Michel Houellebecq: Bauginimo taktika

houellebecqo-pagrobimas

2022–aisiais Prancūzija gyvena įbauginta. Šalį drebina paslaptingos bėdos. Žiniasklaida nuslepia mieste pastoviai vykstančius smurtinius įvykius. Viskas dangstoma, visuomenė tamsoje… o po kelių mėnesių neseniai įkurtos musulmonų partijos lyderis bus išrinktas prezidentu. Birželio 5 d., per antruosius visuotinius rinkimus (pirmieji dėl plačiai pasklidusio balsų falsifikavimo buvo anuliuoti), remiamas tiek socialistų, tiek dešiniųjų, kandidatę Marine Le Pen meistriškai įveikia Mohammedas Benas Abbesas.

Kitą dieną moterys atsižada vakarietiškos suknelės. Dauguma ima vilkėti ilgą medvilninį rūbą, o po juo – kelnes; valstybės subsidijų drąsinamos, jos būriais palieka darbovietes. Pernakt išnyksta vyrų bedarbystė. Dingsta nusikalstamumas tuose rajonuose, kurie anksčiau buvo pavojingi. Universitetai tampa islamiški. Ne musulmonų tikėjimo mokytojai priversti anksti išeiti į pensiją arba atsiversti ir atsiduoti naujajam režimui.

Taip Michelis Houellebecqas piešia pasaulį savo šeštajame romane „Soumission“ [„Atsidavimas“], kuris pasirodys kitą savaitę. Kaip jį reiktų suprasti – kaip prastą redaktoriaus žodį, rinkimams skirtą geltonąją literatūrą ar žymaus rašytojo bandymą per farsą išsakyti socialinę kritiką? Houellebecqas savo išskirtiniame interviu – tai pirmasis interviu, kuriame jis kalba apie šį romaną – paaiškina, kaip pradėjo rašyti šią, dar nepublikuotą, bet Prancūzijoje jau skandalingą, knygą.

Kodėl ją parašėte?

Sakyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, toks mano darbas, nors man ir nerūpi tas žodis. Grįžęs gyventi Prancūzijon, pastebėjau kelias dideles permainas, nors tos permainos nėra išskirtinai prancūziškos, o greičiau vakarietiškos. Būdamas išeivis, išties nelabai domiesi nei savos tėvynės bendruomene, nei ta vieta, kurioje apsistojai, be to, Airija yra keistokas atvejis. Manau, antroji priežastis ta, kad mano ateizmas nepergyveno visų mirčių, su kuriomis turėjau tvarkytis. Tiesiog paaiškėjo, kad tai nepasiteisina.

Jūsų šuns mirtis, jūsų tėvų mirtis?

Taip, per trumpą laiką mirčių buvo daug. Iš dalies, gali būti, kad aš, priešingai, nei maniau, visiškas ateistas niekada nebuvau. Buvau agnostikas. Paprastai po šituo žodžiu slypi ateizmas, bet mano atvejui, manau, jis netinka. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, peržiūrėjau klausimą, ar egzistuoja pasaulio kūrėjas, kosminė tvarka ir panašūs dalykai, ir tuomet suvokiau, kad iš tiesų atsakymo nežinau.

O prieš tai jautėte…

Maniau, kad buvau ateistas, taip. Dabar išties nežinau. Taigi tai dvi priežastys, dėl kurių rašiau šią knygą, – antroji priežastis turbūt nusveria pirmąją.

Kaip apibūdintumėte šią knygą?

Neblogas apibūdinimas būtų politinė literatūra. Nemanau, kad esu skaitęs daug panašių pavyzdžių, tačiau bet kuriuo atveju esu keletą skaitęs, daugiau anglų, negu prancūzų literatūroje.

Kokias knygas turite omenyje?

Iš dalies kai kurias Conrado knygas. Arba Johno Buchano. Tada dar vėliau parašytas knygas, ne tokias geras, tokius labiau trilerius. Trilerių veiksmas ne visada vyksta biznio pasaulyje, juose aplinkybės gali būti politinės. Bet yra trečia priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą: todėl, kad man visai patiko jos pradžia. Praktiškai vienu prisėdimu parašiau pirmą dalį, iki dvidešimt šešto puslapio. Ir man pasirodė labai įtikima, galiu lengvai įsivaizduoti studentą, kuris Huysmanse randa draugą ir paskiria jam savo gyvenimą. Man pačiam taip neatsitiko. Tikrai būtų patikę skaityti Huysmansą, tačiau atradau jį daug vėliau, manau, beveik trisdešimt penkerių. Turbūt būtume tikrai susidraugavę. Tai va, parašęs tuos puslapius, kurį laiką nieko nedariau. Tai buvo 2013–ųjų sausis, ir prie teksto grįžau turbūt tų metų vasarą. Iš pat pradžių planas buvo visai kitoks. Romanas nesivadino Soumission, pirmasis pavadinimas buvo La Conversion. Pirminė mintis buvo, kad pasakotojas irgi atsiverčia, tik atsiverčia į katalikybę. Taip sakant, praėjus šimtui metų po Huysmanso, jis seka jo pėdomis ir meta natūralizmą, kad taptų kataliku. O aš taip pasielgti nesugebėjau.

Kodėl ne?

Tai nesuveikė. Mano manymu, raktinė knygos scena yra ta, kurioje pasakotojas paskutinį kartą pažvelgia į Juodają Rokamaduro Madoną, pajunta bangomis sklindančią dvasinę energiją ir Madona ūmai nugrimzta praeitin, o jis pareina į stovėjimo aikštelę vienišas ir iš esmės desperatiškas.

Ar tai satyrinis romanas?

Ne. Galbūt keliose knygos dalyse išjuokiami politiniai žurnalistai – politikai irgi šiek tiek, jeigu atvirai. Tačiau pagrindiniai veikėjai nėra komiški.

Iš kur kilo idėja apie prezidento rinkimus 2022–aisiais, kur varžosi Marine Le Pen ir musulmonų partijos lyderis?

Na, Marine Le Pen man atrodo tikroviška kandidatė 2022–iesiems ir netgi 2017–iesiems… Musulmonų  partija labiau… Iš tiesų esmė tokia. Bandžiau pastatyti save į musulmonų vietą ir supratau, kad tikrovėje jų situacija yra totaliai šizofreniška. Nes apskritai musulmonų nedomina ekonominiai klausimai, jų didžiausias interesas yra tai, ką nūdien vadiname socialiniais klausimais. Jų pozicija, akivaizdu, labai skiriasi nuo kairiųjų ir netgi dar labiau nuo žaliųjų partijos. Tik prisiminkite gėjų vedybų klausimą ir suprasite, ką turiu omenyje, tačiau tas pats su visa valdžia. Tikrai nesimato, kodėl jie turėtų balsuoti už dešiniuosius, dar mažiau turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę, kuri juos visiškai atmeta. Tad ką daryti musulmonui, norinčiam balsuoti? Tiesa ta, kad jo situacija yra absurdiška. Jis visiškai nėra atstovaujamas. Būtų neteisinga sakyti, kad ši religija neturi politinių pasekmių – ji turi. Kaip turi ir katalikybė, jeigu jau taip, net jeigu katalikai buvo daugiau ar mažiau marginalizuoti. Dėl šių priežasčių, kaip man atrodo, musulmonų partija yra logiškas dalykas.

