Niekada man (knygų) nebus per daug

readings-knygos

Kartais iš lietuvių vis išgirstu keistą nusistebėjimą: kiek daug knygynuose knygų! Šitiek daug, sunku išsirinkti, dabar visi rašo! Ypač padaugėjo tų knygų šiais laikais, nes seniau tai… O kas buvo seniau? Kai kas nuklysta į nostalgiškus prisiminimus apie eiles prie deficitinių leidinių. Na, aš irgi esu dėkinga savo mamai už tai, kad, pamačiusi eilę prie knygyno, ji stodavo, laukdavo ir nusipirkdavo tai, ką duodą, ką „išmetė“ – gal tėvas skaitys, gal Sandra. Tarp tų knygų buvo visai gerų. Buvo iš šlamšto. Ar tikrai visi perskaitydavo tai, ką nusipirkdavo? Nebūtinai. Bet tų laikų ir to knygų bado nesiilgiu. Nes tai buvo nepriteklius visomis prasmėmis – kultūrine prasme taip pat. Tik tie, kas gimė kalėjime, nežinojo, ko jiems trūko.

Vienas žmogus, neseniai atvykęs į Australiją iš Lietuvos, man net bandė sakyti, kad Australijos knygynuose knygų mažai, ilgisi lietuviškų knygynų, kur įėjęs gali pavartyti, paskaitinėti, išgerti kavos… Čia jau aš visai sutrikau. Bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tas žmogus dar neskaito angliškai, todėl įėjus į australišką knygyną, savaime aišku, skaitinių suprantama kalba rasti nepavyksta. Bet išgerti kavos kai kur galima. Tik dar nesu mačiusi, kad kavinės būtų visai toje pačioje knygų salėje įsikūrusios. Bet kavinės netrukdo, o padeda, jeigu jos yra greta, jeigu galima iš knygyno salės įeiti į kavinės salę.

Melburne to paties tinklo (pavyzdžiui, Readings) knygynai šiek tiek skiriasi vienas nuo kito savo meniu. Pavyzdžiui, aš gyvenu rajone, kur yra mažiau menininkų, daugiau turtingų žmonių, zuja daug mokyklinio ir universitetinio amžiaus jaunimo. Dominančių specifinių knygų pavartyti važiuoju į kitus rajonus, kur kita publika. Lygon gatvės Readings yra didesnės poezijos, filosofijos, žurnalų lentynos. St Kildos Readings visada rasi The New York Books Review išleidžiamą knygų seriją.

Beje, pačiuose knygynuose vyksta susitikimai su autoriais, autografų dalijimas. Readings kas ketvirtį leidžia savo nemokamą laikraštuką, kuriame vien knygų apžvalgos, skaitytojų ir knygynų darbuotojų atsiliepimai apie knygų naujienas, interviu su rašytojais. Man labai patinka knygynų darbuotojų įsitraukimas: lentynos apkabinėtos kortelėmis su jų asmeniškais atsiliepimais apie perskaitytas knygas. (Panašiai čia reklamuojamas vynas alkoholio parduotuvėse: kai kurios vyno ir knygų savybės sutampa!)

Jauti, kad patekai į vietą, kur dirba mylintys literatūrą žmonės. Dažnai patys pardavėjai atrodo ne tik kaip pasišventę skaitytojai, bet taip, tarsi ir patys būtų rašytojai. Nežinau, kodėl taip manau, kas išduoda rašytoją. Keisti akiniai? Keistas uždarumas, drovumas, meilus knygos paglostymas, akių žybtelėjimas, kai paduoda pirkėjui knygą? Jeigu paklausi kurio nors pardavėjo apie ieškomą pavadinimą, tave ne tik nuves prie reikiamos lentynos, bet ir pasidalins savo jausmais: „O, šitą ką tik skaičiau, labai puiki, bet dabar nerandu… A, mūsų sistemoje rodo, kad turėjome devynias, bet jau visas išpirko. Nes ta knyga pateko į Stella apdovanojimų sąrašą. Galiu pasakyti, kuriame mūsų tinklo knygyne dar yra…“ Žodžiu, galima maloniai šnektelti, jeigu juntiesi vienišas.

Nors daugumą knygų užsisakinėju internete (siunčiuosi iš Anglijos), bet visgi pastoviai užsuku į knygynus ir perku iš jų. Nes noriu, kad jie neišnyktų. Nuolat tikrinu jų išpardavimo stalelius, ten kartais randu gerų knygų. Neseniai nusipirkau puikią muzikantės Amandos Palmer knygą „The Art of Asking“ ir tik namie pastebėjau lipduką: su autorės autografu!

