Menininkas, Palėpė ir Turgus

amanda-palmer-art

Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

* * *

Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

Iš esmės tai yra minios investavimas.

Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

(Vertė Sandra Bernotaitė)

amandapalmer.net

Reklama

Užmetus akį mugėn

knygu-muge-2016

Kaip jau minėjau, neatvyksiu į šiemetinę knygų mugę. Bet esu iš tų autorių, kurie mėgsta skaitytojų šurmulį aplink save, su malonumu dalina autografus, šnekučiuojasi, mojuoja pažįstamiems ir nepažįstamiems. Kai buvau jaunesnė, šokdavau naktiniuose klubuose. Knygų mugė – naktinis klubas kitaip. Ir abiem atvejais nevartoju narkotikų, o apsvaigstu kapitaliai.

Ką pirkčiau šių metų mugėje? Prie kurių stendų stovėčiau ilgiau? Kokios naujienos man kristų į akį? Kad nesakytumėte, jog Lietuvoje knygų per daug ir neįmanoma atsirinkti, duosiu savo rekomendacijas, o jūs jau žinosite, ką su jomis daryti.

ferrante

Visų pirma – Elena Ferrante, pirmoji Neapolio keturtomio dalis „Nuostabioji draugė“ (vertė Ieva Mažeikaitė, išleido Alma littera). Nors jau perskaičiau daug Ferrantes knygų (angliškai), vis tiek stočiau į eilę ir nupirkčiau egzempliorių kuriai nors savo draugei ar draugui. Dar nesutikau žmogaus, kuris ant šito skaitinio nepakibtų ilgam.

 

 

 

 

 

neatplestas-laiskasTada – knyga, kurią paprašiau draugės nupirkti: Jean-Claude Mourlevat ir Anne-Laure Bondoux „Neatplėštas laiškas“. Vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Alma littera. Anotacijoje rašo: „Ši knyga – švelnus humoro ir jaudulio derinys, kuris pažadins jums norą dainuoti, rašyti elektroninius laiškus draugams, gerti žolelių arbatą, padaryti tvarką savo gyvenime, verkti, juoktis, tikėti ir šokti.“ Skaičiau tik pradžią (galima rasti čia), bet jau iškart matau, kad tai – elegantiška knyga rašytojams.

 

 

 

 

cicenaiteNa, ir kad jau esu prie Alma littera stendo, pasidomėčiau lietuviška šios leidyklos naujiena. Ne tik pasidomėčiau, bet ir pirkčiau, nes pažįstu autorę – ji gyvena Sidnėjuje. Akvilina Cicėnaitė. Nors ir kitas jos knygas skaito suaugusieji (ypač „Niujorko respubliką“), šiais metais – jos debiutas ne jaunų suaugusiųjų kategorijoje. Su „Tylos istorija“ galite susipažinti čia.

 

(Ilgiau prie šio leidybos giganto nestovėsiu, mane domina maži ir specifiniai leidėjai. Daug nesižvalgydama, einu tiesiai prie trijų, kuriuos įsiminiau iš praeitų metų mugės.)

 

 

 

rein-raudLeidykla Apostrofa.

Tai leidykla, turinti žmogišką veidą: Giedrę Kadžiulytę. Ji leidžia knygas tų autorių, kuriais tiki. Šios leidyklos autorių kūrybinį kelią seka specifinė auditorija, jų kūriniai tampa reiškiniais, juos mato ir įvertina literatūros ekspertai. Šiais metais Apostrofa išleido trečiąją išverstą estų rašytojo Reino Raudo knygą „Rekonstrukcija“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), bet, jei nesate skaitę Raudo, pradėkite nuo jo romano „Hektoras ir Bernardas“ – jį bruku visiems pažįstamiems, kuriems gali patikti idėjų romanas. Na, o jei ilgėliau pastoviniuosime prie Apostrofos stendo, gal ir dar kas širdin sušnibždės: imk mane. Sunku būtų atsispirti – juk knygos tikrai kokybiškos.

