patikėjau, kad tai irgi poezijos knyga – būtų labai įdomu!) Butkutė greičiausiai gyvena iš to, kad moko kitus, kaip gyventi. Na, gerai, patikslinsiu: moko, kaip uždirbti. Ką tai primena? Taip, know-how, self-help knygas iš serijos „Kaip uždirbti milijoną“. Ar mini ji seminaruose puikiausią būdą uždirbti milijoną? Paminėsiu: daugiausia uždirba tie, kurie moko kitus, kaip uždirbti. O kaip dėl poezijos tuomet? Visai įmanoma, kad poetė pragyvena iš seminarų tam, kad galėtų kurti poeziją ir išleisti knygas – nebūtinai savo lėšomis – bet tikriausiai už tokį atlygį, už kurį nė mėnesio nepragyvensi.

Noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp menininko ir nemenininko profesijos. Puiku, kad visų profesijų žmones vadiname „kūrybiškais“ – tam tikros kūrybos išties reikia visur. Bet tai nereiškia, kad santechnikas dirba kūrybinį darbą. Tai nereiškia, kad jaunas santechnikas gali teikti paraišką Kultūros ministerijai „Pirmojo klozeto remonto“ skiltyje. Tai nereiškia, kad brandus santechnikas bus nominuotas Auksinio Santechnikos kryžiaus apdovanojimui, kuris vyks Nacionalinio teatro scenoje ir bus transliuojamas per TV. Tai nereiškia, kad nusipelnęs miestui ir gal net visai šaliai santechnikas bus apdovanotas Nacionaline premija, kurios pakaks būsto paskolos išmokėjimui arba naujo buto – dukrai – pirkimui. Tai nereiškia, kad apsirgęs garbus santechnikas bus gelbėjamas valstybės lėšomis, apie jo kovą su vėžiu bus rašoma spaudoje, jis bus gabenamas į Šveicariją paskutinei operacijai, o į jo laidotuves susirinks minia gerbėjų, kurie sekė santechniko karjeros vingius ir tapatinosi su juo… Deja, talentingas, kūrybingas santechnikas niekada nenusipelnys net pirmojo šio išvardinimo punkto. Jam tiesiog teks, kaip tame anekdote, nardyti po šūdą, ir kuo greičiau įvyks pirmas nyris, tuo grečiau jis taps profesionalus. Antraip visą gyvenimą teks visrakčius meistrui padavinėti.

Manau, žmogus, pasirinkęs menininko likimą, jei ne iškart, tai kiek vėliau, suvokia, kad tam reikės aukų. Tik keli procentai (keli, ne keliolika) autorių išgyvena iš savo rašymo. Tik keli procentai aktoriaus diplomą turinčių profesionalų dirba teatre, kine ar operoje. Tik keli procentai pianisto diplomą turinčių muzikantų koncertuoja. Tik keli procentai dailininkų eksponuoja savo darbus galerijose ir uždirba tiek, kad įsigytų namą su studija. Bet tikrai yra tie keli procentai, kuriems pasiseka. Dar keli procentai sėkmingųjų nematė savo sėkmės – numirė skurde ir nežinomybėje. Bet mes apie šituos žinome daugiausia. Jie labiausiai matomi. Jų darbai milijonais įkainuoti. Jų sėkmė atsveria visus tuos, kuriems taip „nepasisekė“. Tampa įmanoma teigti, kad visgi iš meno pragyventi galima. Tai tiesa. Bet ne visiems pavyks. Tai pavyks pasiekti mažumai – vienetams. Tačiau, kaip ir Amerika, menas bus vadinamas „galimybių šalimi“ ir kaip loterija trauks norinčius išbandyti laimę.

Meno loterijoje yra taip: turi užstatyti ne tik savo kūną, bet ir savo sielą. Tai paktas su Likimu, Dievu, Velniu, kaip norite. Bet už dyka sėkmės negausite. Tikėtis sėkmės, kaip teisingai sakė Viktoras Franklis, yra neišmintinga. Vadinasi, ateini į kazino, užstatai viską, ką turi, sėdi prie ruletės ir darai va banque, nieko nesitikėdamas. Galiausiai krenti po stalu – gatavas. Ir viskas gerai: niekas tau nieko nežadėjo.

