Jovarų taškas

Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.

Nuo pabaigos mes pradedame

Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų.

Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra.

Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą…

Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams.

Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri Cartier-Bressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį).

Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas.

Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri.

Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi.

Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas — padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą).

Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė.

Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau.

Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.

Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas

Visą ziną rasite čia: jovarotiltai.com

Reklama

Michel Houellebecq: Bauginimo taktika

houellebecqo-pagrobimas

2022–aisiais Prancūzija gyvena įbauginta. Šalį drebina paslaptingos bėdos. Žiniasklaida nuslepia mieste pastoviai vykstančius smurtinius įvykius. Viskas dangstoma, visuomenė tamsoje… o po kelių mėnesių neseniai įkurtos musulmonų partijos lyderis bus išrinktas prezidentu. Birželio 5 d., per antruosius visuotinius rinkimus (pirmieji dėl plačiai pasklidusio balsų falsifikavimo buvo anuliuoti), remiamas tiek socialistų, tiek dešiniųjų, kandidatę Marine Le Pen meistriškai įveikia Mohammedas Benas Abbesas.

Kitą dieną moterys atsižada vakarietiškos suknelės. Dauguma ima vilkėti ilgą medvilninį rūbą, o po juo – kelnes; valstybės subsidijų drąsinamos, jos būriais palieka darbovietes. Pernakt išnyksta vyrų bedarbystė. Dingsta nusikalstamumas tuose rajonuose, kurie anksčiau buvo pavojingi. Universitetai tampa islamiški. Ne musulmonų tikėjimo mokytojai priversti anksti išeiti į pensiją arba atsiversti ir atsiduoti naujajam režimui.

Taip Michelis Houellebecqas piešia pasaulį savo šeštajame romane „Soumission“ [„Atsidavimas“], kuris pasirodys kitą savaitę. Kaip jį reiktų suprasti – kaip prastą redaktoriaus žodį, rinkimams skirtą geltonąją literatūrą ar žymaus rašytojo bandymą per farsą išsakyti socialinę kritiką? Houellebecqas savo išskirtiniame interviu – tai pirmasis interviu, kuriame jis kalba apie šį romaną – paaiškina, kaip pradėjo rašyti šią, dar nepublikuotą, bet Prancūzijoje jau skandalingą, knygą.

Kodėl ją parašėte?

Sakyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, toks mano darbas, nors man ir nerūpi tas žodis. Grįžęs gyventi Prancūzijon, pastebėjau kelias dideles permainas, nors tos permainos nėra išskirtinai prancūziškos, o greičiau vakarietiškos. Būdamas išeivis, išties nelabai domiesi nei savos tėvynės bendruomene, nei ta vieta, kurioje apsistojai, be to, Airija yra keistokas atvejis. Manau, antroji priežastis ta, kad mano ateizmas nepergyveno visų mirčių, su kuriomis turėjau tvarkytis. Tiesiog paaiškėjo, kad tai nepasiteisina.

Jūsų šuns mirtis, jūsų tėvų mirtis?

Taip, per trumpą laiką mirčių buvo daug. Iš dalies, gali būti, kad aš, priešingai, nei maniau, visiškas ateistas niekada nebuvau. Buvau agnostikas. Paprastai po šituo žodžiu slypi ateizmas, bet mano atvejui, manau, jis netinka. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, peržiūrėjau klausimą, ar egzistuoja pasaulio kūrėjas, kosminė tvarka ir panašūs dalykai, ir tuomet suvokiau, kad iš tiesų atsakymo nežinau.

O prieš tai jautėte…

Maniau, kad buvau ateistas, taip. Dabar išties nežinau. Taigi tai dvi priežastys, dėl kurių rašiau šią knygą, – antroji priežastis turbūt nusveria pirmąją.

Kaip apibūdintumėte šią knygą?

Neblogas apibūdinimas būtų politinė literatūra. Nemanau, kad esu skaitęs daug panašių pavyzdžių, tačiau bet kuriuo atveju esu keletą skaitęs, daugiau anglų, negu prancūzų literatūroje.

Kokias knygas turite omenyje?

