Nematoma moteris

Kavos kartumas burnoje. Prazvimbė musė. Sėdžiu kiemelyje už namo, viena. Katinas miega mano lovoje – jam baigėsi naktinė pamaina, dienos šviesa jo nedomina. Loja kaimynų šunelis. Tolimųjų kaimynų. Artimieji irgi turi šunelį, panašų į murziną grindų skudurą (kadaise buvusį baltą), jis loja tada, kai mūsų katinas užšoka ant tvoros. Kai šeimininkai ruošiasi jį palikti namie, jis ima dainuoti – dejuoja, stūgauja, labai melodingai. Terkši lėkštės iš kitų kaimynų pusės. Pusryčiai arba priešpiečiai, arba kažkas per vidurį. Aš ką tik pavalgiau. Pakeičiau plokštelę, uždėjau Rachmaninovo kūrinį pagal Paganinio variacijas. Girdžiu tik pusę natų. Daug aiškiau girdžiu triukšmą iš gatvės: mašinos šniokščia pravažiuodamos, jų vis daugėja, nes tokiu metu žmonės keliauja valgyti pusryčių į kavines. O kai kas siurbia kilimus. Išjungė, vėl įjungė siurblį, vėl išjungė. Skrenda lėktuvas. Jų daug, tų lėktuvų, nes Melburnas labai gyvas miestas, visur judesys. Mūsų rajonas ramus, bet ir čia daug judesio. Paukščiai vis tiek girdisi. Geriausia jų klausytis švintant. Dabar tik keli cyptelėjimai iš tolybių. Paukščiai gieda busdami, o paskui – į darbus. Jiems nesvarbu, kad šeštadienis. Muzika pagarsėjo – trimitai, tra ta ta taaa. Praburbė motociklas. Ir dar vienas lėktuvas. Gal irgi skraidina žmones į restoraną valgyti pusryčių. Milijonierių pusryčiai. Čempionų pusryčiai. Užuodžiu medžio drožles iš kaimynystės – ten jau pusmetį stato namą. Tiksliau, priestatą. Nugriovė visą namą, išskyrus fasadą – tas yra saugomas valstybės, istorinis paveldas, Viktorijos laikų architektūra. Visa gatvė – vien fasadai, už kurių nugriauti ir perstatyti kambariai moderniam žmogui. Su kondicionieriais, langais iki žemės, lakuotomis grindimis, super duper virtuvės įranga… Atėjo užsimiegojęs katinas. Jam gal Rachmaninovas trukdė miegoti? Eina pro šalį, net nepažiūrėjo mano pusėn. Tupi dabar ant takelio ir žiūri į tvorą. Dairosi. Kasosi ausį užpakaline letena. Paukštis nutūpė ant šakos… Cypsi šiek tiek. Kalba kažką katinui? Tuoj turėtų imti žviegti: katinas, katinas! Visada taip daro, kai pamato katiną – reikia visam kvartalui pranešti. Ne, nežviegia. Dulkių siurblys garsėja… Dzingsi katino varpelis. Tai nepadėtų, tas dzingsėjimas skirtas labiau žmonėms, ne paukščiams. Mes norim girdėti, kur vaikšto katinas. Jei norės sumedžioti paukštį, jam pavyks ne dėl to, kad sugebės nedzingsėti, o todėl, kad paukštis padarys taktinę klaidą. Pernelyg atsipalaiduos. Va, suriko: katinas, katinas! Neatsipalaidavęs, vadinasi. Mano kūne toks apsalimas. Kėliausi apie šeštą, nes katinas žadino – jo pusryčiai ankstyvi. Visą rytą slampinėjau, skaitinėjau internetą… Kas jau ima nebepatikti. Nes ant stalo pasidėjau storą D. F. Wallace’o rinkinį, o taip ir neįsigilinau. Katinas prieina prie manęs, tupi arti. Kažko nori? Paukštis su klyksmais nuskrido į kitą kiemą – gal ten kitas katinas? Gera mums dviese. Mes tik dviese kelias dienas, vyras Tasmanijoje. O, dar vienas lėktuvas dangų rėžia. Būna toks garsas: rėžimo. Kiti skraido tyliau. Iš medžio leidžiasi pilka plunksna. Neaišku, kokio paukščio. Nesimato nieko medyje. Mūsų tas medis toks retas, šviesiais lapeliukais, australiškas – niekada nemeta lapų. O greta manęs ką tik nukrito posumo arba žiurkės spira. Kas čia šika ant galvos? Virš manęs – medinis karkasas su vijokline vynuoge. Graužikai minta jos lapais. O kiemo grindinys – jų tualetas… Rachmaninovas dūksta, smuikai sūkuriuoja… Užsidėjau Rachmaninovą dėl jo energijos – žinojau, kad jo akordai galingi, kaip ir jo rankos – didelės, ilgais pirštais, apimdavo daugiau klavišų negu kitų pianistų rankos. Katinas nulindo už tvoros, į statybų pusę. Ten po karkasus medinius smagu landžioti. Aš irgi taip daryčiau, jei būčiau katinas. Mano raudoname puodelyje liko lašelytis kavos. Juodos. Su kokosų aliejaus šaukšteliu. Fui, koks kartus tas paskutinis lašas. Žmonės kankina save tokiais gėrimais… Vaikai nemėgsta kavos. Arba degtinės. Ko dar nemėgsta vaikai? Vakar man draugė pareiškė, kad su vaikais kalbu nutaisiusi keistą balsą. Taip ir pasakė: keistą balsą. Čia iš serijos: esi savotiška, suprask, nenormali. Kalbi keistu balsu, suprask, taip negalima kalbėti. Tada ji pridūrė: su vaikais nereikia kalbėti jų balsu, reikia kalbėti normaliai, tegul jie pasikelia į mūsų lygį. Šįryt galvojau apie tai. Pasikelia į mano lygį? Vaikai? Gal papasakoti jam apie Arendt knygą, kurią dabar skaitau? Arba pasigirti, kad nusipirkau Wallace rinkinį? Kur ten. Aš tai draugei irgi nesigiriu tokiais dalykais: nesuprastų. Kalbėdama su ja, nusileidžiu į jos lygį. O gal visai