Snaigės metodas

Rašymo metodų yra tūkstančiai (nors kartais atrodo, kad tik metodų pavadinimų yra tūkstančiai). Kiekvienam – savas.

Snaigės rašymo metodo atradėju skelbiasi tūlas fizikas iš Amerikos Randy Ingermansonas, sėkmingai kuriantis grožinę literatūrą (fiction). Daug žinodamas apie fraktalus, jis pritaikė mokslą rašymui, ir štai kas iš to gavosi.

Pirmiausia, kas tie fraktalai? Tai nuostabūs geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai yra identiški ar panašūs į kitus fragmentus ar visumą. Fraktalams būdingas panašumas į save, kitaip tariant, savipanašumas: kai maža geometrinio darinio dalis yra identiška didesnei daliai. Štai vadinamoji Kocho snaigė:

Visas šios figūros sudėtingumas yra jo karpytose kraštinėse. Mat darinys sukurtas atsispyrus nuo trikampio. Lygiai taip ir rašydami ilgą sudėtingą romaną galime atsispirti nuo vieno sakinio, į kurį telpa idėja.

Tol, kol tik svajojame apie romano rašymą, galvoje skraidžioja padrikos mintys, galbūt personažų portretų detalės, galbūt dialogų nuotrupos. Kol kas nėra jokios tvarkos. Tačiau tam, kad parašytum 200-1000 puslapių apimties darbą (o rašyti teks ne dieną ir ne dvi), reikia rasti tinkamą dizainą, formą. Ingermansonas sako: „Aš nemokysiu jūsų pačios kūrybos, tačiau padėsiu sukurti kūrinyje tvarką”.

Ingermansonas siūlo dešimt žingsnių, o aš juos sukelsiu į keturis atitinkamai pagal kiekvieną snaigės pakopą. Taigi – pakopa po pakopos – bandom žiūrėti, kas gausis:

Šioje pakopoje tereikia parašyti vieną sakinį, į kurį tilptų pagrindinė kūrinio idėja. Paskui išrutulioti šį sakinį į vieną pastraipą, kurioje tilptų visa romano esmė (panašius aprašymus galima rasti ant jau parduodamos knygos galinio viršelio). Paskui sėsti ir susidėlioti veikėjų charakterių metmenis, užimančius po puslapį (vardas, pavardė, ką veikia istorijoje, koks jo motyvas, koks tikslas, kokios kliūtys, vidinis virsmas ir t.t.).

Šioje pakopoje reikia išplėsti tą pastraipą, kurioje iki šiol tilpo visas romano aprašymas: kiekvieną sakinį paversti pastraipa (gausis romano santrauka). Tuomet grįžti prie veikėjų charakterių metmenų ir taipogi išplėsti aprašymus, kiekvienam skiriant po puslapį. Tuomet grįžti prie romano aprašymo ir išplėsti kiekvieną pastraipą iki vieno puslapio apimties (gausis trumpas turinys arba sinopsis).

Šioje pakopoje teks vėl grįžti prie personažų ir dar kartą išplėsti jų aprašymus (kur jie gimė, kokia jų istorija, motyvacija, kaip jie kūrinio eigoje keičiasi ir t.t.). Veikėjai turėtų atrodyti pilni, gyvi žmonės. Tuomet grįžti prie kūrinio sinopsio ir susidėlioti iš eilės visas kūrinio scenas – kiekviena scena iš naujos eilutės. Tam reikalui geriausiai tinka Excelio lentelės. Šioje ir ankesnėse pakopose patartina drąsiai daryti keitimus. Jei kažką sužinojai apie charakterį, tai nedvejodamas keiti siužetą pagal naują informaciją. Geriau dabar, negu įpusėjus rašyti 500 psl. romaną…

Jau pastebimas snaigės kraštinių patankėjimas. Fraktalų atveju, tankinti galima iki begalybės, tačiau rašymo metodiką reiktų jau kaip ir vainikuoti. Šioje pakopoje leidžiama sėsti ir pagal scenų lentelę parašyti visą romaną. Prieš tai dar galima pasirašyti išsamų scenų nupasakojimą (turbūt būtų panašu į filmo literatūrinį scenarijų prieš scenarijaus rašymą), tačiau pats Snaigės metodo autorius sako nebesinaudojantis šia pakopa.