Iš dalies kai kurias Conrado knygas. Arba Johno Buchano. Tada dar vėliau parašytas knygas, ne tokias geras, tokius labiau trilerius. Trilerių veiksmas ne visada vyksta biznio pasaulyje, juose aplinkybės gali būti politinės. Bet yra trečia priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą: todėl, kad man visai patiko jos pradžia. Praktiškai vienu prisėdimu parašiau pirmą dalį, iki dvidešimt šešto puslapio. Ir man pasirodė labai įtikima, galiu lengvai įsivaizduoti studentą, kuris Huysmanse randa draugą ir paskiria jam savo gyvenimą. Man pačiam taip neatsitiko. Tikrai būtų patikę skaityti Huysmansą, tačiau atradau jį daug vėliau, manau, beveik trisdešimt penkerių. Turbūt būtume tikrai susidraugavę. Tai va, parašęs tuos puslapius, kurį laiką nieko nedariau. Tai buvo 2013–ųjų sausis, ir prie teksto grįžau turbūt tų metų vasarą. Iš pat pradžių planas buvo visai kitoks. Romanas nesivadino Soumission, pirmasis pavadinimas buvo La Conversion. Pirminė mintis buvo, kad pasakotojas irgi atsiverčia, tik atsiverčia į katalikybę. Taip sakant, praėjus šimtui metų po Huysmanso, jis seka jo pėdomis ir meta natūralizmą, kad taptų kataliku. O aš taip pasielgti nesugebėjau.

Kodėl ne?

Tai nesuveikė. Mano manymu, raktinė knygos scena yra ta, kurioje pasakotojas paskutinį kartą pažvelgia į Juodają Rokamaduro Madoną, pajunta bangomis sklindančią dvasinę energiją ir Madona ūmai nugrimzta praeitin, o jis pareina į stovėjimo aikštelę vienišas ir iš esmės desperatiškas.

Ar tai satyrinis romanas?

Ne. Galbūt keliose knygos dalyse išjuokiami politiniai žurnalistai – politikai irgi šiek tiek, jeigu atvirai. Tačiau pagrindiniai veikėjai nėra komiški.

Iš kur kilo idėja apie prezidento rinkimus 2022–aisiais, kur varžosi Marine Le Pen ir musulmonų partijos lyderis?

Na, Marine Le Pen man atrodo tikroviška kandidatė 2022–iesiems ir netgi 2017–iesiems… Musulmonų  partija labiau… Iš tiesų esmė tokia. Bandžiau pastatyti save į musulmonų vietą ir supratau, kad tikrovėje jų situacija yra totaliai šizofreniška. Nes apskritai musulmonų nedomina ekonominiai klausimai, jų didžiausias interesas yra tai, ką nūdien vadiname socialiniais klausimais. Jų pozicija, akivaizdu, labai skiriasi nuo kairiųjų ir netgi dar labiau nuo žaliųjų partijos. Tik prisiminkite gėjų vedybų klausimą ir suprasite, ką turiu omenyje, tačiau tas pats su visa valdžia. Tikrai nesimato, kodėl jie turėtų balsuoti už dešiniuosius, dar mažiau turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę, kuri juos visiškai atmeta. Tad ką daryti musulmonui, norinčiam balsuoti? Tiesa ta, kad jo situacija yra absurdiška. Jis visiškai nėra atstovaujamas. Būtų neteisinga sakyti, kad ši religija neturi politinių pasekmių – ji turi. Kaip turi ir katalikybė, jeigu jau taip, net jeigu katalikai buvo daugiau ar mažiau marginalizuoti. Dėl šių priežasčių, kaip man atrodo, musulmonų partija yra logiškas dalykas.

Bet įsivaizduoti, kad tokia partija gali turėti šansų laimėti prezidento rinkimus po septynerių metų nuo šiandienos…

