Gydantis rašymas (2)

(Tęsinys. Pradžia čia: nuoroda.)

Rašome sau

Taigi pradedame rašyti. Rašome, visų pirma, sau, su uždarytomis durimis, vieni patalpoje, rašome į sąsiuvinį ar kompiuterio dokumentą, kurio niekas neskaitys. Turime būti ramūs dėl to, turime sau pažadėti, kad tai saugi vieta išpažinčiai.

Taip rašo ne tik žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Taip prasideda bet kuris mano kūrinys. Aš viena, saugioje vietoje, niekas nematys to, ką tuojau parašysiu. Taip rašomi pirmieji eskizai, taip dokumentuojami pamąstymai straipsniams, taip pildomas dienoraštis.

Psichologai teigia, kad traumas patyrę žmonės, nesvarbu, rašytojai ar ne, pagelbsti sau užrašydami savo gyvenimo situacijas saugioje ir nekritiškoje aplinkoje, ir taip atveria sienas, kurios išauga patyrus traumą. Taip pat per rašymą siekiama rasti panašų dalyką išgyvenusius žmones ir pasidalinti istorijomis, gyti drauge.

Kalbame apie traumas ir tabu

Štai Lietuvos didžiausia nelaimė yra savižudybės. Apie tai lietuviškai parašyta labai mažai. Dažnai savižudybės situacija pasirenkama kaip žavingas siužeto sprendimas, būdas paaištrinti veikėjų charakterius, padėti istorijoje tašką, kai nežinai kuo baigti. Retai junti, kad autorius sąmoningai pasirinko tokią peripetiją ir dar rečiau junti, kad autorius jautė atsakomybę prieš visuomenę, tą mūsų skaudulių kupiną aplinką, kurioje beveik kiekvienas pažįsta arba žmogų, kuris nusižudė, arba jo artimuosius. Savižudžių yra ir mano giminėje, ir mano profesijos aplinkoje.

Vienas pirmųjų lietuviškų leidinių, kuriame bandome pasakoti istorijas apie tai, kaip išgyvenama artimojo savižudybė, yra knyga… be autoriaus ir pavadinimo. Man tai yra ženklas, kad bijoma net paties žodžio savižudybė ir vengiama stigmos, kurią gauni apie tai kalbėdamas. Jeigu žinote tokią istoriją, jeigu ši tema liečia jus asmeniškai, prašau, kalbėkite apie tai, rašykite apie tai ir dalinkitės tuo su kitais. Tyla yra baisiausia žudikė.

Dažnai rašymas iš traumos yra atsiprašymas, savotiškas kaltės atpirkimas. Apie paradoksą, kai kalti mes jaučiamės net ir tuo atveju, jei patys esame aukos, šįkart nekalbėsiu. Bet galiu tik paminėti dar kelias tabu temas, kurių dar pakankamai neaprašėme: išprievartavimas, tėvų ar vaikų nužudymas, abortas, gedulas, sunki liga šeimoje, neįgalūs artimieji, nepatogus, „nenorminis“ seksualumas, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo.

Žinoma, pramoginėje (žanrinėje) literatūroje laisvai liejasi kraujas (ne menstruacinis, žinoma) ir vyksta neatpažįstamai stilizuotas seksas. Kita vertus, tokia literatūra padeda ištraukti į šviesą ir pasimėgauti savo žemaisiais instinktais, baimėmis ir geismais, o paskui juos vėl saugiai paslėpti ir išlikti „padoriais“ žmonėmis.

Randame žodžius tam, kas nenusakoma

Juk skaitinius renkamės ieškodami pusiausvyros tarp tikrovės ir poilsio: jei dienomis rūpiniesi mirštančiais nuo vėžio vaikais, kažin, ar prieš miegą dar nori skaityti tikrovišką romaną apie tai. Tikrovę sušvelnina kai kurie žanrai, pavyzdžiui, maginis realizmas — ne visi suvokia, kad Marquezo romanai yra kupini ne tik vienatvės, bet ir smurto, nes jis pats buvo to žiaurumo paveiktas — Marquezas buvo Kolumbijos žurnalistas ir jo kūriniai atspindi sudėtingą šalies istoriją ir dabartį. Taip autorius pasiekia savo tikslą: priverčia susimąstyti apie pasaulį.

Panašiai veikia žurnalistiniai Joe Sacco komiksai — tikros istorijos, žiaurumu lenkiančios dokumentinį filmą. Tačiau tai, kad visi veikėjai yra nupiešti, mums leidžia į jų tragedijas žiūrėti neužsimerkiant. Nuryjame sacharinu apvilktą piliulę ir taip turime galimybę pasveikti.