 

 

bataille-akisLeidykla Charibdė.

Šita leidykla man tokia tyli, keista, bet įdomi. Jų knygos atpažįstamos iš viršelių, o daugelio turinys – intelektualus. Pernai maloniai šnektelėjau su leidyklos… direktore turbūt. Nusipirkau kelias puikias verstines knygutes iš mažų knygučių serijos (norėjosi griebti visų po vieną) ir atradau lietuvių autorę, kuri rašo popsą: Moniką Budinaitę („Knyga ištrintu skyriumi“ ir „Kanifolijos dulkėse“). Perskaičiau. Galiu pagirti – ir leidyklą, ir autorę – už tikėjimą, galbūt ir pažadą, kad bus geriau (mums reikia kokybiško popso!). Charibdės stende reikia čiupti knygas – ypač jei su nuolaida – tokių autorių, kaip Margueritte Duras, Anais Nin, Simone de Beauvoir, Thomas Hardy, Julia Kristeva. Čia net skandalingoji Georgeso Bataille’o „Akies istorija“!

 

laikas-is-antru-ranku-gyvenimas-ant-socializmo-griuvesiu_mediumLeidykla Kitos knygos.

Prie šito stendo nesinori stovėti iš lauko pusės, nes viduje, bent jau pernai, buvo furšetas ir linksma kompanija. Net jeigu pamotų prisijungti prie stalo koks žavus pagyvenęs poetas, prieš tai lengvai nusiaubčiau jų stendą. Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“. Michelio Houellebecqo „Kovos lauko išplėtimas“ („Pasidavimą“ perskaičiau pernai). Giulia Enders „Žarnyno žavumynai“ (skaičiau angliškai – nupirkčiau kam nors dovanų). Naomi Klein. Judith Butler. Aušra Kaziliūnaitė. Tai čia vien naujienos, o kas seniau išleista… Kita vertus, Kitos knygos ėmė leisti ir tokius dalykus, kurie verčia gūžčioti pečiais arba apsimesti, kad jų nematai.

 

barnesVos nepasimiršo puiki knyga! Siūlau pasidomėti vertimu, jei neskaitote angliškai – naujausias Juliano Barneso romanas apie Šostakovičių „Laiko triukšmas“. Vertė Regina Chijenienė, išleido Baltos lankos (ištrauką skaitykite čia). Dar ši leidykla išleido ir Milano Kunderos naujausią (galbūt paskutinį) romaną „Nereikšmingumo šventė“, bet rekomenduočiau jį tik aistringiems Kunderos mylėtojams: sentimentali vertė.

 

 

 

 

Va, mane jau apėmė mugės karštinė! Jau ir to norisi, ir ano reikia nepamiršti…

Selektyvusis matymas, broliai ir seserys knygose, šioje mugėje labai praverčia. Nes visų knygų nenusipirksi ir juolab neperskaitysi. Gal todėl verta daryti pertraukas ir nulįsti į muzikos salę, kad ten garsai išplautų smegenis, trenktų per veidą, pažadintų iš isterijos. O ten jau netoli ir bukinistų salė: senos geros knygos už kainą, artimesnę tiems laikams, kai buvo litas. Ten gali pasijausti geresniu žmogumi, nes knygai, kaip kokiam katinui, suteiki dar vieną šansą, dar vieną gyvenimą.

Autoriams ir skaitytojams linkiu pasilinksminti, o blogeriams primenu, kad mano knygas galite atsiimti prie „Minties“ platintojų (ne leidyklos!) stendo. Apie akciją rašiau čia.