Bet įsivaizduoti, kad tokia partija gali turėti šansų laimėti prezidento rinkimus po septynerių metų nuo šiandienos…

Sutinku, tai nelabai realistiška. Iš tiesų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ir tai sunkiausia įsivaizduoti – musulmonams turėtų pavykti susitaikyti vieniems su kitais. Kad tai įvyktų, reikia labai protingo ir turinčio nepaprastą politinį talentą žmogaus, – tai savybės, kurias suteikiu savo veikėjui Benui Abbesui. Bet nepaprastas talentas yra, pagal apibrėžimą, neįprastas reiškinys. Tačiau padarius prielaidą, kad toks egzistuoja, partijai galėtų pasisekti, tik tai užtruktų ilgiau nei septynerius metus. Pažiūrėjus, kaip veikia Musulmonų brolija, matome regioninius tinklus, labdaras, kultūros centrus, maldos centrus, poilsio centrus, sveikatos centrus, visa, kas primena komunistų partijos veiklą. Sakyčiau, šalyje, kur skurdas ir toliau didės, tokia partija galėtų pritraukti daug daugiau, negu tik „vidutinius“ musulmonus, jeigu galima taip sakyti, tačiau iš tikrųjų nebėra tokio dalyko, kaip „vidutinis“ musulmonas, nes mes dabar matome atsiverčiant visai ne Šiaurės Afrikos kilmės žmones… Bet toks procesas užtruktų keletą dešimtmečių. Iš tikrųjų neigiamą vaidmenį vaidina medijos sensacijų vaikymasis. Pavyzdžiui, medijai patiko istorija apie vyriškį, gyvenantį mažame Normandijos kaimelyje, patį tikriausią prancūzą, net iš geros šeimos, kuris atsivertė ir išėjo kariauti džihadą Sirijoje. Galime pasidaryti racionalią išvadą, kad vienam tokiam atvejui tenka keli tuzinai atsivertėlių, kurie neina kariauti džihado Sirijoje, kurie nieko panašaus nesiima. Pagaliau gi neini kariauti džihado pasismaginimui, tokie dalykai domina tuos, kurie turi stiprų potraukį smurtui, vadinasi, tokių yra neabejotinai mažuma.

Galėtum taip pat sakyti, kad tokius žmones išties traukia vykti į Siriją, o ne atsiversti.

Nesutinku. Manau, atsirado tikras Dievo poreikis, ir  religijos sugrįžimas nėra reklaminis šūkis, o tikrovė, ir tai labai paaštrėjo.

Tai yra centrinė jūsų knygos hipotezė, bet žinome, kad daug metų ji buvo paneigta grupės tyrėjų, parodžiusių, jog iš tiesų stebime progresyvią islamo sekuliarizaciją, o smurtas ir radikalizmas turėtų būti paaiškinami, kaip islamizmo agonija. Tokią išvadą pateikia Olivieris Roy’us ir daug kitų, dirbusių prie šio klausimo daugiau nei dvidešimt metų.

Mano pastebėjimai kitokie, nors Šiaurės ir Pietų Amerikoje evangelistai sėkmingesni, negu islamas. Tai pasaulinis, o ne tik prancūziškas fenomenas. Nežinau kaip dėl Azijos, bet Afrikos atvejis įdomus, nes ten sustiprėjo dvi religinės jėgos – evangelinė krikščionybė ir islamas. Pats išlieku daugelio atžvilgiu komtistas ir netikiu, kad visuomenė gali išgyventi be religijos.

(…)

Kodėl romano aplinkybes nukėlėte į akademijos pasaulį? Nes ji įkūnija Apšvietą?

Ar gerai, jei pasakysiu, kad nežinau? Nes išties nemanau, kad žinau. Tiesiog norėjau, kad viena didelė siužeto linija liestų Huysmansą, ir iš to kilo idėja apie veikėją akademiką.

Ar nuo pat pradžių žinojote, kad parašysite romaną pirmuoju asmeniu?

Taip, nes tai buvo Huysmanso apžaidimas. Taip buvo nuo pat pradžių.

Ir vėlgi, parašėte apie veikėją, kuris iš dalies autoportretas, ne visiškai, bet… pavyzdžiui, miršta jo tėvai.

Taip, panaudojau kai kuriuos dalykus, netgi jei detalės išties gan skirtingos. Mano pagrindiniai veikėjai niekada nėra autoportretai, bet jie visuomet yra mano projekcijos. Pavyzdžiui, kas, jeigu būčiau perskaitęs Huysmansą jaunas, būčiau studijavęs literatūrą ir tapęs profesoriumi? Įsivaizduoju gyvenimus, kurių nenugyvenau.

Tuo tarpu leisdamas tikriems įvykiams terptis į jūsų fiktyvius gyvenimus.

Panaudoju momentus, kurie ištiko mane tikrovėje, taip. Bet vis labiau esu linkęs juos permainyti. Šioje knygoje tikroviškas liko tik teorinis elementas – tėvo mirtis – bet viskas aplink ją išgalvota. Mano tėvas buvo labai nepanašus į tą veikėją, jis mirė visai kitaip. Iš gyvenimo imu tik pagrindą idėjoms.

(…)

Mažai kalbėjome apie moteris. Ir vėl šiame fronte gausite kritikos.

Tikrai nepanašu, kad feministėms patiks ši knyga. Bet nieko negaliu padaryti.

Ir visgi buvote šokiruotas, kai žmonės pavadino jūsų romaną „Extension du domaine de la lutte“ mizoginišku. Paskutinė knyga jūsų atvejui nepadės.

Vis tiek nemanau, kad esu mizoginas, tikrai. Pasakyčiau, kad tai bet kuriuo atveju nėra apsprendžiantis dalykas. Negerai nuteikti žmones gali tai, kad aš parodau, jog feminizmas yra pasmerktas demografiškai. Po šituo slypi mintis, kuri gali tikrai nuliūdinti: ideologija, palyginus su demografija, neturi svarbos.

Ši knyga neturi būti provokacija?

Aš pagreitinau istoriją, bet ne, negaliu pasakyti, kad knyga yra provokacija – jei tai reiškia, jog sakau dalykus, kuriuos iš esmės laikau melagingais, tik tam, kad suerzinčiau žmones. Sutirštinau evoliuciją, kas yra, mano nuomone, realistiška.

(…)

————————————

Scare Tactics: Michel Houellebecq on His New Book, „The Paris Review“, 2015-01-02. Kalbėjosi Sylvain Bourmeau, į anglų išvertė Lorin Stein. Iš anglų vertė Sandra Bernotaitė.

Visas straipsnis publikuotas Jovarų zine 2015 pavasaris #2: nuoroda.