Jei dabar skaitote italės Elenos Ferrantes pirmąją neapolietiškojo keturtomio dalį „Nuostabioji draugė“ (išleido Alma littera), taip pat galite pastebėti, kaip elegantiška forma padeda priimti siaubingas dviejų mergaičių vaikystės aplinkybes (man tai daug kuo priminė vaikystę Šiauliuose, darbininkų apgyvendintame penkiaaukštyje). Ferrantes romanai nėra žanriniai. Tiesiog jų forma ir turinys susiliejo į viena, ir mes pajėgiame jos tikrovės aprašymą priimti, nes tai nėra autorės sadizmo ir ekshibicionizmo mišinys. Tai autorės stiprios asmenybės ir meistriškumo išdava.

Terapinis ir kūrybinis rašymas

Terapinį rašymą nuo kūrybinio rašymo skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, išsirašyti, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Literatūros kūrinio autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją.

Tačiau visai įmanoma, kad žmogus, išrašantis savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.

Net jeigu rašome tik sau, neplanuojame teksto publikuoti, galime jį duoti paskaityti draugui ar anonimui, tiesiog tam, kad pajustume žmogų „kitoje laido pusėje“ ir nesijaustume tokie vieniši. Kartais tokios patirtys, kai skaitytojų yra vos keletas, bet jie pažįstami ir reaguoja tiesiogiai, yra daug svarbesnės, negu ženklus skaitytojų skaičius, kurio net nepajėgi įsivaizduoti: vienas tūkstantis ar vienas milijonas, tai tik statistika ir tas pats galvos svaigimas. O komentarus ir kritiką priimi vis tiek iš tų, kuriuos matai ir pažįsti.

(bus daugiau)

Apie pralaimėjimo minutę

dievaitis-mau

Naktis su katinu (svečiuose pas L). Iki pusės trijų ryto slampinėjo po aplinkinius kiemus, nes viduje išlaikyti nesugebėjau. Pasitikėjau savo įtaka, paleidau pasivaikščioti, maniau, kad šaukiamas pareis. Ne, išėjo. Pažiūrėjom filmą, apie pusę dvylikos nuėjom miegot. Prabudau apie pusę trijų: kur katinas? Nė garso. Viršuje kaimynai kalbasi, rūko, paskui – mylisi. Girdžiu tik moters dejavimą, kuris atrodo suvaidintas, pernelyg tobulas. Net pamaniau, kad jie žiūri filmą. Bet garsas labai tikroviškas, stereo. Tikroviškas, bet sumeluotas. Vyro garsų nesigirdi. Šiek tiek girgžda lova. Paskui katino skambaliukas už tvoros. Paskui ant tvoros – katinas, miauksi, kviečia mane. Išeinu į kiemą, atsiliepiu jam, nešuosi namo, uždarau visas duris. L nenori, kad išleisčiau į kiemą, tegu nuo šiol bus viduje. Prasideda statusų kova. Bet kur tu su katinu pakovosi? Nepasiduodu tris valandas. Miauksi: išleisk. Miauksi: pažiūrėk, kas čia. Miauksi: einam į kiemą? Miauksi: einam valgyt? Nusprendžiu paveikti jį savo valios jėga.

Sakau jam: tavo valia didelė, bet mano – dar didesnė. Vaikeli, aš romanus rašau! Su kuo tu kovoji? Suimu už čiupros – negali nieko padaryt, guli skreite ir šnopuoja tankiai, susijaudinęs, akys išprogusios, uodega viksi, tik paleisk, jau trūkčioja, tik paleisk, kad spriegs iš rankų – ir vėl miau! Pagaunu parsinešu į lovą, numetu, suėmusi už čiupros – daug kailio neteko – ne, aš visai ne pikta, bet griežta, stoviu ant keturių ir šnypščiu ant jo – lyg išsigąsta, bet vis tiek jis stipresnis, vėl miau! Trenkiu per galvą – nestipriai, bet suskamba makaušėlis. Susigūžia. Ima bijoti mano rankų. Tai nėra malonu matyti. Katinas turi veržtis į mano rankas, o ne bijoti. Ar gadinu mūsų santykius? Kam atvežei čia? Varom namo, miau? Ne, eik miegot, pasiguldau šalia, šnopuoja, trūkčioja, tik paleisk – spriegia iš rankų, stovi prie durų ir kiau, kiau…

