Priešingybių kova

Tęsiu temą, pradėtą straipsnyje „Vidinės arklio jėgos”, kur bandžiau apibrėžti ir paaiškinti, kas yra dramos veiksmas ir kokie yra jo aspektai. Rašydama pastebėjau, kad negaliu remtis vien tik Stuarto Spencerio knyga „The Playwright’s Guidebook”, nes ne tik iš jos apie dramos kūrimo įrankius supratau. Kaip aktorė, negaliu nepaminėti Stanislavskio sistemos ir savo patirties. Tačiau kol kas neteko skaityti knygos, kur dramaturgijos rašymo esmė būtų išdėstyta aiškiau, nei Spencerio knygoje.

Kitur apie veiksmą ar konfliktą nekalbama taip paprastai. Knygose apie prozos rašymą jie yra minimi kaip savaime suprantami dalykai arba išvis nutylimi, tarsi egzistuotų tik dramoje. Tačiau rašymas yra tas pats pasakojimas (storytelling). Ar sekame pasakas susėdę aplink laužą, ar vaidiname pjesę, ar skaitytojo vaizduotėje sužadiname „filmą”, ar rašome scenarijų – pasakotojo įrankiai yra tie patys, tik skiriasi pasakojimo forma. Tarp šių meno formų nėra konflikto, ir visose jose yra būtinas 

KONFLIKTAS

Pirma asociacija apie tai, kas yra konfliktas, greičiausiai yra tokia: atviras pyktis, apsižodžiavimas, muštynės, riksmai, šūviai, kraujas… Taip, tai vienas iš konflikto ženklų, ir visai neblogas, tačiau tai nėra konflikto esmė.

Dramos konfliktas yra tuomet, kai atsiranda dalykas (ar žmogus), kuris neleidžia veikėjui gauti tai, ko jis nori. Tai yra antagonistinė jėga, veikianti protagonistą.

Konfliktas, kaip ir veiksmas, yra dramos struktūros dalis, kuri turėtų veikti kiekvienoje kūrinio scenoje. Kartais konfliktas gali tapti atviras ir tuomet aiškiai matomas žiūrovui/skaitytojui, o kartais jis užslėptas, tačiau svarbus faktorius, varantis scenos veiksmą pirmyn ir įtraukiantis į jį žiūrovą/skaitytoją.

Per dažnai konfliktas naudojamas veikėjų būsenos – įtampos, nerimo, pykčio ar dar kokios emocijos – atskleidimui. Tai yra iš dalies dėl to, kad taip rašydamas pats kūrėjas jaučia emocinę įtampą, konfliktą, ir to jam tarsi pakanka. Taipogi taip yra ir dėl to, kad konfliktas, kaip ir dramos veiksmas, dažnai painiojamas su emocija. Tačiau emocija dar nėra konfliktas. Konfliktas nėra emocija, lygiai taip pat, kaip vidinis veiksmas nėra emocija. Konfliktas yra tai, kas neleidžia veikėjui gauti to, ko jis nori.

Jeigu du personažai nori to paties dalyko – konflikto nėra. Pvz.: brolis grįžta iš Vilniaus ir nori su savimi išsivežti kaime likusią gyventi seserį, tačiau sesuo nekenčia brolio už tai, kad jam sekasi, kad pabėgo iš namų ir gyvena Vilniuje, o ji tiek laiko turėjo kentėti, užgniaužusi savo ambicijas. Jie rėkia vienas ant kito. Tačiau jie abu nori to paties: brolis nori išvežti seserį į Vilnių, sesuo irgi svajoja apie Vilnių. Ji pyksta, kam jis anksčiau to nepasiūlė, tačiau giliai po tuo pykčiu slypi tas pats noras. Konflikto tarp šių veikėjų nėra.

Mėgstu vieną improvizacijos pratimą, kurio tikslas – išmokti nesitraukti, nepasiduoti. Tik tiek, bet iš pradžių ir tai – nemažai. Ypač įdomu savyje pastebėti natūralų polinkį trauktis, išspręsti konfliktą kuo greičiau nusileidžiant priešininkui (rašant tokį reikia itin kontroliuoti).