Todėl nemažai menininkų nusižudo. Tai galima vadinti meno šalutiniu efektu ar profesine liga. Apie tai pradedantieji nemėgsta galvoti, kaip nemalonu tai ir įsibėgėjusiems ar gerokai įklimpusiems menininkams. Nes kuo giliau klimpsti į tą savo „karjerą“, tuo mažiau šansų, kad sugebėsi mesti ją ir pradėti gyvenimą iš pradžių, išmoksi gyventi ir pragyvensi iš sąžiningo rankų darbo, kaip, pavyzdžiui, santechnikas daro.

Kitas dalykas, kurio nenori žinoti pradedantieji, kad rašytojo pradžia yra sunki ir išties neiškart sukuri kokybišką meną. Turi uždirbti sau rekomendacijų. Na, panašiai ir kituose darbuose: atlieki praktiką, savanoriauji, dovanoji savo darbo valandas už tai, kad gautum pagyrimą, patirtį ir gerą įrašą CV. Jei pradėsi nuo arogancijos ir šauksi apie didelę kainą… Na, sėkmės. Savivertė ir savęs pervertinimas – reikia kažkaip tai subalansuoti.

Nenoriu pasakyti, kad menininkai turi kvailai šypsotis ir nesakyti darbdaviui „kur mano atlygis?“ – ne, bet pagalvokime apie tokį variantą: gal tie, kurie šypsosi ir numoja ranka, nenorėdami pasiimti to pinigo, kuris jiems priklauso, ar net nesirūpina gauti išmokų už knygų panaudą bibliotekose, gal tie žmonės yra paprasčiausiai pasiturintys? Gal jie uždirba kitur, dirbdami kitą darbą. Tas uždarbis gal ne kosminio dydžio, tačiau jo pakanka pragyvenimui. Priemoka už meną – pavyzdžiui, panaudą bibliotekose – dažnai yra tokia mizerna, kad didelio skirtumo tam žmogui nepadarys. Na, gaus jis papildomai penkiasdešimt ar šimtą eurų per metus. Na ir? Jeigu dėl to reikia ištiesti ranką kaip kokiam elgetai, visai suprantu, kad tas žmogus atsisako pasiimti tai, kas jam priklauso. Neimdamas pinigų, jis palieka juos kitiems. Jis dovanoja.

Apie dovanojimą. Performansų žvaigždė Marina Abramović yra sudėjusi tokias kūrybos pakopas: dėmesys; pasipriešinimas; atsidavimas; darbas; refleksija; drąsa; dovana.

Žinoma, tarp tų meno pakopų nepastebime „atlygis už darbą“ – sąrašas baigiasi ties „dovana“. Nėra tai ir sąrašas apie „saviraiškos pakopas“, pastebėkime. Ne, tai menas, kūryba. Saviraiška turbūt baigtųsi ties punktu „atsidavimas“. Marina gi po darbo stato ne atlygį, o refleksiją.

Tiesiog mąstydama apie menininko atlygį – o tai ir man labai aktuali tema, nes dešimt metų beveik neuždirbu iš to, ką dirbu, – pagalvojau, kad labai dažnai man norisi savo darbus ne parduoti, o dovanoti. Dovanoti tiems, kurie stokoja būtent to, ką kuriu ir turiu. Kaunaitei pasisakė – kitaip tariant, ji nusipelnė – jos knygas išleidžia leidyklos. Mano tik pirmoji knyga to nusipelnė, kitas išleidau savo lėšomis. Jei nebūčiau padariusi tos piniginės aukos, šiuo metu nerašyčiau, nes nebūčiau užbaigusi antrosios knygos (mano tvirtu įsitikinimu, knyga, likusi stalčiuje, nėra baigtas darbas).

