Kantrybės ribos

Vakar po spektaklio “Ribos“ premjeros (Menų spaustuvėje, režisierius Tadas Montrimas, dramaturgas Julius Paškevičius) supratau, kad mano kantrybės ribos peržengtos. Mane užkniso du stereotipai, kuriuos nuolat girdžiu lietuviškoje meno (ir teatro) aplinkoje!

Taip atsitiko, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie šio spektaklio pjesės kūrimo. Tiksliau dramaturgo užkūrimo, kaip išsireiškė Menų spaustuvės programų vadybininkė. Po ilgo (bene trijų valandų) pašnekesio praeitą vasarą, Julius su manimi daugiau nesusisiekė, toliau dirbo pats (tikiuosi, ne vienas pats – jam padėjo kolegos), ir daug kartų pjesę perrašė. Vakar, laimingai susiklosčius kai kurioms (jų tarpe ir nelaimingoms) aplinkybėms, pamačiau rezultatą – ir jis pranoko mano lūkesčius. Julius – šaunuolis!

Bet štai kai aš jį sutikau aną vasarą ir paklausiau, kokias pastabas jis yra gavęs apie savo pjesės pirmąjį eskizą (kurį jis, kaip būdinga lietuvių rašantiesiems, laikė ir paskutiniuoju), išgirdau, kad jam esą pasakę, jog “jis dar jaunas žmogus“.

Taip, jis tikrai dar jaunas žmogus. Jam dvidešimt treji. Bet jėzusmarija – kuo čia dėtas rašymas?!

Tą patį – kad Julius dar jaunas žmogus, tai ko čia daug ir reikalauti – išgirdau vakar ir iš vieno teatro kritiko. Kadangi turiu dar keletą draugų, kurie dar “tik“ jauni žmonės, įsižeidžiau už visą jų kartą. Bet, patikėkit, tą patį paverkšlenimą apie jauną amžių girdžiu ir iš pačių jaunuolių. Atsiunčia savo darbelius ir pasiteisina: aš gi toks jaunas žmogus… Tfu!

Vytautas Mačernis žuvo, kai jam buvo dvidešimt treji metai. Jis buvo jaunas žmogus. Jis per anksti išėjo. Bet kiek daug jis mums paliko! Ar galima būtų sakyti: jis tebuvo jaunas vaikinas? Kiekvienam savo, ir kai kurie tokio amžiaus žmonės jau būna išgyvenę karą ir marą, pagimdę ir paauginę vaikus, patyrę tiek gyvenimo, kiek jau jiems tekę. O kai kurie keturiasdešimtmečiai vis dar tokie infantilai, kad jų patirties nė per kur nesijaučia. Tiesiog kiekviename amžiuje reikia rašyti tai, ką žinai, o ne tai, ką norėtum parodyti žinąs, o iš tiesų neturi patirties, net nenutuoki, apsimetinėji.

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO RAŠYTOJO AMŽIAUS.

Gerai, antrasis stereotipas, su kuriuo susiduriu ne pirmą kartą. Vakar girdžiu (iš dar vieno “jauno žmogaus“), kad spektaklis “Ribos“ gal ir neblogas, na bet jau TEMA tai fui (tai sakant suraukiama nosis). Tema? Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne:

1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo temos.
2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti.
3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis

Na, tik pamąstykime, ar gali tyrinėjimo objektas būti banalus, t.y. nuvalkiotas, nuobodus? Jei jau kažkas nepatinka, tai nebent tai, KAIP tas objektas tyrinėjamas, KAIP tema atskleidžiama, kokie klausimai iškeliami, kaip viskas parodoma. Nė vienoje knygoje apie rašymą (o jų perskaičiau daug) neradau nė vienos pastraipos apie temas, kurios gali būti per prastos rašymui.

Spektaklyje “Ribos“ liečiama netgi ne viena tema, taigi kuri iš šių “fui“: smurtas, teisingumas ar tėvų ir vaikų santykiai? Kurios iš jų netyrinėjo Shakespeare’as?

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO PASIRINKTOS TEMOS.

Ir baikim apie tai nusišnekėti.

Reklama

Kas bijo publikos?

