Būti su savimi (buto šokis)

 

Ką dar veikiu, kai nerašau ir neskaitau? Šoku. Viena, bet ne vien sau, ir žmonėms. Nes vienas mokytojas teisingai pasakė: reikia dalintis šokiu. O dar pridūrė: solo šokis sustiprina dvasiškai.

Pati žinau: tai, ko labiausiai bijai, nustuminėji, greičiausiai tau yra labai reikalinga. Nerk. Šauk. Kad ir pro šalį. (Niekada nebūna pro šalį, jeigu žinai kryptį.) Bent žinosi, kad pabandei. Iš visų jėgų.

Jau šį šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje (Kęstučio g. 74A) vyks renginys JAPONIŠKAS SODAS. Dalyvauja AUROS festivalio garbės svečias Ito Takashi („Session House“, Tokijas, Japonija), Aurelijus Zykas (Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas). O prieš diskusiją Sandra Bernotaitė (šokanti rašytoja arba rašanti šokėja) pasidalins buto šokio improvizacija „Raibulių akmuo“ (15 min.). Renginys nemokamas. Vietų nedaug. Ateisite — tilpsite.

Viena moteris vakar man pasiskundė, kad dažniausiai nesupranta šokio spektaklių. Nustebau: o kam juos suprasti? Ak, taip, programėlėse prirašyta protingų dalykų, filosofinių svaičiojimų, intelektualių pagrindimų. Man jų nereikia. Net nebandau suprasti šokio. Šokį noriu pajusti. Ir visai gerai, jeigu stebėdama tai, kas vyksta scenoje, pajuntu krustelėjimą smegenyse ir imu galvoti. Kažką suprantu. Kažką atrandu. Tai būna puikūs šokio išgyvenimai, sėdint žiūrovų pusėje.

Na, o jeigu manęs nesujaudina ir nesukelia minčių, prašau bent netrukdyti man. Kartais patinka tiesiog sėdėti vienoje patalpoje su gražiais (dažniausiai) šokančiais kūnais, tarsi priešais judantį ekraną, matyti vaizdus, nuo kurių skiria mano pačios minčių debesis. Bent netrukdyti prašau. Žinoma, būna, kad pasirodymas visai neįkvepia, o atvirkščiai. Tada supykstu ir išeinu. Manau, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę išeiti iš pasirodymo, jeigu šis jam trukdo gyventi. Jokių mandagumų, kai tai liečia man vienintelio gyvenimo laiką!

Tai šitai ir norėčiau pasakyti žmonėms, kurie ateis pabūti su manimi tas penkiolika minučių Kamerinio teatro salėje. Aš ateisiu būti su jumis tokia, kokia esu. Graži ir baisi, jauna ir sena, vyras ir moteris, mirusi ir gyva.

Šeštadienį, spalio 7 d. 16:30 val., Kauno miesto kamerinio teatro mažoji salėje. Raibulių akmuo.

Iki pasimatymo!

Sandra

 

Reklama
PaskelbtaBe kategorijos | Žymos:, , , | Komentarai įrašui Būti su savimi (buto šokis) yra išjungti

Ką rašau, kai nerašau

Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo “Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

Nenustokit skaityti, rašyti ir —

— iki greito!