Ponios Nabokovos lankymas

vera-vladimir-nabokov

(Martin Amis „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“)

He also remembered that the hotel was drab and cheap, and abjectly stood next to another, much better hotel, through the rez-de-chaussée of which you could make out the phantoms of pale tables and underwater waiters…

Taip pat prisiminė, jog viešbutis nutriušęs, pigus ir stovi nemaloniai arti kito, daug geresnio viešbučio, kurio rez-de-chaussée galėjai įžvelgti vaiduokliškai blyškius stalus ir padavėjus po vandeniu…

Šie žodžiai iš vėlyvosios apysakos „Permatomi daiktai“ („Transparent Things“) plūstelėjo į mane beeinant iš savo baisiųjų nakvynės namų (dvokiantys radiatoriai, kambarių aptarnavimas „kaip pasiseks“, lova kaip hamakas) į spindinčią Montreux Palace Hotel citadelę, kurioje 1961–aisiais apsigyveno Nabokovai ir kurios senojo sparno septintajame aukšte Véra Jevsejevna Nabokova pastaruosius ketverius metus gyveno viena.

Bet kodėl Montro, spėliojau, ir kodėl viešbutis? Kai BBC atvyko į Montro įrašyti interviu, kuris dabar žinomas kaip „paskutinis interviu“, Nabokovas pakomentavo: „Retkarčiais vis flirtavau su idėja įsigyti vilą. Galiu įsivaizduoti patogius baldus, efektyvias signalizacijas nuo vagių, tačiau nepajėgiu įsivaizduoti adekvataus aptarnaujančio personalo. Seniesiems prižiūrėtojams reikia laiko pasenti, o aš spėlioju, kiek to laiko man dar likę.“ Žurnalistas Robertas Robertsonas apie Montro viešbutį sakė, kad jis sukelia „įdomų įspūdį, jog vaikštai senoje fotografijoje“. Klajodamas ežero pakrantės saulėje ir rūkuose, galvojau apie praeity likusius ir saugius idealizuotos berniukiškos vaikystės parkus. Šveicarų vaikai ant pačiūžų – aprengti nepriekaištingai, tobulai švarūs. Šveicariški mašalai, užsiėmę savais reikalais, pernelyg civilizuoti, kad spiestųsi ir geltų.

Nabokovai gyveno dvidešimtojo amžiaus įvykių sukūryje – bendras, beveik noveletiško spindesio, grėsmės ir tragedijos kupinas, gyvenimas: priverstinė emigracija iš revoliucinės Rusijos (kur jaunasis Vladimiras – paauglys pleibojus, poetas ir milijonierius); Veimaro Vokietijos isterija ir hiperinfliacija (Nabokovo tėvas, aktyvus liberalų veikėjas V. D. Nabokovas, nužudytas Berlyne, politinio susirinkimo metu); nepatikimas apsistojimas Prancūzijoje, šalį užgrobus vokiečiams; ir tuomet – paskutinės minutės pabėgimas (Véra – žydė) į svetingą Naujojo Pasaulio tuštumą.

Amerikoje Nabokovas atidirbo dvidešimt sunkių metų literatūros ir akademijos konvejeryje. Tuo tarpu jam kilo užduotis iš rusų romanisto reinkarnuoti save į anglų romanistą (plačiąja prasme). Negrįžtamai pasiturintis – t. y. laisvas – jis tapo „Lolitos“ (1959) dėka. Tad nenuostabus Nabokovų pasirinkimas sugrįžti į, kaip Humbertas Humbertas įvardina, „savo lakuotus, žaislinio ryškumo šveicarų kaimelius ir gausiai apdainuotas alpes“ bei kabančias Montro vejas. Kadangi, nežiūrint visų tų siužeto posūkių ir incidentų, Vladimiro ir Véros Nabokovų gyvenime buvo aiški tema – pasišventimas. Jiedu atvyko į Montro sutvarkyti oeuvre, prižiūrėti ankstesniųjų darbų vertimus ir saugioje nuošalėje kurti paskutiniuosius romanus.

Ponia Nabokova kantriai laukė manęs viename iš bendrųjų Montreux Palace Hotel kambarių su kolonomis. „Ko norėtumėt? – paklausė iškart. – Viskio? Džino? Ko tik pageidausite.“ 11.30 val. ryto man tai pasirodė liberalus pasiūlymas. Pasirinkau vyną, tuo tarpu ponia Nabokova užsisakė „J&B“ – arba „Čei ir Py“ (jos anglų kalbos akcentas stiprus, bet visgi kiek nedrąsus). Besišypsantis padavėjas buvo šmaikštus ir raminantis; sklinda gandai, kad Vladimiras Nabokovas buvo nesuvaldomai dosnus arbatpinigių, ir jo žmona akivaizdžiai išliko viena personalo globėjų. Ji kukliai siurbsnojo viskį, kurio iki galo neišgėrė. Ji buvo, manyčiau, tiesiog širdinga. Kada tik bandžiau už ką nors atsiskaityti, ponia Nabokova tvirtai įsikišdavo. „Ne, palikit tai man – tai mano šventė.“

Jos plaukai tankūs, balti, o akys išraiškingos, ironiškos. Pastaruoju metu gan apsirgusi – kiek susilpnėjo klausa, vaikščiojimui reikia lazdelės; bet net ir dabar, einant aštuntą dešimtį, jos giliai jausmingas veidas nušviestas moteriškumo šviesos. Visų pirma tai humoro paženklintas veidas. „V. N.“, kaip ji kartais vadina, mėgo didžiuotis, kad jos humoras geresnis, nei bet kurios kada nors gyvenime sutiktos moters, ir nesunku pripažinti ne tik šią, bet ir kitas jo pasididžiavimo priežastis. Tas kuklumo ir natūralaus smalsumo ar šilumos derinys apsunkina interviu. „Bet pakalbėkime apie jus, – pasakys ji. – Ar jūs vedęs?.. Norite vaikų?.. Matotės su šeima?“

Tuomet, kaip ir sutarta, prie mūsų prisijungia Dmitrijus Nabokovas, vienintelis Nabokovų vaikas, figūra, kelianti susidomėjimą pati savaime – automobilių lenktynininkas, alpinistas, pasaulinio garso operos solistas, taip pat ir sėkmingas daugelio savo tėvo romanų vertėjas. Dmitrijus šiuo metu gyvena netoli savo motinos: Lozanos ligoninėje, jei tiksliau, kur po pernai įvykusios įspūdingos autoavarijos baigia ilgą reabilitaciją. Po apsilankymo Montro, nukakus vos kelias mylias, galingas Dmitrijaus automobilis paslaptingai „nuslydo nuo kelio“. Išsivadavęs iš degančios nuolaužos, jis buvo nugabentas ligoninėn, iki kurios, pranašingai, tik dešimt minučių kelio ir kurioje įsikūrusi viena pažangiausių pasaulyje nudegimų klinika. Iš ten Dmitrijus paskambino savo motinai, ramiai pranešdamas, kad nutiko nedidelė avarija ir kad greitai jis vėl užsuks pasimatyti. Tik po kurio laiko Véra sužinojo, kad jos sūnui pasisekė, jog išgyveno.