Pratimo mechanika tokia: du aktoriai atsistoja vienas priešais kitą, veidas į veidą, ir pirmasis (vadovas paskiria, kuris yra pirmasis) sviedžia frazę: kodėl tu man melavai? Antrasis aktorius turi sviesti pirmą pasitaikiusį kaltinimą, tačiau ne pasiteisinimą, nes tai situacija, kuomet ginamasi puolant (žinia, geriausia gynyba – puolimas). Už minutės jau nebeaišku, kuris kuriam melavo, vienas kito atžvilgiu pasakyta daug įžeidimų, tačiau toks ir buvo tikslas. Darant šį pratimą keletą kartų, aktoriai tyrinėja, kaip galima pulti nebūtinai garsiai šaukiant (muštis draudžiama), o agresija gali būti tyli ir labai išmoninga (kaip ir būna gyvenime). Kartais paaiškėja skirtingi veikėjų norai, ir atsiranda (išnyra, susikuria Gestalt principu) istorija. Bet nevisada ir nebūtinai.

Dabar suprantu, kad tais atvejais, kai veikėjai tik apsižodžiuodavo, tai iš esmės ir likdavo tik ginčas. Ginčas savaime nėra konfliktas. Antigonė ginčijasi su Kreontu dėl to, kam privalai būti ištikimas pirmiausiai – valstybei ar dievams? Tai – ginčas. Bet štai Antigonė nori palaidoti brolį, o Kreontas neleidžia – tai konfliktas. Beje, jis išorinis.

Išorinis konfliktas vyksta tarp dviejų veikėjų, jėgų – protagonisto ir antagonisto. Beje, antagonistas gali būti ir gyvūnas, reiškinys, negyvas objektas (virvė, durys, viesulas). Tačiau mes čia susitelksime ties gyvais priešininkais – žmonėmis.

Išorinis konfliktas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginio konflikto metu du veikėjai nori (toks jų abiejų vidinis veiksmas) turėti, kontroliuoti tą patį dalyką. Netiesioginio konflikto metu pirmojo vidinis veiksmas yra nukreiptas į antrajį veikėją, o antrojo – ne į pirmąjį veikėją, o kažkur kitur.

Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljetos” ryto scenoje galima būtų įžvelgti ir tiesioginį ir netiesioginį konfliktą. Netiesioginis: Romeo nori išeiti, nes siekia išsigelbėti nuo mirtino pavojaus, kuris ištiktų likus su Džiuljeta iki ryto. Tuo tarpu Džuljeta nori, kad Romeo neišeitų ir tikina jį, kad dar ne rytas. Tiesioginis: jei Romeo kūnas yra tai, ką abu scenos veikėjai nori turėti, tuomet Romeo nori išnešti savo kūną (sveiką ir gyvą) iš Džuljetos kambario, o Džuljeta nori, kad tas kūnas dar su ja liktų. Abiem atvejais konfliktas yra ir puikiausiai mus veikia, nesvarbu, kurį galėjo turėti omenyje (arba nujausti, jei rašė intuityviai) garbusis autorius.

Vidinis konfliktas yra du prieštaraujantys vienas kitam vidiniai veiksmai, kilę viename asmenyje. Jis dažniau aptinkamas prozoje. Romano pagrindinio veikėjo konfliktas gali taip ir neišeiti išorėn, nebūti išsakytas garsiai, likti vidinis nuo pirmo iki paskutinio puslapio, vidiniuose monologuose (pvz. Virginia Woolf „Link švyturio”). (Jerzis Grotowskis yra pasakęs, kad monologas yra dialogas su savimi…) Romano veikėjų norai (vidinis veiksmas) gali būti labai aiškiai išsakyti autoriaus – tekstu. Taip pat kyla ir neišsakyti audringi konfliktai. Romano skaitytojas mato vidinį veikėjo pjūvį tiesiogiai, ne per išorinį veiksmą. Kitaip turi būti kine ar dramoje, nebent labai dažnai versime veikėjus sakyti monologą, naudosime video projekcijų užrašus su paaiškinimais, o kine – balsą už kadro…

Pastaroji pastraipa man sukėlė abejonių. Remiuosi Spencerio knyga, tačiau ne tik iš šio autoriaus vis girdžiu patikinimą, kad romanuose galima leisti sau puslapių puslapiais aprašinėti ekspoziciją, vidinę veikėjo būseną, konfliktą, neišeinantį išorėn, o dramoje ar kine tai jau atseit negalima. Manau, kad taip kalbėti galima tik kalbama apie labai konvencionalų pasakojimą (storytelling). Daugumoje man patinkančių romanų randu išorinių konfliktų, nes vidinis veiksmas verčia veikėjus imtis išorinių veiksmų, daryti sprendimus, kurie veiktų, keistų aplinką, o ne tik gromuluoti savo problemas, gulint lovoje ir krapštant tapetą.

