Michel Houellebecq: Bauginimo taktika

houellebecqo-pagrobimas

2022–aisiais Prancūzija gyvena įbauginta. Šalį drebina paslaptingos bėdos. Žiniasklaida nuslepia mieste pastoviai vykstančius smurtinius įvykius. Viskas dangstoma, visuomenė tamsoje… o po kelių mėnesių neseniai įkurtos musulmonų partijos lyderis bus išrinktas prezidentu. Birželio 5 d., per antruosius visuotinius rinkimus (pirmieji dėl plačiai pasklidusio balsų falsifikavimo buvo anuliuoti), remiamas tiek socialistų, tiek dešiniųjų, kandidatę Marine Le Pen meistriškai įveikia Mohammedas Benas Abbesas.

Kitą dieną moterys atsižada vakarietiškos suknelės. Dauguma ima vilkėti ilgą medvilninį rūbą, o po juo – kelnes; valstybės subsidijų drąsinamos, jos būriais palieka darbovietes. Pernakt išnyksta vyrų bedarbystė. Dingsta nusikalstamumas tuose rajonuose, kurie anksčiau buvo pavojingi. Universitetai tampa islamiški. Ne musulmonų tikėjimo mokytojai priversti anksti išeiti į pensiją arba atsiversti ir atsiduoti naujajam režimui.

Taip Michelis Houellebecqas piešia pasaulį savo šeštajame romane „Soumission“ [„Atsidavimas“], kuris pasirodys kitą savaitę. Kaip jį reiktų suprasti – kaip prastą redaktoriaus žodį, rinkimams skirtą geltonąją literatūrą ar žymaus rašytojo bandymą per farsą išsakyti socialinę kritiką? Houellebecqas savo išskirtiniame interviu – tai pirmasis interviu, kuriame jis kalba apie šį romaną – paaiškina, kaip pradėjo rašyti šią, dar nepublikuotą, bet Prancūzijoje jau skandalingą, knygą.

Kodėl ją parašėte?

Sakyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, toks mano darbas, nors man ir nerūpi tas žodis. Grįžęs gyventi Prancūzijon, pastebėjau kelias dideles permainas, nors tos permainos nėra išskirtinai prancūziškos, o greičiau vakarietiškos. Būdamas išeivis, išties nelabai domiesi nei savos tėvynės bendruomene, nei ta vieta, kurioje apsistojai, be to, Airija yra keistokas atvejis. Manau, antroji priežastis ta, kad mano ateizmas nepergyveno visų mirčių, su kuriomis turėjau tvarkytis. Tiesiog paaiškėjo, kad tai nepasiteisina.

Jūsų šuns mirtis, jūsų tėvų mirtis?

Taip, per trumpą laiką mirčių buvo daug. Iš dalies, gali būti, kad aš, priešingai, nei maniau, visiškas ateistas niekada nebuvau. Buvau agnostikas. Paprastai po šituo žodžiu slypi ateizmas, bet mano atvejui, manau, jis netinka. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, peržiūrėjau klausimą, ar egzistuoja pasaulio kūrėjas, kosminė tvarka ir panašūs dalykai, ir tuomet suvokiau, kad iš tiesų atsakymo nežinau.

O prieš tai jautėte…

Maniau, kad buvau ateistas, taip. Dabar išties nežinau. Taigi tai dvi priežastys, dėl kurių rašiau šią knygą, – antroji priežastis turbūt nusveria pirmąją.

Kaip apibūdintumėte šią knygą?

Neblogas apibūdinimas būtų politinė literatūra. Nemanau, kad esu skaitęs daug panašių pavyzdžių, tačiau bet kuriuo atveju esu keletą skaitęs, daugiau anglų, negu prancūzų literatūroje.

Kokias knygas turite omenyje?