Ar toks romano išnarstymas pakopomis nenužudys kūrybingumo? Ar atskris mūza į Excelį? Autorius sako, kad dar ir kaip atskris. Rašymas eisis lengvai ir greitai. Darbo vis tiek gana daug – ypač daug laiko juk skirta pasirengimui – tačiau pats procesas malonus ir bus padaryta mažiau klaidų.

Dėl to tikrai sutinku. Savo dabar kuriamą romaną taip pat nejučia pradėjau rašyti Snaigės metodika: prieš keletą metų pradėjau ieškoti to vieno sakinio, kuris nusakytų idėją. Aprašinėjau galimus veikėjus (tiksliau, aš visuomet mėgstu kiekvienam išgalvotam veikėjui rasti po vieną ar kelis gyvus prototipus, rasti į juos panašių žmonių nuotraukas). Paskui rašiau pastraipą, kurioje tilptų romano esmė. Paskui į du puslapius surašiau romano stambias dalis, įvykius.

Čia jau nebesusilaikiau ir iškart sėdau prie pirmojo eskizo. Berašydama labai nemažai dalykų pakeičiau (pats tekstas diktavo), tačiau turint istorijos karkasą, tai buvo įmanoma padaryti vos per dvylika dienų! Šiuo metu pagal tą naują karkasą rašau antrąjį romano eskizą, kurio apimtis – triskart didesnė už pirmąjį. Šis etapas man užtruks keturis mėnesius. Beje, prieš tai irgi pasidariau viso romano scenų korteles ir pasižymėjau, kur trūksta naujų scenų (nes šiaip mano romanas bus ne vien iš scenų, palikau vietos ir veikėjų pamąstymams, susivokimams ir šiaip papilstymams). Mano metodas šiek tiek skiriasi, nes aš rašymo eigoje noriu spėti ir suvokti kažką daugiau apie aptariamąją problemą. Galima sakyti, išgyventi savo romaną. Galbūt ir pati per jį pasikeisti, suaugti.

Man atrodo, kad amerikiečiai itin mėgsta pramoginius kūrinius, kurie yra pernelyg tvarkingų siužetų, todėl nuspėjami it Holivudo filmai: ten irgi viskas vyksta scenomis. (Mėgstu žiūrėdama tokius filmus žaisti pranašą – po pirmųjų kovinio filmo minučių pasakau vyrui, kuris personažas žus pirmasis, o kuris liks gyvas, ir jeigu apsirinku, tai būna dėmesio vertas filmas!) Tas holivudiškumas tikrai nėra privaloma visiems kūriniams taisyklė.

Taip pat nemanau, kad man labai padėtų, jeigu sėdėčiau dvi savaites aprašinėdama kiekvieno veikėjo biografiją. Man patinka jų detales atrasti pirmojo ar antrojo eskizo rašymo eigoje. Svarbesnis man yra gyvo veikėjo pojūtis, kuris kartais žodžiais negali būti nusakytas.

Visgi, atmetus tą visažinį amerikonizmą, galima priimti ir pasinaudoti visai neblogu patarimu, kuris, kaip man pasirodė, ir yra Snaigės rašymo metodo esmė:

Pradėti nuo mažo ir paprasto, auginti didelį ir sudėtingą, ieškoti dizaino ir laikytis tvarkos, kurioje galėtų tvyroti suvaldytas kūrybiškasis chaosas.

—————————

originalus straipsnis: Snowflake Method

Išnyrantis rašytojas

Anglakalbių rašytojų aplinkoje egzistuoja toks terminas aspiring writer: žmogus, bandantis būti rašytoju, turintis vilčių ir ambicijų tokiu tapti. Kita stotelė, jau susivokus, kad nėrei į literatūrą, būtų emerging writer: išnyrantis iš nežinios naujas veidas. Toliau galėtų būti established ar legitimate writer: įsitvirtinęs, pripažintas (netgi legaliai). Na, o paskui jau turbūt norisi išgirsti, kad esi acclaimed writer: entuziastingai giriamas tiek publikos, tiek kritikų. Tokia tat rašytojo „evoliucija”, kurios vieni laikosi, kiti purtosi, o tretiems ji kelia nuostabą ar pašaipą.

Melburne šią savaitę kaip tik vyksta kasmetinis festivalis, skirtas išnyrantiems rašytojams (toliau vadinsiu pradedantysis rašytojas). Ėmiau ir nuėjau į vieną iš renginių pasmalsauti, iš kur pučia vėjai knygų leidyboje, nes diskusijos pavadinimas – „Leidybos mados” (Publishing Trends) (nuoroda).