Taipogi daugelyje gerų filmų ar pjesių nesiekiama rodyti vien tik išorinius konfliktus, o ramiai sekamas veikėjų vidinis gyvenimas, pasitelkiant kad ir balsą už kadro, ištraukas iš skaitomų knygų, ilgus monologus. Kaip gi paaiškintume fenomeną, kai žiūrovai visą valandą visiškai susižavėję klausosi vieno aktoriaus kalbėjimo (mono pjesės atveju)? Žodžiu, man jau ima atsibosti scenaristų ar dramaturgų (beje, dažniausiai jie yra amerikiečiai) iškeliamas pavyzdys apie prozos rašytojus, kuriems leidžiama užsiimti beletristika – pilstymu.

Man patinka kitas teiginys: įmanoma sukurti įdomų pasakojimą be veikėjų išorinio konflikto, tačiau neįmanoma – be vidinio. Akivaizdu, jog vien tik išorinis konfliktas kūriniui nesuteiktų įvairovės, įdomių komplikacijų, intrigos. Vien tik vidinis – irgi. Balansas tarp judviejų – nebloga išeitis ir neblogas uždavinys.

Bet dar apie vidinį, dažnai iššaukiantį ir išorinį. Štai Edipas nori dviejų, kaip pradžioje atrodo, derančių dalykų: sustabdyti savo karalystėje marą ir surasti, kas nužudė prieš tai valdžiusį karalių – Lajų. Tačiau pamažu Edipo viduje kyla nuojauta, baimė, kuri sukelia kitą norą (vidinį veiksmą): vengti tiesos. Edipas toliau garsiai sako, kad ieško tiesos, tačiau atsiranda šešėlinis veiksmas – išsisukinėjimas nuo tiesos, vengimas, neigimas. Taigi jo vidinis konfliktas = aš noriu tiesos + aš nenoriu tiesos.

Vidinis konfliktas daro siužetą mažiau nuspėjamu. Skaitytojas ar žiūrovas giliau įsijaučia į veikėjo pastangas, vidinę kovą. Trumpiau tariant, kūrinys tampa daugiasluoksnis. Gili vidinė kova, vykstanti veikėjo sąmonėje, bene labiausiai jaudinanti, audringiausia, tokios kovos rezultatas nulemia daugiau, negu išorinės kovos laimėjimas ar pralaimėjimas. Žinoma, ne visi, o ypač – ne šalutiniai personažai turi konfliktuoti su savimi: jiems leidžiama likti lėkštiems ir mažiau komplikuotiems.

Kaip sukurti pjesės veikėjo vidinį konfliktą, nepaverčiant veikėjo į tylintį stulpą? Rodant vienu metu tik vieną vidinį veiksmą. Gyvenime, jei mus ima draskyti baisios abejonės, mes dažnai tiesiog sustingstame ir nieko nebedarome. Tai depresija. Stuporas. Nėra įmanoma net suvaidinti dviejų vidinių veiksmų iškart – tai jokiam aktoriui neįvykdoma užduotis. Tačiau parašyti ir suvaidinti vidinį konfliktą galima, jei veiksmą paskirstai į mažus gabaliukus, dalis, kuriose yra tik po vieną vidinį konfliktą, ir jie pasikeičia vietomis kitoje scenos dalyje. (Tai vaidinant, aišku, reikia stipriai sutraukti užpakalio raumenis…) Rašant prozą paprasčiau, nes galima keisti vidinį veiksmą sulig kiekvienu sakiniu – tai atitiktų scenos gabaliuką.

(bus daugiau)

Išganymas po Lalagės

(1)