geras patarimas: nenusileisti? Tada gal nustotų duoti tokius kvailus patarimus apie bendravimą su vaikais. Mes abi neturim vaikų. Nė viena nemoka su jais bendrauti geriau nei kita. Bet ji sakė „nereikia kalbėti“ taip, tarsi tai būtų perskaičiusi kokiame straipsnyje. Tipo, mokslininkai ištyrė, kad su vaikais nereikia kalbėti „nykštukų balsais“. Einu pakeisti plokštelę. Bet temos dar nepakeisiu. Plokštelė spragsi. Uždėjau Stingą. Patampau katiną už uodegos. Tupi dabar po kėde. Laižosi užpakalį. Kandžioja kailį – gal blusa? Gal nervai. Taigi tai draugei pasakiau, kad kalbu su vaikais taip, kaip man išeina, ir kad svarbiausia yra tai, jog mes suprantam vienas kitą. Nes tai nėra lengva – suprasti vieniems kitus, kai toks amžiaus skirtumas. Be to, vyresni vaikai – jau kitas bendravimo lygis, ir su jais man jau nereikia keisti balso taip smarkiai. Su mažiukais tiesiog tenka kalbėti labai supaprastintai, naudoti trisdešimt žodžių, kalbėti raiškiai, pakartoti, paprašyti, kad pakartotų. Sykį viena mergytė man penkis kartus sakė, ko nori, ir nė velnio nesupratau. Tada paprašiau: ar gali dar kartą pasakyti, bet labai, labai lėtai? Ir ji pasakė labai lėtai: nooooriuuuuu vaaaaandeeeeens. Katinas man ant kelių. Kompas netelpa su katinu. Uf, nulipo nuo kelių. Stingas dainuoja: Set them free (if you love somebody). Už tvoros užvedė mašiną, variklį apšildo. Nors nėra šalta. Gal laukia, kol visi sulips į vidų. Ten daugiabučio kiemas, mažuose butuose gyvena didelės šeimos. Dažniausiai ne baltųjų australų. Gyvena ir keli narkomanai: valstybė juos apgyvendina tarp „normalių“ žmonių, kad integruotųsi. Vienas narkomanas vis pavagia dvidešimt dolerių iš kokio žmogaus, tas žmogus atsiveja jį, šaukia. O gal ne taip viskas, bet aš taip įsivaizduoju. Kai gatvėje kažkas šaukia, norisi užsirakinti namuose. Saulėta diena šiandien. Nesinori būti viduje, kur vis dar kvepia kiaušiniene su bekoniena ir grybais. Su žarnynu susipykom, nesuprantu, kas jam darosi. Jis nesupranta, kodėl taip ilgai jį kankinau. Ir visgi žarnynas yra didžioji mano dalis. Kone viskas manyje yra žarnynas ir jam reikalingi organai. Ir esu tai, ką valgau. Šiandien valgiau kiaušinienę iš kiaušinių, kuriuos padėjo ne šiaip laisvosios vištos, o laimingosios vištos – taip buvo parašyta ant dėklo. Galvoju, nu neblogai: vištos žino tai, ko nežino žmonės. Laimė. Budistinės vištos. Gera įsikūnyti į tokią vištą po mirties: nugyvensi ne tik prasmingą, visuomenei naudingą, bet ir laimingą gyvenimą. Žiūriu į rozmarino krūmelį: kantrus ir ištvermingas. Voratinkliais apėjo, šaknis vanduo pūdo, šakeles saulė degina, o jis laikosi. Greta jo mažas šiltnamis, ant kurio stogelio, po mediniu pagaliu (kad stogelio vėjas neatidarytų) gyvena keli tarakonai. Žinau, nes jie kaskart išsilaksto, kai pakeliu pagalį. Tas pagalys dažytas šviesiai žaliai ir gali būti, jei teisingai pamenu, kad parsivežėm jį iš kelionės po Centrinę Australiją, buvo išluptas iš kažkokios fermos tvoros. Kai tokį pagalį degini, labai įdomiai kvepia. Deginamu plastiku? Kiemo vidury – tokia juoda metalinė statinė, kuri yra grilis ir rūkykla. Aš tą daiktą R2 vadinu, nes panašios formos. Dar kieme padėtas mėlynas plastikinis kibiras su vandeniu – visiems kiemo gyvūnams, o ypač katei, kuri pas mus jau antra savaitė valgo ir netgi miega (naktys ėmė vėsti). Tai pilka trumpakailė katė (arba katinas?). Mūsų katinas ją veja šalin, bet leidžia pavalgyti. Ir miegoti leidžia, tik ne lovoje su manimi. Pavydus. O man atrodo, kad švelnumu galima dalintis su daugiau negu vienu mylimu padaru. Pakaktų mano glamonių ir dviem katinam. Plius vyrui. Kieme tiek daug spirų… Reikia iššluoti. Kambarius užvakar išvaliau. Beje, duklių siurblys jau nebedūzgia. Ir lėkštės nebedzingsi. Katinas naršo po kiemo krūmelius. Man patinka žiūrėti iš kiemo pusės į namų vidų. Neturiu savo namų ir nežinau ar turėsiu, bet čia mano laikini namai, laikini, bet tikri namai, ir kai žiūriu į vidų, matau juose savo gyvenimą. Savo dešimties metų istoriją netgi matau. Medinį didelį stalą ir sunkias kėdes, raudoną toršerą, filmų kolekciją ant židinio, rūpintojėlio skulptūrą, katino formos žvakę, kurią padovanojo draugė, kai mirė buvęs mūsų katinas. Ne, ne buvęs, esamas, tik miręs. Palaidotas miške, bet jo kaukolytę radom po trijų mėnesių iškastą, parsivežėm ir nuplovėm, laikau dabar dėžutėje. Kitas dulkių siurblys. Koks puikus rytas, kai kambariai jau išvalyti. Belieka eiti prie knygų. Kojų pirštai šiek tiek šąla. Gal dėl to, kad nejuda kojos. Gal dėl to, kad dvi kavas išgėriau. Skrandis vis tiek susiraukęs ir nepatenkintas. Gera mintis: dušas.