Žinoma, viską, ką išgirdau, lyginau su procesais, vykstančiais Lietuvoje. Galima sakyti, kad jie nepalyginami, tačiau kai ko išmokti arba kai ką suprasti visuomet galima.

Australiečiai kuria angliškai, o angliškos literatūros rinka, be abejo, yra pasaulinė. Kita vertus, Australija yra palyginus maža šalis (tik 20 mln. gyventojų; palyginkim su JAV – apie 314 mln.). Nors leidėjai (ypač mažos leidyklos) ieško kūrinių, kuriuose būtų aprašoma vietinė aplinka, t.y. veiksmas vyktų Australijoje, jie neturi iliuzijų, kad tokia literatūra yra skaitomiausia. Kaip sakė diskusijoje dalyvavęs rašytojas ir kairuoliškos pakraipos kultūrinio žurnalo „Overland” redaktorius Jeffas Sparrow, „tavo knyga bus išleista, tačiau dauguma australiečių jos neskaitys”. Rinka yra užpildoma kitų šalių autorių kūryba. Australiečiai rungiasi su amerikiečiais, britais ir visais kitais, kurie rašo angliškai. Taigi rašymas čia retai tampa pragyvenimo šaltiniu, tai greičiau išimtis, nei taisyklė.

Ši situacija panaši į lietuviškąją tuo, kad lietuviai irgi neskaito savo autorių, nors šie ir rašytų apie vietines realijas. Pagrindinė priežastis yra taipogi konkurencija su kitų šalių autorių literatūra, tik mūsų atveju – verstine. Nėra lengva, parašius magiškojo realizmo romaną (nuoroda), konkuruoti su Marquesu, ar ne? Toliau į šią problemą nesigilinsiu, tik norėčiau patikinti, jog nemanau, kad konkurencija yra vienintelė tokio lietuvių neskaitymo priežastis.

Viena australietė rašytoja iš auditorijos uždavė klausimą. Ji mat prieš kelis metus parašė istorinį romaną su magiškojo realizmo elementais ir iškart pagalvojo apie tai, kad labiausiai apsimokėtų jį išleisti Amerikoje. Paakinta, kad Amerikoje su leidyklomis gali bendrauti tik per literatūrinį agentą, moteris sugaišo metus kitus, kol tokį susirado. Tuomet agentas nusiuntė rankraštį į leidyklą, o toji atsakė, kad, na, žinote, jei būtumėt atsiuntę šią knygą prieš penkerius metus, tai tikrai būtume išleidę, bet dabar magiškojo realizmo mes neparduosime, tad sorry. Rašytoja pašiurpo, kaip taip jos kūrinys gali būti pasenusios formos?! Dabar ji bandys išleisti knygą Australijoje, ir klausia, ką jai daryti, ar ji turėtų susirasti agentą ir čia?

Diskusijos dalyviai, profesionalūs leidėjai, atsakė jai, kad australiškoje aplinkoje literatūrinis agentas naudingas tik įsitvirtinusiam autoriui, nes su pradedančiuoju jis dar neturėtų ką veikti, rinka yra per maža. Daug naudingiau išmokti tinkamai pristatyti savo rankraštį bei save patį, parašyti teisingą laišką (pitch). Daugeliu atveju galioja taisyklė: kūrinys kalba už save patį.

Man susidarė įspūdis, kad tokia pati taisyklė ir Lietuvoje, nes nei sinopsių, nei išsamių laiškų nė viena leidykla iš manęs lyg ir nelaukė. Beje, sinopsį yra labai sunku parašyti, teigė literatūrinės kritikos žurnalo „Kill Your Darlings” (geras pavadinimas: žudyk savo brangiuosius – kalbama apie kūrinius) redaktorė Rebecca Starford: kai kada sinopsis toli gražu neatskleidžia to, ką vėliau gali rasti kūrinyje. Prastas sinopsis gali sugadinti gerą įspūdį.

Manau, kad mano prastokas romano sinopsis (nuoroda) taip pat leidykloms galėjo sugadinti įspūdį apie mane… Na, bet aš vis tiek drąsiai rizikavau. Lietuviškos leidyklos manding ne tik neprašo sinopsių nei kūrinio turinį pristatančių laiškų, bet net ir įtariai į juos žiūri. Jiems užtenka, jei parašai trumpą laišką apie save ir savo publikacijas (spaudoje ar kitur).