[Ž]odžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, / galbūt sukuriant iliuziją, neva įmanoma nieko nepasirinkus šičia liktis, / sunkiai įžvelgiamos klastos, štai kodėl jam atrodę, / jei nebūtų troškęs paties uolumo, geriausia “begėdiško” ir “įžūlaus”, jis nebepajėgęs suvokti jos kaip nuolat atgimstančios ir išperkančios; / išnykti, palikti jį ir nenusisekusį turinį, pasinaudojus stiklo simbolika, / lyg kartu su įkarščiu būtų pasikeitusi žodžio reikšmė, / vis labiau jautėsi dalyvaująs savo išgelbėjime, vienu sykiu atsitinkąs išsigelbėjęs, lyg žmonijos klasta, susiejusi jį su jos neslopstančiu geismu, / kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, / Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: / ir iš žemėtos burnos veržiąsis dvokas), apsakytinas išvirtęs jo žvilgsnio centre nenatūraliai, / o juk buvo užklydę šičia, matyt, tik šiaip sau, jųdviejų veidai, kaip ir grūdų kaugės, pamėkliškai dunksančios jiems už nugarų, / todėl ties mente susimetęs kauburys atrodė visiškai pagrįstas), arba melavo taip nuoširdžiai, naiviai, kad tai suo genere jau nebuvo melas. / tačiau vis tiek atrodė, kad žvirblis pats įveikė pirštų tvorą ir pasalūniškai paspruko, dargi pašaipiai – lyg nusilenkdamas – švystelėjęs visų stebinčiųjų akyse. / – ir šitaip dar labiau sutrikdyti šeimininkę, priversti ją elgtis taip, kad neliktų nė mažiausių abejonių, kuri iš jųdviejų šią akimirką iškilesnė, / akyse tvykstelėjus nesumeluotam siaubui, iš jos šakumo ištrykš šlapimo srovė ir pasilies į klaną. Jis ekstatiškai šūktelėjo ir timptelėjęs marškinių kraštus išbarškino likusias sagas.*

(2)

“Lalagės” fenomenas. Beskaitydama trisdešimtąjį Andriaus Jakučiūno “apsakymų vainiko” puslapį, puoliau domėtis recenzijomis, nes knygos skaityti šiaip sau neįmanoma – reikia kažkokio minčių pamušalo, reikia susierzinti bent jau. Ir štai sužinau, kad autorius siekė mane suerzinti (tai jau gerai – jau ima erzinti) savo tekstų beprasmybe, kad redaktorė netgi persiuntė jam vieną ilgą sakinį su prierašu: “Skaitau dešimt kartų ir vis tiek nepagaunu prasmės”, o A.J. džiugiai atsakęs: “Tai nuostabu, kad nerandat prasmės – taip ir norėjau, kad būtų!” – ir, žinoma, nepataisė sakinio. Iš kitos recenzijos sužinau, kad ši knyga tikriausiai nesusilauks daug recenzijų, nes, anot palankiojo recenzento (ir turbūt bičiulio – juk visas “Suokalbis” pažįsta A.J.), mažai kas drįs apie ją pasisakyti. Priežastis? Pernelyg intelektuali knyga.

Tiesiog nuostabu, kaip tas recenzentas atpažįsta intelektualumą. Jei ne jo recenzija, nebūčiau net pamaniusi, kad knyga skirta tokiems aukštiems intelektualams, kokių lietuviškai skaitančių reta (ir aš, žinoma, ne iš jų), todėl niekas tiesiog nesugebės apžvelgti tokios intelektualios knygos, suvokti, nusakyti jos vertę… Taip pat radau parašyta, kad tiems, kuriems A.J. knyga bus pirmoji (suprask – neskaitantiems žmonėms, nes antraip įsivaizduočiau, kad “Lalagė” tampa pirmąja knyga paaugliui), ji gali tapti ir paskutiniąja – po jos jau nesinorės literatūros. Niekai! Lietuvių skaitytojai ir taip žino, kad lietuvių literatūra yra mėšlas – A.J. raidžių krūvele tikrai nenustebinsi (nebent tikrai kokį paauglį, kuris dar kažko tikisi). Bet štai rašytoją tikrai galima sukrėsti.

Panašiai man yra atsitikę su vienu teatro spektakliu – Oskaro Koršunovo “Oedipas Karalius” – pažiūrėjus tris dienas atrodė visiškai tamsu ir kamavo mintys apie tai, kad būti teatre, turėti teatro aktorės diplomą yra įžeidimas sau, jau nekalbant apie tai, kad teatras išvis yra beprasmybė, idiotizmas ir šikimas ant kitų galvų. Anąkart mane išgelbėjo kitas spektaklis – mėgėjiškas. Vaidino keturios merginos, visai ne aktorinio studentės. Spektaklis buvo valandos trukmės, sudarytas iš eilėraščių, stalų, kėdžių, prožektoriukų. Merginos tiesiog kalbėjo su mumis, žiūrovais, su manimi. Jos atšildė mane. Jos pripildė teatro erdvę prasmės. Šviesos. Jos nuramino mane – teatras man yra tai, kas yra man, o ne O.K. Pastarojo tiesiog reikia pagailėti. Ir iš gailesčio neiti į jo spektaklius (ką nuo tol, beje, stropiai ir darau). Gal kada nors žmogus ką nors suvoks. O gal ir ne. Kaip jam pasiseks.