Sutinku, tai nelabai realistiška. Iš tiesų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ir tai sunkiausia įsivaizduoti – musulmonams turėtų pavykti susitaikyti vieniems su kitais. Kad tai įvyktų, reikia labai protingo ir turinčio nepaprastą politinį talentą žmogaus, – tai savybės, kurias suteikiu savo veikėjui Benui Abbesui. Bet nepaprastas talentas yra, pagal apibrėžimą, neįprastas reiškinys. Tačiau padarius prielaidą, kad toks egzistuoja, partijai galėtų pasisekti, tik tai užtruktų ilgiau nei septynerius metus. Pažiūrėjus, kaip veikia Musulmonų brolija, matome regioninius tinklus, labdaras, kultūros centrus, maldos centrus, poilsio centrus, sveikatos centrus, visa, kas primena komunistų partijos veiklą. Sakyčiau, šalyje, kur skurdas ir toliau didės, tokia partija galėtų pritraukti daug daugiau, negu tik „vidutinius“ musulmonus, jeigu galima taip sakyti, tačiau iš tikrųjų nebėra tokio dalyko, kaip „vidutinis“ musulmonas, nes mes dabar matome atsiverčiant visai ne Šiaurės Afrikos kilmės žmones… Bet toks procesas užtruktų keletą dešimtmečių. Iš tikrųjų neigiamą vaidmenį vaidina medijos sensacijų vaikymasis. Pavyzdžiui, medijai patiko istorija apie vyriškį, gyvenantį mažame Normandijos kaimelyje, patį tikriausią prancūzą, net iš geros šeimos, kuris atsivertė ir išėjo kariauti džihadą Sirijoje. Galime pasidaryti racionalią išvadą, kad vienam tokiam atvejui tenka keli tuzinai atsivertėlių, kurie neina kariauti džihado Sirijoje, kurie nieko panašaus nesiima. Pagaliau gi neini kariauti džihado pasismaginimui, tokie dalykai domina tuos, kurie turi stiprų potraukį smurtui, vadinasi, tokių yra neabejotinai mažuma.

Galėtum taip pat sakyti, kad tokius žmones išties traukia vykti į Siriją, o ne atsiversti.

Nesutinku. Manau, atsirado tikras Dievo poreikis, ir  religijos sugrįžimas nėra reklaminis šūkis, o tikrovė, ir tai labai paaštrėjo.

Tai yra centrinė jūsų knygos hipotezė, bet žinome, kad daug metų ji buvo paneigta grupės tyrėjų, parodžiusių, jog iš tiesų stebime progresyvią islamo sekuliarizaciją, o smurtas ir radikalizmas turėtų būti paaiškinami, kaip islamizmo agonija. Tokią išvadą pateikia Olivieris Roy’us ir daug kitų, dirbusių prie šio klausimo daugiau nei dvidešimt metų.

Mano pastebėjimai kitokie, nors Šiaurės ir Pietų Amerikoje evangelistai sėkmingesni, negu islamas. Tai pasaulinis, o ne tik prancūziškas fenomenas. Nežinau kaip dėl Azijos, bet Afrikos atvejis įdomus, nes ten sustiprėjo dvi religinės jėgos – evangelinė krikščionybė ir islamas. Pats išlieku daugelio atžvilgiu komtistas ir netikiu, kad visuomenė gali išgyventi be religijos.

(…)

Kodėl romano aplinkybes nukėlėte į akademijos pasaulį? Nes ji įkūnija Apšvietą?

Ar gerai, jei pasakysiu, kad nežinau? Nes išties nemanau, kad žinau. Tiesiog norėjau, kad viena didelė siužeto linija liestų Huysmansą, ir iš to kilo idėja apie veikėją akademiką.

Ar nuo pat pradžių žinojote, kad parašysite romaną pirmuoju asmeniu?

Taip, nes tai buvo Huysmanso apžaidimas. Taip buvo nuo pat pradžių.

Ir vėlgi, parašėte apie veikėją, kuris iš dalies autoportretas, ne visiškai, bet… pavyzdžiui, miršta jo tėvai.

Taip, panaudojau kai kuriuos dalykus, netgi jei detalės išties gan skirtingos. Mano pagrindiniai veikėjai niekada nėra autoportretai, bet jie visuomet yra mano projekcijos. Pavyzdžiui, kas, jeigu būčiau perskaitęs Huysmansą jaunas, būčiau studijavęs literatūrą ir tapęs profesoriumi? Įsivaizduoju gyvenimus, kurių nenugyvenau.

Tuo tarpu leisdamas tikriems įvykiams terptis į jūsų fiktyvius gyvenimus.

Panaudoju momentus, kurie ištiko mane tikrovėje, taip. Bet vis labiau esu linkęs juos permainyti. Šioje knygoje tikroviškas liko tik teorinis elementas – tėvo mirtis – bet viskas aplink ją išgalvota. Mano tėvas buvo labai nepanašus į tą veikėją, jis mirė visai kitaip. Iš gyvenimo imu tik pagrindą idėjoms.

(…)

Mažai kalbėjome apie moteris. Ir vėl šiame fronte gausite kritikos.