Kurį laiką gėrėjomės Dmitrijaus sužeidimais, kurie iki šiol matomi, jei nesakysim, kad akis badantys. Kalbėjome apie stulbinantį kūno gebėjimą atsigauti. Spoksodamas į apdegusius Dmitrijaus pirštus, negalėjau neišreikšti pagarbaus susižavėjimo visų pirma stebėtinai kūno savinaikos jėgai. Besakydamas tai, ėmiau gailėtis, kad pradėjau. Tačiau pasirodė, kad šitai nuslydo lengvai. Tuomet Véra su dirbtinu pasidygėjimu paklausė sūnaus, kada nuo jo rankų dings „purpurinis ažūras“ (t. y. ryškiai raudonos pažeistos kraujagyslės). Labai nabokoviškas išsireiškimas. Dmitrijus, kaip ir tėvas, yra aukštas, plinkantis, atletiškas, komunikabilus ir turi įgimtą humoro jausmą; į savo motiną jis kreipiasi su galantišku globėjiškumu. Ponia Nabokova rūpestingai ir su švelniu pasitenkinimu išklausė savo sūnaus ataskaitos apie pagerėjimą, o tada atsigręžė į mane. „Jūs vairuojate?… Tikiuosi, vairuojate labai atsargiai.“

Mudu su Dmitrijumi perėjome į pietų salę, tuo tarpu Véra paliko mus ir pasišalino į savo numerį, pažadėjusi prisijungti kavai. „Tai iki pasimatymo,“ – pasakiau. „Iki greit,“ – tarė ponia Nabokova… Pietaujant netrukus tapo aišku, kad Nabokovų lengvajai industrijai Montro tapo tam tikra bankine įstaiga. Dmitrijus šiuo metu verčia „Permatomus daiktus“ į italų, Véra verčia į rusų „Blyškią ugnį“ (žinoma, samizdatui, nes tokia pat lemtis ištiko ir V. N. išverstą „Lolitą“). Nuolatinis judesys vyksta ir autorinių teisių departamente. Pavyzdžiui, Dmitrijus iki šiol laižosi žaizdas po paskutinės „Lolitos“ adaptacijos Brodvėjuje. „Katastrofa. Tikra katastrofa,“ – kaip vėliau pridūrė jo motina.

Dmitrijaus pečius šiuo metu slegia ypatingai jautri problema. 1977–ųjų birželio 2 dieną mirus Vladimirui Nabokovui, ant jo lekternos gulėjo pusiau baigtas romanas. Dmitrijaus manymu, „Lauros originalas“ („The Original of Laura“) – vienas drąsiausių ir skaidriausių tėvo rašinių; tačiau Nabokovas buvo nepajudinamai nusiteikęs prieš neišbaigtos formos romano publikavimą. Tai siaubinga dilema, viena tų, kurių likę gyvieji Nabokovai jokiais būdais neišsprendė.

Nes už pareigą Vladimirui Nabokovui didesnė yra pareiga literatūros istorijai. Dmitrijus ir Véra širdies gilumoje suvokia tai ir šitai yra tampriai susieta su šeimos garbės svarba. Priminiau jiems „Nabokovo-Wilsono laiškus“ ir liūdną, keistą draugystės iširimą, įamžintą tame susirašinėjime, kai visa baigėsi įtūžiu ir pasipiktinimu Wilsono nepaaiškinama ataka Nabokovo „Eugenijaus Onegino“ vertimo atžvilgiu. „Edmundas Wilsonas, – tarė Dmitrijus atsidūsėdamas. – Man jis patiko. Mokėdavo apsieiti su vaikais. Buvo šiltas, žais-mingas. Iš nosinės galėdavo man padaryti pelę ir priversti ją judėti… Bet ta jo kolosali arogancija – esą mokąs rusų kalbą!“ Arba štai apie neseną įžeidžiantį biografo įvertinimą: Nabokovas buvo „geras žmogus, oi, toks galbūt savotiškas, neišvengiamai daręs klaidų, bet dėl to ne mažiau geras žmogus“. Dmitrijus atlošė galvą, užvertė akis į lubas – gestas, rodantis susierzinimą, kuris, spėju, itin būdingas jo tėvui: „Stulbinama. Arogancija…“

Véra, kurią dabar sutikome šokių salės dydžio ložėje, pademonstravo, kad ji lygiai taip pat bekompromisiškai stoja už savo vyrą ir gina jo atminimą. „Rusiškojo „Blyškios ugnies“ vertimo redaktorius – jis pridarė daug žalos, ir aš atsisakiau priimti bet kokius jo pataisymus… Profesoriaus Karlinskio įžanginį žodį antrajam „Paskaitų apie literatūrą“ tomui vetavau. Parašiau leidėjams ir pasakiau, kad meldžiu juos atšaukti leidimą. Ir jie tai padarė.“ Po kelių akimirksnių ponia Nabokova neteisingai suprato mano pastabą apie pirmąjį „Paskaitų“ tomą, išgirdusi vietoj gerbtinegerbti. „Kaip?“ – paklausė ji. Ir iki tol, kol neišaiškinau savo minties, kiekviena jos kūno dalelė, rodės, drebėjo iš įniršio.

Dabar Dmitrijus atsiprašė ir pasišalino; jis turįs spėti į traukinį, grįžti į Lozanos ligoninę. Prieš atsisveikindamas padavė motinai iškarpų ritinėlį. „Apžvalga „Tribute“, iš Pietų Karolinos… Tėvas paminėtas…“ Tokios kalbos, kaip ir nabokoviškasis pasipiktinimas, būdinga šeimos pasišventimo dalis. Tai byloja apie didį tikėjimą savimi, tačiau tame nėra susireikšminimo. Tai nesavanaudiška, išties beveik neasmeniška lygiai taip pat, kaip neasmeniškas yra menas. Šitoks tonas, kaip įsivaizduoju, labai rusiškas.

Dmitrijus išvyko. Saulė pro aukšus langus skverbėsi link ponios Nabokovos krėslo, ir ji pakėlė ranką, norėdama pridengti skruostus nuo spindulių. Ji parodė man „Vladimiro Nabokovo užrašų“ kopiją, gulėjusią jos skreite, atkreipdama dėmesį į vyro pieštas išgalvotų drugelių iliustracijas (reprodukcijas iš jai asmeniškai priklausančių jo knygų). Pramanytuose lotyniškuose žodžiuose – įvairūs malo-nybiniai jos vardai: verae, verinia, verochka

Jiedu susitiko 1923–iaisiais Berlyne. Stebėtina, kaip jie nesusitiko iki tol. Pagaliau juk net Sankt Peterburge berniukai iš Teniševo mokyklos dažnai bičiuliaudavosi su mergaitėmis iš Obolensko. Jiedu filmavosi tuose pačiuose vokiečių filmuose kaip statistai. Véra nekaltai apsilankė Vladimiro skaitymuose Berlyno émigré intelektualų rate. „Jis kalbėjo labai pagaviai, – sako Véra. – Jaunystėje buvo nepaprastai gražus.“ Senojoje Rusijoje Véra, kaip ir Nabokovas, augo tokioje pat dvikalbėje aplinkoje; išties Berlyne ji buvo viena iš nedaugelio jo, kaip anglų kalbos mokytojo, rimtų konkurentų. „Bet V. N. dėstė daug dalykų, – tęsė ji. – Kalbų, teniso, bokso. Ir prozodijos, prozodijos.“

Véros tėvas ką tik buvo tapęs mažos leidybinės firmos „Orbis“ bendraįkūrėju. Jaunajam Nabokovui buvo užsakyta išversti Dostojevskį. Véra dirbo biure, norėdama uždirbti kišenpinigių pasijodinėjimams Tiergartene. Jie matė vienas kitą, tačiau nesusitiko kaip reikiant iki daug vėliau, kitų metų labdaros puotoje. Nabokovas ėmė dažnai žaisti šachmatais su Véros tėvu. Laiške motinai jis pasakojo apie poreikį susitupėti. Vėliau apie savo uošvį sakė: „Jis taip gerai supranta, kad mano gyvenime vienintelis dalykas, kurį gebu daryti, yra rašymas.“

Pati Véra turėjo būti irgi gan gerai tai supratusi. Jiedu susituokė 1925–ųjų balandį, ir čia, tiesą sakant, matoma jų istorijos dalis baigiasi.