Po A.J. knygos, kurią perskaičiau įjungusi ne penktąjį, o trisdešimtąjį bėgį, mane taip pat buvo apėmusi panika, kad užsiimu kažkokiu nelabai oriu ir nelabai sąžiningu darbu – literatūra. Bet kadangi jau esu išmokusi teatro prasmės pamoką, panika tik sukirbėjo ir aš ją greitai išjuokiau (netgi garsiai – pakalbėjusi apie tai su kolege, kita rašytoja). Visiškai ramybę atgavau, o iš “Lalagės” lalėjimo net nebesijuokiu, o galvoju su užuojauta (juk užjausti reikia žmones, kurie neturi humoro jausmo, kurie nėra laisvi mąstytojai, o vis tiek mano, kad gali rašyti, kurie netgi nėra intelektualūs, bet manosi esą intelektualai vien dėl to, kad moka lotynų kalbą ir moka skaityti genijus – ir tai kažin ar moka, ar tik nuduoda), išsigelbėjau, nes skaitau kitą knygą – skaitau pirmuoju bėgiu ir nenoriu greitai perskaityti iki galo, kad kuo ilgiau pratęsčiau skaitymo malonumą.

Ta knyga nustebino nuo pat pirmosios eilutės. Ir tebestebina. Ta knyga mane liečia ir keičia. Per ją daug ką suprantu apie save. Per ją jaučiu, kiek daug man dar reikia augti. Ir kad nesu intelektuali, tačiau skaitau intelektualą. Skaitau prozininką, kuris yra ir poetas. (Knygą išvertė poetas, kuris nesivadina poetu, o kaip vadinasi – prozininkas, eseistas?) Vertimas yra nuostabus. Pasakojimas yra nuostabus. Ir tai knyga apie patį rašymą. Daug sluoksnių. Neįprasta forma. (Ko gera, forma tuomet ima rodytis neįprasta, kai jos turinys – unikalus.) Ir tai knyga-įrodymas, kad rašymas yra mąstymas, kad rašymas yra matymas, kad rašymas yra kalbėjimas(is). Tai Michailo Šiškino “Laiškų knyga”.

(3)

Anksčiau man atrodydavo, kad gyvenimas – tai pasirengimas mirčiai. Žinai, kažkada pasijutau esąs lyg Nojus, kuris suvokė, kad anksčiau ar vėliau prasidės tvanas ir gyvybės egzistavimas žemėje pasibaigs. Todėl kad išsigelbėtų jis privalo statyti arką. Nojus nebegyvena kaip visi, tiktai vaikšto ir mąsto apie tvaną. Taigi aš stačiau savo arką. Tiktai mano arka buvo ne iš rąstų, o iš žodžių. Ir štai viskas aplinkui gyveno dabartimi, džiaugėsi tuo, kas laikina, o aš galėjau galvoti tiktai apie tvano neišvengiamybę ir arką. Jie man atrodė nelaimingi, o aš, ko gero, buvau toks pat jiems.

Atrodė, kad turiu užrašyti tai, kas svarbiausia. Visų padarų po du. Įvykius, žmones, daiktus, prisiminimus, paveikslėlius, garsus. Štai skrendantis žiogelis atsitrenkė man į kelį. Ir tiktai nuo manęs priklauso, pasiimsiu jį kartu ar ne. Kažką panašaus esu patyręs vaikystėje su skardine, užkasta po jazminu. Tiktai dabar galėjau su savimi paimti apskritai viską.

Nojaus darbas – sąmoningas išmintingas susitaikymas su mirtimi.

Koks netikęs aš Nojus.

Sašenka! Niekai visa tai, nebuvo jokio Nojaus! Ir mano arka iš žodžių išplaukia, o aš pasilieku čia! Ir ne mirčiai reikia rengtis, o gyvenimui! Aš dar nepasirengęs gyvenimui, Saška!

Aš, Nojų Nojus, kvailių kvailys, ieškojau kažko, kas būtų svarbu, didu, nesuvokiama, ir štai reikėjo atsidurti čia, kad suprasčiau, jog turiu tave. Jau turiu tai, kas didu ir svarbu, – tai tu. Aplinkui mirtis, o aš savyje jaučiu gyvenimo griūtį, kuri mane užplūsta, iškelia, neša pas tave.