Vaikų ir jaunimo literatūros leidėja Marisa Pintado (Hardie Grant) prisipažino, kad jų biuras kas savaitę gauna apie šimtą rankraščių. Tai čia tuo atveju, kai jie nėra paskelbę, jog priima naujus rankraščius! Atvėrus duris, per savaitę sulaukiama apie tris keturis šimtus. Perskaityti ir įvertinti juos visus (o tai lyg ir pasižada kiekvienas leidėjas, ir to laukia kiekvienas pradedantysis rašytojas) – milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas.

Visgi Marisa išsidavė, jo kartais užmeta akį į tuos rankraščius, kurie atsiunčiami ne atvirų durų metu, nes negali žinoti, ar tai nebus kitas literatūrinis įvykis. „Tik prašau, liaukitės rašyti apie vampyrus, tai jau visai nebeaktualu!” – sakė ji.

Pakartosiu, kaip ji išsireiškė angliškai, nes skamba geriausiai: „The next big thing is never going to be the last big thing.” Tai, kas sukėlė bumą praeitą kartą, tikrai nesukels bumo dar kartą. Naujas, stulbinantis ir populiarus dalykas bus tikrai naujas, dar niekad neregėtas (neskaitytas).

Prisiminiau, kaip, lankydamasi vienoje lietuviškoje leidykloje, iš sekretorės, kuri priima ir skaito rankraščius, prieš nusiųsdama vertus dėmesio redaktoriams (australiečiai irgi dirba panašiai – rankraščius pirmiausia skaito ir įvertina stažuotojai), išgirdau, kad vampyrai jai jau per gerklę išlindo. Tik kai paklausiau, kiek tų vampyriškų romanų ji gauna, išgirdau, kad septynis per mėnesį, o gal ir mažiau… Tai toks mastelių skirtumas. Nors leidyklos darbuotojus sulyginus, galbūt paaiškėtų, kad vidutinėje australiečių leidykloje jų net ir mažiau… (Spekuliuoju.) Na, bet užtat jų šalyje yra virš keturių šimtų leidyklų; palyginimui JAV – virš dviejų tūkstančių, Rusijoje – tik 47! Lietuvos tame sąraše neradau (nuoroda).

Diskusijoje dalyvavo mažųjų leidyklų atstovai. Viena leidykla įsikūrė vos pernai metais. Vignette Press įsteigėja Amy Espeseth ėmėsi įgyvendinti savo svajonę (remti pradedančiuosius rašytojus) tais pat metais, kai jos pirmoji knyga laimėjo konkursą ir kita leidykla (irgi nauja, bet Amerikoje) avansu sumokėjo pusę honoraro.

Bijau įsivaizduoti, kokie tai gali būti honorarai, jeigu to pakako leidyklos įsteigimui, tačiau akivaizdu, kad neapsieita ir be entuziazmo, idealizmo ir poros gerų draugių, kurios sutiko bendradarbiauti. Amy ne tik remia debiutus, bet ir leidžia žurnalo ir knygos hibridą, pavadinusi jį mook (magazine+book). Kiekvienas mook’o (žurnygos?) numeris yra tekstų pagal tam tikrą temą rinkinys. Jau išleistas Death Mook (mirties), Sex Mook (sekso), Mini Shot Mook (mažųjų sėkmių), o šiuo metu rengiama Fat Mook (riebalų). Jeigu ką, teminiai tekstų rinkiniai yra labai populiarūs Amerikoje (iš kurios ir kilusi Amy), o taip pat sparčiai populiarėja ir Australijoje. (Kažkodėl man atrodo, kad australiečiai nusižiūrėjo iš amerikiečių, o ne atvirkščiai.)

Rašytoja ir leidėja Amy labai šiltai atsiliepė apie savo knygos (tiksliau, netgi dviejų knygų) leidėjus (Scribe). „Aš jiems pateikiau rankraštį, o gavau iš jų knygą,” – sakė ji. Redakcija padėjo autorei penkis kartus perrašyti knygą, kol ji įgavo dabartinę formą.

Apie tokį redakcijos ir autoriaus bendradarbiavimą girdėjau užsimenant ir lietuviškoje aplinkoje. Dabar bendravimas tarp kūrėjo ir leidėjo yra dalykiškas, bet ne kūrybiškas. Autorius rašo vienas. Tai, ką jis pagaliau išdrįso pristatyti leidyklai, yra arba atmetama, arba priimama, toliau pasižadant redaguoti kalbą ir cenzūruoti, bet ne daugiau.