Tikrai nepanašu, kad feministėms patiks ši knyga. Bet nieko negaliu padaryti.

Ir visgi buvote šokiruotas, kai žmonės pavadino jūsų romaną „Extension du domaine de la lutte“ mizoginišku. Paskutinė knyga jūsų atvejui nepadės.

Vis tiek nemanau, kad esu mizoginas, tikrai. Pasakyčiau, kad tai bet kuriuo atveju nėra apsprendžiantis dalykas. Negerai nuteikti žmones gali tai, kad aš parodau, jog feminizmas yra pasmerktas demografiškai. Po šituo slypi mintis, kuri gali tikrai nuliūdinti: ideologija, palyginus su demografija, neturi svarbos.

Ši knyga neturi būti provokacija?

Aš pagreitinau istoriją, bet ne, negaliu pasakyti, kad knyga yra provokacija – jei tai reiškia, jog sakau dalykus, kuriuos iš esmės laikau melagingais, tik tam, kad suerzinčiau žmones. Sutirštinau evoliuciją, kas yra, mano nuomone, realistiška.

(…)

————————————

Scare Tactics: Michel Houellebecq on His New Book, „The Paris Review“, 2015-01-02. Kalbėjosi Sylvain Bourmeau, į anglų išvertė Lorin Stein. Iš anglų vertė Sandra Bernotaitė.

Visas straipsnis publikuotas Jovarų zine 2015 pavasaris #2: nuoroda.

Ponios Nabokovos lankymas

vera-vladimir-nabokov

(Martin Amis „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“)

He also remembered that the hotel was drab and cheap, and abjectly stood next to another, much better hotel, through the rez-de-chaussée of which you could make out the phantoms of pale tables and underwater waiters…

Taip pat prisiminė, jog viešbutis nutriušęs, pigus ir stovi nemaloniai arti kito, daug geresnio viešbučio, kurio rez-de-chaussée galėjai įžvelgti vaiduokliškai blyškius stalus ir padavėjus po vandeniu…

Šie žodžiai iš vėlyvosios apysakos „Permatomi daiktai“ („Transparent Things“) plūstelėjo į mane beeinant iš savo baisiųjų nakvynės namų (dvokiantys radiatoriai, kambarių aptarnavimas „kaip pasiseks“, lova kaip hamakas) į spindinčią Montreux Palace Hotel citadelę, kurioje 1961–aisiais apsigyveno Nabokovai ir kurios senojo sparno septintajame aukšte Véra Jevsejevna Nabokova pastaruosius ketverius metus gyveno viena.

Bet kodėl Montro, spėliojau, ir kodėl viešbutis? Kai BBC atvyko į Montro įrašyti interviu, kuris dabar žinomas kaip „paskutinis interviu“, Nabokovas pakomentavo: „Retkarčiais vis flirtavau su idėja įsigyti vilą. Galiu įsivaizduoti patogius baldus, efektyvias signalizacijas nuo vagių, tačiau nepajėgiu įsivaizduoti adekvataus aptarnaujančio personalo. Seniesiems prižiūrėtojams reikia laiko pasenti, o aš spėlioju, kiek to laiko man dar likę.“ Žurnalistas Robertas Robertsonas apie Montro viešbutį sakė, kad jis sukelia „įdomų įspūdį, jog vaikštai senoje fotografijoje“. Klajodamas ežero pakrantės saulėje ir rūkuose, galvojau apie praeity likusius ir saugius idealizuotos berniukiškos vaikystės parkus. Šveicarų vaikai ant pačiūžų – aprengti nepriekaištingai, tobulai švarūs. Šveicariški mašalai, užsiėmę savais reikalais, pernelyg civilizuoti, kad spiestųsi ir geltų.

Nabokovai gyveno dvidešimtojo amžiaus įvykių sukūryje – bendras, beveik noveletiško spindesio, grėsmės ir tragedijos kupinas, gyvenimas: priverstinė emigracija iš revoliucinės Rusijos (kur jaunasis Vladimiras – paauglys pleibojus, poetas ir milijonierius); Veimaro Vokietijos isterija ir hiperinfliacija (Nabokovo tėvas, aktyvus liberalų veikėjas V. D. Nabokovas, nužudytas Berlyne, politinio susirinkimo metu); nepatikimas apsistojimas Prancūzijoje, šalį užgrobus vokiečiams; ir tuomet – paskutinės minutės pabėgimas (Véra – žydė) į svetingą Naujojo Pasaulio tuštumą.