L ryte klausė, ką veikiau su tuo katinu. Pasakiau, kad skaičiau FB straipsnius – tas tiesa, perskaičiau atsiliepimą apie vieno lietuvių poeto dramą, kurią surežisavo vienas lietuvių teatro genijus, spektaklis tai šūdas toks, jauna kritikė taip ir parašė, poetas pasiuto, nebesupranta pasaulio, jo nebesupranta pasaulis – o man pamoka, man klausimas: ar pati taip nedarau? Ar nekaltinu kritikų už tai, kad mano romanai yra tik asmeninis kerštas pasauliui? Lūzerės kerštas? Ne, aš tikiu, kad rašau gerai. Bet poetas irgi tiki, kad jo pjesė puiki! O režisierius gi negalėjo prastai surežisuoti – pasaulinio lygio genijus! Tai kaip čia išeina, kad šūdas? O auditorija juokiasi ne tose vietose ir ne iš to, dėl ko reiktų juoktis. Pažįstu tą neadekvatumo pojūtį: kai sėdi salėje, kuri juokiasi iš meilės, juokiasi iš tiesos, juokiasi iš žmogiškumo. Nes poetas (arba režisierius) sukūrė tokį spektaklį, kuriame leidžiama iš to juoktis. Tai vadinama „publikos juokinimu“ – viena iš dešimties didžiausių teatrinių nuodėmių yra juokinti publiką be reikalo. Nejuokink publikos be reikalo – tai atsirūgs. Nes norėsi pasakyti rimtai, o ji jau patikėjo, kad atėjo į vodevilinę dramą, šampės įpisusi, pažiūrėti komediantų šou, susitikti su žvaigždėmis, vulgarybės, juokeliai nešvankūs, o poeto širdis tai verkia… Dėl savęs. Turbūt sunku patikėti spektakliu, kuriame rimti personažai tik menininkai, o visi kiti, visų kitų profesijų žmonės – karikatūros. Todėl tikiu jaunąja kritike: spektaklis šūdas.

Kartais skaitau poeto tekstus – tęsia sovietinę tradiciją, pildo tą patį kanoną. Nes jis yra tas aklasis, kaip pats pavadino save, tas, kuris turi vaikščioti po dykumą keturiasdešimt metų. Dabar Lietuvoje madinga alegorija: Mozė vedžioja po dykumą keturiasdešimt metų, kad prasisuktų kartos, kad toji, kuri gimė faraonų nelaisvėje, išmirtų, o naujoji karta būtų laisva ir pasirengusi apsėsti naują, pažadėtąją žemę. Kaip ir visos alegorijos ar metaforos, šitoji turi keletą problemėlių. Gal čia nesiplėsiu. Bet pirmoji būtų: lietuviai nėra klajokliai. Mes niekur neišėjom. Mūsų kaimynai nepasikeitė. Todėl ir kultūra keičiasi labai lėtai, o gal visai nesikeičia. Tie, kurie išėjo keturiasdešimčiai metų – emigrantai. Aš esu viena iš tų, kurie išėjo klajoti po dykumą. Poete, tu niekur net neišėjai, todėl tavo akyse nėra dykumos. Tu vis ten pat, pas faraoną, ir valgai iš jo rankos.

Ar apie tai mąsčiau kovodama su katino valia? Šiek tiek. Galbūt. Kai mąstai, mintis atsiranda kaip nuojauta, beveik be teksto. Kai rašai vieną nuojautą, gaunasi visa ilga pastraipa, visas esė. Ryte L nieko iš to nepapasakojau. Tik pasidalinau smagiausia kovos su katinu minute: savo pralaimėjimo minute.

Nes ėmė švisti, o mes vis dar gaudėm vienas kitą. Katinas jau darėsi panašus į šunelį, kas nebuvo malonu matyti. Patapšnojus ant jo pagalvėlės dėžutėje, paklusniai atsiguldavo. Pamaniau, kad laimėjau. Cha cha. Ir vėl pabėga, ir vėl miau. Kai patupdau ant pagalvėlės, žiūri į mane su siaubu, gal baiminga pagarba, nors kažin, o uodega daužosi kaip šunelio. Vizgina uodegą katinas. Siaubinga. Ar įmanoma pasiekti, kad jis paklustų man, jo vergei? Jis gi karalius. Kas čia dabar darosi? Nuolaidų nebus. Švinta. Žvilgčioju į laikrodį. Ne, nesupykau, neišliejau ant jo savo bendrinių gyvenimo nuoskaudų. Tik sykį paklojau jį pilvu žemyn ant pripučiamo čiužinio, kurį man paklojo miegoti L, ir laikiau tikrai stipriai prispaudusi, tai buvo baisiausia mano priemonė. Nepadėjo, aišku. Švito. Sakau, tuoj prabus paukščiai. Jauti? Tuoj prabus paukščiai. Ir abu klausom: ar čia šarka buvo? Klausom: aha, dar kartą sugirgždė šarka. Tada dar vienas paukštis ir dar kitas. Žiūrim su katinu vienas į kitą: jis dėžutėj, ant pagalvėlės, aš – sėdžiu prie jo ant grindų. Ir staiga katinas, dievaži, nusišypsojo su tokia ironija… Ką – paukščiai, ane? Cha. Viskas, ane? Dabar tikrai einam ten, kur kviečiau. Jokio miau. Jis tylėjo. Sarkastiškai. Taip, sakau (garsiai), prabudo paukščiai, katinėli, todėl mes einam valgyti pusryčių. Tiksliau, tu eini, o aš tau patiekiu.