Ją yra apibūdinę kaip nepaprastai uždarą asmenybę – net uždaresnę, negu jos vyras. Jos savikontrolė, be abejonės, – šiurpinanti, ir gali justi, jog bet kokiai pašaliečio paikystei ar nepagarbai ji būtų griežta. Jaučiau, kad pašnekesiui tęsiantis ir išliekant gan atsargiam ir nekonkrečiam, ponia Nabokova vis labiau nerimauja – tarsi anksčiau ar vėliau privalės atmušti kokį baisiai asmenišką klausimą („Ponia Nabokova, ar esate sutikusi tikrąją Lolitą?“). Galiausiai ji paklausė: „Tie klausimai, kuriuos užduosite. Kur tie klausimai?“

„Na, yra keletas dalykų, – atsakiau. – Jūsų vyras paskyrė visas knygas jums, visas iki vienos. Tai labai neįprasta, ar ne?“

„Tikrai?.. Ką turėčiau atsakyti? Mūsų ryšys buvo labai neįprastas. Bet tai žinojote ir prieš klausdamas. Dar kas nors?“

„Ar jis – ar su juo buvo smagu? – paklausiau bejėgiškai. – Ar jis dažnai juokaudavo? Ar dažnai juokėtės?“

„O, taip. Jo humoras buvo žavingas. Jis buvo žavingas. – tarė ponia Nabokova. – Bet jūs ir tai žinojote.“

Observer, 1981

Post scriptum: Véra Nabokova mirė 1991–aisiais, praėjus dešimčiai metų po mano apsilankymo, kurį čia aprašiau. Per jos laidotuves Dmitrijus Nabokovas pasakė: „Net eidama devintą dešimtį ji padėjo ruošti daugelį savo vyro leidinių, rašė įžangą jo eilių rusiškajam leidimui, padėjo sudarant jo laiškų rinkinį, [ir] skyrė milžiniškas pastangas „Blyškios ugnies“ vertimui į rusų kalbą…“ Per pastarąjį dešimtmetį kartais apsikeisdavome su ja laiškais; kai gimė vaikai, siunčiau jų nuotraukas; kartais reikėdavo pranešti kokią bibliografinę naujieną. Dažnai apie ją galvodavau. Jos portretas man išliko nepaprastai gyvas. Iš dalies, manau, vertinau savo apsilankymo atminimą, nes tai suteikė man gyvą ryšį su jos vyru, kurį visuomet garbinau; atrodė, kad jis gyvena toliau – per ją. Tačiau tai nepaaiškina nepaprasto sukrėtimo, kurį patyriau perskaitęs pranešimą apie jos mirtį.

Iš Dmitrijaus Nabokovo eulogijos (1991 m. balandžio 11 d.):

Prieš pora metų, rizikingos klubo operacijos išvakarėse, mano drąsioji ir rūpestingoji motina paprašė manęs atnešti jos mėgstamą mėlyną suknelę, neva kai kas gali apsilankyti. Mane apėmė nejauki nuojauta, kad jai reikėjo tos suknelės dėl visai kitos priežasties. Tąkart ji išgyveno. Dabar, jos paskutiniame susitikime šiapus, ji aprengta ta pačia suknele.

Motinos pageidavimu jos pelenai turi būti vienoje urnoje su Tėvo pelenais Klarenso kapinėse. Įvykiams pasisukus keistai nabokoviškai, atsirado tam tikrų sunkumų ieškant, kur toji urna yra. Instinktyviai norėjau skambtelti Motinai ir paklausti, ką daryti. Tačiau Motinos, kurios galėčiau paklausti, nebebuvo.

———————————————-

Versta iš esė rinkinio „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“ (Penguin Books, 1993). 2014 m. rugsėjį Penguin išleido Nabokovo laiškų rinkinį „Letters to Véra“, o man į rankas pateko Michaelo Woodo straipsnis apie nabokoviškos šeimyninės laimės variantą („Dear Poochums“, London Review of Books, Vol. 36, No. 20). Apie rašytoją Martiną Amis sužinojau, skaitydama Christopherio Hitchenso autobiografiją: jiedu su Amis geri bičiuliai, abu britai, kažkuriuo gyvenimo momentu vedę amerikietes ir emigravę į Ameriką („meilės emigrantai“). Teko skaityti Amis romaną „Money“ („Pinigai“). Martino Amis tėvas yra Kingsley Amis – irgi žymus anglų autorius. (S. B.)

Publikuota Jovarų zine 2014 žiema #1: nuoroda.

Elenos Ferrantes drugeliai

drambliukai-drugeliai

„Paris Review“, Art of Fiction No. 228. Rašytoją Eleną Ferrante klausinėjo jos leidėjai Sandro ir Sandra Ferri bei jų dukra Eva. Interviu vyko Neapolyje. Ištrauką iš anglų k. vertė S. Bernotaitė.

Kaip pradedate naują kūrinį?

Tiksliai pasakyti negaliu. Nemanau, ar kas nors iš tikrųjų žino, kaip istorija įgauna formą. Kai ji sukurta, bandai paaiškinti, kaip tai atsitiko, tačiau kiekviena pastanga, bent jau mano atveju, yra neadekvati. Yra savotiškas prieš, sudarytas iš atminties fragmentų, ir po, kai istorija prasideda. Bet prieš ir po, turiu pripažinti, naudingi tik dabar, bandant suprantamai atsakyti į jūsų klausimą.

Ką turite omenyje, sakydama „atminties fragmentai“?

Žinot, kaip būna, kai galvoje sukasi melodija iš kelių natų, bet nežinai, kokia tai daina? Beniūniuojant galiausiai išsivysto kita daina, visai ne ta, kuri buvo apsėdusi. Arba būna – prisimeni gatvės kampą, bet negali atgaminti, kuri jis yra? Kažkas panašaus. Mano mama mėgo žodį frantumaglia – tai tokie galvoje besiblaškantys neaiškios kilmės fragmentai, kurie ne visada yra malonūs.

Ir bet kuris jų gali tapti istorijos pradžia?

