Ką rašau, kai nerašau

Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo “Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

Nenustokit skaityti, rašyti ir —

— iki greito!

Sandra

Reklama

Ką daryti, jei nesirašo?

Rašyk, ką galvoji.

Rašyk taip, kaip kalbi.

Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

Rašyk tingėdama(s).

Rašyk labai blogai, labai negražiai.

Rašyk trumpai, bet kasdien.

Sustok.

Įsiklausyk į save.

Įkvėpimas ateina per pauzę.

 

 

Nematoma moteris

Kavos kartumas burnoje. Prazvimbė musė. Sėdžiu kiemelyje už namo, viena. Katinas miega mano lovoje – jam baigėsi naktinė pamaina, dienos šviesa jo nedomina. Loja kaimynų šunelis. Tolimųjų kaimynų. Artimieji irgi turi šunelį, panašų į murziną grindų skudurą (kadaise buvusį baltą), jis loja tada, kai mūsų katinas užšoka ant tvoros. Kai šeimininkai ruošiasi jį palikti namie, jis ima dainuoti – dejuoja, stūgauja, labai melodingai. Terkši lėkštės iš kitų kaimynų pusės. Pusryčiai arba priešpiečiai, arba kažkas per vidurį. Aš ką tik pavalgiau. Pakeičiau plokštelę, uždėjau Rachmaninovo kūrinį pagal Paganinio variacijas. Girdžiu tik pusę natų. Daug aiškiau girdžiu triukšmą iš gatvės: mašinos šniokščia pravažiuodamos, jų vis daugėja, nes tokiu metu žmonės keliauja valgyti pusryčių į kavines. O kai kas siurbia kilimus. Išjungė, vėl įjungė siurblį, vėl išjungė. Skrenda lėktuvas. Jų daug, tų lėktuvų, nes Melburnas labai gyvas miestas, visur judesys. Mūsų rajonas ramus, bet ir čia daug judesio. Paukščiai vis tiek girdisi. Geriausia jų klausytis švintant. Dabar tik keli cyptelėjimai iš tolybių. Paukščiai gieda busdami, o paskui – į darbus. Jiems nesvarbu, kad šeštadienis. Muzika pagarsėjo – trimitai, tra ta ta taaa. Praburbė motociklas. Ir dar vienas lėktuvas. Gal irgi skraidina žmones į restoraną valgyti pusryčių. Milijonierių pusryčiai. Čempionų pusryčiai. Užuodžiu medžio drožles iš kaimynystės – ten jau pusmetį stato namą. Tiksliau, priestatą. Nugriovė visą namą, išskyrus fasadą – tas yra saugomas valstybės, istorinis paveldas, Viktorijos laikų architektūra. Visa gatvė – vien fasadai, už kurių nugriauti ir perstatyti kambariai moderniam žmogui. Su kondicionieriais, langais iki žemės, lakuotomis grindimis, super duper virtuvės įranga… Atėjo užsimiegojęs katinas. Jam gal Rachmaninovas trukdė miegoti? Eina pro šalį, net nepažiūrėjo mano pusėn. Tupi dabar ant takelio ir žiūri į tvorą. Dairosi. Kasosi ausį užpakaline letena. Paukštis nutūpė ant šakos… Cypsi šiek tiek. Kalba kažką katinui? Tuoj turėtų imti žviegti: katinas, katinas! Visada taip daro, kai pamato katiną – reikia visam kvartalui pranešti. Ne, nežviegia. Dulkių siurblys garsėja… Dzingsi katino varpelis. Tai nepadėtų, tas dzingsėjimas skirtas labiau žmonėms, ne paukščiams. Mes norim girdėti, kur vaikšto katinas. Jei norės sumedžioti paukštį, jam pavyks ne dėl to, kad sugebės nedzingsėti, o todėl, kad paukštis padarys taktinę klaidą. Pernelyg atsipalaiduos. Va, suriko: katinas, katinas! Neatsipalaidavęs, vadinasi. Mano kūne toks apsalimas. Kėliausi apie šeštą, nes katinas žadino – jo pusryčiai ankstyvi. Visą rytą slampinėjau, skaitinėjau internetą… Kas jau ima nebepatikti. Nes ant stalo pasidėjau storą D. F. Wallace’o