Jeigu čia tris valandas vyko kova su vampyru iki pirmųjų gaidžių, tai jau nebežinau, kas buvo vampyras. Maniau, kad jis, bet galbūt ir aš. Pralaimėjau. O gal laimėjau? Be žodžių ir miauksėjimų atsistojam abu ir einam virtuvėn. Įdedu maisto. Ėda. Tada atsidūstu ir tarsi paleista nuo užkeikimo einu į savo gultą. Krentu ir užmiegu. Pamiršau, kad katinas be antkaklio netgi: juk nuėmiau, kad L nepažadintų. Nepastebėjau, kad prie L langas atvertas tiek, kad katinas laisvai išlįstų. Miegojau tol, kol visai tapo šviesu. Septintą vėl įkišo galvą į mano kambarį: miau? Atsikėliau ir vėl papildžiau dubenėlį (antrieji katino pusryčiai). Vėl grįžau miegoti. Kai vėl prabudau, buvo beveik devynios, šeimininkai prabudę. Katinas kaip tik grįžinėja pro langą… nes buvo pabėgęs. Kas man beliko? Juoktis.

(iš dienoraščio 2016 sausis)

Gerumo ženklai

langas

Mane gniuždo apsiniaukęs dangus. Vasara baigėsi, ruduo prasidėjo. Vakar buvo apsiniaukę, šiandien, dar visai neseniai, irgi. Saulė išlindo, va. Bet viduje vis dar tamsu. O ir debesų danguje apstu. Jie tuoj užslinks. Gamtos sužmoginimas? Susitapatinimas su gamtos nuotaika? Kaip tai vadinasi, pamiršau. Visai nesvarbu dangaus spalva. Ir visa tai, ką dabar parašiau – banalybės, ar ne? Kaip kitaip gali būti apsiniaukęs dangus? Kaip švinas? Kaip veltinis? Kaip dulkėta užuolaida? Kaip durų užsklanda? Koks skirtumas? Prietema kažkaip sugebėjo įsismelkti vidun ir likti. Ir man vėl negera. Ne tik dėl to. Gal ir dėl to, kad vėsu namie (ne tik fiziškai), kažkas negerai, vėstame, tolstame. „Ieškau artumo“, – sako jis, dėdamas basą pėdą man ant kelio, kai sėdime vėlai vakare kieme. Irgi ieškau artumo. Kas atsitiko? Kas darosi? Norisi – bet ar galima? – praleisti tai, neaprašyti, kad nieko neatsitiktų. Betgi nieko neatsitiks, jei aprašysiu, jei išsigąsiu legaliai. Man baisu, nes bijau… likti viena? Ne. Man baisu, kad jaučiu vėsumą ir nieko nedarau. Nežinau ką daryti. Ką daryti tokiais atvejais? Ieškau artumo? Gal man dabar toks laikotarpis, pereinamasis, lūžio, nežinau. Ieškau darbo, aš ieškau darbo, kad įsitvirtinčiau šioje aplinkoje, šioje šalyje. Nes jaučiu (bijau), kad grįžusi į Lietuvą sunkiai prisitaikysiu arba žūsiu neprisitaikiusi. Arba negrįšiu ir kapstysiuosi čia, šiaip ne taip, kiek pajėgsiu, būdama žiauriai skolinga visiems. Ne, nebijau likti viena. Kaip filme „Dangus virš Berlyno“: su tavimi aš galiu būti viena. Tai yra turtas. Tas filmas… praėjo kiek metų? Paskaičiuokim, jei anąkart man jį skolino S., tai vadinasi aš su juo dar kalbėjausi. Žiūrėjau viena, žydrajame kambaryje, už lango buvo irgi prietema. Turbūt (galbūt) ankstyvas pavasaris? Vadinasi, buvau išsiskyrusi su L. ir laisvalaikiu draugavau su A. O S. sukosi šalia ir laukė progos pakankinti. Buvo išvadintas tatuiruote. Bet tatuiruotes, kaip dabar žinome, įmanoma ištrinti. Net ne lazeriu – galima plyta. Tik gal skaudžiau. Taigi buvo ankstyvas Berlyno pavasaris, ir cirko akrobatė pasakė, kad laukė savo žmogaus ir sulaukė, ir dabar su