Ir taip, ir ne. Jie gali būti pabiri ir atpažįstami – vaikystės vietos, šeimos nariai, klasės draugai, įžeidžiantys ar švelnūs balsai, didelės įtampos momentai. Ir kai tik atrandi tam tikrą tvarką, pradedi apie juos pasakoti. Tačiau beveik visuomet kas nors nesusijungia. Tarsi iš tų galimo pasakojimo atplaišų išsiveržtų tolygiai stiprios, bet priešingos jėgos, kurioms reikia aiškiai išnirti ir, tuo pat metu, nugrimzti gilyn. Štai, kad ir „Neraminanti meilė“ („Troubling Love“) – ilgus metus galvoje nešiojausi daug istorijų apie Neapolio priemiesčius, kur gimiau ir užaugau. Mintyse nešiojausi riksmus, grubų šeimyninį smurtą, kurį mačiau vaikystėje, namų apyvokos daiktus. Tais atiminimais maitinau Deliją, protagonistę. Mamos personažas, Amalija, kita vertus, vos tik atsirado, tučtuojau atsitraukė – jos beveik neliko. Jei įsivaizduodavau Delijos kūną bent šiek tiek prisiliečiantį mamos kūno, susigėsdavau ir nusukdavau pasakojimą kitur. Naudodama tokią padriką medžiagą, per keletą metų parašiau daug istorijų – trumpų, ilgų, labai ilgų, ir vis, mano akimis, nepatenkinančių, ir nė vienoje nebuvo mamos personažo. Paskui staiga daugelis fragmentų dingo, tuo tarpu kiti susijungė, ir visi išsirikiavo tamsiame motinos-dukros santykių fone. Taip per pora mėnesių gimė „Neraminanti meilė“.

O „Paliktosios dienos“ („The Days of Abandonment“)?

Šito romano gimimo diena dar labiau miglota. Ilgus metus galvojau apie moterį, kuri vieną naktį uždaro savo namų duris, o kai ryte eina atidaryti jų, suvokia, jog nebesugeba to padaryti. Kartais į tai įsipindavo ligoti vaikai, kartais – nunuodytas šuo. Paskui, visai natūraliai, viskas apsistojo ties mano patyrimu, kuris atrodė nenusakomas – tai buvo pažeminimas, kurį patiria vyro palikta moteris. Bet kaip nukrypau nuo tiek laiko nešiotos galvoje frantumaglia į staigią fragmentų atranką, kaip sulydžiau juos istorijoje, kuri atrodo įtikima – šito nesuprantu, negaliu tikrai atsakyti. Bijau, tai tas pats dalykas, kaip su sapnais. Net išpasakodamas juos žinai, kad išduodi.

Ar užsirašote savo sapnus?

Taip, tais retais atvejais, kai berods prisimenu juos. Darau tai nuo pat vaikystės. Tai pratimas, kurį patarčiau kiekvienam. Sapno patirtį perduoti budrumo būsenos logikai yra kraštutinis rašymo išbandymas. Niekada negali sapno atkurti tiksliai. Tai pralaimėtas mūšis. Bet įvilkti į žodžius gesto, jausmo, įvykių srauto tiesą, neprijaukinant jos, – tai ne tokia lengva operacija, kaip galima manyti.

Ką turite omenyje, sakydama „prijaukinti tiesą“?

Pasukti išmintais išraiškos takais.

Kuria prasme?

Išduodant istoriją dėl tingumo, dėl pasyvumo, patogumo, iš baimės. Visada lengva sumenkinti kūrinį iki klišių, skirtų masiniam vartojimui.

Jamesas Woodas ir kiti kritikai gyrė jūsų kūrinius už nuoširdumą. Kaip apibrėžiate nuoširdumą literatūroje? Ar tai dalykas, kurį ypatingai vertinate?

Kiek žinau, tai yra kankynė ir, tuo pat metu, kiekvieno literatūros projekto variklis. Rašytojui gali atrodyti, kad svarbiausi klausimai: kuri patirtis yra mano medžiaga, kuriuos išgyvenimus jaučiu galintis pasakoti? Bet tai netiesa. Daug svarbesnis klausimas: koks žodis, koks sakinio ritmas, koks tonas geriausiai tinka išreikšti mano patirčiai? Be teisingų žodžių, be didelės teksto dėliojimo patirties nepavyks parašyti nieko gyvo ir tikro. Negana pasakyti, kaip aš vis dažniau darau, – šitie dalykai tikrai įvyko, tai mano tikras gyvenimas, vardai yra tikri, aprašau tikras įvykių vietas. Jei rašymo stilius neadekvatus, jis gali paversti melu nuoširdžiausias biografines tiesas. Literatūrinė tiesa nėra biografo ar žurnalisto tiesa, tai ne policijos ataskaita ar teismo išvada. Tai netgi ne gerai sukonstruoto naratyvo įtikinamumas. Literatūros tiesa yra vien tik žodžių valdymo reikalas ir yra tiesiogiai proporcinga energijai, kurią gebi įdėti į sakinį. Ir kai įvyksta jungtis, nėra tokios populiariosios literatūros stereotipo ar klišės, kuri atsilaikytų. Visa prisikelia, atgyja, stoja į savo vietas.

Kaip išgaunama tiesa?

Be abejo, ji įgyjama per tam tikrą gebėjimą, kuris visuomet gali būti tobulinamas. Bet didžiąja dalimi toji energija paprasčiausiai atsiranda, tiesiog atsitinka. Toks jausmas, tarsi smegenų dalys ir visas kūnas, prieš tai miegoję dalykai tavo sąmonėje išsiplečia, padidindami jautrumą. Negali pasakyti, ar ilgai tai išsilaikys, drebi nuo minties, kad tai gali staiga išnykti ir palikti tave vidury srovės. Atvirai kalbant, niekada nežinai, ar išvystei teisingą rašymo stilių, ar iki galo jį išnaudojai. Pastatęs rašymą į savo gyvenimo vidurį, kiekvienas galiausiai atsiduria Henry Jameso novelės „Vidurio amžius“ („The Middle Years“) veikėjo Dinkombės situacijoje – prieš mirtį, būdamas sėkmės viršūnėje, jis tikisi gauti dar vieną progą išbandyti save ir sužinoti, ar gali rašyti geriau, negu prieš tai. Tuo pat metu jis gyvena neviltyje, kurią šūksniu išreiškė Prousto personažas Bergotė, pamatęs Vermeerio geltonosios sienos plotelį: „Štai, kaip tai turi būti parašyta“.

Kada pirmą kartą supratote, kad parašėte tiesą? Pagal jūsų apibrėžimą.

Vėlai, romane „Neraminanti meilė“. Jei įspūdis nebūtų išsilaikęs, nebūčiau romano publikavusi.

Minėjote, jog ilgą laiką nesėkmingai dirbote su pasakojimo medžiaga.