Amerikoje Nabokovas atidirbo dvidešimt sunkių metų literatūros ir akademijos konvejeryje. Tuo tarpu jam kilo užduotis iš rusų romanisto reinkarnuoti save į anglų romanistą (plačiąja prasme). Negrįžtamai pasiturintis – t. y. laisvas – jis tapo „Lolitos“ (1959) dėka. Tad nenuostabus Nabokovų pasirinkimas sugrįžti į, kaip Humbertas Humbertas įvardina, „savo lakuotus, žaislinio ryškumo šveicarų kaimelius ir gausiai apdainuotas alpes“ bei kabančias Montro vejas. Kadangi, nežiūrint visų tų siužeto posūkių ir incidentų, Vladimiro ir Véros Nabokovų gyvenime buvo aiški tema – pasišventimas. Jiedu atvyko į Montro sutvarkyti oeuvre, prižiūrėti ankstesniųjų darbų vertimus ir saugioje nuošalėje kurti paskutiniuosius romanus.

Ponia Nabokova kantriai laukė manęs viename iš bendrųjų Montreux Palace Hotel kambarių su kolonomis. „Ko norėtumėt? – paklausė iškart. – Viskio? Džino? Ko tik pageidausite.“ 11.30 val. ryto man tai pasirodė liberalus pasiūlymas. Pasirinkau vyną, tuo tarpu ponia Nabokova užsisakė „J&B“ – arba „Čei ir Py“ (jos anglų kalbos akcentas stiprus, bet visgi kiek nedrąsus). Besišypsantis padavėjas buvo šmaikštus ir raminantis; sklinda gandai, kad Vladimiras Nabokovas buvo nesuvaldomai dosnus arbatpinigių, ir jo žmona akivaizdžiai išliko viena personalo globėjų. Ji kukliai siurbsnojo viskį, kurio iki galo neišgėrė. Ji buvo, manyčiau, tiesiog širdinga. Kada tik bandžiau už ką nors atsiskaityti, ponia Nabokova tvirtai įsikišdavo. „Ne, palikit tai man – tai mano šventė.“

Jos plaukai tankūs, balti, o akys išraiškingos, ironiškos. Pastaruoju metu gan apsirgusi – kiek susilpnėjo klausa, vaikščiojimui reikia lazdelės; bet net ir dabar, einant aštuntą dešimtį, jos giliai jausmingas veidas nušviestas moteriškumo šviesos. Visų pirma tai humoro paženklintas veidas. „V. N.“, kaip ji kartais vadina, mėgo didžiuotis, kad jos humoras geresnis, nei bet kurios kada nors gyvenime sutiktos moters, ir nesunku pripažinti ne tik šią, bet ir kitas jo pasididžiavimo priežastis. Tas kuklumo ir natūralaus smalsumo ar šilumos derinys apsunkina interviu. „Bet pakalbėkime apie jus, – pasakys ji. – Ar jūs vedęs?.. Norite vaikų?.. Matotės su šeima?“

Tuomet, kaip ir sutarta, prie mūsų prisijungia Dmitrijus Nabokovas, vienintelis Nabokovų vaikas, figūra, kelianti susidomėjimą pati savaime – automobilių lenktynininkas, alpinistas, pasaulinio garso operos solistas, taip pat ir sėkmingas daugelio savo tėvo romanų vertėjas. Dmitrijus šiuo metu gyvena netoli savo motinos: Lozanos ligoninėje, jei tiksliau, kur po pernai įvykusios įspūdingos autoavarijos baigia ilgą reabilitaciją. Po apsilankymo Montro, nukakus vos kelias mylias, galingas Dmitrijaus automobilis paslaptingai „nuslydo nuo kelio“. Išsivadavęs iš degančios nuolaužos, jis buvo nugabentas ligoninėn, iki kurios, pranašingai, tik dešimt minučių kelio ir kurioje įsikūrusi viena pažangiausių pasaulyje nudegimų klinika. Iš ten Dmitrijus paskambino savo motinai, ramiai pranešdamas, kad nutiko nedidelė avarija ir kad greitai jis vėl užsuks pasimatyti. Tik po kurio laiko Véra sužinojo, kad jos sūnui pasisekė, jog išgyveno.

