Kaune: Kaip pradėti rašyti?

Viskas, ką reikia daryti, tai atsisėsti prie spausdinimo mašinėlės ir kraujuoti — taip kažkada apie rašymą kalbėjo Ernestas Hemingway’us. Susitikime išsiaiškinti, ką jis turėjo omenyje.

Putvinskio gatvės dienos proga Kauno menininkų namai pasiūlė rašymo dirbtuves surengti gryname ore, todėl traukiam stalus į lauką, po klevais!

Kada?

Gegužės 24 d. (trečiadienį), 18.00 val.

Kur?

Kauno menininkų namai
V. Putvinskio g. 56, LT- 44211 Kaunas

Dirbtuvių mokestis: 5 €
Registracijos nėra, tiesiog ateikite.

Eco-logiškas įkvėpimas

eco-logiskas

Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Jaunojo romanisto išpažintys“ (versta iš „Confessions of a Young Novelist“, 2011, Harvard University Press). Skyrelis „Kaip rašyti“:

Kai interviu manęs klausia: „Kaip rašėte tuos romanus?“ — paprastai tučtuojau nutraukiu klausinėjimą ir atsakau: „Iš kairės į dešinę.“ Suprantu, kad tai nėra patenkinantis atsakymas, ir kad Arabų šalyse ar Izraelyje šitai gali sukelti nesusipratimų. Dabar turiu laiko smulkesniam atsakymui.

Rašydamas savo pirmąjį romaną sužinojau keletą dalykų. Pirma, kad „įkvėpimas“ yra negeras žodis, kurį nepatikimi autoriai vartoja tam, kad pasirodytų autoritetingi. Kaip toje senoje patarlėje, genijus yra dešimt procentų įkvėpimo ir devyniasdešimt procentų prakaito. Sakoma, kad prancūzų poetas Lamartine’as mėgdavo pasakoti, kokiose aplinkybėse parašė vieną geriausių savo eilėraščių: jis teigė, jog vieną naktį beklajojant po miškus jį aplankė ūmus nušvitimas ir tas eilėraštis gimė iškart susiformavęs. Po mirties jo studijoje buvo aptikta įpūdingą šūsnis to eilėraščio variantų — metų metus jį rašė ir perrašinėjo.

Pirmieji kritikai „Rožės vardo“ apžvalgose rašė, kad romanas buvo sukurtas įkvėptoje nušvitimo būsenoje, bet dėl jo konceptualių ir lingvistinių sunkumų yra skirtas tik keliems laimingiesiems. Kai knyga tapo stulbinančiai sėkminga — buvo parduota milijonų tiražu — tie patys kritikai parašė, kad tokio populiaraus ir pramoginio bestselerio sukūrimui autorius, be abejonės, turėjo mechaniškai naudotis slaptu receptu. Vėliau jie teigė, kad knygos sėkmės priežastis buvo kompiuterinė programa — pamiršdami, jog pirmasis personalinis kompiuteris su taikomąja rašymo programa pasirodė tik 1980-ųjų pradžioje, kai mano romanas jau buvo išleistas. Bet kas pasidomėjęs gali sužinoti, kad 1978-1979 m. net Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo tik pigūs maži kompiuteriai, kuriuos gamino „Tandy“, tinkami nebent laiškų rašymui.

Kiek vėliau, truputį įpykęs dėl tų kaltinimų, suformulavau tikrą receptą, kaip kompiuteriu pagaminti bestselerį:

Visų pirma, akivaizdu, reikia kompiuterio, kuris yra protinga mašina, galvojanti už jus. Daugeliui žmonių tai būtų nepamainoma pagalba. Jums reikia tik kelių eilučių programos; net vaikas tai sugebėtų. Tada reikia įvesti į kompiuterį maždaug šimtą romanų, mokslinių darbų, Bibliją, Koraną ir pluoštą telefono knygų (labai praverčia veikėjų vardams). Tarkim, maždaug apie 120 000 puslapių. Po to, naudodami kitą programą, įvedate atsitiktinę atranką; kitaip tariant, sumaišote tuos tekstus tarpusavyje, įvesdami pataisas — pavyzdžiui, išimdami raidę e — tam, kad gautųsi ne tik romanas, bet ir Pereco stiliaus lipograma. Tuomet spaudžiate „Spausdinti“ ir, kadangi išėmėte visas raides e, bus likę kažkur mažiau negu 120 000 puslapių. Po to, kai perskaitysite juos įdėmiai keletą kartų, pasibraukdami svarbiausias pastraipas, meskite į ugnį ir sudeginkite. Tada paprasčiausiai atsisėskite po medžiu su anglies gabalėliu ir geros kokybės popieriumi po ranka ir, leisdami savo mintims klajoti, parašykite dvi eilutes — pavyzdžiui: „Mėnulis aukštai danguje / Miškas šlama.“ Galbūt tai, kas pradžioje išnirs, bus veikiau ne romanas, o japoniškas haiku. Kaip ten bebūtų, svarbiausias dalykas yra pradėti.

Kalbant apie lėtai ateinantį įkvėpimą, „Rožės vardą“ parašiau tik per dvejus metus dėl paprastos priežasties — nereikėjo rinkti medžiagos apie Viduramžius. Kaip minėjau, mano daktaro disertacija buvo apie viduramžių estetiką, ir vėliau atsidėjau tolimesnėms Viduramžių studijoms. Daug metų lankiau romėniškuosius vienuolynus, gotikines katedras ir t. t. Nusprendęs rašyti romaną tarsi atidariau didelę spintą, į kurią dešimtmečiais kroviau dokumentus apie Viduramžius. Visa medžiaga buvo man po nosimi, tereikėjo atrinkti tai, kas naudinga. Vėlesnių mano romanų situacija buvo kitokia (nors pasirinkau temas todėl, kad su jomis jau buvau šiek tiek susipažinęs). Todėl kitų romanų rašymas užtruko ilgiau — aštuoneri metai „Fuko švytuoklei“, po šešerius „Vakarykštės dienos salai“ ir „Baudolinui“. Tik ketverius metus dirbau ties romanu „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes jame rašiau apie savo vaikystės skaitinius 1930 ir 1940 m., tad galėjau panaudoti daug senos medžiagos, sukauptos namuose, — komiksus, muzikos įrašus, žurnalus ir laikraščius — trumpai tariant, visą savo atminimų, nostalgijos ir niekučių kolekciją.

(vert. S. B.)

Grafomanų bėda: per mažai rašo

sandra-1998

Pagal apibrėžimą grafomanas yra žmogus, kuris apsėstas rašymo ir rašo paklodes nerišlių tekstų, kartais subrukdamas žodžius ir eilutes viena ant kitos. Grafomanija – psichinė liga. Bet lietuvių aplinkoje, kaip visi žinome, grafomanija turi ir kitą reikšmę: nekokybišką rašymą.

Mano tinklaraštis drįsta vadintis grafomanija ir žaisti su literatų baime, pajudinti įsisenėjusį stereotipą, kad tas, kuris nerašo gerai, niekada nerašys geriau, nes jam neduota. Mano hipotezė: duota, neduota – nesuprasi, kol gerai nepasistengsi. Talentą galima turėti, bet nežinoti, kad jį turi. Talentą reikia atverti sau ir kitiems. Reikia mokytis rašyti, reikia daug dirbti, skaityti, rašyti, o tada būtinai pasiseks, jei ne tapti žymiu rašytoju, tai bent jau rašyti geriau.

Bet štai skaitydama man siunčiamus pradedančiųjų tekstus, vis dažniau noriu atsakyti ne kritika, o raginimu: rašykit daugiau, jūs tiesiog per mažai rašote!