Nuėjau į susitikimą su žymiu Amerikos dramaturgu (nors ką čia Amerikos – jis yra viso pasaulio žymus dramaturgas) Edwardu Albee (seniau sulietuvintai žinojome kaip Edvardą Olbį). Lietuvių teatro režisieriai ne kartą statė jo pjeses: „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, „Ožka arba kas ta Silvija?“, „Atsitikimas zoologijos sode“, „Smėliadėžė“, „Viskas sode“, „Tos aukštos moterys“… Neversiu dabar pavadinimų į originalo kalbą, neminėsiu ir režisierių pavardžių. Nekomentuosiu spektaklių, nes taip jau atsitiko, kad nė vieno jų nemačiau.

Antrame kurse turėjome drąsos bandyti vaidinti „Kas bijo Virdžinijos Vulf“? Gerai, kad greit atvėsom. Nes dabar prisimenu: nieko nesupratau iš to, ką skaičiau. Iš tiesų ten ne vaikų temos… Nesvarbu.

Vieno iš didžiausių Melburno teatrų (MTC – Melbourne Theatre Company), kurio irgi nė vieno spektaklio nemačiau – bijau, man nepatinka net jų afišos – pasikvietė pokalbiui Albee, pasisodino jaukioje itin šiuolaikiškoje scenoje, kuri dekoruota… Hm, galima ginčytis, ar ji buvo dekoruota, ar po remonto liko seno pastato koridorius: liftas, budinčiojo stalas, akvariumas (be žuvyčių, bet su vandeniu ir žolėmis), pilkos lubų plytelės, pageltusio stiklo šviestuvai – vis dar septyniasdešimtieji. Ir du juoda oda aptraukti krėslai centre. Kažkodėl tokia jau tradicija: autorius būtina sodinti į senus odinius krėslus. (Juo senesnis autorius, tuo senesnis turi būti krėslas?)

Kalbinti pasišovė Amanda Smith – Radio National vedėja. Buvusi balerina, todėl pasitempusi, gražiai sudėjusi kojeles lakiniuose batukuose, ji pradėjo pokalbį, pranešdama autoriui ir publikai, ką žino apie autorių:

– Jūs esate vienas žymiausių Amerikos dramaturgų, per visą savo karjerą sukūręs daugiau nei trisdešimt pjesių…

– Lygiai trisdešimt.

– Taip?

– Nežinau, iš kur jūs taip suskaičiavot. Kiek žinau, esu parašęs tik trisdešimt pjesių.

Amanda ėmė mikčioti, tačiau ir mikčiodama tęsė oficialų pristatymą, tik gal ne tokia nuotaika, kaip tikėjosi. O autorius – senas velniukas – jai niekaip neleido valdyti situacijos, vis įsiterpinėjo. Publika balsu kvatojo po kiekvienos Albee pastabos, kol pagaliau, išlaviravusi iš intro, Amanda uždavė pirmąjį klausimą – apie pirmąją jo parašytą pjesę (jos autorius, pasirodo, neįtraukęs į savo sąrašą, nes niekas tos pjesės, be jo pamotės, nėra skaitęs).

Pokalbis toliau vyko taip: laukiame Albee monologo, kenčiame Amandos intarpus-klausimus. Jausdama, kaip praranda publikos dėmesį, moteris vis tiek desperatiškai stengėsi sužibėti. Aš į ją žiūrėti nebegalėjau – kol ji kalbėdavo, stebėjau Albee, kuris, laimei, sėdėjo pasisukęs į mane veidu (aš buvau pirmojoje eilėje). Amanda tiesiog purtėsi visa – tokia įtampa… Net gaila jos. Ir viso renginio.

– Nežinau, kodėl kritikai pavadino mano kartos dramaturgiją absurdo. Man tai absurdiškos atrodo natūralistinės amerikiečių pjesės. O’Neilo, Wilderio, Becketo pjesės yra iš tiesų natūralistinės.

Užėjus kalbai apie kritiką, Albee atsilošė ir tarė:

– Ką gi, apsistokime ties šia tema…

Ir pasakė, kad kritikai jam gyvenime atnešė mažai naudos. Būtų pageidavęs iš jų sulaukti pagalbos, sužinoti, kaip tobulinti savo kūrybą, sužinoti ką nors apie kūrybą. Tačiau sužinodavo kitus dalykus: apie publikos skonio formavimą, apie pačius kritikus, apie tuolaikinę sociokultūrinę pakraipą. Sykį suvokęs: kritikai yra darbuotojai (employees). Juos pasamdo leidiniai, ir pasamdo ne tam, kad kritikuotų – tam, kad įtiktų skaitytojams, formuotų jų skonį. Jų straipsniai mažai bendro su meno kritika. Daugiausiai naudos gyvenime yra sulaukęs iš kolegų menininkų, ypač iš kitų sričių: dailininkų, kompozitorių ir t.t.