Kurį laiką gėrėjomės Dmitrijaus sužeidimais, kurie iki šiol matomi, jei nesakysim, kad akis badantys. Kalbėjome apie stulbinantį kūno gebėjimą atsigauti. Spoksodamas į apdegusius Dmitrijaus pirštus, negalėjau neišreikšti pagarbaus susižavėjimo visų pirma stebėtinai kūno savinaikos jėgai. Besakydamas tai, ėmiau gailėtis, kad pradėjau. Tačiau pasirodė, kad šitai nuslydo lengvai. Tuomet Véra su dirbtinu pasidygėjimu paklausė sūnaus, kada nuo jo rankų dings „purpurinis ažūras“ (t. y. ryškiai raudonos pažeistos kraujagyslės). Labai nabokoviškas išsireiškimas. Dmitrijus, kaip ir tėvas, yra aukštas, plinkantis, atletiškas, komunikabilus ir turi įgimtą humoro jausmą; į savo motiną jis kreipiasi su galantišku globėjiškumu. Ponia Nabokova rūpestingai ir su švelniu pasitenkinimu išklausė savo sūnaus ataskaitos apie pagerėjimą, o tada atsigręžė į mane. „Jūs vairuojate?… Tikiuosi, vairuojate labai atsargiai.“

Mudu su Dmitrijumi perėjome į pietų salę, tuo tarpu Véra paliko mus ir pasišalino į savo numerį, pažadėjusi prisijungti kavai. „Tai iki pasimatymo,“ – pasakiau. „Iki greit,“ – tarė ponia Nabokova… Pietaujant netrukus tapo aišku, kad Nabokovų lengvajai industrijai Montro tapo tam tikra bankine įstaiga. Dmitrijus šiuo metu verčia „Permatomus daiktus“ į italų, Véra verčia į rusų „Blyškią ugnį“ (žinoma, samizdatui, nes tokia pat lemtis ištiko ir V. N. išverstą „Lolitą“). Nuolatinis judesys vyksta ir autorinių teisių departamente. Pavyzdžiui, Dmitrijus iki šiol laižosi žaizdas po paskutinės „Lolitos“ adaptacijos Brodvėjuje. „Katastrofa. Tikra katastrofa,“ – kaip vėliau pridūrė jo motina.

Dmitrijaus pečius šiuo metu slegia ypatingai jautri problema. 1977–ųjų birželio 2 dieną mirus Vladimirui Nabokovui, ant jo lekternos gulėjo pusiau baigtas romanas. Dmitrijaus manymu, „Lauros originalas“ („The Original of Laura“) – vienas drąsiausių ir skaidriausių tėvo rašinių; tačiau Nabokovas buvo nepajudinamai nusiteikęs prieš neišbaigtos formos romano publikavimą. Tai siaubinga dilema, viena tų, kurių likę gyvieji Nabokovai jokiais būdais neišsprendė.

Nes už pareigą Vladimirui Nabokovui didesnė yra pareiga literatūros istorijai. Dmitrijus ir Véra širdies gilumoje suvokia tai ir šitai yra tampriai susieta su šeimos garbės svarba. Priminiau jiems „Nabokovo-Wilsono laiškus“ ir liūdną, keistą draugystės iširimą, įamžintą tame susirašinėjime, kai visa baigėsi įtūžiu ir pasipiktinimu Wilsono nepaaiškinama ataka Nabokovo „Eugenijaus Onegino“ vertimo atžvilgiu. „Edmundas Wilsonas, – tarė Dmitrijus atsidūsėdamas. – Man jis patiko. Mokėdavo apsieiti su vaikais. Buvo šiltas, žais-mingas. Iš nosinės galėdavo man padaryti pelę ir priversti ją judėti… Bet ta jo kolosali arogancija – esą mokąs rusų kalbą!“ Arba štai apie neseną įžeidžiantį biografo įvertinimą: Nabokovas buvo „geras žmogus, oi, toks galbūt savotiškas, neišvengiamai daręs klaidų, bet dėl to ne mažiau geras žmogus“. Dmitrijus atlošė galvą, užvertė akis į lubas – gestas, rodantis susierzinimą, kuris, spėju, itin būdingas jo tėvui: „Stulbinama. Arogancija…“

