Struktūra: užuomazga

Per tris straipsnius bandysiu apibrėžti pagrindinius siužeto išdėstymo principus. Rašydama vadovaujuosi dramaturgijos teorija (Louis L. Catron „The Elements of Playwriting“). Pasakojimo (storytelling) struktūra iš esmės ta pati ir teatre, ir kine, ir literatūroje. Pradėkime nuo pradžios.

Pradžia: veiksmo užuomazga, įžanga, ekspozicija, prologas. Išsami ar lakoniška, nuotaikinga ar įžūli, atvira ar šešėlinė,  ji turi savo tikslą: supažindinti skaitytoją su aplinkybėmis, veikėjais ir jų norais. Pradžios pabaiga – pirmasis siužeto posūkis, taškas, kuriame aplinkybės Veikėją (protagonistą) išmuša iš ramybės būsenos. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, jis yra priverstas veikti.

  • Ekspozicija

Ekspozicija – įvadas – supažindina skaitytoją su situacija, personažais, jų santykiais, nusako veiksmo vietą ir laiką. Kuo subtiliau įvedama į situaciją, tuo geriau. (Pvz.: nepadoriai atvira ekspozicija: du tarnai aptaria tai, kas vyksta namuose tarp šeimininkų.) Patartina įvesti užuominomis, duoti darbo skaitytojo vaizduotei. Išmėtyti ekspozicijos detales, dėlioti svarbiausią informaciją sakinio viduryje (ne pradžioje ir ne gale – kur ji dominuos), ne dideliais gabalais, po truputį – paslėpta ekspozicija. (Ji reikalinga ne tik veikalo pradžioje, bet ir kiekvienos dalies, scenos pradžioje – kaip įvadas į naujas veiksmo, laiko aplinkybes.)

  • Šešėlinis prologas

Daug gerų siužetų prasideda iškart nuo pirmojo posūkio: Veikėjas (ir skaitytojas) įmetamas į patį veiksmo tirštumą. Tokiu atveju pirmoji dalis tampa priešistore, kuri karts nuo karto įterpiama į pasakojimą. T.y. prologas nedingsta, tik tampa šešėliniu.

  • Balansas

Istorijos pradžioje Veikėjas geba atsispirti pokyčiams (vidiniam konfliktui). Jis yra patenkintas situacija ir nenori permainų. Ties pirmuoju siužeto posūkiu įvyksta permaina: disbalansas. Gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, nes Veikėjas susidūrė su aplinkybėmis, kurių jis negali pakeisti, tad siekdamas balanso, imsis veiksmų. Veikėjas priešpastatomas tokiam dalykui (reiškiniui, žmogui, gyvūnui etc.), kurio paprastai vengtų. Šįkart susidūrimas neišvengiamas.

  • Praeities įvykis

Jis atsitiko prieš pasakojamąjį laikotarpį. Paprastai Veikėjas nenujaučia jo reikšmės ar netgi nežino, kad jis įvyko. Tačiau sužinos neilgai trukus nuo veiksmo pradžios. Įvykis – stimulas – dažniausiai susiejamas su pirmuoju siužeto posūkiu. Jis naudingas tuo, kad suteikia Veikėjui motyvacijos siekiant tikslo. (Pvz.: prisiminkime, kada Hamletas sužino apie tėvo nužudymą ir kokią reakciją ši žinia sukelia.) Paprastai gana ir vieno praeities įvykio. Jei jų yra daugiau, geriau visus apjungti į vieną veiksnį.

  • Užuominos

Viena iš intrigos priemonių – įmesti vieną kitą užuominą apie ateitį, neleidžiant iki galo suprasti, kas iš tikrųjų įvyks, tik sukelti susidomėjimą, smalsumą ar nerimą. Parodyti sėklą, iš kurios vėliau išaugs augalas. Čia irgi svarbus subtilumas.