juo galės būti viena, bet ne vieniša. Paskui, gegužės mėnesį, sutikau savo būsimą vyrą ir jis pasirodė panašus į Bruno Ganz, tik to filmo aš jau neprisiminiau, tik angelo idėja liko. (Angelo idėja filme pavogdavo iš pieštukinės pieštuko idėją, pakeldavo nuo stalo akmenuko idėją, paspausdavo žmogaus rankos idėją – išeidavo rankos paspaudimo idėja, super.) Tada dar retai rašiau, o kai rašydavau, tai pavykdavo sunkiai ir su nedaug žodžių. Dabar rašau taip, kaip galvoju. Arba galvoju taip, kaip rašau. Arba rašydama galvoju. O parašiusi – sugebu pamiršti, paleisti. Rašymo idėja. Tada, žiūrėdama į dangų virš Berlyno, verkiau. Kiek metų praėjo nuo to verkimo? Gal ketveri. Radau tą filmą vakar netikėtai video nuomos punkte. Ne, ne radau netikėtai, o prisiminiau netikėtai, pamačiusi režisieriaus (Wim Wenders) pavardę. Tada kelias minutes bandžiau prisiminti anglišką fimo pavadinimą („Wings of Desire“), tada radau filmą. Šiandien ryte žiūrėjau, ką tik. Ir vėl verkiau, žiūrėdama į dangų virš Berlyno. Kaip įdomu, man rodos, verkiu tose pačiose vietose. Verkiu, kai angelas Ganz (vėliau suvaidinęs Hitlerį) susižvalgo su vaikais, nes vaikai jį mato, tik vaikai. Verkiu, kai Peteris Falkas, vaidinantis save, kalba angelui Ganzui, nematydamas jo, o vėliau ištiesia jam ranką ir pasako: companiero. Verkiu, kai angelas Ganzas virsta žmogumi ir palaižęs savo kraują sako: „Dabar pradedu suprasti, tai raudona“. Verkiu, kai jis susiranda Peterį Falką ir sušunka jam per tvorą: „Ei, companiero!“ Ir Falkas iš karto prieina, atpažįsta, sako: „Tikėjausi, kad tu daug aukštesnis.“ Ir prisipažįsta, kad jis irgi – buvęs angelas. Nieko čia tokio, kad verktum, viskas taip paprasta, bet verkiu ir vėl tose pačiose vietose. Ir po visko esu sukrėsta, nenoriu eiti iš namų, o šviečia saulė, nors vėjuota. Ruošiausi nuvažiuoti į tokią parodą (Swoon, grafitistės), bet nevažiuosiu. Dabar jau vidinis drebulys šiek tiek praėjo. Nežinau, kas man yra. Verkiu todėl, kad atpažįstu gerumo ženklus žmonėse, kad jie (gerumo ženklai) parodyti įtikinamai. Kaip tame tailandiečių filme „Uncle Boonmee…“, kuriame įtikinamai rodė iracionalius dalykus, todėl jie atrodė realūs, kaip ir būna gyvenime – mes žinome, kad yra iracionalių dalykų, kad ir kaip stengiamės tai pamiršti, neigti, bandyti juos paaiškinti – jie tiesiog yra ir viskas. O danguje virš Berlyno neskraido angelai, ne, tai visai ne religinis filmas. Tie angelai tai gerumo ženklai žmonėse. Gerumo ženklai, liudijantys apie tikrąjį blogį, kuris irgi egzistuoja, šalia gerumo ženklų, žmonėse. Tačiau gerumo ženklais mes ginamės ir išgyvename, šildome vieni kitus kaip paukščiai. Tai sentimentalu? Tai religinga? Tai stebuklinga, antgamtiška, antžmogiška? Ar humanizmas nėra fantastika? Žiūrėdama fantastinį filmą aš verkiu ir nesugebu to racionaliai paaiškinti. Turbūt tai tikra. Tik tiek ir suprantu. (Scenarijaus bendraautorius rašytojas Peteris Handke – reikia patikrinti jo dosjė.)

(mano istorijos kartojasi: iš dienoraščių 2011 m.)