Žinoma, būtų labai naudinga, jeigu kas nors mane paremtų. Pernai paprašiau valstybės paramos šiems metams, romano kūrimui ir seminarų apie rašymą vedimui. Jeigu būčiau gavusi stipendiją (negavau), tie pinigai būtų išdalinti kitiems pagal mano nuožiūrą. Turėčiau, kam duoti. Elektroninis zinas „Jovarai“ pagaliau galėtų tapti ne viena elektroniniu ir savo kūrybą dovanojantiems autoriams galėčiau atsilyginti ne vien padėka. Bet negavusi stipendijos, vis tiek dirbsiu ir duosiu. Nes kitaip negaliu. Nes to darbo – tos kūrybos, to kalbėjimo, to dalinimo – reikia visų pirma man pačiai ir tiems žmonėms, kurie man dovanoja. Laimingas tas, kuris turi ką dovanoti!

Štai ir mano vyras yra vienas iš tų laimingųjų – jis dovanoja man tai, ką turi. Jis išlaiko mane nepriekaištaudamas, atvirkščiai – ragindamas nesirūpinti atlygiu, uždarbiu, nesiblaškyti į šalis, nebandyti uždarbio stoka teisintis iš išsisukinėti nuo kūrybos. Jaustis amžinai skolinga jam – mano aukos dalis. Bet esu menininkė, esu pasiruošusi aukoti. Čia dar ne didžiausia mano auka.

Todėl mano rašymo seminaras Klaipėdoje buvo nemokamas. Kai paaiškinau vyrui, kodėl taip darau, jis suprato mane: jeigu taip jauti, vadinasi, taip reikia. Taip, man reikėjo tokios sąlygos, kad nei dėstytoja, nei dalyviai neįneštų į seminarą pinigų klausimo. Po seminaro jie man padovanojo saldainių dėžę ir kuponą knygoms – tai gražu ir simboliška. Tačiau didžiausias mano atlygis buvo galimybė prisiliesti prie kiekvieno iš jų, pabūti su jais labai intymiai, labai giliose vietose, kartais pavojingai arti. Mes keitėmės patirtimi: aš jiems daviau savo literatūrinę patirtį, o jie man – savo gyvenimo patirtį. Jie, suaugę, brandūs žmonės, pasirinko mane savo autoritetu. Jaučiausi kaip tas kinų ar japonų mokytojas, kuris niekada nevaikšto šaukdamas „kam pamokymų?“, bet sėdi sau ramiai lotoso poza ir geria arbatą. Mokinys pats susiranda jį, ateina prašyti pamokymų, o jis trenkia lazda per kuprą – tai pirmoji pamoka. Norėčiau ir toliau būti ta mokytoja, kuri nemoko, o iš kurios patys mokosi. Ir dėl to negaliu imti pinigų iš mokinių. Kaip galima kalbėti apie pinigus, kai dirbame su tokia jautria medžiaga? Cha cha.

Taigi kalbėjimas apie menininko užmokestį gali įgyti keistą posūkį: visgi su intelektinėmis vertybėmis galima ir reikia elgtis kažkaip kitaip, negu su praktinę naudą nešančiu darbu. Meninę vertę dar sunkiau apčiuopti. Internetas, aišku, įneša kažkokių pokyčių, ir ne su visais dar žinome kaip elgtis. Meno etika – kintančios vertybės, sąlygos ir žaidimo taisyklės. Užkalnio alegorijos atveju būtų taip, kad benzino kolonėlės savininkas benzino kompanijai sakytų: „Na, žinot, nepatinka man tas jūsų benzinas. Dega gerai, spalva normali, kvapas kaip kvapas, bet toks jausmas, kad ne mūsų kolonėlei tai, neaktualus šitas benzinas mums šiandien, netinka prie mūsų koncepcijos. Nesupykit, bandau būti objektyvus.“

(Viršuje nuotraukoje: Heather Rose romanas apie Mariną “The Museum of Modern Love“ – rekomenduoju.)