Taip, bet tai nereiškia, kad „Neraminanti meilė“ buvo ilgalaikės pastangos rezultatas. Greičiau priešingai. Visa pastanga buvo išnaudota rašant nesėkmingas noveles, kurios pasirodė keletą metų prieš tai. Jų puslapius rašiau apsėstai persistengdama, iš tikrųjų jie teisingi, ar greičiau – juose būta tiesos, bet ji įvyniota į daugmaž konvencionalią formą: noveles apie Neapolį, skurdą, pavydžius vyrus ir taip toliau. Paskui staiga rašymas įgijo teisingą toną, ar bent jau man taip atrodė. Nuo pat pirmosios pastraipos suvokiau ir tai, ir kad pats rašymas perteikia istoriją, kurios iki tol niekada neliečiau, niekada net nepradėjau – istoriją apie meilę mamai, intymią, kūnišką meilę, sumišusią su lygiai tokiu pat kūnišku pasišlykštėjimu. Patys žodžiai, rodos, išjudino mano slapčiausius jausmus. „Neraminančią meilę“ nutariau publikuoti ne tiek dėl istorijos, kuri ir toliau manyje žadino gėdą ir baimę, kiek dėl to, kad pirmąkart galėjau sau pasakyti: štai, kaip turiu rašyti.

Norite pasakyti, kad turite tik vieną rašymo būdą? Kyla toks klausimas, nes gana nemažai italų apžvalgininkų priskyrė jūsų knygas skirtingiems autoriams.

Panašu, kad pasaulyje, kur beveik išnyko filologinis išsilavinimas, kur kritikai nebeatidūs stiliui, autoriaus sprendimas būti anonimišku sukelia priešiškumą ir tokio pobūdžio fantazijas. Ekspertai spokso į tuščią rėmelį, kuriame turėtų būti autoriaus portretas, ir neturi techninių įrankių ar, dar paprasčiau, kaip skaitytojai, jie neturi tikros aistros ir jautrumo, kad užpildytų tą erdvę kūriniais. Todėl jie pamiršta, kad kiekvienas individualus kūrinys turi savo istoriją. Tik vardo etikėtė arba atkaklus filologinis tyrimas leidžia mums būti tikriems, kad „Dubliniečių“ autorius yra tas pats asmuo, kuris parašė „Ulisą“ ir „Finegano budynes“. Vidurinės mokyklos mokinys su kultūriniu išsilavinimu turėtų įgyti supratimą, kad rašytojas prisitaiko, priklausomai nuo to, ką jam ar jai tenka išreikšti. Vietoj to, dauguma mano, kad bet koks raštingas žmogus gali parašyti istoriją. Jie nesupranta, kaip sunkiai dirba rašytojas, kad būtų lankstus, ištvertų daug įvairių išbandymų – nežinodamas, koks bus rezultatas.

„Neraminančios meilės“ gimimas man buvo mažas stebuklas, kuris įvyko tik po ilgamečio triūso. Man atrodė, kad įvaldžiau stilių – solidų, skaidrų, labai sukontroliuotą, bet visgi atvirą staigiems lūžiams. Kaip bebūtų, pasitenkinimas ilgai netruko – pradžioje sumažėjo, paskui visai dingo. Prireikė dešimties metų, kad rašydama atsiribočiau nuo šitos konkrečios knygos, paversčiau savo prozą įrankiu, kurį galiu naudoti kitur kaip gerą tvirtą grandinę, su kuria iš paties šulinio dugno ištraukiamas pilnas kibiras vandens. Daug dirbau, bet tik kurdama „Paliktosios dienas“ vėl pajutau, kad turiu publikuotiną tekstą.

Kada jums knyga atrodo publikuotina?

Kai tai yra istorija, kurią ilgą laiką nevalingai nustuminėjau, manydama, jog nesugebu parašyti, nes kalbėjimas apie ją mane verčia nepatogiai jaustis. Vėlgi, „Paliktosios dienų“ atveju rašymas išlaisvino istoriją per trumpą laiką – per vieną vasarą. Išties tai tinka kalbant tik apie pirmas dvi dalis. Paskui staiga ėmiau daryti klaidas, pamečiau toną. Visą rudenį rašiau ir perrašinėjau paskutinę dalį. Buvo apėmęs didelis nerimas. Tapo lengva įtikinti save, jog pamiršau, kaip pasakoti istoriją. Nežinojau, kaip tikroviškai ištraukti Olgą iš krizės – taip tikroviškai, kaip aprašiau krizės pradžią. Ranka ta pati, rašymas tas pats, panašus žodynas, sintaksė, skyryba, ir visgi tonas tapo netikras. Keletą mėnesių jaučiausi taip, tarsi pirmieji romano puslapiai buvo virš mano galimybių, o dabar jau nebeprilygstu savo pačios kūriniui. Pajutau kartėlį. Greičiau prarandi save, negu randi save, pamaniau. Tada viskas vėl prasidėjo. Bet netgi šiandien nedrįstu tos knygos skaityti. Bijau, kad paskutinė dalis tik apsimeta gerai parašyta.

Ar manote, kad tas nerimas turi ką nors bendro su tuo, kad esate moteris? Ar privalote dirbti sunkiau, negu vyras rašytojas, vien tam, kad sukurtumėte darbą, kuris nebus atmestas, kaip „parašyta moterims“? Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų rašymo?

Atsakysiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Būdama dvylikos-trylikos metų, įsitikinau, kad geroje knygoje privalo būti didvyris, ir tai man kėlė liūdesį. Toji fazė baigėsi po poros metų. Sulaukusi penkiolikos, ėmiau rašyti istorijas apie drąsias mergaites, kurios pakliūdavo į rimtas bėdas. Bet supratimas išliko – išties, tik sustiprėjo – didžiausi pasakotojai yra vyrai, ir turi išmokti pasakoti, kaip jie. Tame amžiuje ryte rijau knygas, bet neturėjau pasirinkimo, visi pavyzdžiai buvo vyriškos lyties. Taigi, net rašydama mergaičių istorijas, norėjau suteikti veikėjoms patirčių kraitį, laisvę, ryžtą – ir šitai bandžiau nusimėgdžioti iš stiprių romanų, kuriuos parašė vyrai. Nenorėjau rašyti, kaip Madame de La Fayette ar Jane Austen, ar seserys Brontës – tuo metu mažai težinojau apie šiuolaikinę literatūrą – bet norėjau taip, kaip Defoe ar Fieldingas, ar Flaubertas, ar Dostojevskis, ar netgi Hugo. Tuo tarpu pavyzdžiai, kuriuos siūlė moterys romanistės, buvo tik keli, ir man atrodė daugumoje atvejų silpni. Tie vyrai novelistai buvo skaitlingi ir kaip taisyklė ryškūs. Toji fazė truko ilgai, iki tol, kol sulaukiau dvidešimties su virš, ir man paliko gilų pėdsaką.

Ar manote, kad moterų proza yra iš prigimties silpna?