  • Pagalbininkas

Kaip rašė Antonas Čechovas: „Jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti.“ Taigi pirmoje dalyje lyg tarp kitko gali atsirasti pagalbininkas (daiktas, o gal ir gyvūnas, žmogus?), kurio vėliau Veikėjui prireiks. Parodę jį iš anksto – natūraliai įvedę jį į veiksmą – vėliau galėsime nepiktnaudžiauti atsitiktinumais, sutapimais. (Pvz.: Vos tik Veikėjas nusprendė nušauti savo žmoną – rado pamestą šautuvą… Oi, kaip jam pasisekė!)

  • Esminis dramos klausimas

Ties pirmuoju siužeto posūkiu tašku iškyla esminis dramos klausimas (EDK), kuris laikys skaitytojo dėmesį iki kulminacijos – ten į jį bus atsakyta. (Pvz.: „Romeo ir Džuljeta“: ar vaikų meilė nugalės seną dviejų šeimų neapykantą?) Bet apie tai plačiau – kitoje dalyje.

_________________

Prològas [gr. prologos < pro — prieš + logos — žodis]:
1. teat. kreipimasis į žiūrovus prieš spektaklį;
2. epinio ar draminio grožinės literatūros kūrinio įžanga, informuojanti apie faktus, įvykius, buvusius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui; kartais — autoriaus įžanginiai komentarai, aiškinantys kūrinio sumanymą; įžanga. (Žodynas)

Grožinė, negrožinė ir kt.

Lietuvių kalboje fiction ir non-fiction atitinkamai: grožinė literatūra ir negrožinė literatūra (dėl pastarosios netgi atsiklausiau profesionalų iš VLKK). Ką reiškia žodis grožinė geriau jūs man pasakykite, nes aš tik jaučiu jo ryšį su grožiu, o grožis yra baisiai miglotas reikalas, nes – skonio reikalas. Tuo tarpu žodis fiction, kuris siejasi su fikcija, o dar ir išmone, pramanu, melu, man atrodo aiškus. Non-fiction – nepramanytas, dokumentinis, bandymas užrašyti tiesą.

Kadangi šis straipsnis yra angliškojo santrauka, naudosiu ir nelietuviškus terminus, kad būtų mažiau (daugiau?) sumaišties. Šiaip ar taip, lietuvių filologai turbūt turi savo teoriją ir paaiškintų geriau. Tik man iš jų paaiškinimų kol kas neaišku.

Apie grožinės literatūros (fiction) istorijas dažniausiai sakoma, kad jos yra melas, kuris yra tiesa. Jos yra išgalvotos, tačiau atspindi tiesą. Užrašytos taip tikroviškai, kad skaitytojas jomis patiki.

Pagrindinės grožinės literatūros (fiction) formos yra: romanas (novel), apysaka (novella) ir novelė arba apsakymas (short story). Toliau termino apsakymas nenaudosiu, nes lietuviai jį apibrėžia maždaug taip:

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo. (…) Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės. (Vikipedija)

Mano manymu, skirti dvi trumposios literatūros formas pagal turinį yra labai painu. Turbūt taip galvoja ir daugiau žmonių, nes pamažu ima dominuoti tiesiog novelė.

Romanas (novel) ir apysaka (novella) –

Romane paprastai veikia daug personažų, yra daug įvykių, aplinkybių, nuotaikų ir t.t. Parodomas visas pasaulis. Jo publikacijos apimtis – apie 150–300 psl., nors kartais siekia ir 1000 psl. Kompiuterinis skaičiavimas būtų toks: apie 80 000 žodžių (320 psl., double spacing, 12 point font).

Apysaka yra trumpesnioji romano forma. (Amerikiečių leidyklos nelabai žino, kaip tokios apimties knygas parduoti, todėl geriau apsispręsti – rašyti plačiau (romaną) arba daug siauriau (novelę).)