Reklama

Kas trukdo pradėti rašyti?

john drysdale-draugas dramblys

Gavau vienos merginos laišką, kuriame ji klausia, kaip nugalėti baimę rašyti didelės apimties kūrinį. Visuomet labai džiaugiuosi, gavusi panašių klausimų, nes kai kuriuos dalykus jau esu beužmirštanti, jie atrodo buvę taip seniai.

O kaip tik apsisprendžiau rašyti knygą apie kūrybiškąjį rašymą, apie patį kūrybiškumą ir būtent kalbėti darbo pradžios tema. Kaip ruoštis rašymui? Ką verta žinoti? Ką skaityti? Kaip nugalėti tuščio lapo baimę? Kaip nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis? Kitaip tariant, kai žinai, jauti, kad nori rašyti, tačiau nežinai, nuo ko pradėti – ką daryti tuomet?

Žemiau įdėjau savo atsakymą tai merginai. Jos klausimus turbūt nuspėsite iš mano atsakymų. Bet štai kas dar: labai prašau jūsų, Grafomanijos skaitytojai ir būsimi ar esami rašytojai, parašyti man, kas jums baisiausia rašyme, kas trukdo pradėti, ko jūs labiausiai bijote?

Į kokius klausimus norėtumėte rasti atsakymus mano knygoje apie rašymą? Kurią Grafomanijoje paliestą temą norėtumėt rasti išrutuliotą? Rašykite po šiuo straipsniu komentaruose arba tiesiai į mano pašto dėžutę (adresas tinklaraščio dešinėje pusėje, virš paveiksliuko). Savo klausimais ir minčių pasidalinimu labai padėsite!

* * *

O štai mano laiškas (šiek tiek taisytas), kurį pavadinau Dramblys“:

Baimių, manau, visada yra ir bus. Atrodo, kad jau nugalėjai vieną didelę baimę, o tada šnai! ir sutinki dar didesnę…

Tave, kaip suprantu, šiuo metu kamuoja romano pirmojo puslapio baimė. Ar mane ji kamavo, kai sėdau rašyti pirmojo romano? Lyg ir ne. Labiau kamavo tinginystė, kurią kasryt reikėdavo nugalėti valios pastangomis. Beje, tas romanas taip ir liko nebaigtas (visgi tikiuosi sugrįžti prie jo kada nors). Parašiau iki maždaug pusės ir palikau, nebegalėjau prisiversti rašyti toliau. Dabar manau, kad tuomet pernelyg sukritikavau save, patingėjau rašyti iki galo tai, kas tarsi neturi jokios vertės, ėmiausi darbų, kurie anuomet labiau vežė (rašiau noveles).

Paskui perskaičiau daugiau apie romano rašymą ir patikėjau tuo, kad verta pabandyti prieš rašant pirmąjį eskizą susidaryti planą. Bet antrąjį romaną rašiau ir vėl be plano, klaidžiojau. Pasitikėjau Hemingway’aus patarimu, kad reikia iškakoti bet ką, kas tik išeina, o paskui bus matyt. Ir visai nieko, buvo įdomu laukti, kur nuves siužetas, kas ateis į galvą po mėnesio – tą ir užrašysiu… Trečiąjį romano eskizą rašiau jau daug ką suplanavusi. (Čia tas romanas, kuris greit bus publikuotas, Katė, kurios reikėjo“.)

O trečiąjį romaną, kurio pirmąjį eskizą parašiau per dvylika dienų, jau rašiau pagal dvylikos dienų planelį. Sakoma, jeigu gali surašyti planą, tai jau tikrai galvoje turi romaną. Tiesa, po savaitės vėlesnės plano dalys ėmė keistis, ir ne viskas, ką norėjau papasakoti, pasirodė verta dėmesio. Beje, tas pirmasis eskizas neturi jokios meninės vertės! Ir man tai visai nesvarbu. Svarbu, kad paskutinis eskizas turėtų meninę vertę, argi ne?

