Pjesės strategija pagal Jelinek

Neišdildomą įspūdį kadaise man paliko austrų rašytojos Elfriede’s Jelinek romanas „Pianistė“, nors ir išverstas į lietuvių žiauriai prastai. Michaelio Hanekes sukurta šio romano ekranizacija man irgi patinka (kitų šio režisieriaus darbų negaliu pakęsti). Bandžiau skaityti kitas Jelinek knygas (anglų vertimą „Women as Lovers“, Jurgio Kunčino vertimą „Geismas“), tačiau užsikabinti nepavyko.

Suprantu jos strategiją, jaučiu, ką ir kaip ji nori pasakyti, kas tai per eksperimentai, tačiau patys tekstai man nepakeliami. (Gal to ir siekta?) Kita vertus, tai, kas nepaskaitoma romane, turi potencijos sužydėti scenoje – uždaroje erdvėje, kurios liguistai bijo pati autorė – kai nuo teksto smūgių negalėtum išsisukti. Tad Jelinek man vis tiek išlieka viena įdomiausių autorių. Gerai, dar pridurkim, kad ji Nobelio premijos laureatė. Jos publicistikos, esė anglų kalba galima rasti www.elfriedejelinek.com.

Norėčiau kada nors parašyti pjesę, tačiau nesugalvoju rašymo strategijos. Turiu problemų, nes esu dirbusi ir kaip aktorė, ir (daugiausia) kaip režisierė. Kaip rašyti ir neįsivaizduoti savo pjesės pastatymo? Kaip šiais – nežabotų scenos eksperimentų – laikais galima žiūrėti į dar vieną dramaturgijos tekstą? Žemiau esančio interviu ištrauka man sukėlė šiokių tokių naudingų minčių. Gal ir jums sukels.

Dramaturgė Karen Jurs-Munby klausinėja Elfriede’ę Jelinek jos pjesės „Sports Play“ angliškosios premjeros išvakarėse (originalą galima rasti čia (nuoroda)).

* * *

Ar skiriasi pjesės rašymo procesas nuo romano rašymo proceso?

Nežiūrint to, kad mano pjesės dažnai atrodo kaip proza – kadangi jos sudarytos iš ilgų monologų – iš tiesų jos nėra proza. Proza pasakoja, o pjesės yra tekstai, skirti pasakojimui. Pjesės yra sukurtos kolektyviniam priėmimui, proza – individualiam priėmimui. Todėl negali paprasčiausiai pasakyti, kad mano pjesės yra tam tikra prozos rūšis, kadangi jos nieko nepasakoja. Jos kalba. Jos sako. Nors neseniai pastebėjau, kad ribos tampa neaiškios, ir mano proza vis labiau virsta „kalbančia“.

Savo pjeses rašote pagal planą ar pasikliaujate intuicija?

Ne, neplanuoju. Man tai būtų nuobodu. Visada leidžiu tekstams vesti. Jie patys žino, kur nori eiti. Esu prie to pratusi, nes dešimtmečiais laikau namie šunį. Turi eiti ten, kur padaras, arba tekstas, nori eiti. Kartais jis tempia tave paskui save, nusivesdamas kažkur visai ne ten, kur iš pradžių norėjai eiti.

Ar rašydama įsivaizduojate, kaip jūsų pjesės atrodys įkūnytos scenoje? Kiek fiziška ar vaizdinė yra jūsų dramaturgija, o gal ji visiškai kalbinė?

Na, rašydama pjeses matau vaizdinius – to man pakanka. Kai režisierius padaro kažką visai skirtingo, mane tai dar labiau domina. Lygiai taip pat būtų nuobodu, jei režisierius – ir taip pat, žinoma, aktoriai – paprasčiausiai turėtų inscenizuoti ir iliustruoti tai, ką jiems surašiau. Nors įsivaizduoju pjesę vaidinamą, man dar nuostabiau yra išmokti matyti savo tekstus naujomis akimis, per teatro pastatymus. Pastatyta pjesė niekada nėra autoriaus darbas. Tai daugiausia pusė, jei išvis kiek, jo ar jos darbo. Pjesė įsikūnija tik bendradarbiaujant grupei. Todėl teatras ir yra įdomus.