(Michailas Šiškinas “Laiškų knyga”, p.223)

 (4)

Vakar (Šiškino įtaka, o gal ir šiaip, susidėjo) galvojau, kad gyvenime matyti daug bjaurasties ir kančios, ir ligų, ir silpnybių, ir apgailėtino grotesko – tai tik pirmas etapas. Antrasis – ir pats svarbiausias, ypač rašytojui – atrasti toje bjaurastyje kažką gero ir gražaus. Ir visai ne sentimentalaus, seilėto, pritempto, eskeipistinio. Rasti tikrai tai, kas padeda gyventi toliau, rasti tai, kuo galima džiaugtis. Purve rasti laimės apraiškų. Gyvenimo grožio žiedus pamatyti. Tai nėra lengva. Ir rašant visų pirma į akis lenda (ir ant lapo gula) purvas ir skausmas. Bet be jo irgi neišsiversi – nuo to negalima nusisukti, tai reikia apžiūrinėti atviromis akimis. Skausminga. Ieškoti džiaugsmo – išganinga. (Kas tas “išganinga” – ar parašiau tik todėl, kad rimuojasi?) Skaitant Šiškiną man ima rodytis, kad dar nepradėjau nei matyti, nei mąstyti, nei rašyti. Bet pradedu.

(5)

DLKŽ: išganyti: 4. bažn. išgelbėti.

————————————-
* Andriaus Jakučiūno “Lalagė” – apsakymų vainiko santrauka, sudaryta bet kuria tvarka pasirenkant po eilutę iš bet kurio puslapio, verčiant knygą nuo pradžios, kuri sunumeruota bet kaip, todėl ir neturėtų būti vadinama pradžia, iki galo – puslapio, kuris yra miręs ir be numerio. Tad nieko tokio, kad aš šitaip su tuo tekstu. Jeigu dėl šitokios nepagarbos autorius susierzins – taip jam ir reikia.

Spygliuotos vielutės

Sužinojusi, kad neatidėliotinai skrisiu į Lietuvą, šyptelėjau: vešiuosi drauge Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų” (skaičiau anglišką originalą “Between Shades of Grey”). Knyga – apie lietuvių trėmimus.

Nebandysiu atpasakoti turinio ar dalintis tuo, ką supratau. Pasakysiu tiek, kad knyga yra jaudinanti, vaizdinga ir niekas man joje netrukdė gėrėtis ir šiurpti. Man įdomesnės kai kurios (techninės ir idėjinės) detalės, kurios visiems mums gali padėti rašyti geriau.

Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį į gale esančius tris priedus: “Autorės pastabą”, “Padėką” ir “Padėką lietuviams”. Pirmojoje dalyje glaustai išdėstoma informacija tiems, kurie galbūt nežino ar nori pasikartoti žinias apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu. Abiejose padėkose randame daug pavardžių (apie penkiasdešimt) – tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau padėjo renkant medžiagą, o taip pat ir rašant šią išgalvotą istoriją – visuose rašymo etapuose.

Autorė yra rašymo grupės narė, taip pat gavo stipendiją iš Vaikų knygų autorių ir iliustratorių draugijos, lankė įvairias rašytojų konferencijas ir, kaip ji pati sako, “wild parties” (padūkusius rašytojų vakarėlius), konsultavosi psichologinių traumų, kalėjimo sąlygų, lietuvių papročių ir rusų kalbos klausimais. Taigi niekam neapsiverstų liežuvis klausti jos, ar į rašymą žiūri rimtai. Už šitos trijų šimtų puslapių knygelės jaunimui (ir ne tik) – milžiniškas darbas ir pasišventimas – tai liudija daug tikslių detalių, kurios sugulė į šią knygą ten, kur jų labiausiai reikėjo, kur jos tapo veiksmingos (išsiuvinėtų nosinių, išpieštų beržo tošių detalės).