Kiti klausimai: kaip atsirinkti svarbius epizodus? Tai nesvarbu pirmajame eskize. Rekomenduočiau rašyti nuo bet kurio epizodo, surašyti visus galvoje iškylančius vaizdinius ir scenas. Atsirinksi vėliau, kai pradėsi dirbti su medžiaga. Pirmasis eskizas yra gyva medžiaga ateities romanui. Tai tik toks išsireiškimas, kad rašau romaną“. Iš tiesų rašau eskizus. Galiausiai iš kelerių metų darbo gimsta romanas.

Kaip išvengti daugiažodžiavimo? Pirmajame eskize jo visai nereikia vengti. Man patinka klaidžioti, vis bandyti pasakyti kokią nors mintį, nes iš to gali tikrai gimti koks nors netikėtas sakinys, palyginimas. Kai nestabdai savęs ir nekritikuoji, tai ir jautiesi laisvas. Laisvė nusišnekėjimui! Pasitikėk savo nesąmonėm. Pirmojo eskizo gi niekas neskaitys, tik tu (rimtas patarimas – pasižadėk, kad niekam nerodysi pirmojo eskizo! privalai pasitikėti sau duotuoju pažadu, antraip baimė klysti neapleis!).

Kas lemia, kad kūrinys nėra vien tik siužetas ar papasakota istorija? Tavo tiesa lemia. Tavo tiesa, kurią tu nori papasakoti kitam žmogui. Ar žinai, ką nori pasakyti? Tiksliau, ar jauti, kad nori kažką pasakyti, tik dar nežinai žodžių? Galų gale romanas ir tėra gerai papasakota istorija.

Laimei, pirmajame eskize net apie tai nereikia galvoti! Tereikia tik parašyti tam, kad vėliau galėtum pamatyti, ką parašei. Perskaičiusi galbūt daugiau suprasi apie save. Pavyzdžiui aš, skaitydama tai, ką parašydavau prieš dešimt ar dvidešimt metų, suprasdavau, kad nežinau ką pasakyti, kad tiesiog nesuvokiu, kas darosi aplink mane, o ir manyje. Rašiau dienoraščius ir jie atrodė tikriausi, nes juose buvo tikras veiksmas: bandymas susipažinti su savimi ir pasauliu, bandymas suprasti ir pažinti žmones. Praėjo daug metų, kol man ėmė aiškėti, apie ką čia viskas. Man rašymas yra pokalbis su pasauliu, su kitu žmogumi. Kai kalbu, aš žinau – ar bent jaučiu – ką noriu pasakyti. Jei tavo intuicija sako, kad dar nežinai, tai ir puiku – pasitikėk savo intuicija, ji yra labai svarbi.

Net jei ir nežinai, apie ką nori kalbėti, apie ką galėtum kalbėti, jei net nežinai, ką pati žinai, verta tiesiog sėsti ir po truputį rašyti, nesukant galvos dėl meninės vertės. Vertės nustatymas – tai daug vėlesnis etapas, o ir galutinai vertę tarsi nustato nematoma kritikų komisija. Ar tai tikrai svarbu? Rašant – ne. Skaitytojams – gal. Betgi žinome, kad kai kurie kūriniai nebuvo skaitomi tuo metu, kai autorius buvo gyvas, o po šimtmečio staiga tapo“ šedevrais… Nepsimoka spėlioti apie tai, kas su mūsų kūriniais įvyks po išleidimo ar po mūsų mirties. Jei dabar reikia rašymo, tai ir rašykim… Bent jau aš taip manau.