Žinoma, ir kas gi galėtų pasitikėti leidėjo kūrybiniais gabumais? Kur gi tuomet autorinės teisės? Lazda turi du galus. Iš vieno galo žiūrint: autorius turi neribotą laisvę kurti. Iš kitos pusės: jis neturi bendradarbių ir patikimų komentuotojų, kurie galėtų atlikti netgi patarėjo, mokytojo, globėjo vaidmenį. Kartais man išvis neaišku, kas kam gali padėti, jeigu kol kas redaktorius su autoriumi neturi bendro žodyno, neranda bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti? Jeigu nė vienas iš jų nelaiko rašymo amatu, tai kokia bus kalba?

Pvz.: sykį iš vienos garbios literatūros kritikės gavau gerą dozę komentarų apie savo rankraštį, tačiau ką iš to supratau? Kad ji jaučia, jog kažkas yra negerai, tačiau nepasakys, kokiomis priemonėmis taisyti padėtį, nes pati nesupranta problemos šaknies. T.y. kritikė (redaktorė, leidėja) tėra labai apsiskaičiusi skaitytoja. Tačiau ji nėra profesionali skaitytoja ar rašytoja, kuri suprastų, kas gi vyksta tarp autoriaus ir jo rankraščio.

Nieko, pamažu taps normalu ir lietuviškų romanų priešlapiuose išvardinti penkiasdešimt žmonių, padėjusių rašyti, ir tai nebus joks autorystės pažeminimas. (Atsiverskite Rūtos Šepetys knygą (nuoroda), ilgą autorės padėką…) Tikiuosi, kad neilgai trukus ir Lietuvos rašytojų festivaliai taps reikalingi ne tik savo kūrybos skaitymams ar sugėrimams (kas itin naudinga intravertams), bet ir susipažinimui su leidėjais, meistriškumo pamokoms…

Renginio auditorija buvo labai įvairi. Kaip ir tikėjausi, pamačiau nemažai akiniuotų žmonių, sutikau daug neramių žvilgsnių ir baikščių šypsenų (bet ir aš atrodau panašiai). Jaučiau, kad, ko gero, kaip ir aš, kiti būtų ne prieš susipažinti su kitu pradedančiuoju rašytoju, tačiau kaip? Gal todėl festivalio vakarais veikia baras, kuriame, įkalus bokalą kitą alaus, kolega ima rodytis ne toks arogantiškas šmikis… Net nežinau, kaip ten būna, nes esu įnirusi į tokią intraverto būseną, kad net į barą įžengti viena bijočiau. (Žinau, nes sykį taip neįžengiau į vieno žurnalo, kuriame spausdino ir mano kūrinį (nuoroda), pristatymą. Taip taip, atrodo gan patologiškai, bet ką padarysi…)

Auditorijos amžius buvo labai įvairus – šalia manęs sėdėjo -niolikmetė mėlynai nulakuotais nagais, o už jos – senelis bei jo rašytojiškai/fatališkai apsirėdžiusi žmona. Taip pat pastebėjau ir įvairiausias rases – man iš kitos pusės prisėdo indė, mačiau keletą azijiečių. Aš pati atstovavau europiečius imigrantus, iš kurių šioje šalyje tikimasi išgirsti, kaip ir kodėl jie atvyko ir įsitvirtino būtent Australijoje. Tačiau, kad tai galėčiau papasakoti, pirmiausia turėčiau išmokti rašyti (ne mažiau negu puikiai) angliškai, antra – suprasti, kas su manimi vyksta ar įvyko migruojant, o trečia – norėti apie tai pasakoti…

„Kodėl tu nori rašyti?” – kelis kartus uždavė retorinį (ar nelabai) klausimą Jeffas Sparrow, kurio požiūris į rašymą man atrodė labai realistiškas. Šiais laikais sunkiau būti rašytoju, tačiau ir lengviau būti rašytoju. Svarbiausia yra suvokti, ko pats nori. Ar nori rasti bendraminčių? Tuomet gali rašyti tinklaraštį ir nesukti galvos dėl leidybos. Ar nori išreikšti save? Ar nori gyventi rašytojo gyvenimą? Tuomet – kas kita. Tai kalba apie rašytojo amatą.

Šiuo metu labai daug žmonių bando išleisti savo knygas popieriuje ar internete, tačiau per mažai kalbama apie tai, ko jie siekia. Tapti pripažintais? Galbūt tu tenori savo mamai parodyti knygą – daiktinį įrodymą to, kad neveltui plušai keletą metų, užmetęs kitus darbus, kurie galėjo atnešti materialinę naudą. Perskaitytas šimtą ar daugiau kartų šiais laikais gali būti ir tekstas, skelbiamas internete. Žinoma, mamai to gali neužtekti.