Sandra

Kaunas kaip ateitis

parkingo-marija-kaunas

Pas mus čia devynios, kambary vis dar karšta (rytoj gal palis su perkūnija, bus atgaiva trumpam), danguje klykauja žuvėdros… Žuvėdros? Gal kirai. Bet tokiais jūriniais balsais! Kartais klykauja, kartais juokias, atrodo. Iš pradžių suabejojau, ar aš ne Klaipėdoje vis dar. Turbūt žuvėdroms (kirams?) Kauno marios kvalifikuojasi kaip jūra… O šiaip šiandien vėl turininga diena buvo. Daug nuotykių. Mane vis pasitikdavo moterys – vienos piktesnės, kitos meilesnės – bet iš esmės draugiškai viskas baigdavosi. Aš čia plepu su visom. Ryte radau pusryčių būdą – pastebėjau, kad žmonės čia leidžia laiką Laisvės alėjoje, ypač jei namie per karšta ar šiaip liūdna – tokioje atseit prancūziškoje kepyklėlėje nusipirkau kruasoną ir mažą kišą, nuėjau į kavinę ir išsinešimui nusipirkau XL kavos – pašnekėjom su kavinės mergaite apie tai, kad jų kava viena skaniausių alėjoje, kai kurios kavinės dar nesigaudo kavos madose: paprašai latės, o tau padaro siusę su tokiom putom, kaip muilo burbulai vonioje… Kavinėje radau Užkalnio „atsišaukimą“ – jis rašo #miestokronikos ir dalina nemokamai kavinėse. Baltas A4 lapas su mažu straipsneliu. (O kas, jeigu taip poeziją dalintume? Arba jovarų ziną?) Laisvėje ant suoliuko valgiau bandeles, gėriau kavą – ir buvo gera. Apskritai, taip gražu Laisvėje – tiek ryte, tiek vakare, o ir perpiet – visada šešėlis, nes dvi liepų eilės iš abiejų pusių – alėjos viduriu ir žmonės daugiausia vaikšto, ir suoliukų daug, visiems kad užtektų. Vakar prie fontano viena moteriškė manęs paprašė, kad nufotografuočiau ją – sako, nors ir vietinė jinai, tiesiog nesusilaiko – toks grožis – reikia nuotraukos atminimui. Saulė dešimtą ryto jau kepino. Vyrai spoksojo į mano sijono iškirptę arba į veidą (buvau su nepermatomais akiniais, jie nežinojo, kad aš į juos irgi spoksau). Nupėdinau iki Rotušės aikštės, kur įsikūręs Maironio muziejus. Ten kasoje paklausiau, kaip rasti sekretorę. Taip pradėjau ėjimą per biurokratinę grandinėlę… Mane nuvedė pas kitą moterį į tokį kabinetą – jai papasakojau, kad Salomėjos Nėries muziejuje man liepė gauti iš Maironio muziejaus leidimą naudotis archyvais. Išklausiusi toji moteris mane nuvedė pas kitą moterį, o ta pakvietė dar kitą moterį – tai ta, pasirodo, buvo ypatingoji sekretorė, pavaduojanti direktorę. Griežta tokia, gestapo bruožų turinti. Ypatingoji sekretorė mane vėl išklausė ir nuvedė į katalogų skyrių, davė stalčiuką su Nėries kortelėmis ir atnešė anketų, kurias turėsiu užpildyti. Tam, kad naudočiausi tuo stalčiuku – reikia leidimo. Tada turėsiu surašyti, kokių konkrečiai popierių noriu iš to katalogo – sąrašą turės patvirtinti direktorė. Kurios nėra. Atostogauja. Iš to stalčiuko man nieko nereikėjo. Bet iš Nėries namų archyvo – reikia. Tad parašiau prašymą peržiūrėti Nėries namų archyvo katalogą ir gavau leidimą jį pažiūrėti (šeštadienį važiuosiu į Palemoną). Tik peržiūrėti katalogą. Bet ne daugiau. Direktorės nėra, todėl man neleis čiupinėti tų dokumentų, kurių noriu. Direktorės nieks pakeist negali, pavaduojanti sekretorė leidimo duoti negali, jokio kito už ją galinčio duoti leidimą žmogaus nėra, atvažiuokit kitą mėnesį, o geriausia rugsėjį. Bet aš iš Australijos! Ypatingoji sekretorė sako: duosiu telefono numerį, paskambinkit direktorei… Bet jai gi atostogos! Pati nenorėčiau, kad man per atostogas skambintų. Bet čia išimties atvejis! Na, žodžiu, mane perliejo pyktis ir