Taip, romano rašymo iššūkis gali labai padėti. Galima kad ir trisdešimt dienų pasirinkti (amerikiečiai turi tokį NaNoWriMo – lapkritį gali rašyti romaną ir dėti tekstus online, o laimi visi, kas spėja parašyti 200 psl. tekstą). Galima užsibrėžti parašyti tik šimto ar vos šešiasdešimties puslapių tekstą (vėliau tikrai galėsi papildyti). Aš rašydama nusistatau, kiek žodžių turiu parašyti per dieną, toks susiplanavimas irgi labai padeda, nes supranti, kad kiekvienai dienai reikia ne tiek ir daug teksto (pvz. kasdien dvi valandos, po tris puslapius, trisdešimt dienų — jau devyniasdešimt puslapių).

Viskas ne taip baisu, kai žinai, kad taip, dramblį reikia pakelti*, tačiau nebūtina iškart visą. Pradėti galima nuo straublio galiuko ;)

~ Sandra
______________________________
*Laiške vietoj šito buvo žodis suvalgyti“, bet rinkdama dramblio nuotrauką supratau, kaip tai skamba siaubingai! Kam valgyti dramblį? Kam toks smurtas? Reikia su juo draugauti. Visgi gyvai kalbėdama, pastebėjau, kartoju nebandyk suvalgyt viso dramblio iškart“. Čia panašu į gimdė musę, o pagimdė dramblį“… Irgi nesąmonė, bet aišku, ką norima pasakyti.

Knygos apie rašymą 3

Taip taip, aš vis dar skaitau knygas apie rašymą. Vis susimąstydama, ką man tai duoda, kodėl skaitau. Ar tikiu viskuo, kas jose parašyta? Ne. Ar darau rekomenduojamus pratimus? Retai. Ar galėčiau apie save pasakyti taip, kaip vienas komentuotojas Amazon.com: jaučiu priklausomybę, skaitau visas iš eilės? Ne. Bet mane jų skaitymas, o kai kada vien faktas, kad jos egzistuoja, savotiškai ramina. Be to, jau ir pati mintyse vartalioju idėją parašyti knygą apie rašymą. Norisi pasidalinti tąja ramybe.

Grafomanijoje jau yra du įrašai apie mano skaitytas knygas. Knygos apie rašymą 1. Knygos apie rašymą 2. Šit dar vienas septynetukas:

  • WRITE.

Labai tiktų dovanai žmogui, kuris abejoja, rašyti ar nerašyti. Rašyk. (Tai, beje, mano mėgstamiausia draugiško laiško pabaiga.) Ši knyga yra straipsnių rinkinys (surinkta iš to, kas buvo rašyta Guardian Review). Kai kurie pasisakymai yra lakoniški (ir kartais ironiški) sąrašai, kai kurie – ilgesni ir išsamesni atsivėrimai. Kai kurie garbūs autoriai savo patarimais prieštarauja vienas kitam, ir nuo to knyga tik gerėja. Rašo Margaret Atwood, Joyce Carol Oates, Irwin Welsh, Neil Gaiman, Annie Proulx, Colm Toibin, Iain Banks, Hanif Kureishi ir kt. (kur galima pirkti)

  • Letters to a Young Novelist. Mario Vargas Llosa

Llosa – ne šiaip koks rašymo kursų specialistas. Tai intelektualas, kritikas, literatūros mokslo atstovas. Ir jo laiškų forma parašyta knyga apie rašymą – nepaprasta. Mane sužavėjo autoriaus balso tonas, nevyniojimas į vatą, nuorodos į kitų rašytojų kūrybą. Skaitant jauti, kad tai nepaprastos erudicijos, savito požiūrio autorius. Drauge jis yra paprastas žmogus, savo amato meistras. Būtų naudinga, jeigu šią knygą kas nors išverstų į lietuvių (iš originalo kalbos – ispanų). Ji ir moko, ir drauge nieko nemoko, tik nurodo kelią. (kur galima pirkti)

  • The Paris Review (interviews, vol. III)