Ką tik išnirusi autorė (taip pat ir dėstytoja) Amy sako, kad publikavimu pernelyg nereikia rūpintis. Jeigu daug mokysies, skaitysi, rašysi, dirbsi savo amatą (turi suvokti, kad nesi genijus, turi laikytis taisyklių), ir jeigu tavo „balsas” bus nuoširdus (your voice rings true), tai būtinai būsi pastebėtas, nes tikras dalykas visuomet išsiskiria iš minios. Hm, toks patarimas ir vėl atsuka klausimo strėlę į paties rašytojo (išnyrančio ar ne) asmenį – dirbk su savimi, atverk save, išreikšk save, nes to visi iš tavęs ir laukia, tokių, kaip tu, ir nori tiek leidėjai, tiek skaitytojai. Taip paprasta, bet žiauriai sudėtinga. Ir trumpesnio kelio nėra.

Mokslinės fantastikos rašytojas ir leidėjas Paulas Collinsas (pats išleidęs apie 140 knygų!) juokais pabandė nuspėti knygų leidybos ateitį, tarsi žiūrėdamas į kristalo rutulį. Jo pranašystės skambėjo kaip tiesa (ringed true). Juk nesunku patikėti, kad ateities knygose ir žurnaluose bus integruoti barkodai, kuriuos nuskaitys iPhonai, ir kurie nuves skaitytoją į išsamesnės informacijos šaltinį arba… internetinę parduotuvę. Taip pat nesunku patikėti, kad ateityje tik dar aktualesnis bus autoriaus prekės ženklo (brand’o) kūrimas, ir rašytojas skirs savo kūrybos marketingui daugiau laiko, nei rašymui. (Nebent jam bus visai nesvarbu, ką apie tokį užsiėmimą mano mama.)

Spygliuotos vielutės

Sužinojusi, kad neatidėliotinai skrisiu į Lietuvą, šyptelėjau: vešiuosi drauge Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų” (skaičiau anglišką originalą “Between Shades of Grey”). Knyga – apie lietuvių trėmimus.

Nebandysiu atpasakoti turinio ar dalintis tuo, ką supratau. Pasakysiu tiek, kad knyga yra jaudinanti, vaizdinga ir niekas man joje netrukdė gėrėtis ir šiurpti. Man įdomesnės kai kurios (techninės ir idėjinės) detalės, kurios visiems mums gali padėti rašyti geriau.

Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį į gale esančius tris priedus: “Autorės pastabą”, “Padėką” ir “Padėką lietuviams”. Pirmojoje dalyje glaustai išdėstoma informacija tiems, kurie galbūt nežino ar nori pasikartoti žinias apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu. Abiejose padėkose randame daug pavardžių (apie penkiasdešimt) – tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau padėjo renkant medžiagą, o taip pat ir rašant šią išgalvotą istoriją – visuose rašymo etapuose.

Autorė yra rašymo grupės narė, taip pat gavo stipendiją iš Vaikų knygų autorių ir iliustratorių draugijos, lankė įvairias rašytojų konferencijas ir, kaip ji pati sako, “wild parties” (padūkusius rašytojų vakarėlius), konsultavosi psichologinių traumų, kalėjimo sąlygų, lietuvių papročių ir rusų kalbos klausimais. Taigi niekam neapsiverstų liežuvis klausti jos, ar į rašymą žiūri rimtai. Už šitos trijų šimtų puslapių knygelės jaunimui (ir ne tik) – milžiniškas darbas ir pasišventimas – tai liudija daug tikslių detalių, kurios sugulė į šią knygą ten, kur jų labiausiai reikėjo, kur jos tapo veiksmingos (išsiuvinėtų nosinių, išpieštų beržo tošių detalės).