apmaudas, bet susiėmiau ir padėkojau: suprantu, kad tvarka turi būt, tuomet tik pažiūrėsiu tą katalogą, o kitą kartą atvažiavusi turėsiu ką veikt. (Prašysiu Kultūros tarybos mane paremti, nes šioje kelionėje nebuvo įmanoma viską gauti!) Į pokalbio pabaigą taip įsijaučiau pasakoti, kokia aš didi rašytoja iš Australijos, kad sekretorė ėmė lyg ir šypsotis. Bet vis tiek iki galo neatšilo. Išėjau jau kiek skaudančia galva ir patraukiau pas Untaną (Smetoną) prezidentūron. Netoli jis nuo Maironio (ir žuvų turgaus, ir „raudonųjų žibintų“ kvartalo) buvo įsikūręs. Ten vėl pasitiko malonios kasininkės ir budinčios, bet jos nieko nežinojo apie pastato istoriją. Antrame aukšte patekau į prezidentūros valgomąjį (langas lubose, dienos šviesa, įdomiai taip), iš tarnybinių patalpų išlindo moteriškė – paaiškėjo, kad ana viską žino. Iškart prie manęs puolė – pasakot, o aš – klausinėt… Taip maloniai pora valandų praplepėjom. Pasirodo, jau ir apie Lietuvos prezidentus tiek įdomių smulkmenų žinau, kad galiu sudaryti tyrinėtojos įspūdį. Prisipažinau, iš kur ir kas esu – jei tai man atidaro visų duris ir širdis, kodėl ne? Nuvargau, vos ant kojų bepastovėjau. Išėjau maisto ieškoti. Apie pusę trijų dar gavau pietų komplektą restorane „Bon Giorno“, kur virėjas gamina maistą, kurį mėgstu – vėl tam virėjui perdaviau linkėjimus. Man regis, jis pats buvo išlindęs iš virtuvės, kai mokėjau sąskaitą. Bet nedrįsau kalbinti, o jis melancholiškai žiūrėjo į tolį – gal tą savo gerbėją ne taip įsivaizdavo. Palikau vietos vaizduotei. Padavėjai pažadėjau, kad ateisiu vėliau deserto. Ir atėjau po dviejų valandų! Nes jaučiau, kad turiu ką švęsti: mane apsėdo bajorystės virusas ir nusipirkau dvejus sandalus (praktiškai už vienų kainą – išpardavimas), dvi knygas (klaipėdiškiai padovanojo 20 eurų vertės kuponą) ir dvejus akinius – čia tai jau sukainavo, bet vis tiek, manrods, pigiau negu Melburne. Be to, labai nuostabi pardavėja padėjo išsirinkti akinių rėmelius, padarė nuolaidą, padovanojo kitą nuolaidų kuponą ir akinių dėžutę (mat tik viena dėžutė priklausė, kitą jinai sakė „nurašys“) – irgi išsidaviau, iš kur ir kas esu, paplepėjom. Kaip smagu, kai pardavėja ne vaidina, kad renka tau akinius, o nuoširdžiai nori tau parinkti ir džiaugiasi kartu. Ir akis man patikrino (pakitimų nėr). Kitą pirmadienį atsiimsiu akinius. Labai džiaugiuosi! Tad ir laisčiau visus pirkinius šlakeliu prancūziško romo prie obuolių pyrago su ledais. Vis užsukdavau į „Metropolį“ padėti pirkinių – labai patogu gyventi centre. O pusę aštuonių dar užlipau į kalniuką netoliese, ieškodama didelės baltos bažnyčios, kuri iš tolo matėsi. Ji buvo uždaryta. Sakau, gal į mišias reiks eiti, kad vidų pamatyčiau? Pakeliui radau „stovėjimo aikštelės Madoną“, kuri mane kvietė pas save dangun. Susilaikiau šįkart. L. sakė, kad jos mama apie Kauną atsiliepė: kaip užsieny! Vaikštau ir kaifuoju, atradinėdama vis naujus kvartalus. Ir dar daug neatradau! Atrodo, ta mano literatūrinių-istorinių tyrinėjimų tema atvėrė akis ir nugriovė tvoras. Seniau vaikščiodavau tiesėmis ir stengdavausi greičiau ištrūkti iš „apgriuvusio“ Kauno ir grįžti į „europietišką“ Vilnių. O kad čia po nosim turtai – nė motais. Žodžiu, net dingtelėjo, kad Vilnius – mano praeities miestas, todėl po jį vaikštau tam, kad kažką prisiminčiau, su savo praeitimi susitikčiau. Tad logiška būtų, kad Kaunas yra mano ateities miestas. Ta ateitis švari – reikia ją užrašyt.

(2016 liepa, iš laiško)