Ar daug esame skaitę knygų (ir jaunimui) apie Lietuvos praeitį? O dar tokią sunkią ir painią? Pamenu, esu skaičiusi vieną knygą apie tremtį, tuo metu, kai tapo leistina apie tai žinoti (pamenu ir daktarą Samodurovą, kuris kaliniams liepė valgyti daug žuvies). Iki tol dar skaičiau Balio Sruogos “Dievų mišką” ir Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerį”, betgi apie represijas tai ir viskas. Pati dabar stebiuosi: niekuomet nepagalvojau, jog artima praeitis gali būti labai įdomi laiko aplinkybė romano istorijai. Bet nuo šiol, ačiū Rūtai Šepetys, taip galvoju ir galvosiu. Ir dar labiau stengsiuosi, rinkdama medžiagą kiekvienai novelei ar knygai…

Nuostabu, kad tai tik pirmoji autorės knyga. Na, nelabai nuostabu, kai ir vėl prisimeni tuos penkiasdešimt jai padėjusių žmonių, bet visgi – bravo!

Žinodama (jausdama ir savyje) tą lietuvišką cinizmą, noriu pridurti, kad pagalbinė komanda nesumažina kūrinio vertės. Tikrai nėra svarbu ar daug, ar mažai kas padėjo rašant. Svarbu, kad autorius sugebėjo ta pagalba pasinaudoti ir skaitant to nesijaučia.

“Tarp pilkų debesų” knygos atveju, nepastebėjau ir išskirtinio autorės braižo. Toks jausmas, kad autorė pasitraukia į šalį, vietą užleisdama pagrindinei veikėjai Linai, o ir kitiems personažams. Čia svarbiau yra ne kalbos stilius, o veikėjai ir siužetas. Taip ir turi būti, žinant, kad tai yra populiariosios literatūros kūrinys. Skamba keistai, nes tokia žiauria tema parašytas laisvalaikio skaitalas?

Ir vėlgi, turiu (ir sau) priminti: “laisvalaikio skaitalas” nėra keiksmas. Tai nuostabu, kad mes (ir mūsų jaunimas) pagaliau galime skaityti patrauklų kūrinį ir skaitydami labai rimtai permąstyti savo praeitį, savo vertybes. Autorė mums ne griaudulingai nupasakoja, o įspūdingai parodo (tai viena iš esminių rašymo taisyklių – vykusius jos rezultatus dažnai vadina “kinematografiška proza”), tad nesunku įsijausti į tremtinių ar net skriaudikų kailį. Taip giliai patikime ir įsitraukiame, kad darosi nesvarbu, kad tai parašė lietuvių kilmės amerikietė, o ne tremtį (ar bent sovietinę priespaudą) išgyvenusi lietuvė. Jei patys tremtiniai nerašo grožinės literatūros, tai turime daryti mes, vėlesnės kartos. Tai vis vien mūsų visų bendra istorija!

Po vienu iš internete patalpintų straipsnelių apie knygą radau įdomų anonimės komentarą, kurį perfrazavus skambėtų maždaug: kaip gerai, kad Rūta Šepetys kuria tokia skaudžia Lietuvai tema – pagaliau apie mūsų kančią sužinojo net ir tolima išlepusi Amerika, kur žmonės temoka dirbtinai šypsotis! Komentatorė turbūt nematė Rūtos Šepetys pasisakymo, kurį galima rasti youtube. Kaip ironiška, kad autorė yra būtent ta besišypsanti amerikietė. Jeigu pagal šypsenos platumą spręstum apie žmogaus gilumą, tai… būtų idiotizmas. Žinoma, pasaulis sužinos daugiau apie Lietuvos skausmą. Tačiau dar labiau – apie bendražmogiškus dalykus, t.y. žmogiškumą ir “žmoniškąjį” žvėriškumą…

Gaila, kad lietuviškas knygos variantas dėl kažkokių priežasčių prarado du nespalvotus piešinius. Pirmajame pavaizduotas Tarybų Sąjungos žemėlapis su geležinkelio linija, kuria buvo tremiami knygos veikėjai. Antrajame ta pati žemėlapio linija sužymėta stotelėmis, o apačioje paaiškinta kiekviena vietovė ir data, kai joje atsidūrė veikėjai. Tai – romano laiko linija (“timeline”). Tokia priemonė buvo itin naudinga rašant, tačiau vertinga ir skaitant. Kartais sunkiai įsivaizduojami atstumai, nusakyti vienu dviem sakiniais (jie keliavo mėnesį, beveik be maisto, štai taip toli), pribloškia savo masteliu, pamačius brėžinį… Kodėl lietuviškame vertime vaizdinės priemonės atsisakyta? Viskas “savaime aišku”?