Spektaklyje laikas suvokiamas skirtingai nei skaitant romaną. Romaną galime perskaityti vienu prisėdimu arba per kelias dienas ar net savaites. Spektaklį pamatome vienu atėjimu. Norėdama savo pjesėse manipuliuoti laiku ar kontroliuoti laiką, aš pasitelkiu naratyvą. Naratyvas sunkiau apčiuopiamas jūsų darbuose. Ką galvojate apie laiko rolę kuriant pjesę?

Išvis nesuku dėl to smegenų. Manau, laikas vaidina svarbią rolę dialoguose, nes juose labai svarbus tempas (orig. timing – vert. past.). Tam, kad jo išmokčiau, verčiu Oscaro Wilde’o komedijas ir [kitus darbus], kuriuos papildau ir pritaikau. Tačiau pati nerašiau dialogų labai ilgą laiką, išties nuo tada, kai pradėjau rašyti pjeses, nes atlikėjams ir režisieriui norėjau perduoti ir laiko komponentą. Noriu, kad išryškėtų kažkas nauja, kažkas, kame mano tekstai dalyvauja tik kaip vienas komponentas iš daugelio. Pateikiu tik pasiūlymą, netgi ne galutinį teksto variantą.

Ar galvojate apie tai, kaip jūsų pjesės veikia žmonių grupes, ar rašote atskiriems publikos nariams?

Ne, visai ne. Nei sekundei negalvoju apie publiką. Nežiūrint to, suvokiu, kad atiduodu savo tekstus grupei.

Ko pasimokote žiūrėdama spektaklius pagal savo pjeses?

Deja, nebegaliu žiūrėti spektaklių, nes kenčiu nuo nerimo sutrikimo ir dėl to negaliu lankyti teatro. Todėl stokoju tokios patirties. Seniau, kai dar galėjau ten eiti, žiūrėdavau spektaklius, tačiau nieko nesužinojau, išskyrus tai, kad vietoj dialogų privalau rasti kitą formą, bet šitai žinojau ir anksčiau.

Gaila, kad jūsų pjesių nėra pagrindinėse mūsų scenose. Kiek jūsų tekstai yra austriški? Kiek vokiški?

Man taip pat gaila, kad britų scenos neatrodo susidomėjusios mano tekstais. Manau kad taip yra taipogi ir dėl skirtingų tradicijų. Aš paprasčiausiai nerašau jokių „gerai sukaltų pjesių“. Net jei bandyčiau, man nepavyktų.

Dėl savo ligos gyvenu atsiskyrėlės gyvenimą, todėl net nebežinočiau, kaip šiais laikais žmonės kalba tarpusavyje. Todėl turiu leisti idėjoms ir ideologijoms grumtis vienai su kita – dar viena sporto metafora. Bet kuriuo atveju, mano šaknys yra austriškos literatūros tradicijoje, kuri iš tiesų gana smarkiai skiriasi nuo vokiškosios.

Austrijos auditorija visuomet imli tekstams, kritikuojantiems kalbą, tekstams, kurie tarsi leidžia kalbėti pačiai kalbai – nuo ankstyvosios Wittgensteino kalbos filosofijos, per kalbos kritiką Karlą Krausą, iki pokario eros Viennos grupės. Nematau to Vokietijoje. Aš stumiu kalbą toliau, visu pajėgumu ir iki baisiausio kandumo – tuo mane visada kaltina – tam, kad kalba turėtų išsakyti tiesą netgi prieš savo pačios valią.

Iš tiesų, tai turėtų suveikti Anglijoje, nes kandumas ir žodžių žaismas visuomet gyvavo britų literatūroje. Mažai žinau apie cockney [slengas], tačiau žinau pakankamai, kad žavėčiausi nepaprastu šios tolimos „kalbos“ lingvistiniu kūrybingumu. Todėl mano pjesės, tikiu, neiškris iš Anglijos konteksto visiškai, nors jos ir nėra „normalios“ teatro pjesės.

————————————————————

Pjesę galima įsigyti Amazon.com (nuoroda).

Reklama