– Mus sieja solidarumas, mus sieja pati kūryba (creativity).

Amanda sėdi akmeniniu veidu. (Tada pamaniau, kad ji pati, ko gero, yra meno kritikė.) Kitas klausimas: kokia jūsų dvasinė patirtis (spiritual experience), kai žiūrite kitų spektaklius? Į tai Albee atsakė miglotai, išsisuko. (Aš tuo tarpu prisiminiau frazę iš susitikimo su australų rašytoja, kur literatūros kritikas šmaikštavo: „Knygoje nerašoma apie seksą, nors ten yra minimi dildo, bet ne seksualiniai, ne – dvasiniai dildo (spiritual dildos)“. Publika droviai kikeno. Kaip visiems reikia to (keiksma)žodžio „dvasinis“!)

Dar vienas Amandos klausimas: koks jūsų santykis su publika? Į tai Albee:

– O kas yra publika?

Amanda linksi, tikėdamasi, kad pats ir atsakys. Albee klausia jos:

– Ne, tai kas yra publika? Jūs man pasakykit, nes aš nežinau, kas yra publika.

– Na, publika… tai… žmonių grupė… kuri atėjo pažiūrėti spektaklio… ir kuri tikisi patirti…

– Tai va, sakote, tai yra grupė. Kas tą grupę sudaro? Atskiri žmonės, individai, kurie yra labai skirtingi. Ir jų visų lūkesčiai skirtingi. Vieni į teatrą ateina pailsėti nuo gyvenimo, kiti ateina pabėgti, pamiršti gyvenimą, treti pageidauja, kad teatras jų nejaudintų, jie nori nieko nejausti teatre, o yra ir tokių, kurie ateina į teatrą tam, kad pamąstytų, sužinotų kažką naujo apie save, pažvelgtų į save iš šono. Yra netgi tokių. Jie visi skirtingi. Neįmanoma kurti teatro vienai publikai, nes jos, kaip tokios, nėra.

Amanda jau bijo ko nors ir klausti. Ji karts nuo karto juokiasi (taip, kad atrodo veidas nuplyš), žiūri į publiką (kurios, „kaip tokios, nėra“), ieško pritarimo, ieško bendraminčių – klausykit, betgi jūs suprantate, kad šitas senelis yra pakvaišęs? Na, neįmanoma su juo pabendrauti, prie visko kabinėjasi!

Publikos nėra, ir niekas tau, Amanda, nepadės. Mes, sėdintys ir stebintys tą spontanišką vieno veiksmo dramą, atskiri individai galvojame apie tai skirtingai.

Esu įsitikinusi, kad dalis žmonių juokėsi, girdėdami Albee, tačiau nepatikėjo potekste, kuri gulė po kiekvienu jo sakiniu: kūryboje viskas yra paprasta – būk savimi, būk atviras sau ir kitiems, jokios vaidybos, jokio „aš esu dramaturgas“ ar „esu Amerikos teatro žvaigždė“. Pasiseka taip „per plauką“, kad negali iš sėkmės daug tikėtis. Juk išties einame į susitikimą su „sėkmės istorija“, neskaičiuojame, kiek dramaturgų visą gyvenimą rašė ir metė į stalčių, ir niekada neišsikapstė į prožektorių šviesą…

Kas tau lengvai patikės, kad prie 3% talento reikia 97% darbo! Man patinka dar sykį išgirsti, kad kiekviena menų profesija turi meistrystės pakopą (craft). Turbūt auditorijoje buvo galvojančių: lengva tau sakyti, kai tau aštuoniasdešimt dveji ir tu žvaigždė. Lengva mokyti mus, kad „viskas daug paprasčiau“.

Manęs nereikia įtikinėti. Tai kodėl aš einu į susitikimus su žmonėmis, kurie man sako tai, ką ir šiaip žinau?