Kai kurie knygynai yra nepriklausomi – tie labiausiai išnykimo pavojuje, nes neketina prastūminėti „gerai perkamas“ knygas, negali sau leisti išparduoti „prastai perkamas“. Ten tikrai nežiūri į knygą kaip į dešrą. Ten dirba nuostabūs knygų manjakai.

Susipažinau su dviem žmonėmis, kurie turėjo tokį nepriklausomą knygyną kelias dešimtis metų, bet dabar jau užsidarė, prarado. Tokie maži knygynai ne tik parduoda rinktines knygas, reklamuoja autorius, kuriuos myli ir kuriais tiki, tokie knygynai tampa traukos centru ir augina specifinę skaitytojų auditoriją. (Būtent „specifinės auditorijos“ reikia ir mano knygoms, todėl labai rūpinuosi jų egzistavimu.) Tokiuose knygynuose gimsta pažintys, besitęsiančios visą gyvenimą. Pažintys tarp knygų ir pardavėjų, tarp pardavėjų ir pirkėjų, tarp autorių ir skaitytojų, gal net tarp autorių ir autorių. Neretai tokių knygynų darbuotojai patys rašo ir publikuoja nepriklausomose leidyklose. Bet apie tai – kitą kartą.

Stovėjau tarp Lygon gatvės Readings lentynų anądien, glostinėjau žvilgsniu (ir kartais ranka) koketiškai atkištas knygų nugarėles ir galvojau: ne, dar negaliu išvažiuoti iš šitos šalies. Čia tokie puikūs knygynai! Lietuvoje tokių, deja, labai maža. Tiesą sakant, būtent tokio, kuriame dabar stoviu, tikrai nėra. Čia toks platus pasirinkimas. Net pačiame didžiausiame Vilniaus knygyne – kur ten, netgi Litexpo knygų mugėje! – pasaulinių ir net vietinių naujienų mažai, senesnių leidimų nerasi, nes leidyklos publikuoja, džiaugiasi išpardavusios, ieško kitų „perkamiausių prekių“…

Pusė septynių vakaro, šis knygynas pilnas žmonių, jaunų, pagyvenusių, meniškų, nemeniškų… Vidurvasaris, bet knygynas dirba nuo devynių iki devynių ir bus toks pilnas iki pat darbo dienos pabaigos. Baisiai smagu matyti, kas darosi per kalėdinę karštinę ar prieš Tėvo, Motinos dienos šventes, kai žmonės ieško dovanų. Žinau vieną didelę australų šeimą, kurioje sutarta dovanoti vieni kitiems knygas – paskui visi apsikeičia ir perskaito vieni kitų dovanas.

Žinoma, galėčiau dabar sėdėti prie kompo ir klaidžioti po virtualias knygų lentynas, apžiūrinėti sąrašus. Bet tai nėra tas pats, kas stovėti tarp tikrų lentynų, prie tikrų knygų. Kol kas nepavyko rasti internetiniuose sąrašuose to, ko neieškojau. Mane žavi tai, kad niekada nežinau, ką atrasiu lentynoje, prie ko prisiliesiu, ką atsivertusi perskaitysiu ir užsikabinsiu. Šitas knygas sudėjo į vieną kolekciją ne algoritmas, o dešimtys gyvų žmonių, aistringų skaitytojų – matydama jų pasirinkimus, jaučiuosi bendraujanti su jais. Tikiu, jie tikrai nepasakytų, kad knygų yra per daug.

O dar yra knygų komisai, bet apie juos – irgi kitą kartą.

 

Reklama

Alaino de Bottono kultūrinė vaistinė

typewriter-piano

Iš Alain de Botton knygos „The News: A User’s Manual“, Pantheon Books, New York, 2014. (Vertė Sandra Bernotaitė)

Užgriuvo pavasaris, o drauge – vieni iš geriausių šou, pasirodymų, knygų ir renginių. Mūsų kritikai ir žurnalistai teveda jus per tirštą architektūros, literatūros, kino, dailės, šokio, teatro ir džiazo, klasikinės, populiariosios ir country muzikos įvykių sezoną. – Los Angeles Times

1.