Iš dalies kai kurias Conrado knygas. Arba Johno Buchano. Tada dar vėliau parašytas knygas, ne tokias geras, tokius labiau trilerius. Trilerių veiksmas ne visada vyksta biznio pasaulyje, juose aplinkybės gali būti politinės. Bet yra trečia priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą: todėl, kad man visai patiko jos pradžia. Praktiškai vienu prisėdimu parašiau pirmą dalį, iki dvidešimt šešto puslapio. Ir man pasirodė labai įtikima, galiu lengvai įsivaizduoti studentą, kuris Huysmanse randa draugą ir paskiria jam savo gyvenimą. Man pačiam taip neatsitiko. Tikrai būtų patikę skaityti Huysmansą, tačiau atradau jį daug vėliau, manau, beveik trisdešimt penkerių. Turbūt būtume tikrai susidraugavę. Tai va, parašęs tuos puslapius, kurį laiką nieko nedariau. Tai buvo 2013–ųjų sausis, ir prie teksto grįžau turbūt tų metų vasarą. Iš pat pradžių planas buvo visai kitoks. Romanas nesivadino Soumission, pirmasis pavadinimas buvo La Conversion. Pirminė mintis buvo, kad pasakotojas irgi atsiverčia, tik atsiverčia į katalikybę. Taip sakant, praėjus šimtui metų po Huysmanso, jis seka jo pėdomis ir meta natūralizmą, kad taptų kataliku. O aš taip pasielgti nesugebėjau.

Kodėl ne?

Tai nesuveikė. Mano manymu, raktinė knygos scena yra ta, kurioje pasakotojas paskutinį kartą pažvelgia į Juodają Rokamaduro Madoną, pajunta bangomis sklindančią dvasinę energiją ir Madona ūmai nugrimzta praeitin, o jis pareina į stovėjimo aikštelę vienišas ir iš esmės desperatiškas.

Ar tai satyrinis romanas?

Ne. Galbūt keliose knygos dalyse išjuokiami politiniai žurnalistai – politikai irgi šiek tiek, jeigu atvirai. Tačiau pagrindiniai veikėjai nėra komiški.

Iš kur kilo idėja apie prezidento rinkimus 2022–aisiais, kur varžosi Marine Le Pen ir musulmonų partijos lyderis?

Na, Marine Le Pen man atrodo tikroviška kandidatė 2022–iesiems ir netgi 2017–iesiems… Musulmonų  partija labiau… Iš tiesų esmė tokia. Bandžiau pastatyti save į musulmonų vietą ir supratau, kad tikrovėje jų situacija yra totaliai šizofreniška. Nes apskritai musulmonų nedomina ekonominiai klausimai, jų didžiausias interesas yra tai, ką nūdien vadiname socialiniais klausimais. Jų pozicija, akivaizdu, labai skiriasi nuo kairiųjų ir netgi dar labiau nuo žaliųjų partijos. Tik prisiminkite gėjų vedybų klausimą ir suprasite, ką turiu omenyje, tačiau tas pats su visa valdžia. Tikrai nesimato, kodėl jie turėtų balsuoti už dešiniuosius, dar mažiau turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę, kuri juos visiškai atmeta. Tad ką daryti musulmonui, norinčiam balsuoti? Tiesa ta, kad jo situacija yra absurdiška. Jis visiškai nėra atstovaujamas. Būtų neteisinga sakyti, kad ši religija neturi politinių pasekmių – ji turi. Kaip turi ir katalikybė, jeigu jau taip, net jeigu katalikai buvo daugiau ar mažiau marginalizuoti. Dėl šių priežasčių, kaip man atrodo, musulmonų partija yra logiškas dalykas.

Bet įsivaizduoti, kad tokia partija gali turėti šansų laimėti prezidento rinkimus po septynerių metų nuo šiandienos…

Sutinku, tai nelabai realistiška. Iš tiesų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ir tai sunkiausia įsivaizduoti – musulmonams turėtų pavykti susitaikyti vieniems su kitais. Kad tai įvyktų, reikia labai protingo ir turinčio nepaprastą politinį talentą žmogaus, – tai savybės, kurias suteikiu savo veikėjui Benui Abbesui. Bet nepaprastas talentas yra, pagal apibrėžimą, neįprastas reiškinys. Tačiau padarius prielaidą, kad toks egzistuoja, partijai galėtų pasisekti, tik tai užtruktų ilgiau nei septynerius metus. Pažiūrėjus, kaip veikia Musulmonų brolija, matome regioninius tinklus, labdaras, kultūros centrus, maldos centrus, poilsio centrus, sveikatos centrus, visa, kas primena komunistų partijos veiklą. Sakyčiau, šalyje, kur skurdas ir toliau didės, tokia partija galėtų pritraukti daug daugiau, negu tik „vidutinius“ musulmonus, jeigu galima taip sakyti, tačiau iš tikrųjų nebėra tokio dalyko, kaip „vidutinis“ musulmonas, nes mes dabar matome atsiverčiant visai ne Šiaurės Afrikos kilmės žmones… Bet toks procesas užtruktų keletą dešimtmečių. Iš tikrųjų neigiamą vaidmenį vaidina medijos sensacijų vaikymasis. Pavyzdžiui, medijai patiko istorija apie vyriškį, gyvenantį mažame Normandijos kaimelyje, patį tikriausią prancūzą, net iš geros šeimos, kuris atsivertė ir išėjo kariauti džihadą Sirijoje. Galime pasidaryti racionalią išvadą, kad vienam tokiam atvejui tenka keli tuzinai atsivertėlių, kurie neina kariauti džihado Sirijoje, kurie nieko panašaus nesiima. Pagaliau gi neini kariauti džihado pasismaginimui, tokie dalykai domina tuos, kurie turi stiprų potraukį smurtui, vadinasi, tokių yra neabejotinai mažuma.

