Jovarų taškas

Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.

Nuo pabaigos mes pradedame

Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų.

Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra.

Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą…

Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams.

Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri Cartier-Bressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį).

Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas.

Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri.

Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi.

Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas — padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą).

Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė.

Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau.

Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.

Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas

Visą ziną rasite čia: jovarotiltai.com

Reklama

Katė atėjo tyliai

Katė atėjo

Štai ir sulaukiau siuntinio iš Lietuvos – penkios „Katės“ atėjo. Tik penkios į du kilogramus tilpo. Vadinasi, viena sveria apie keturis šimtus gramų. Tiesą sakant, siuntinys atėjo jau antradienį. Nieko čia nerašiau, nes atsitokėti norėjau. Sunku nusakyti jausmus.

Iš vienos pusės, lyg ir tikėjausi kažko labai stipraus, bet didelio sukrėtimo nepajutau. Aišku, dėžutė buvo atplėšta tučtuojau. Knyga pačiupinėta, apvartyta, atsiversta ir paskaityta keliose vietose. Labiausiai rūpėjo, ar viskas gerai, ar viršelio spalvos geros ir pavadinimas įskaitomas. Norėjau, kad būtų šviesu ir šiltas žodis katė. Atrodo, tai pavyko padaryti. Gal ir neprisvilo šis blynas. Sunku vertinti tai, ką pats darei. Tiksliau, nurodinėjai kitiems, kaip viską daryti…

Labai džiaugiuosi tokiais mažučiais dalykais, kaip Jovaro tiltų užrašas (mano ranka) tituliniame puslapyje. Daug vargo dėl jo buvo. Ieškojom kokios nors emblemos, tačiau galiausiai apsistojom ties paprasčiausiu dalyku – rankraščiu. Dar vienas „laimėjimas“, kurio jei niekas ir nepastebės, bet galbūt pajus, dėmesys detalei – puslapių ir dalių numeracija „senoviniais“ skaičiukais. Man tai žiauriai gražu.

Didžiausia baimė susijusi visai ne su pačia knyga, o su atvirukais, kurį ras kiekvienas pirkėjas ar knygos gavėjas. Mat nusiuntus knygos maketą spaustuvei, paaiškėjo, kad dovanai galime pasigaminti knygos skirtukų. Paprašėm mikliosios rankelės Miglės, kad nupieštų keturis piešinėlius „Grafomanijos“ tema, ir pagaminom keturių rūšių atvirukus, kuriuos bet kuria tvarka sukaišiojo į knygas spaustuvininkai. Vienas iš atvirukų nupieštas pagal mano mėgstamą Ernesto Hemingway’aus posakį apie tai, kad pirmasis romano eskizas yra šūdų krūvelė, kurią tereikia iškakoti… Labai smagus piešinėlis, tačiau būtų nesmagu, jei „nepagautų kampo“ bibliotekų darbuotojai, kuriems knyga buvo nusiųsta dovanų…

Mes, grafomanai, tai kapstomės ir kapstomės po savo šūdų krūveles – toks mūsų darbas. Taigi, mieli bibliotekų darbuotojai, nesupykit, radę tokį atviruką (ar bet kurį iš ciklo „Grafomanija“), neįsižeiskit ir neišmeskit jo, o perduokit kokiam vietos rašinėtojui – atviruko svarbiausia žinia yra šio tinklaraščio adresas!

Šiandien į rankas padovanojau knygą su autografu savo pirmajai pagalbininkei, skaitytojai bandytojai, kuri nepaliko manęs bėdoje iki pat galo, – Gražinai Pranauskianei.

Paštu jau išsiųstos atsidėkojimo knygos kitoms skaitytojoms bandytojoms ir pagalbininkėms. Linai Girčytei ypatingai dėkoju už kritiką dėl mažų vaikų elgesio. Evelinai Daciūtei ačiū už tai, kad paprotino, jog žvėrių gyvenimai skaitytojus domina daug mažiau, negu žmonių gyvenimai. Jurgai Tumasonytei širdingai ačiū už griežtą pastabą, jog romano eskizas „veža“ tik iki pusės. Janinai Riškutei noriu nelikti skolinga už ilgą ir išsamų pasakojimą apie tai, kas knygoje galėtų būti parašyta geriau, iš ko supratau, kad viską reikia dar kartą perrašyti. Linai Neverbickienei ačiū už pastabią akį ir surastas siaubingas korektūros klaidas. Agnei Puzauskaitei dėkoju už daug vertingų patarimų leidybos klausimais ir tai, kad tikėjo, jog manuskriptas vertas atsidurti tarp viršelių. Dėkoju Eglei Jurkūnaitei, kuri ir padėjo sukurti tuos viršelius. Ačiū pačiai geriausiai redaktorei Neringai Mikalauskienei, su kuria norėtųsi dirbti ir dirbti!

Kaip aš džiaugiuosi, kad pradėjau ir baigiau rašyti šią knygą, jau vien dėl to, kad procese turėjau dingstį susipažinti ir pabendrauti su jumis! Norėčiau visoms jums ką nors parašyti knygoje, tačiau šiandien ranka nepasieks… Tad linkiu naujų, malonių atradimų, jei skaitysite knygą dar kartą.

Huge thanks to Liliana Braumberger, who saved the cover last minute!