Era, kurioje gyvename, neturi lygių kultūrinės prabangos prasme. Žmonija kasmet išleidžia apie 30 tūkst. filmų, 2 mln. knygų ir 100 tūkst. muzikos albumų, o 95 mln. žmonių apsilanko muziejuose ar meno galerijose.

Esant ribotam laikui, nauji informacijos kanalai tiek šioje, tiek ir daugumoje kitų sferų privalo atlikti esminį ir garbingą vaidmenį formuojant mūsų supratimą, į ką turėtume atkreipti dėmesį. Persijoti kūrybiškumo srautą, kad būtume nukreipti pas geriausią nūdienos meną – kultūrinės žiniasklaidos užduotis. Tarpininkauti kuriant laimingą meno ir auditorijos sąjungą – ne ką ne mažiau svarbi kultūrinės žiniasklaidos priedermė.

2.

Žiūrint iš šalies, meno vertintojo ir patarėjo profesija atrodo tiesmukiška, bet, norint atlikti šį darbą ambicingai ir nuosekliai, žiniasklaidai tenka užduoti sau didelį ir, kaip žinia, slidų klausimą: „Kam išties reikalingas menas?“

Šiuolaikiniame pasaulyje beveik vienbalsiai sutariama, kad meno svarba – ypatinga, kone sutampanti su gyvenimo prasme. Šiame išaukštinime slypi spąstai, tarpe kurių – rėmimui skiriami svarūs valstybės ir privačių asmenų fondai, nesuskaičiuojamos aukos meno vardan ir platus menui skiriamas dėmesys tiek viešame, tiek privačiame gyvenime.

Nepaisant tokios pagarbos, esame linkę greičiau besąlygiškai priimti, negu atvirai paaiškinti tokio ypatingo statuso priežastis. Tarytum meno vertė būtų sveiko proto reikalas. Pasiteiravęs, kodėl reikia skaityti knygas, klausytis muzikos ar gėrėtis paveikslais, rizikuoji būti suprastas, kaip nepagarbus arba smulkmeniškai strigęs prie klausimo, į kurį protingi žmonės sau, rodos, jau seniausiai atsakė.

Visgi be gerai išdėstytų argumentų ir dar daugiau – pakankamai aiškiai artikuliuotų argumentų apie meno paskirtį, būtų neįmanoma pristatyti naujausią filmą kaip „must-see“ arba naują knygą kaip „šedevrą“.

3.

Viena galima teorija: menas (šiuo atveju – literatūra, muzika, kinas, teatras ir vizualieji menai) yra gydantysis tarpininkas, kuris veda, drąsina ir guodžia auditoriją, padėdamas žmonėms tapti geresniais.

Meno priemonė padeda mums tvarkytis su daugybe psichologinių silpnybių, kurios be meno būtų sunkiai valdomos: nesugebėjimas suprasti savęs, išmintingai pasijuokti iš savo trūkumų, atjausti kitą ir atleisti, priimti kančios neišvengiamybę neįsijaučiant į aukos vaidmenį, turėti pakankamai vilties, vertinti kasdienybės grožį ir atitinkamai ruoštis mirčiai.

Turint omenyje šias ir dar daug kitų silpnybių, menas turi gydančios galios, nes siūlo mums, pavyzdžiui, poezijos knygą, kurioje išreikštas seniai mums pažįstamas, bet niekad nesuprastas, jausmas; komediją, padedančią mums nusikratyti teisuoliško dirglumo; muzikos albumą – vilties garso takelį; pjesę, kuri siaubą permaino į tragediją; filmą, per meilės vargus išvedantį sveiko proto liniją; arba paveikslą, kviečiantį oriau priimti senėjimą ir ligas.

4.

Tokia atvirai gydomoji meno teorija savo ruožtu nurodo į kultūrinės žiniasklaidos paskirtį: menas turi vesti mūsų vienišas, pasimetusias, išsigandusias ir sugniužusias sielas prie tų kūrinių, kurie turi didžiausią tikimybę padėti išgyventi ir augti.

Kultūros žurnalistas tarsi koks vaistininkas turėtų iš milijono kūrinių išrinkti tuos, kurie potencialiai gali padėti auditorijai įveikti vidinius sunkumus, ir elgtis su meno saugykla taip, tarsi tai būtų gigantiška vaistinė.