Galėtum taip pat sakyti, kad tokius žmones išties traukia vykti į Siriją, o ne atsiversti.

Nesutinku. Manau, atsirado tikras Dievo poreikis, ir  religijos sugrįžimas nėra reklaminis šūkis, o tikrovė, ir tai labai paaštrėjo.

Tai yra centrinė jūsų knygos hipotezė, bet žinome, kad daug metų ji buvo paneigta grupės tyrėjų, parodžiusių, jog iš tiesų stebime progresyvią islamo sekuliarizaciją, o smurtas ir radikalizmas turėtų būti paaiškinami, kaip islamizmo agonija. Tokią išvadą pateikia Olivieris Roy’us ir daug kitų, dirbusių prie šio klausimo daugiau nei dvidešimt metų.

Mano pastebėjimai kitokie, nors Šiaurės ir Pietų Amerikoje evangelistai sėkmingesni, negu islamas. Tai pasaulinis, o ne tik prancūziškas fenomenas. Nežinau kaip dėl Azijos, bet Afrikos atvejis įdomus, nes ten sustiprėjo dvi religinės jėgos – evangelinė krikščionybė ir islamas. Pats išlieku daugelio atžvilgiu komtistas ir netikiu, kad visuomenė gali išgyventi be religijos.

(…)

Kodėl romano aplinkybes nukėlėte į akademijos pasaulį? Nes ji įkūnija Apšvietą?

Ar gerai, jei pasakysiu, kad nežinau? Nes išties nemanau, kad žinau. Tiesiog norėjau, kad viena didelė siužeto linija liestų Huysmansą, ir iš to kilo idėja apie veikėją akademiką.

Ar nuo pat pradžių žinojote, kad parašysite romaną pirmuoju asmeniu?

Taip, nes tai buvo Huysmanso apžaidimas. Taip buvo nuo pat pradžių.

Ir vėlgi, parašėte apie veikėją, kuris iš dalies autoportretas, ne visiškai, bet… pavyzdžiui, miršta jo tėvai.

Taip, panaudojau kai kuriuos dalykus, netgi jei detalės išties gan skirtingos. Mano pagrindiniai veikėjai niekada nėra autoportretai, bet jie visuomet yra mano projekcijos. Pavyzdžiui, kas, jeigu būčiau perskaitęs Huysmansą jaunas, būčiau studijavęs literatūrą ir tapęs profesoriumi? Įsivaizduoju gyvenimus, kurių nenugyvenau.

Tuo tarpu leisdamas tikriems įvykiams terptis į jūsų fiktyvius gyvenimus.

Panaudoju momentus, kurie ištiko mane tikrovėje, taip. Bet vis labiau esu linkęs juos permainyti. Šioje knygoje tikroviškas liko tik teorinis elementas – tėvo mirtis – bet viskas aplink ją išgalvota. Mano tėvas buvo labai nepanašus į tą veikėją, jis mirė visai kitaip. Iš gyvenimo imu tik pagrindą idėjoms.

(…)

Mažai kalbėjome apie moteris. Ir vėl šiame fronte gausite kritikos.

Tikrai nepanašu, kad feministėms patiks ši knyga. Bet nieko negaliu padaryti.

Ir visgi buvote šokiruotas, kai žmonės pavadino jūsų romaną „Extension du domaine de la lutte“ mizoginišku. Paskutinė knyga jūsų atvejui nepadės.