 

 

Niekada man (knygų) nebus per daug

readings-knygos

Kartais iš lietuvių vis išgirstu keistą nusistebėjimą: kiek daug knygynuose knygų! Šitiek daug, sunku išsirinkti, dabar visi rašo! Ypač padaugėjo tų knygų šiais laikais, nes seniau tai… O kas buvo seniau? Kai kas nuklysta į nostalgiškus prisiminimus apie eiles prie deficitinių leidinių. Na, aš irgi esu dėkinga savo mamai už tai, kad, pamačiusi eilę prie knygyno, ji stodavo, laukdavo ir nusipirkdavo tai, ką duodą, ką „išmetė“ – gal tėvas skaitys, gal Sandra. Tarp tų knygų buvo visai gerų. Buvo iš šlamšto. Ar tikrai visi perskaitydavo tai, ką nusipirkdavo? Nebūtinai. Bet tų laikų ir to knygų bado nesiilgiu. Nes tai buvo nepriteklius visomis prasmėmis – kultūrine prasme taip pat. Tik tie, kas gimė kalėjime, nežinojo, ko jiems trūko.

Vienas žmogus, neseniai atvykęs į Australiją iš Lietuvos, man net bandė sakyti, kad Australijos knygynuose knygų mažai, ilgisi lietuviškų knygynų, kur įėjęs gali pavartyti, paskaitinėti, išgerti kavos… Čia jau aš visai sutrikau. Bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tas žmogus dar neskaito angliškai, todėl įėjus į australišką knygyną, savaime aišku, skaitinių suprantama kalba rasti nepavyksta. Bet išgerti kavos kai kur galima. Tik dar nesu mačiusi, kad kavinės būtų visai toje pačioje knygų salėje įsikūrusios. Bet kavinės netrukdo, o padeda, jeigu jos yra greta, jeigu galima iš knygyno salės įeiti į kavinės salę.

Melburne to paties tinklo (pavyzdžiui, Readings) knygynai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito savo meniu. Pavyzdžiui, aš gyvenu rajone, kur yra mažiau menininkų, daugiau turtingų žmonių, zuja daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Dominančių specifinių knygų pavartyti važiuoju į kitus rajonus, kur kita publika. Lygon gatvės Readings yra didesnės poezijos, filosofijos, žurnalų lentynos. St Kildos Readings visada rasi The New York Books Review išleidžiamą knygų seriją.

Beje, pačiuose knygynuose vyksta susitikimai su autoriais, autografų dalijimas. Readings kas ketvirtį leidžia savo nemokamą laikraštuką, kuriame vien knygų apžvalgos, skaitytojų ir knygynų darbuotojų atsiliepimai apie knygų naujienas, interviu su rašytojais. Man labai patinka knygynų darbuotojų įsitraukimas: lentynos apkabinėtos kortelėmis su jų asmeniškais atsiliepimais apie perskaitytas knygas. (Panašiai čia reklamuojamas vynas alkoholio parduotuvėse: kai kurios vyno ir knygų savybės sutampa!)

Jauti, kad patekai į vietą, kur dirba mylintys literatūrą žmonės. Dažnai patys pardavėjai atrodo ne tik kaip pasišventę skaitytojai, bet taip, tarsi ir patys būtų rašytojai. Nežinau, kodėl taip manau, kas išduoda rašytoją. Keisti akiniai? Keistas uždarumas, drovumas, meilus knygos paglostymas, akių žybtelėjimas, kai paduoda pirkėjui knygą? Jeigu paklausi kurio nors pardavėjo apie ieškomą pavadinimą, tave ne tik nuves prie reikiamos lentynos, bet ir pasidalins savo jausmais: „O, šitą ką tik skaičiau, labai puiki, bet dabar nerandu… A, mūsų sistemoje rodo, kad turėjome devynias, bet jau visas išpirko. Nes ta knyga pateko į Stella apdovanojimų sąrašą. Galiu pasakyti, kuriame mūsų tinklo knygyne dar yra…“ Žodžiu, galima maloniai šnektelti, jeigu juntiesi vienišas.