Būtų galima po kiekvienos meno kūrinio apžvalgos palikti aiškų nurodymą, panašų į etiketę ant vaistų dėžutės, kuriame būtų pažymėta aptariamojo kūrinio paskirtis – kokia, kokiose aplinkybėse ir kodėl. Apžvalgininkai analizuodami suvoktų, kaip svarbu derinti kūrinius su vidiniais auditorijos išgyvenimais, ir pateiktų savo vertinimus, kaip psichologinius receptus.

Gydomasis požiūris į kultūrinę žiniasklaidą pagausintų atvejus, kai menas sušvelnina asmenines problemas; atvejus, kai perskaitome reikiamą romaną, palengvinantį emocinę traumą; kai pamatome reikiamą paveikslą, sugrąžinantį ramybės pojūtį; reikalingą filmą, išsklaidantį blogą nuotaiką arba nerimtumą – taip sumažėtų vis dar stulbinančiai dažnų atvejų, kai (nepaisant to, jog egzistuoja milijonai kūrinių) vis dėlto nerandame tokio, kuris atlieptų mūsų poreikį skaityti, klausytis ar matyti.

Padedami ambicingesnės kultūrinės žiniasklaidos, galėtume išmokti svarbiais gyvenimo momentais būti ne tokie pikti ir nelaimingi.

5.

Nors atrodo, kad dar niekad neturėjome tokio gero priėjimo prie kultūros, keista ir drauge liūdna, jog rasti reikalingus meno kūrinius yra problematiška. Didžiuojamės technikos išradimais, gaminančiais milijonus knygų, filmų ir atvaizdų, kurie pasiekiami beveik akimirksniu ir dažnai už mažą kainą. Tačiau svaiginančios darbų apimties prieinamumas labai skiriasi nuo žinojimo, kuris iš tų darbų mums tiktų. Iki šiol darėme viską, kad tik menas būtų prieinamas; dar tik brėkšta supratimas, kaip suvesti žmones su tais darbais, kurie, tikėtina, jiems bus reikšmingi.

Dėl to neatitikimo iš dalies kalta kultūrinė žiniasklaida, stovinti kultūros šliuzo viršuje. Kaip ir daugelyje kitų sričių, mus pasiekia klaidinančiai atsitiktinė informacija, nes žurnalistai teikia pirmenybę ne tiems skelbimams, kurie atlieptų kokį nors gerai apgalvotą psichologinį planą, bet nuolankiai vykdo leidyklų, kino teatrų ir muziejų reklaminį kalendorių. Apžvalgų puslapius keičia bestselerių sąrašai arba kino lankomumo skaičiai, tarsi vien pagal populiarumo kriterijų spręstina, ką skaityti ar žiūrėti.

Negana to, nepadeda didelis kultūros žurnalistų pasišventimas pulti tuos meno kūrinius, kurie kritikų buvo nuvertinti kaip nekokybiški. Kad ir kokia tai smagi pramoga publikai, ji turi mažai ką bendro su naudingesne misija: neturinčią laiko ir iškankintą auditoriją bandyti suvesti su išties jai naudingais kūriniais. Sunku pavadinti išmintingu pastangų švaistymą, kai publika supažindinama su kūriniais, apie kurių egzistavimą iki tol neįtarė, vien tam, kad su dideliu entuziazmu būtų pranešta, jog į juos reikia visai nekreipti dėmesio.

Kaip ten bebūtų, susidūrę su techniškai vertu dėmesio kūriniu mums netinkamu metu, galime vis tiek nepajusti rezonanso. Galime skaityti „tobulą“ knygą, žiūrėti filmą ar lankyti akivaizdžiai vertingą parodą, bet vis tiek liksime abejingi, nuobodžiausime ir jausimės kalti, nes kritikai nepakankamai ar netiksliai paaiškino – o geri vaistininkai juk turėtų – kurių simptomų gydymui skirtas šis kūrinys. Keista, tačiau bet kurio kūrinio galima meno vertė labiausiai arba visiškai priklauso nuo auditorijos psichologinių aplinkybių. Tik tais retais atvejais, kai turinys sutampa su vidiniu auditorijos poreikiu, menas gali tapti gyvas – kultūrinė žiniasklaida turėtų treniruotis atpažinti tokius atvejus ir pranešti apie juos, apsiimdama būti vaistininke, išduodančia žmonijai stipriausią gydomają priemonę.

Publikuota: Jovarai 2016 #6 (pavasaris).

Atgaiva akims: knygų nereklama

atgaiva-akims

Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

(Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)