Vis tiek nemanau, kad esu mizoginas, tikrai. Pasakyčiau, kad tai bet kuriuo atveju nėra apsprendžiantis dalykas. Negerai nuteikti žmones gali tai, kad aš parodau, jog feminizmas yra pasmerktas demografiškai. Po šituo slypi mintis, kuri gali tikrai nuliūdinti: ideologija, palyginus su demografija, neturi svarbos.

Ši knyga neturi būti provokacija?

Aš pagreitinau istoriją, bet ne, negaliu pasakyti, kad knyga yra provokacija – jei tai reiškia, jog sakau dalykus, kuriuos iš esmės laikau melagingais, tik tam, kad suerzinčiau žmones. Sutirštinau evoliuciją, kas yra, mano nuomone, realistiška.

(…)

————————————

Scare Tactics: Michel Houellebecq on His New Book, „The Paris Review“, 2015-01-02. Kalbėjosi Sylvain Bourmeau, į anglų išvertė Lorin Stein. Iš anglų vertė Sandra Bernotaitė.

Visas straipsnis publikuotas Jovarų zine 2015 pavasaris #2: nuoroda.

Reklama

Jovarai: žiemos desertai

Jovarai virselis 2016-5

Filosofinis sniegas su Nyka-Niliūnu, simfonijos ir kakofonijos, Dangvydės chrizantemų erotika, Cicėnaitės žmogus su neišbaigta siela, Railos paminklas apsivogusiam Cvirkai, Žemaitės feministinės žąsys, nabokoviško laiko formulė, Knausgaardo ir Ferrantes sąlyčio taškas, maginis mąstymas, rašymas, Sontag – sekmadienis – kepimo ir skaitymo lizduose metas.

* * *

Visų pirma noriu iš širdies padėkoti šio „Jovarų“ numerio padėjėjams – šįkart jų skaičius rekordinis, todėl pirmą kartą į maketą netilpo visa mano numatyta medžiaga. Ir gerai. Kad taip ir toliau! O aš stengsiuosi tobulinti maketavimo įgūdžius…

Numerį pradedame nuo rašytojos Akvilinos Cicėnaitės pasakojimo, kuriame ji atranda sąlyčio tašką tarp Vilniaus ir Naujosios Zelandijos personažų, tiksliau, tikrų, realiai gyvenusių personų, kurios iki savo mirties tarsi iškrito iš bendros aplinkos, bet po mirties – įkrito į bendrąją sąmonę ir tapo kone mistiniais.

Toliau – archetipines figūras kitu kampu mato poetė Neringa Dangvydė – tikiuosi, kad jus, kaip ir mane, užsups švelniai erotiški, tarsi praeito laiko prislopinti vaizdiniai ir jauduliai, kuriuos patiria senovės graikų vardais šaukiamos moterys.

Poeto Nykos-Niliūno rinkinyje „Žiemos teologija“ radau nemažai eilių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su metų laikais, ypač – žiema. Manau, ne vieną mane šio poeto kūryboje traukia ne tik gilus išjautimas, bet ir intelektas, pasaulietinis išsilavinimas, tarp eilučių gimstanti idėja, nuorodos į minties meną – filosofiją… Deja, kitas mūsų autorius – Bronys Raila – apžvelgdamas Nykos-Niliūno kūrybą ištaria: „Neabejoju, kad jis nepatenkintas juoksis ir manęs jokiu būdu nepaklausys, bet su didžiausiu nuoširdumu norėčiau sušukti: mielasai, siųski velniop tas taip sunkias filosofuojančias simfonijas ir kakofonijas, sonatas ir fanfaronatas, elegijas ir šveplegijas, o taip pat visas discobolos, velniobolos ir infernobolos… Nieko doro iš to ilgainiui neliks. Tai nuobodus dalykas poezijoje. Ir nuobodžiausias skaitytojui…“ Nežinau, ar labai juokėsi Nyka-Niliūnas, bet aš, tokius sakinius radusi, tikrai nusišypsojau.