rinkinį, o taip ir neįsigilinau. Katinas prieina prie manęs, tupi arti. Kažko nori? Paukštis su klyksmais nuskrido į kitą kiemą – gal ten kitas katinas? Gera mums dviese. Mes tik dviese kelias dienas, vyras Tasmanijoje. O, dar vienas lėktuvas dangų rėžia. Būna toks garsas: rėžimo. Kiti skraido tyliau. Iš medžio leidžiasi pilka plunksna. Neaišku, kokio paukščio. Nesimato nieko medyje. Mūsų tas medis toks retas, šviesiais lapeliukais, australiškas – niekada nemeta lapų. O greta manęs ką tik nukrito posumo arba žiurkės spira. Kas čia šika ant galvos? Virš manęs – medinis karkasas su vijokline vynuoge. Graužikai minta jos lapais. O kiemo grindinys – jų tualetas… Rachmaninovas dūksta, smuikai sūkuriuoja… Užsidėjau Rachmaninovą dėl jo energijos – žinojau, kad jo akordai galingi, kaip ir jo rankos – didelės, ilgais pirštais, apimdavo daugiau klavišų negu kitų pianistų rankos. Katinas nulindo už tvoros, į statybų pusę. Ten po karkasus medinius smagu landžioti. Aš irgi taip daryčiau, jei būčiau katinas. Mano raudoname puodelyje liko lašelytis kavos. Juodos. Su kokosų aliejaus šaukšteliu. Fui, koks kartus tas paskutinis lašas. Žmonės kankina save tokiais gėrimais… Vaikai nemėgsta kavos. Arba degtinės. Ko dar nemėgsta vaikai? Vakar man draugė pareiškė, kad su vaikais kalbu nutaisiusi keistą balsą. Taip ir pasakė: keistą balsą. Čia iš serijos: esi savotiška, suprask, nenormali. Kalbi keistu balsu, suprask, taip negalima kalbėti. Tada ji pridūrė: su vaikais nereikia kalbėti jų balsu, reikia kalbėti normaliai, tegul jie pasikelia į mūsų lygį. Šįryt galvojau apie tai. Pasikelia į mano lygį? Vaikai? Gal papasakoti jam apie Arendt knygą, kurią dabar skaitau? Arba pasigirti, kad nusipirkau Wallace rinkinį? Kur ten. Aš tai draugei irgi nesigiriu tokiais dalykais: nesuprastų. Kalbėdama su ja, nusileidžiu į jos lygį. O gal visai geras patarimas: nenusileisti? Tada gal nustotų duoti tokius kvailus patarimus apie bendravimą su vaikais. Mes abi neturim vaikų. Nė viena nemoka su jais bendrauti geriau nei kita. Bet ji sakė „nereikia kalbėti“ taip, tarsi tai būtų perskaičiusi kokiame straipsnyje. Tipo, mokslininkai ištyrė, kad su vaikais nereikia kalbėti „nykštukų balsais“. Einu pakeisti plokštelę. Bet temos dar nepakeisiu. Plokštelė spragsi. Uždėjau Stingą. Patampau katiną už uodegos. Tupi dabar po kėde. Laižosi užpakalį. Kandžioja kailį – gal blusa? Gal nervai. Taigi tai draugei pasakiau, kad kalbu su vaikais taip, kaip man išeina, ir kad svarbiausia yra tai, jog mes suprantam vienas kitą. Nes tai nėra lengva – suprasti vieniems kitus, kai toks amžiaus skirtumas. Be to, vyresni vaikai – jau kitas bendravimo lygis, ir su jais man jau nereikia keisti balso taip smarkiai. Su mažiukais tiesiog tenka kalbėti labai supaprastintai, naudoti trisdešimt žodžių, kalbėti raiškiai, pakartoti, paprašyti, kad pakartotų. Sykį viena mergytė man penkis kartus sakė, ko nori, ir nė velnio nesupratau. Tada paprašiau: ar gali dar kartą pasakyti, bet labai, labai lėtai? Ir ji pasakė labai lėtai: nooooriuuuuu vaaaaandeeeeens. Katinas man ant kelių. Kompas netelpa su katinu. Uf, nulipo nuo kelių. Stingas dainuoja: Set them free (if you love somebody). Už tvoros užvedė mašiną, variklį apšildo. Nors