Pastaruoju metu kai kuriuos senus interviu iš šio leidinio („The Paris Review“ yra literatūrinis žurnalas, leidžiamas Amerikoje nuo 1953 metų) verčia į lietuvių ir skelbia almanachas „Metai“, tačiau visai nebrangiai galima įsigyti naujesnių interviu rinkinius (viso jų išleista jau keturi tomai). Skaitinėju ne iš eilės ir dar ne visą perskaičiau. Tai interviu su autoriais (prozininkais, poetais, dramaturgais), ypatingą dėmesį kreipiant į amato paslaptis. Skaitai ir jautiesi sėdintis tame pačiame kambaryje, kur vyksta interviu su meistru… (kur galima pirkti)

  • Dear Writer. Carmel Bird

Esu skaičiusi šios australietės knygą apie memuarus „Writing the Story of Your Life“ (nuoroda), „Not Now Jack – I’m Writing a Novel“ (nuoroda), o dabar iš bibliotekos pagriebiau vieną atstovę: „Dear Writer“. Bet kuri jos knyga yra lengvai ir suprantamai parašyta. Labai rekomenduoju pradedantiesiems ir tiems, kurie turi polinkį į autobiografinių esė rašymą. (nuoroda į jos puslapį Amazon)

  • Negotiating With the Dead. Margaret Atwood

Žinoma rašytoja intelektualė rašo apie rašymą per asmeninės patirties prizmę, bet taipogi ir bando sudėlioti rašytojo profesijos istoriją, svarsto, kokia yra rašymo prasmė. „To go to the land of dead, to bring back to the land of the living someone who has gone there – it’s a very deep human desire, and thought also to be very deeply forbidden. But life of a sort can be bestowed by writing. (…) A book is another country. You enter it, but then you must leave: like the Underworld, you can’t live there.“ (p. 172-173) (kur galima pirkti)

  • The Curtain. Milan Kundera

Tai septynių dalių esė, kaip rašoma ant viršelio. Iki šiol Kunderos esė man daug įdomesni už jo romanus, o “The Curtain“ jau kokį penktą kartą pasiskolinu iš bibliotekos, tai gal jau reiktų ir savo kopiją įsigyti. Šioje knygoje autobiografijos tik pėdsakai. Buvusi (provincija, Praha) ir esama (centras, Paryžius) aplinka. Bandymas užčiuopti Vakarų literatūros vystymosi pradžią, istoriją. Kai kurie pasakojimai tokie pamokantys, kad įstigo turbūt visam gyvenimui. Pavyzdžiui: „Reading is long, life is short“. Tai pavadinimas, po kuriuo anekdotinė istorija apie tai, kaip pasiūlius vienam prancūzui paskaityti Gombrowicziaus kūrybos, šis išsirinko bene pačią prasčiausią autoriaus knygą ir nusivylė, o kitų skaityti nesiims – per trumpas gyvenimas tokiems rizikingiems bandymams! (kur galima pirkti)

  • Holly Listle’s Create A Plot Clinic. Holly Lisle

Šią knygą įsigijau Kindle, todėl į bendrą fotografiją (žr. įrašo viršuje) vietoj jos pateko Dubravkos Ugresic knyga „Thank You for not Reading“, kurios nusprendžiau šįkart neaprašyti (ją jau reklamavau Grafomanijoje čia). Lisle šiaip jau yra antipodas visiems intelektualams autoriams. Ji rašo ne Literatūrą, o Žanrą. Ir dalinasi ne savo autobiografija bei apsiskaitymu, o žiniomis apie tai, kaip gerai sukalti siužetą. Visgi man atrodo naudinga susipažinti su jos technika ir pažaisti (pvz. siužetą surašyti kortelėse), kad neįsitemptum ir per skaudžiai nepakiltų antakiai. (pirkti)

Dabar pastebėjau, kad visų šių knygų kainos labai padorios, t.y. neviršyja 20$, o kai kurios netgi nepadoriai pigios, apie 5$. Tikiuosi, rasite tarp jų ką nors, kas yra verta šiais metais pasidovanoti… O ant mano stalo dar guli keletas neperskaitytų knygų apie rašymą. Skubėti nematau prasmės, net jeigu skaitymas ilgas, o gyvenimas trumpas.