Ar daug esame skaitę knygų (ir jaunimui) apie Lietuvos praeitį? O dar tokią sunkią ir painią? Pamenu, esu skaičiusi vieną knygą apie tremtį, tuo metu, kai tapo leistina apie tai žinoti (pamenu ir daktarą Samodurovą, kuris kaliniams liepė valgyti daug žuvies). Iki tol dar skaičiau Balio Sruogos “Dievų mišką” ir Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerį”, betgi apie represijas tai ir viskas. Pati dabar stebiuosi: niekuomet nepagalvojau, jog artima praeitis gali būti labai įdomi laiko aplinkybė romano istorijai. Bet nuo šiol, ačiū Rūtai Šepetys, taip galvoju ir galvosiu. Ir dar labiau stengsiuosi, rinkdama medžiagą kiekvienai novelei ar knygai…

Nuostabu, kad tai tik pirmoji autorės knyga. Na, nelabai nuostabu, kai ir vėl prisimeni tuos penkiasdešimt jai padėjusių žmonių, bet visgi – bravo!

Žinodama (jausdama ir savyje) tą lietuvišką cinizmą, noriu pridurti, kad pagalbinė komanda nesumažina kūrinio vertės. Tikrai nėra svarbu ar daug, ar mažai kas padėjo rašant. Svarbu, kad autorius sugebėjo ta pagalba pasinaudoti ir skaitant to nesijaučia.

“Tarp pilkų debesų” knygos atveju, nepastebėjau ir išskirtinio autorės braižo. Toks jausmas, kad autorė pasitraukia į šalį, vietą užleisdama pagrindinei veikėjai Linai, o ir kitiems personažams. Čia svarbiau yra ne kalbos stilius, o veikėjai ir siužetas. Taip ir turi būti, žinant, kad tai yra populiariosios literatūros kūrinys. Skamba keistai, nes tokia žiauria tema parašytas laisvalaikio skaitalas?

Ir vėlgi, turiu (ir sau) priminti: “laisvalaikio skaitalas” nėra keiksmas. Tai nuostabu, kad mes (ir mūsų jaunimas) pagaliau galime skaityti patrauklų kūrinį ir skaitydami labai rimtai permąstyti savo praeitį, savo vertybes. Autorė mums ne griaudulingai nupasakoja, o įspūdingai parodo (tai viena iš esminių rašymo taisyklių – vykusius jos rezultatus dažnai vadina “kinematografiška proza”), tad nesunku įsijausti į tremtinių ar net skriaudikų kailį. Taip giliai patikime ir įsitraukiame, kad darosi nesvarbu, kad tai parašė lietuvių kilmės amerikietė, o ne tremtį (ar bent sovietinę priespaudą) išgyvenusi lietuvė. Jei patys tremtiniai nerašo grožinės literatūros, tai turime daryti mes, vėlesnės kartos. Tai vis vien mūsų visų bendra istorija!

Po vienu iš internete patalpintų straipsnelių apie knygą radau įdomų anonimės komentarą, kurį perfrazavus skambėtų maždaug: kaip gerai, kad Rūta Šepetys kuria tokia skaudžia Lietuvai tema – pagaliau apie mūsų kančią sužinojo net ir tolima išlepusi Amerika, kur žmonės temoka dirbtinai šypsotis! Komentatorė turbūt nematė Rūtos Šepetys pasisakymo, kurį galima rasti youtube. Kaip ironiška, kad autorė yra būtent ta besišypsanti amerikietė. Jeigu pagal šypsenos platumą spręstum apie žmogaus gilumą, tai… būtų idiotizmas. Žinoma, pasaulis sužinos daugiau apie Lietuvos skausmą. Tačiau dar labiau – apie bendražmogiškus dalykus, t.y. žmogiškumą ir “žmoniškąjį” žvėriškumą…

Gaila, kad lietuviškas knygos variantas dėl kažkokių priežasčių prarado du nespalvotus piešinius. Pirmajame pavaizduotas Tarybų Sąjungos žemėlapis su geležinkelio linija, kuria buvo tremiami knygos veikėjai. Antrajame ta pati žemėlapio linija sužymėta stotelėmis, o apačioje paaiškinta kiekviena vietovė ir data, kai joje atsidūrė veikėjai. Tai – romano laiko linija (“timeline”). Tokia priemonė buvo itin naudinga rašant, tačiau vertinga ir skaitant. Kartais sunkiai įsivaizduojami atstumai, nusakyti vienu dviem sakiniais (jie keliavo mėnesį, beveik be maisto, štai taip toli), pribloškia savo masteliu, pamačius brėžinį… Kodėl lietuviškame vertime vaizdinės priemonės atsisakyta? Viskas “savaime aišku”?