Véra, kurią dabar sutikome šokių salės dydžio ložėje, pademonstravo, kad ji lygiai taip pat bekompromisiškai stoja už savo vyrą ir gina jo atminimą. „Rusiškojo „Blyškios ugnies“ vertimo redaktorius – jis pridarė daug žalos, ir aš atsisakiau priimti bet kokius jo pataisymus… Profesoriaus Karlinskio įžanginį žodį antrajam „Paskaitų apie literatūrą“ tomui vetavau. Parašiau leidėjams ir pasakiau, kad meldžiu juos atšaukti leidimą. Ir jie tai padarė.“ Po kelių akimirksnių ponia Nabokova neteisingai suprato mano pastabą apie pirmąjį „Paskaitų“ tomą, išgirdusi vietoj gerbtinegerbti. „Kaip?“ – paklausė ji. Ir iki tol, kol neišaiškinau savo minties, kiekviena jos kūno dalelė, rodės, drebėjo iš įniršio.

Dabar Dmitrijus atsiprašė ir pasišalino; jis turįs spėti į traukinį, grįžti į Lozanos ligoninę. Prieš atsisveikindamas padavė motinai iškarpų ritinėlį. „Apžvalga „Tribute“, iš Pietų Karolinos… Tėvas paminėtas…“ Tokios kalbos, kaip ir nabokoviškasis pasipiktinimas, būdinga šeimos pasišventimo dalis. Tai byloja apie didį tikėjimą savimi, tačiau tame nėra susireikšminimo. Tai nesavanaudiška, išties beveik neasmeniška lygiai taip pat, kaip neasmeniškas yra menas. Šitoks tonas, kaip įsivaizduoju, labai rusiškas.

Dmitrijus išvyko. Saulė pro aukšus langus skverbėsi link ponios Nabokovos krėslo, ir ji pakėlė ranką, norėdama pridengti skruostus nuo spindulių. Ji parodė man „Vladimiro Nabokovo užrašų“ kopiją, gulėjusią jos skreite, atkreipdama dėmesį į vyro pieštas išgalvotų drugelių iliustracijas (reprodukcijas iš jai asmeniškai priklausančių jo knygų). Pramanytuose lotyniškuose žodžiuose – įvairūs malo-nybiniai jos vardai: verae, verinia, verochka

Jiedu susitiko 1923–iaisiais Berlyne. Stebėtina, kaip jie nesusitiko iki tol. Pagaliau juk net Sankt Peterburge berniukai iš Teniševo mokyklos dažnai bičiuliaudavosi su mergaitėmis iš Obolensko. Jiedu filmavosi tuose pačiuose vokiečių filmuose kaip statistai. Véra nekaltai apsilankė Vladimiro skaitymuose Berlyno émigré intelektualų rate. „Jis kalbėjo labai pagaviai, – sako Véra. – Jaunystėje buvo nepaprastai gražus.“ Senojoje Rusijoje Véra, kaip ir Nabokovas, augo tokioje pat dvikalbėje aplinkoje; išties Berlyne ji buvo viena iš nedaugelio jo, kaip anglų kalbos mokytojo, rimtų konkurentų. „Bet V. N. dėstė daug dalykų, – tęsė ji. – Kalbų, teniso, bokso. Ir prozodijos, prozodijos.“

Véros tėvas ką tik buvo tapęs mažos leidybinės firmos „Orbis“ bendraįkūrėju. Jaunajam Nabokovui buvo užsakyta išversti Dostojevskį. Véra dirbo biure, norėdama uždirbti kišenpinigių pasijodinėjimams Tiergartene. Jie matė vienas kitą, tačiau nesusitiko kaip reikiant iki daug vėliau, kitų metų labdaros puotoje. Nabokovas ėmė dažnai žaisti šachmatais su Véros tėvu. Laiške motinai jis pasakojo apie poreikį susitupėti. Vėliau apie savo uošvį sakė: „Jis taip gerai supranta, kad mano gyvenime vienintelis dalykas, kurį gebu daryti, yra rašymas.“

Pati Véra turėjo būti irgi gan gerai tai supratusi. Jiedu susituokė 1925–ųjų balandį, ir čia, tiesą sakant, matoma jų istorijos dalis baigiasi.