Linos Būgienės vertimas neblogas. Akis šiek tiek kliūna už “sumedėjusių” dialogų (anglų kalboje tai ne itin kliūna, nes viskas taip skaitant persikelia į svetimos kalbos dimensiją) ir kai kuriose vietose bereikalingų įvardžių, kurie anglų kalboje labai dažni, o lietuvių – visai ne. Smagu, kad supaprastintos angliško originalo pavardės (Mrs. Arvydas, Ms. Grybas) atvirto į sudėtingas, bet mums artimas, lietuviškas (ponia Arvydienė, panelė Grybaitė).

Gerą įspūdį paliko ir susimąstyti verčia ne tik Rūtos Šepetys metaforų, palyginimų bei kitų dekoracijų saikingumas (juk stiliaus vertę kelia ne tik tropai), bet ir kiti “įrankiai”: dailininko Edvardo Muncho kūrybos paralelė, sužadinanti magiškojo realizmo vaizdinius, daug ką paaiškinantys flashback’ai (atsiminimai išskirti kursyvu), o ir pats kūrybiškasis, maištingasis, akyse bręstantis Linos personažas – jos charakterio pasirinkimas. Visi šalutiniai veikėjai kurti apgalvotai, ir atskiriame juos iš lakoniškų aprašymų (plikis, miknius, žmogus su laikrodžiu ir kt.), o per visą kūrinį sekame jų charakterių (likimų) linijas – visos įdomiausios yra išbaigtos ir turi savo funkciją bendrame paveiksle. Vien ko vertos žydų tautybės pono Stalo (plikio) ir lenkų kilmės ruso sargybinio Kreckio linijų atomazgos. Linos tėtis ir mama – gal šiek tiek ir idealizuoti, tačiau be šitokios ryškios spalvos nespindėtų pilki atspalviai.

Knygos pavadinimas išverstas irgi, manau, taikliai. Žinoma, autorė rašė būtent apie įvairius pilkos atspalvius, o ne apie debesis, bet tūlas lietuvis skaitytojas debesis turbūt pirmiausia ir įsivaizduoja pilkus, pritvinkusius lietaus, o ne baltus purius avinėlius…

Angliškas knygos pavidalas lyg ir pretenduoja į vintage karo laikų meto knygą, tačiau išilgai bangelėmis pjaustyti (beveik plėšyti) puslapiai man ne tiek primena sovietinius, kiek šiuolaikinius (kad ir mano turimą tiesiog delikatesinį Borgeso rinkinį). Lietuviškas knygos apipavidalinimas kuklesnis, skyrių pavadinimai neprimena gyvulinių vagonų langelių, kaip originale, o tiesiog glaudžiasi prie gėlių ornamentėlių…

Dar labai smalsu, kodėl lietuviškame variante dingo knygos padalinimas į tris skyrius ir tų skyrių pavadinimai: “Vagys ir prostitutės”, “Žemėlapiai ir gyvatės”, “Ledas ir pelenai”? Tikėkimės, kad taip nusprendė su vertėja susisiekusi autorė. Nes antraip man atrodo, kad buvo išsigąsta juose slypinčios ironijos, o ir trijų pertraukų tarp dalių – gan “kinematografiškos” priemonės.

Nedaug esu skaičiusi literatūros jaunimui, bet pastebėjau ir stebiuosi gan lėkštais romaniukais, kuriuos lietuvių autoriai siūlo jaunimui. Galbūt jų lėkštumas gali būti pavadintas eskeipizmu (iš žodžio “escape” – pabėgti), tad nesinori pernelyg kaltinti tų, kurie trokšta pabėgti nuo realybės – jiems ir taip negera, jeigu bėga. Bet visgi gali susidaryti įspūdis, kad knygos jaunimui turi būti tik linksmos ir išblaškančios mintis apie gyvenimo problemas. Tokios, na, kvailokos.

Iš rašytojų jaunimui reikalaujama ir mažai, ir daug: kad būtų keliami aiškūs (moralinio pasirinkimo) klausimai ir kad būtų suprantama bei patrauklu. Lengva paprašyti, sunku parašyti. Bet prašyti vis tiek reikia.

Rūtos Šepetys knyga yra tai, kas nėra kvaila lėkšta ir nėra eskeipizmas. Vertimas nesugadino jos vertės.

“Tarp pilkų debesų” vos gavau – išpirkta! – radau jį tik viename Vilniaus knygyne (CUP prekybos centre, berods “Pegase”). Pažiūrėjau, kad tiražas gi nedidelis – tik 2000 vienetų. Matyt “Alma littera” nesitikėjo sėkmės…

Knygos ištraukų rasite čia (nuoroda).