Novelė (short story) –

Novelės esmė – susitelkimas į vieną dalyką:

–       vieną įvykį

–       vieną laikotarpį

–       vieną vietovę (aplinkybes)

–       vieną nuotaiką

Novelės publikacijos (knygoje ar žurnale) apimtis – 10–25 psl. Bet gali būti tik 1–2 psl. (flash fiction) arba net iki 50 psl. Kompiuteryje: ne daugiau 15 000 žodžių (60 psl., double spacing, 12 point font).

Kadaise novelės buvo labai populiarios, nes jų laukdavo beveik visi žurnalai (čia, aišku, ne Lietuvoje, o Amerikoje). Dabar jas dažniausiai skaito rinkiniuose, literatūros žurnaluose.

Pradedančiam rašytojui patariama išbandyti novelę – ne todėl, kad ji lengvesnė (trumpą kūrinį daug sunkiau sudėlioti paveikiai), bet dėl to, kad jos eskizą lengviau perrašyti, redaguoti, galima greičiau pajusti rašymo proceso visumą. Be to, labai norint, novelę galima išplėsti iki apysakos ar romano.

Aukštoji literatūra (literary fiction) ir žanrinė literatūra (genre fiction) –

Žanrinė literatūra apima: mistiką (mystery), detektyvą (?) (suspence), mokslinę fantastiką (science fiction), fantastiką (fantasy), siaubą (horror), vesterną (western), meilės romaną (romance)*. Yra toks išankstinis nusistatymas, kad žanrinė literatūra yra prasto lygio, tačiau kai kurie rašytojai yra tikri savo srities meistrai: Reimondas Čandleris (Raymond Chandler), Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien), Stivenas Kingas (Steven King), Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Aukštąją literatūrą apibrėžti sunkiau, bet trumpai tariant – tai vadinama menu, o jos kūrėjai – didžiaisiais, nes parašė tikrus literatūrinius šedevrus. Tarpe jų: Antonas Čechovas (Anton Chekhov), F. Skotas Fitdžeraldas (F. Scott Fitzgerald), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), Levas Tolstojus (Lev Tolstoy), Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), (ir vėl) Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Komercinė literatūra (commercial fiction) – tai kažkas tarp: kai žanro rėmuose kuriami aukštajai literatūrai būdingi stiprūs charakteriai, situacijos. Į tokią kategoriją patenka žymusis Elenos Fylding (Helena Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tarpžanrinės komercinės literatūros chick-lit (mergaičių lyga?) pavyzdys).

Metus visus išankstinius nusistatymus, galima teigti, kad gerai arba prastai rašyti galima bet kurį tipą ar žanrą, bet visada naudinga lygiuotis į meistrišką Literatūrą (iš didžiosios raidės).

Šioje santraukoje neišvardinti negrožinei literatūrai (non-fiction) priklausantys žanrai: memuarai, autobiografija, biografija, esė, istorinis romanas. Taip pat nekalbėta apie literatūrą vaikams, paaugliams, jaunimui. To nebuvo paskaitoje, kurią čia sukonspektavau, bet jie egzistuoja :)

(konspektavau iš „Gotham Writers‘ Workshop“)

P. S.: Kai kurių angliškų terminų vertimai gali būti neteisingi – jei galite, pataisykite mane.

———————

*Šiuos vertimus dabar (2012-06) norėčiau patikslinti: mystery – detektyvas, suspense – trileris, fantasy – fentezi arba maginė fantastika.

Posted in teorija | Tagged | Komentarai įrašui Grožinė, negrožinė ir kt. yra išjungti

Vonegutas apie apsakymus

1. Išnaudok visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad jis ar ji nejaustų, jog leidžia jį tuščiai.

2. Leisk skaitytojui susitapatinti bent su vienu veikėju.

3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai tik stiklinė vandens.

4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną-du uždavinius: atskleisti veikėjo charakterį arba pastūmėti veiksmą.

5. Pradėk kaip galima arčiau nuo pabaigos.

6. Būk sadistas.

7. Rašyk tik vieno asmens malonumui.

8. Suteik skaitytojams kaip įmanoma daugiau informacijos ir kaip galima greičiau.