Ją yra apibūdinę kaip nepaprastai uždarą asmenybę – net uždaresnę, negu jos vyras. Jos savikontrolė, be abejonės, – šiurpinanti, ir gali justi, jog bet kokiai pašaliečio paikystei ar nepagarbai ji būtų griežta. Jaučiau, kad pašnekesiui tęsiantis ir išliekant gan atsargiam ir nekonkrečiam, ponia Nabokova vis labiau nerimauja – tarsi anksčiau ar vėliau privalės atmušti kokį baisiai asmenišką klausimą („Ponia Nabokova, ar esate sutikusi tikrąją Lolitą?“). Galiausiai ji paklausė: „Tie klausimai, kuriuos užduosite. Kur tie klausimai?“

„Na, yra keletas dalykų, – atsakiau. – Jūsų vyras paskyrė visas knygas jums, visas iki vienos. Tai labai neįprasta, ar ne?“

„Tikrai?.. Ką turėčiau atsakyti? Mūsų ryšys buvo labai neįprastas. Bet tai žinojote ir prieš klausdamas. Dar kas nors?“

„Ar jis – ar su juo buvo smagu? – paklausiau bejėgiškai. – Ar jis dažnai juokaudavo? Ar dažnai juokėtės?“

„O, taip. Jo humoras buvo žavingas. Jis buvo žavingas. – tarė ponia Nabokova. – Bet jūs ir tai žinojote.“

Observer, 1981

Post scriptum: Véra Nabokova mirė 1991–aisiais, praėjus dešimčiai metų po mano apsilankymo, kurį čia aprašiau. Per jos laidotuves Dmitrijus Nabokovas pasakė: „Net eidama devintą dešimtį ji padėjo ruošti daugelį savo vyro leidinių, rašė įžangą jo eilių rusiškajam leidimui, padėjo sudarant jo laiškų rinkinį, [ir] skyrė milžiniškas pastangas „Blyškios ugnies“ vertimui į rusų kalbą…“ Per pastarąjį dešimtmetį kartais apsikeisdavome su ja laiškais; kai gimė vaikai, siunčiau jų nuotraukas; kartais reikėdavo pranešti kokią bibliografinę naujieną. Dažnai apie ją galvodavau. Jos portretas man išliko nepaprastai gyvas. Iš dalies, manau, vertinau savo apsilankymo atminimą, nes tai suteikė man gyvą ryšį su jos vyru, kurį visuomet garbinau; atrodė, kad jis gyvena toliau – per ją. Tačiau tai nepaaiškina nepaprasto sukrėtimo, kurį patyriau perskaitęs pranešimą apie jos mirtį.

Iš Dmitrijaus Nabokovo eulogijos (1991 m. balandžio 11 d.):

Prieš pora metų, rizikingos klubo operacijos išvakarėse, mano drąsioji ir rūpestingoji motina paprašė manęs atnešti jos mėgstamą mėlyną suknelę, neva kai kas gali apsilankyti. Mane apėmė nejauki nuojauta, kad jai reikėjo tos suknelės dėl visai kitos priežasties. Tąkart ji išgyveno. Dabar, jos paskutiniame susitikime šiapus, ji aprengta ta pačia suknele.

Motinos pageidavimu jos pelenai turi būti vienoje urnoje su Tėvo pelenais Klarenso kapinėse. Įvykiams pasisukus keistai nabokoviškai, atsirado tam tikrų sunkumų ieškant, kur toji urna yra. Instinktyviai norėjau skambtelti Motinai ir paklausti, ką daryti. Tačiau Motinos, kurios galėčiau paklausti, nebebuvo.

———————————————-

Versta iš esė rinkinio „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“ (Penguin Books, 1993). 2014 m. rugsėjį Penguin išleido Nabokovo laiškų rinkinį „Letters to Véra“, o man į rankas pateko Michaelo Woodo straipsnis apie nabokoviškos šeimyninės laimės variantą („Dear Poochums“, London Review of Books, Vol. 36, No. 20). Apie rašytoją Martiną Amis sužinojau, skaitydama Christopherio Hitchenso autobiografiją: jiedu su Amis geri bičiuliai, abu britai, kažkuriuo gyvenimo momentu vedę amerikietes ir emigravę į Ameriką („meilės emigrantai“). Teko skaityti Amis romaną „Money“ („Pinigai“). Martino Amis tėvas yra Kingsley Amis – irgi žymus anglų autorius. (S. B.)

Publikuota Jovarų zine 2014 žiema #1: nuoroda.