nėra šalta. Gal laukia, kol visi sulips į vidų. Ten daugiabučio kiemas, mažuose butuose gyvena didelės šeimos. Dažniausiai ne baltųjų australų. Gyvena ir keli narkomanai: valstybė juos apgyvendina tarp „normalių“ žmonių, kad integruotųsi. Vienas narkomanas vis pavagia dvidešimt dolerių iš kokio žmogaus, tas žmogus atsiveja jį, šaukia. O gal ne taip viskas, bet aš taip įsivaizduoju. Kai gatvėje kažkas šaukia, norisi užsirakinti namuose. Saulėta diena šiandien. Nesinori būti viduje, kur vis dar kvepia kiaušiniene su bekoniena ir grybais. Su žarnynu susipykom, nesuprantu, kas jam darosi. Jis nesupranta, kodėl taip ilgai jį kankinau. Ir visgi žarnynas yra didžioji mano dalis. Kone viskas manyje yra žarnynas ir jam reikalingi organai. Ir esu tai, ką valgau. Šiandien valgiau kiaušinienę iš kiaušinių, kuriuos padėjo ne šiaip laisvosios vištos, o laimingosios vištos – taip buvo parašyta ant dėklo. Galvoju, nu neblogai: vištos žino tai, ko nežino žmonės. Laimė. Budistinės vištos. Gera įsikūnyti į tokią vištą po mirties: nugyvensi ne tik prasmingą, visuomenei naudingą, bet ir laimingą gyvenimą. Žiūriu į rozmarino krūmelį: kantrus ir ištvermingas. Voratinkliais apėjo, šaknis vanduo pūdo, šakeles saulė degina, o jis laikosi. Greta jo mažas šiltnamis, ant kurio stogelio, po mediniu pagaliu (kad stogelio vėjas neatidarytų) gyvena keli tarakonai. Žinau, nes jie kaskart išsilaksto, kai pakeliu pagalį. Tas pagalys dažytas šviesiai žaliai ir gali būti, jei teisingai pamenu, kad parsivežėm jį iš kelionės po Centrinę Australiją, buvo išluptas iš kažkokios fermos tvoros. Kai tokį pagalį degini, labai įdomiai kvepia. Deginamu plastiku? Kiemo vidury – tokia juoda metalinė statinė, kuri yra grilis ir rūkykla. Aš tą daiktą R2 vadinu, nes panašios formos. Dar kieme padėtas mėlynas plastikinis kibiras su vandeniu – visiems kiemo gyvūnams, o ypač katei, kuri pas mus jau antra savaitė valgo ir netgi miega (naktys ėmė vėsti). Tai pilka trumpakailė katė (arba katinas?). Mūsų katinas ją veja šalin, bet leidžia pavalgyti. Ir miegoti leidžia, tik ne lovoje su manimi. Pavydus. O man atrodo, kad švelnumu galima dalintis su daugiau negu vienu mylimu padaru. Pakaktų mano glamonių ir dviem katinam. Plius vyrui. Kieme tiek daug spirų… Reikia iššluoti. Kambarius užvakar išvaliau. Beje, duklių siurblys jau nebedūzgia. Ir lėkštės nebedzingsi. Katinas naršo po kiemo krūmelius. Man patinka žiūrėti iš kiemo pusės į namų vidų. Neturiu savo namų ir nežinau ar turėsiu, bet čia mano laikini namai, laikini, bet tikri namai, ir kai žiūriu į vidų, matau juose savo gyvenimą. Savo dešimties metų istoriją netgi matau. Medinį didelį stalą ir sunkias kėdes, raudoną toršerą, filmų kolekciją ant židinio, rūpintojėlio skulptūrą, katino formos žvakę, kurią padovanojo draugė, kai mirė buvęs mūsų katinas. Ne, ne buvęs, esamas, tik miręs. Palaidotas miške, bet jo kaukolytę radom po trijų mėnesių iškastą, parsivežėm ir nuplovėm, laikau dabar dėžutėje. Kitas dulkių siurblys. Koks puikus rytas, kai kambariai jau išvalyti. Belieka eiti prie knygų. Kojų pirštai šiek tiek šąla. Gal dėl to, kad nejuda kojos. Gal dėl to, kad dvi kavas išgėriau. Skrandis vis tiek susiraukęs ir nepatenkintas. Gera mintis: dušas.

2017-03-18