Kaip keista, ar ne? Grafomanai rašo per mažai. Siunčia man penkis puslapius ir jau svajoja apie publikaciją spaudoje. Siunčia trisdešimt puslapių ir jau tiki, kad tai romanas. Nieko baisaus, kad pradedantieji nežino vidutinės kūrinio apimties Worde ir nežino, kur rasti informaciją apie apimtį, – tiesiog patariu, kur tai sužinoti. Bet kitas, vertingesnis patarimas, manau, toks: reikia parašyti daug daugiau tam, kad galėtum atsirinkti keletą kūrinių publikacijai. O romanas tikrai neturėtų būti tie pirmieji trys šimtai puslapių, kuriuos gyvenime parašei. Prieš juos turėtų būti, na, bent tūkstantis.

Pateiksiu savo pavyzdį. Mano pirmoji knyga – novelių rinkinys „Gaisras“ (išleistas 2010 m.) – sudaryta iš dešimties novelių. Jas atrinkau iš maždaug trisdešimties. Be to, tuo metu jau buvau parašiusi dvi apysakas (nebaigtos, nepublikuotos) ir stalčiuje turėjau nebaigtą romaną (pusę pirmojo eskizo, apie 150 psl.). Taip pat buvau prirašiusi nemažai esė ir nuo devintos klasės rašiau dienoraštį, kuris nuo 2007 m. tapo daug tirštesnis, t. y. rašiau jei ne kasdien, tai kelis kartus per savaitę tikrai. O nuo 2008 m. rašiau „Grafomaniją“ – po kelis įrašus per savaitę. Nepaminėjau eilėraščių – juos rašau irgi nuo paauglystės. Tai iš viso šito, kaip vienas grybas iš didelės tankios grybienos, išdygo pirmoji mano knyga. Visai nestora, mažytė, sakytum. Vienas žmogus net nustebo pamatęs jos apimtį: pagal tai, kaip kalbi apie savo kūrybą ir, atrodo, rašai tikrai daug, ši knyga atrodo per maža… Bet tokia tat yra darbų apimtis. Jei norite, rafinerija. Iš didelių paklodžių teksto išsunki šimtą dvidešimt puslapių gero dalyko.

Panašiai dirba fotografai. Turiu omeny profesionalus. Jie išpleškina daug juostelių, o jeigu skaitmeniniu aparatu – tūkstančius kadrų padaro. Paskui daug valandų sėdi ir atrinkinėja. Kuria parodos ar albumo koncepciją. Mąsto. Atranda. Pamato. Tik tuomet dalinasi – ir tik tuomet pamatome mes, žiūrovai. Pamatome, atrandame, susimąstome.

Pernai, grįždami iš kelionės po Europą, apsistojome pas vienus žmones Dzūkijoje. Šeimininkui neiškart prisistačiau rašytoja, bet jis iškart paklausė, ar dažnai rašau. Atsakiau, kad rašau kasdien. Jis man pirštu pamojavo: „Ne ne, kasdien rašytojai nerašo… Taigi reik įkvėpimo, o kasdien neateina…“ Suprask, išsidaviau, kad nesu tikra rašytoja: rašau kasdien, be įkvėpimo, kaip gi taip! Bet juokas tas, kad net kelionės metu rašiau kasdien. Būtent kelionių metu stengiuosi iš pat ryto atsikėlusi, gerdama kavą, glaustai aprašyti, kas vyko išvakarėse, antraip negalėsiu nurimti: viską galvoje nešiosiuosi, stendamasi nepamiršti smagiausių ir keisčiausių nuotykių. Vos tik užrašau – galva išsivalo, ir aš pasiruošusi naujiems patyrimams.

Taip ir su dienoraščiu: tai nuolatinė dvasinė ir psichinė higiena. Rašau taip, kaip dantis valau. Rašau taip, kaip kvėpuoju. Turi būti nuolatinis judesys, nuolatinė praktika, nuolatinės mintys ir jų klausymasis.

Ir taip norom nenorom, pastebimai nepastebimai, parašau šimtus, tūkstančių puslapių teksto. Kadangi nesu grafomanė – psichinės ligos neturiu – tai neperšu savo tekstų niekam. Ir eilučių nesubruku. Atvirkščiai – stengiuosi būti aiškiai suprantama. Atrinkinėju. Užsiimu savikritika. Na, ir savigrauža šiek tiek: nes atrodo, kad vis per mažai rašau…