Einu tam, kad pažiūrėčiau į juos – man jie tiesiog gražūs. O antra – noriu dar ir dar išgirsti tą „viskas daug paprasčiau“ potekstę, ji mane gydo. Apsaugo nuo margos publikos, kuri dažniausiai, vienokiu ar kitokiu būtų, anksčiau ar vėliau, pabandys mane įtikinti, kad ne ne, ne viskas taip paprasta kūryboje, tu viską ne taip supranti. Jeigu viskas atrodo taip paprasta, tai greičiausiai tau KAŽKO trūksta. Deja, negalime pasakyti, KO BŪTENT, bet to, ko tau trūksta, tau tiesiog neduota, taigi… Ir anksčiau ar vėliau aš pradedu jaustis stokojanti, nuskriausta, beprotė.

Ne ne. Esu sveika. Nieko nestokoju. Edwardas Albee žino. Jis žino daug gerų dalykų, ir gaila, kad išsigandusi renginio vedėja neįvedė į gilesnes temas.

„Writing should be useful. If it can’t instruct people a little bit more about the responsibilities of consciousness there’s no point in doing it.“

„Rašymas turi būti naudingas. Nėra prasmės rašyti, jei tekstai nesuteikia žmonėms daugiau žinių apie sąmonės atsakomybę.“

(Edward Albee citata iš Wikipedia)

Kaip galvoti apie skaitytoją

simon-obarzanek-faces

Kažkada praėjau pragarą, stropiai stengdamasi scenoje galvoti apie žiūrovą. Galiu pasakyti, kad tai yra fiziškai neįmanoma. Tačiau toks dalykas, kaip ryšys su auditorija, kuris tinka ir rašymui, yra tikrai svarbus elementas.

Rašytojams irgi patariama: „Rašydami visada galvokite apie skaitytoją“. Gerai, bet išgirdus tokį patarimą iškyla tiek klausimų! Kaip galima galvoti apie skaitytoją (ir kas tas SKAITYTOJAS?), kai galvoji apie personažą, siužetą, aplinkybes arba kai išvis negalvoji, kai tave tiesiog „neša“?

Išmintingesnis ir gailestingesnis patarimas būtų kelių pakopų:

        Galvodami apie tai, ką norėtumėte parašyti, arba prieš pradėdami rašyti pabandykite galvoti apie skaitytoją. Jei tai sukels žodžių, minčių, idėjų bangą, t. y. jei įsivaizduojamas skaitytojas įkvėps jus, galvokite apie jį toliau, galvokite apie tai, ką norėtumėte jam pasakyti.

        Bet jei mintys apie skaitytoją kausto jūsų fantaziją, baugina arba erzina, meskite iš galvos. Sakykite sau, kad nerašysite jokiam skaitytojui, pamirškite!

        Tokiu atveju, rašykite sau. Arba raskite tokį malonų skaitytoją, kuriam norėtųsi pasakoti. Tarsi rašytumėte jam laišką. Nesijaudinkite dėl to, kad parašysite tokia forma, kurios negalima rodyti tikram skaitytojui. Tokio „egoistiško“ proceso tikslas yra rašant jausti malonumą, pasitenkinimą, rašyti patogiai. Rašykite tol, kol rasite daug naujų minčių, idėjų, epizodų. Nevarkite, nesistenkite rašyti tvarkingai, „gerai“.

        Tuomet pagalvokite apie skaitytoją. Tekstą pertvarkykite, redaguokite, karpykite, lipdykite, turėdami omenyje skaitytoją. Tvarkydami nesukritikuokite įdomių ir naudingų atradimų, kurie atsirado laisvojo rašymo metu. Galbūt reikės perrašyti viską kitokiu tonu, tačiau svarbiausia nepradėti pasakoti pompastiškai ar sausai, svarbiausia – išvalyti, išgryninti mintis. Galbūt nustebsite atradę, kiek nedaug tereikia taisyti, koks trumpas kelias nuo netvarkingų rašliavų iki sklandžių tekstų.

Po žingsnelį, po mažytį ir – pirmyn. Visai, kaip teatre. O remdamiesi tradiciniu patarimu turbūt net nebūtume išjudėję iš mirties taško.

(Patarimai rašytojams pagal Peter Elbow.)

Paskelbtateorija | Žymos: | Komentarai įrašui Kaip galvoti apie skaitytoją yra išjungti