Linos Būgienės vertimas neblogas. Akis šiek tiek kliūna už “sumedėjusių” dialogų (anglų kalboje tai ne itin kliūna, nes viskas taip skaitant persikelia į svetimos kalbos dimensiją) ir kai kuriose vietose bereikalingų įvardžių, kurie anglų kalboje labai dažni, o lietuvių – visai ne. Smagu, kad supaprastintos angliško originalo pavardės (Mrs. Arvydas, Ms. Grybas) atvirto į sudėtingas, bet mums artimas, lietuviškas (ponia Arvydienė, panelė Grybaitė).

Gerą įspūdį paliko ir susimąstyti verčia ne tik Rūtos Šepetys metaforų, palyginimų bei kitų dekoracijų saikingumas (juk stiliaus vertę kelia ne tik tropai), bet ir kiti “įrankiai”: dailininko Edvardo Muncho kūrybos paralelė, sužadinanti magiškojo realizmo vaizdinius, daug ką paaiškinantys flashback’ai (atsiminimai išskirti kursyvu), o ir pats kūrybiškasis, maištingasis, akyse bręstantis Linos personažas – jos charakterio pasirinkimas. Visi šalutiniai veikėjai kurti apgalvotai, ir atskiriame juos iš lakoniškų aprašymų (plikis, miknius, žmogus su laikrodžiu ir kt.), o per visą kūrinį sekame jų charakterių (likimų) linijas – visos įdomiausios yra išbaigtos ir turi savo funkciją bendrame paveiksle. Vien ko vertos žydų tautybės pono Stalo (plikio) ir lenkų kilmės ruso sargybinio Kreckio linijų atomazgos. Linos tėtis ir mama – gal šiek tiek ir idealizuoti, tačiau be šitokios ryškios spalvos nespindėtų pilki atspalviai.

Knygos pavadinimas išverstas irgi, manau, taikliai. Žinoma, autorė rašė būtent apie įvairius pilkos atspalvius, o ne apie debesis, bet tūlas lietuvis skaitytojas debesis turbūt pirmiausia ir įsivaizduoja pilkus, pritvinkusius lietaus, o ne baltus purius avinėlius…

Angliškas knygos pavidalas lyg ir pretenduoja į vintage karo laikų meto knygą, tačiau išilgai bangelėmis pjaustyti (beveik plėšyti) puslapiai man ne tiek primena sovietinius, kiek šiuolaikinius (kad ir mano turimą tiesiog delikatesinį Borgeso rinkinį). Lietuviškas knygos apipavidalinimas kuklesnis, skyrių pavadinimai neprimena gyvulinių vagonų langelių, kaip originale, o tiesiog glaudžiasi prie gėlių ornamentėlių…

Dar labai smalsu, kodėl lietuviškame variante dingo knygos padalinimas į tris skyrius ir tų skyrių pavadinimai: “Vagys ir prostitutės”, “Žemėlapiai ir gyvatės”, “Ledas ir pelenai”? Tikėkimės, kad taip nusprendė su vertėja susisiekusi autorė. Nes antraip man atrodo, kad buvo išsigąsta juose slypinčios ironijos, o ir trijų pertraukų tarp dalių – gan “kinematografiškos” priemonės.

Nedaug esu skaičiusi literatūros jaunimui, bet pastebėjau ir stebiuosi gan lėkštais romaniukais, kuriuos lietuvių autoriai siūlo jaunimui. Galbūt jų lėkštumas gali būti pavadintas eskeipizmu (iš žodžio “escape” – pabėgti), tad nesinori pernelyg kaltinti tų, kurie trokšta pabėgti nuo realybės – jiems ir taip negera, jeigu bėga. Bet visgi gali susidaryti įspūdis, kad knygos jaunimui turi būti tik linksmos ir išblaškančios mintis apie gyvenimo problemas. Tokios, na, kvailokos.

Iš rašytojų jaunimui reikalaujama ir mažai, ir daug: kad būtų keliami aiškūs (moralinio pasirinkimo) klausimai ir kad būtų suprantama bei patrauklu. Lengva paprašyti, sunku parašyti. Bet prašyti vis tiek reikia.

Rūtos Šepetys knyga yra tai, kas nėra kvaila lėkšta ir nėra eskeipizmas. Vertimas nesugadino jos vertės.

“Tarp pilkų debesų” vos gavau – išpirkta! – radau jį tik viename Vilniaus knygyne (CUP prekybos centre, berods “Pegase”). Pažiūrėjau, kad tiražas gi nedidelis – tik 2000 vienetų. Matyt “Alma littera” nesitikėjo sėkmės…

Knygos ištraukų rasite čia (nuoroda).