Pats Bronys Raila tikrai nuostabus tipas! Renku visas jo knygas, kurias tik Melburno biblioteka „išmeta“ pasiėmimui. Šiandien negaliu tvirtai pasakyti, ar Raila man yra autoritetas, ar išvis jis gali būti patikimas pasakotojas. Tačiau faktas: egzode būdamas prirašė tomų tomus publicistikos, pasisakė aktualiausiomis to meto temomis, skaitė ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, jo tekstai šmaikštūs ir išsamūs, ir visuomet su tvirta autoriaus nuomone. Kodėl juo nepasitikiu? Todėl, kad jis pagal politines pažiūras, paprastai tariant, – išverstaskūris. Jei tai ir ne faktas, tai bent įtarimas. Štai, kad ir istoriko Mindaugo Tamošaičio neseniai (2010 m.) išleistos knygos „Didysis apakimas“ priede cituojami keturi originalūs Railos eilėraščiai, sukurti neva svarstant, ar likti sovietų okupuotoje Lietuvoje, o jeigu taip – tai juk verta ir teisinga eilėmis pašlovinti „Didijį Brolį“:

Dėkui tau, raudonarmieti,
Mūs kraštan kad atvykai,
Kad nuskriaustąjį valstietį
Iš vargų išvadavai.

Ir taip toliau… Ketinu palikti ir šį, ir kitus, ateityje spausdinsimus, Railos tekstus jūsų, skaitytojai, sveiko proto teismui. Kaip pasakytų anglai: priimkite su druskos žiupsniu – skeptiškai. Kita vertus, man tokie žmonės, kurie keičia pažiūras, o ne aklai laikosi sykį prisiimtos ideologijos, atrodo psichiškai sveikesni… Kaip mini Raila, atsiversti iš komunistų jau nebegalėjo Petras Cvirka – per toli buvo nuėjęs – apie tai ir apie „leninistines formules“ šio numerio Railos straipsnis, stulbinantis savo finaline pastraipa. Vartosi kapuose mūsų protėviai, galvojau skaitydama, oi, vartosi… Daugelis nebūtų patikėję, jei būtum išpranašavęs tai, kas vyksta nūdien: kad akivaizdus tėvynės išdavikas gali stypsoti sostinės parke granito statulos pavidalu ir tikėtis būti toleruojamas.

Apie smagesnius dalykus – knygų skaitymą. Tekstuose, kuriuos parinkau publikacijai, pajutau aistrą ir nuoširdumą, mėgavimąsi knyga kaip įvykiu, knyga kaip šventės ar nuotykio pojūčiu. Rūtos pasidalinimas intymus ir mąslus. Inga strimgalviais neria į meilės avantiūrą – per Nabokovą (kaip reiškinį) ir Lilos Zanganeh knygą apie tai, kaip ji skaito Nabokovą. Koks smagiai painus ménage à trois!

Šitie tekstai įkvėpė mėgėjiškų nuotraukų ciklą „Skaitymo lizdas“ – šio numerio padėjėjai (gyvieji) atsiuntė nuotraukas su vieta, kur jie įsitaiso skaityti. Tuose kadruose ne tiek poezija, kiek gyvenimo proza, įgavusi melsvą vienišumo, susitelkimo, uždarumo atspalvį. Kontakto zona. Sąlyčio taškas. Neieškokim ypatingo grožio ar prabangos. Labiau patogumo. (Tuoj bus uždegta ir atsukta į puslapį lempa, tuoj tuoj prasidės…)

Du garsūs vardai šiame numeryje – prieš keletą metų man dideliu skaitymo įvykiu tapęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas ir nauja svarbi pažintis, įvykusi šiais metais, tiesą sakant, vos prieš kelias savaites – italė Elena Ferrante, nerodanti publikai savo veido. Abiejų autorių knygų vertimo į lietuvių kalbą dar teks palaukti. Tiesa, jau seniausiai yra išleista lietuviškai Knausgaardo „Anapus pasaulio“, bet kažin, ar kas ryšis versti šešių tomų romaną „Mano kova“ („Min Kamp“), kuris tik kitais metais bus baigtas išversti į anglų (netrukus griebsiu skaityti penktąją dalį – kai pasirodys). Ferrante kartais lyginama su Knausgaardu, ir man taip pat kilo noras juos pastatyti greta. Ferrante yra tarsi dangaus atsakas į mano retorinį šūksnį, po to, kai atradau Knausgaardą: kodėl moterys nerašo taip pat stipriai ir atvirai?! Tai štai, rašo, ir jau seniai. Žodžiu, esu laiminga, kad tie du žmonės egzistuoja, ir su jais galiu sudaryti savo ménage à trois… Man jie svarbūs ir kaip autoriai, judinantys klausimą: kas yra rašymas? Jie nepradeda rašyti nuo reveranso kanonui – pradeda nuo veidrodžio, sąlyčio taško, nuo gilaus žvilgsnio į save.