Taip pat norėčiau atsidėkoti knyga tiems, kurie nepatingės rasti „Katę“ kuriame nors knygyne ir nufotografuoti ją rankose, lentynoje, vitrinoje ar ant stalelio (ar kur ji ten bebūtų). Atsiųskite man nuotrauką (e-adresu jovarotiltai gmail.com) ir savo adresą, kuriuo siųsti knygą. 

Adresai knygynų, kuriuose turėtų būti „Katė“ yra Jovaro tiltų puslapyje (nuoroda). Kai jau nebeturėsiu knygų dovanojimui arba keisis užduotis, pranešiu šiame įraše. (Turbūt suprantate, kodėl tokia užduotis – labai norėčiau užeiti į kurį knygyną pati, tačiau esu ne Lietuvoje.)

Taip pat mielai padovanosiu knygą, jei pageidaujate rašyti apie ją recenziją. Susisiekite, jeigu ką.

Na, o dabar taip norėtųsi visiškai atsijungti nuo interneto, kad nežinočiau, kaip skaitytojai randa, skaito ir kritikuoja knygą. Išties darykite tai drąsiai, žinodami, kad aš neskaitysiu jūsų atsiliepimų, diskusijų ar ginčų. Manau, knyga yra gyvas, autonimiškas organizmas, ir ji yra skirta gyventi su skaitytojais, tarp skaitytojų. Būsiu su jumis – ir labai arti būsiu – per ją!

Papildymas 2013-05-08:

Ačiū Urtei ir Pauliui, kurie gaus po „Katę“, nes pirmieji ją užpelengavo knygyne ir atsiuntė nuotraukas! Man atrodo, kad jie abu fotografavo toje pačioje vietoje, Vilniuje, „Vagos“ knygyne netoli Katedros ir „Coffee Inn“. Jei teisingai suprantu, kavinė yra pačiame knygyne, kuris vadinasi „Draugystė“. Tegyvuoja draugystė! Laukiam daugiau įrodymų, kad knyga jau knygynuose. Labai smagu matyti prekių išdėstymą :)

Pauliaus nuotrauka:

Pauliaus nuotrauka

Urtės nuotrauka:

Urtės nuotrauka

Papildymas 2013-05-13:

Ačiū Vaivai, kuri rado „Katę“ Vilniaus Ozo prekybos centre. (Nepaminėjo knygyno pavadinimo, bet turbūt „Vaga“?) „Katė“ jau turbūt nutūpė visuose knygynuose, su kuriais susiję mūsų platintojai. Man pranešė, kad matė ją Vilniaus Panoramoje, Pegaso knygyne, Pilies gatvės knygyne, o taip pat Rotušės „Vagoje“. (Kol kas nė vieno pranešimo iš kitų miestų.) Visur knyga padėta šalia naujienų – dvi savaitės garbės! Po to lįs į retai lankomą lentyną, šalia kitų lietuvių autorių knygų… Akcija vyksta toliau! Fotografuokite, siųskite ir gausite nemokamą „Katę“, kurios, parsinešus namo, nereikės maitinti – pati savimi pasirūpins ;)

Vaivos nuotrauka:

Vaiva rado Oze

Papildymas 2013-05-14: Dvi Linos nuotraukos, darytos telefonu, perfotografuotos… iš kompiuterio ekrano? Vilnius, Rotušės ir Pilies gatvės knygynai, priklausantys „Vagos“ tinklui. Jei kitose nuotraukose juntamas knygos artumas (rodos, tai galėtų būti nufotografuota knygyne už kampo), tai šiose juntamas atstumas – Lietuva tikrai toli nuo Australijos. Kosmosas! (Kieno ten basa pėda šalia „Katės“? Ar tik ne Šlepiko Marytės? :))

rotušės vaga pilies vaga

Dar įmetu čia ir nuotrauką knygos, kuri kažkam atėjo paštu, nes buvo nupirkta internetu. Labai karštas fonas, negaliu susilaikyti, nors nuotraukos autorė į mūsų akcijos prizą ir nepretenduoja…

Katė pirkta internetu

Papildymas 2013-05-15: Ačiū Rūtai, radusiai „Katę“ Kauno centriniame knygyne, Laisvės alėjoje. Beje, romanas spausdintas Kauno spaustuvėje Indigo… Šilti jausmai! (O nuotraukoje matau, kad mano knygą apgulė šventieji…)

Kate, kurios reikejo

Papildymas 2013-05-16: Dėkoju Rasai, nupaveikslavusiai knygą „Versmės“ knygyne (Vilniuje, netoli Rotušės). Ten jau buvo apsilankius ir Lina (viena Nokia fotografija – iš ten). Knygų pardavėjai greit gali imti piktintis, kad knygų niekas neperka – tik fotografuoja… Bet kad mes dar net dešimties knygų neišdalinome! Viso šiai dienai išdovanotos aštuonios knygos (dvi iš jų – pareiškusiems susidomėjimą recenzentams). Akcija tęsiasi!

Nuotrauka1143

Papildymas 2013-07-02: Ačiū Nomedai, radusiai knygą Kauno knygyne „Humanitas“. Akcija prarado pagreitį, nes šis įrašas vis labiau grimzta į archyvą. Tačiau jeigu vis dėlto netyčia aptikote knygą kur nors, galbūt keistoje vietoje, ir norite gauti ją dovanų – nufotografuokite ir atsiųskite. Ypač laukiu laiškų iš kitų, mažesnių Lietuvos miestų…

kaunas Nomedos-1

jovarotiltai-baneris-2

PaskelbtaBe kategorijos | Žymos:, | Komentarai įrašui Katė atėjo tyliai yra išjungti