Nors daugumą knygų užsisakinėju internete (siunčiuosi iš Anglijos), bet visgi pastoviai užsuku į knygynus ir perku iš jų. Nes noriu, kad jie neišnyktų. Nuolat tikrinu jų išpardavimo stalelius, ten kartais randu gerų knygų. Neseniai nusipirkau puikią muzikantės Amandos Palmer knygą „The Art of Asking“ ir tik namie pastebėjau lipduką: su autorės autografu!

Kai kurie knygynai yra nepriklausomi – tie labiausiai išnykimo pavojuje, nes neketina prastūminėti „gerai perkamas“ knygas, negali sau leisti išparduoti „prastai perkamas“. Ten tikrai nežiūri į knygą kaip į dešrą. Ten dirba nuostabūs knygų manjakai.

Susipažinau su dviem žmonėmis, kurie turėjo tokį nepriklausomą knygyną kelias dešimtis metų, bet dabar jau užsidarė, prarado. Tokie maži knygynai ne tik parduoda rinktines knygas, reklamuoja autorius, kuriuos myli ir kuriais tiki, tokie knygynai tampa traukos centru ir augina specifinę skaitytojų auditoriją. (Būtent „specifinės auditorijos“ reikia ir mano knygoms, todėl labai rūpinuosi jų egzistavimu.) Tokiuose knygynuose gimsta pažintys, besitęsiančios visą gyvenimą. Pažintys tarp knygų ir pardavėjų, tarp pardavėjų ir pirkėjų, tarp autorių ir skaitytojų, gal net tarp autorių ir autorių. Neretai tokių knygynų darbuotojai patys rašo ir publikuoja nepriklausomose leidyklose. Bet apie tai – kitą kartą.

Stovėjau tarp Lygon gatvės Readings lentynų anądien, glostinėjau žvilgsniu (ir kartais ranka) koketiškai atkištas knygų nugarėles ir galvojau: ne, dar negaliu išvažiuoti iš šitos šalies. Čia tokie puikūs knygynai! Lietuvoje tokių, deja, labai maža. Tiesą sakant, būtent tokio, kuriame dabar stoviu, tikrai nėra. Čia toks platus pasirinkimas. Net pačiame didžiausiame Vilniaus knygyne – kur ten, netgi Litexpo knygų mugėje! – pasaulinių ir net vietinių naujienų mažai, senesnių leidimų nerasi, nes leidyklos publikuoja, džiaugiasi išpardavusios, ieško kitų „perkamiausių prekių“…

Pusė septynių vakaro, šis knygynas pilnas žmonių, jaunų, pagyvenusių, meniškų, nemeniškų… Vidurvasaris, bet knygynas dirba nuo devynių iki devynių ir bus toks pilnas iki pat darbo dienos pabaigos. Baisiai smagu matyti, kas darosi per kalėdinę karštinę ar prieš Tėvo, Motinos dienos šventes, kai žmonės ieško dovanų. Žinau vieną didelę australų šeimą, kurioje sutarta dovanoti vieni kitiems knygas – paskui visi apsikeičia ir perskaito vieni kitų dovanas.

Žinoma, galėčiau dabar sėdėti prie kompo ir klaidžioti po virtualias knygų lentynas, apžiūrinėti sąrašus. Bet tai nėra tas pats, kas stovėti tarp tikrų lentynų, prie tikrų knygų. Kol kas nepavyko rasti internetiniuose sąrašuose to, ko neieškojau. Mane žavi tai, kad niekada nežinau, ką atrasiu lentynoje, prie ko prisiliesiu, ką atsivertusi perskaitysiu ir užsikabinsiu. Šitas knygas sudėjo į vieną kolekciją ne algoritmas, o dešimtys gyvų žmonių, aistringų skaitytojų – matydama jų pasirinkimus, jaučiuosi bendraujanti su jais. Tikiu, jie tikrai nepasakytų, kad knygų yra per daug.

O dar yra knygų komisai, bet apie juos – irgi kitą kartą.