Visai ne. Kalbu apie savo paauglystės nerimavimus. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių moterų rašymo tradicija stokoja tirštumo ir įvairovės, bet joje yra ypatingai aukštų viršukalnių ir taip pat nepaprasta fundamentalioji vertė – tik prisiminkim Jane Austen. Be to, dvidešimtas amžius moterims buvo radikalių permainų amžius. Feministinė mintis ir veikla sujudino pačias giliausias, radikaliausias paskutinio šimtmečio transformacijas. Be moterų kovos, moterų negrožinės ir grožinės literatūros nepažinočiau savęs – jų padedama suaugau. Mano, kaip romanistės, – tiek publikuotos, tiek nepublikuotos – patirtis pasiekė viršūnę po dvidešimties metų, bandant kūryboje kaip galima geriau perteikti savo lyties patirtį ir išskirtinumą. Bet jei turime vystyti savo, kaip moterų, naratyvo tradiciją, tai nereiškia, kad turime atsižadėti visos krūvos įrankių, kurie buvo išrasti prieš mus. Turime parodyti, kad gebame konstruoti pasaulius, kurie ne tik, kaip ir vyrų sukurtieji, yra platūs, galingi ir turtingi, bet dar daugiau. Turime būti puikiai pasirengusios, turime giliau ieškoti savo išskirtinumo, pasitelkti geriausias priemones. O labiausiai turime reikalauti sau visiškos laisvės. Rašytojos turi rūpintis tik tuo, kaip išpasakoti, ką žino ir jaučia, – grožį, bjaurastį ar prieštaringus dalykus – be ideologinių suvaržymų ar aklo kanonų garbinimo. Rašymas reikalauja didžiausios ambicijos, baisiausio įžūlumo ir metodiško nepaklusimo.

Kur tuos dalykus pastebite savo kūriniuose?

Knygoje, kuri mane privertė pasijausti kalčiausia, „Prarastoji duktė“ („The Lost Daughter“), stumtelėjau protagonistę daug toliau, negu pati maniausi galinti pakelti. Leda sako: „Sunkiausiai išsakomi yra tie dalykai, kurių patys negalime suprasti.“ Tai visų mano knygų šaknyje esantis motto, jei galima taip sakyti. Mano istorijų pasakotojas „aš“ yra balsas, kuris niekada nesako monologo. Visuomet rašo moteris, ir toji rašytoja visuomet stengiasi per tekstą organizuoti tai, ką žino, bet kas jos pačios dar nėra įsisąmoninta. Daugumos mano pasakotojų – Delijos, Olgos ar Elenos – kelionė yra sunki, o istorijos pabaigą jos pasiekia gavusios mėlynių, bet saugios. Kita vertus, Leda nuvedama prie tiesų, kurios jai, kaip dukrai, kaip motinai ir kaip kitos moters draugei, yra nepakeliamos. Negana to, ji turi atsakyti už savo nerūpestingą poelgį (tai išeities taškas), kurio reikšmės nesupranta ir išties negali iššifruoti. Čia pareikalavau iš savęs daugiau, negu lengvai galiu duoti: pagavios istorijos, kurios reikšmės veikėja nesugeba suprasti ir kuri, supratus ją, nužudytų. Iš visos mano prozos „Prarastoji dukra“ yra romanas, prie kurio esu skaudžiausiai prisirišusi.

Tvirtinate, kad proza yra centruota, vadindama tai grandine, kuri traukia vandenį iš šulinio dugno. Kaip pagaminama ši grandinė?

Tikrai žinau tik vieną dalyką: man atrodo, kad dirbu teisingai, kai pradedu nuo lygaus, sauso tono, kai pasakoja stipri, šviesi, išsilavinusi moteris – tokia, kaip ir daugelis nūdienos vidurinės klasės moterų. Pradžioje man reikia glaustumo, lakoniškumo, švarios, neįmantrios kalbos be pagražinimų. Tik kai šito tono dėka istorija pradeda rastis saugiai, imu laukti momento, kai galėsiu tas gerai suteptas, tylias sąsajas pakeisti kuo nors labiau surūdijusiu, gergždžiančiu, pasakojimas įgaus kapotą ir sutrikusį pagreitį, rizikuojant tuo, kad viskas subyrės į gabalus. Tas momentas, kai pakeičiu registrą pirmą kartą, yra tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir kupinas įniršio. Mėgstu prasilaužti pro veikėjos gero išsilavinimo ir mandagumo šarvus. Mėgstu sugriauti jos pačios įvaizdį, palaužti jos valią ir ištraukti kitą, grubesnę sielą, tokią triukšmingą, galbūt netgi laukinę. Labai stengiuosi, kad tas registro pokytis būtų netikėtas ir visgi atrodytų natūralu po jo sugrįžti prie ramesnio pasakojimo. Pirmasis registro pokytis pavyksta lengvai. Laukiu to momento ir džiaugiuosi, galėdama nerti į jį, tačiau bijau tos vietos, kai pasakojimas privalo atsistatyti. Visada jaudinuosi, kad pasakotoja „aš“ negalės vėl nusiraminti arba, jeigu ir nusiramins, skaitytojas nebepatikės ta netvaria ramybe.

(…)

Dėmesys formai, rodos, jums vertingas nevienareikšmiškai – kiek teigiamas, tiek ir neigiamas.

Taip, formos grožis, bent jau iš mano patirties, gali tapti apsėdimu, po kuriuo slepiasi sudėtingesnės problemos – istorija negyva, negaliu rasti teisingo rakto, praradau pasitikėjimą savo gebėjimu pasakoti. Paskui ateina laikas, kai niekas, išskyrus rašymą, nebesvarbu. Tai pats džiugiausias metas, nes žinau, kad istorija jau pakeliui, o aš galiu tik padėti jai geriau išsilieti.

Kaip tai padarote?

Skaitau tai, ką parašiau. Atsikratau nereikalingo pertekliaus, papildau tai, kas atrodo dar tik eskiziška, ir tyrinėju kelius, kuriais pats tekstas man siūlo pasukti. Paskui, kai užbaigiu istoriją, sėdu ir atidžiai viską perkratau. Likus kelioms valandoms iki knygos atidavimo spaustuvei, vis dar turiu įvairių eskizų ir taisymų, perdarymų, naujų intarpų. Tame etape tampu jautri kiekvienai gyvenimo smulkmenai. Matau šviesos kritimo kampą ir užsirašau apie tai. Matau pievoje augalą ir stengiuosi jo nepamiršti. Pildau žodžių sąrašus, užsirašinėju gatvėje nugirstus sakinius. Dirbu daug – su korektūromis taip pat – ir nėra nieko, kas negalėtų paskutinę minutę atsidurti kūrinyje, tapti peizažo elementu, kitu palyginimo, metaforos variantu, nauju dialogu, netikėtu, bet visgi ne per keistu būdvardžiu, kurio ieškojau.

Bet kol vis dar rašote knygą, istorija gali pakeisti kryptį?

Taip. Palengvėja, kai jau turi keletą puslapių, nors prieš tai neturėjai nieko. Vietovės yra vietovės, žmonės yra žmonės, ką jie daro ar ko nedaro jau yra, tai vyksta. Bet visa tai, kai peržiūri, reikalauja tobulinimo, kad būtų vis gyviau ir tikriau. Taigi skaitau tai, ką parašiau, perrašydama. Turiu pasakyti, man visuomet atrodė, kad tuo metu suveikia meistriškumas. Tai kaip antroji banga, bet ne tokia varginanti, mažiau neraminanti, ir visgi – jeigu puslapiai manęs nenuvilia – netgi labiau įtraukianti.

————————————————————————–

Publikuota Jovarų e-zino 2016 žiemos numeryje #5 (nuoroda).