Trečias didelis vardas – Susana Sontag. Ištrauka iš jos dienoraščio leidžia matyti, kaip veikė šios intelektualės protas, kas buvo rašoma paraštėse, išgyvenama juodraščiuose. Jei skaitysite visą jos dienoraščių knygą (į mano rankas pateko tik vienas tomas), pajusite, kiek daug skausmo ir savikritikos, kiek daug nemeilės, vienatvės, bet ir gyvenimo šventės apraiškų patyrė Sontag, moteris, kuri nelaikė savęs nei talentinga rašytoja, nei įtakinga intelektuale, nei mėgstamu foto modeliu, bet buvo visa tai – ir dar daugiau – vienoje.

Tiesa, ar žinote, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Žemaitės metais? (Baigėsi Donelaičio metai.) Ta proga skaitinėjau Žemaitės raštus ir radau straipsnį, kuriame prieš akis stoja lietuviškojo feminizmo priešistorė. Kadangi tekstas paimtas iš sovietmečiu leistos knygos, jį irgi reiktų skaityti „su druskos žiupsniu“, nes už red. kolegijos taisymus neatsakau. Pavyzdžiui, įtariu, kad Žemaitė žodį „Dievas“ visgi rašė iš didžiosios. (Beje, visų senų tekstų kalbos tyčia netaisau, nebent matau akivaizdžią korektūros klaidą arba žodžio formą, kuri gali būti nesuprantama nūdienos skaitytojui.) Žemaitės straipsnis kutena savo žaismingu tonu: taip sau ramiai porina, porina, staiga įterpia kokį anekdotą, vaizdelį iš sodžiaus ar miesto tikrovės, ir vėl toliau porina, protina toji kieta baba. Vienas malonumas skaityti. Koks pastabumas, koks humoras! Tokio neretai pritrūksta šiandienos feministėms ir feministams… Kaip nebūtų keista, kai kurios „smetoninės“ problemos aktualios ir šiandien – smurtas šeimoje, kai kurių moterų durnumas ir kentėjimas po „vyro kumščia“. Tas pats ir galimas sprendimas ateina į galvą: moterų apšvieta. Nes tik tamsios moterys mušamos džiaugiasi, kad jas vyrai taip myli, o atvykus policijai gina savo gaidelį, nes „nekaltas jis, geras, tik kažkas jam užėjo“…

Tuo tarpu laimingos ir mylimos moterys kepa pyragus ir netgi rašo knygas apie pyragų kepimą. Su dideliu apetitu pristatau šio numerio viešnią – Jurgitą Vaskel. Jos žiemos vaizdų novelė – naktinio Vilniaus šviesos – primins apie tai, kad šaltasis metų laikas gali būti ir šiltasis, jaukusis, gundantis ir magiškas. Man bežiūrint į Jurgitos nuotraukas – ypač vartant jos žurnalą „Duonos ir žaidimų“ – apima noras laižyti kompiuterio ekraną. Jei ir jums atsitiks panašiai – išbandykite vieną kitą Jurgitos receptą ir susirangykite savo skaitymo lizde su pyrago lėkšte ir knyga. Tegu namai pakvips švente, Kalėdos niekada nesibaigs, o skaitymo nuotykiai – tęsis…

Iki pasimatymo Knygų mugėje!

Sandra Bernotaitė

* * *

Kitam „Jovarų“ numeriui siųskite savo foto noveles – nuotraukų girliandas. Taip pat nesivaržykite ir aprašykite vienos ar kelių knygų skaitymo avantiūrą rubrikai „Aš ir knyga“. Jei esate vertėjas iš kurios nors užsienio kalbos – pasisiūlykite ką nors išversti. Turime aktualių tekstų, kuriuos su jūsų pagalba būtų smagu publikuoti. O gal ką nors tokio jau radote? Jūsų iniciatyvos lauksime iki balandžio mėnesio pabaigos.

Rašykite: jovarotiltai@gmail.com

Skaitykite „Jovarų“ ziną puslapyje http://www.jovarotiltai.com arba čia: nuoroda