2017-03-18

Reklama

Gydantis rašymas (4)

(Tęsinys. Pradžia čia.)

Siaubas ar tragedija?

Filosofas Alainas de Bottonas pastebėjo skirtumą tarp siaubo istorijos ir tragedijos. Pasibaisėjimą mums kelia faktai, išdėstyti sausai, neparodantys priešistorės, žmonių charakterių, neleidžiantys su tais žmonėmis tapatintis. Atsiriboję nuo nusikaltėlio, lengvai galime pavadinti jį monstru, ne žmogumi. Atėmę iš jo žmogiškumą, lengvai galime nužudyti.

Turbūt girdėjote tas baisias istorijas apie vaikus, kuriuos nužudė tėvai ar įtėviai. Kokia buvo visuomenės reakcija? Kai kurie geri žmonės ėmė šaukti, kad būtina įvesti mirties bausmę. Manau, jie sureagavo į faktus ir neįsijautė į žmogžudžių kailį, nepagalvojo, kad nusikaltimas yra tų žmonių gyvenimo tragedija.

Tragedija dramoje – tai istorija, kurioje vyksta skausmingi dalykai ir kurios pabaiga nelaiminga. Dažniausiai finale žūsta pats herojus arba jam labai svarbus asmuo. Istorija baigiasi kieno nors mirtimi. Ar retai skaitome tokias istorijas, matome filmus, kur daug žiaurumo?

Teatre vis dar statomos senovės graikų tragedijos, kurių herojai daro siaubingus nusikaltimus. Štai Edipas nužudo savo tėvą, veda savo motiną, susilaukia su ja vaikų, tada viskas išaiškėja, Edipo motina/žmona nusižudo, jis pats išsiduria akis ir išeina elgetauti… Ką jaučia publika, sekdama šios istorijos vingius? Šaukia, kad reikėjo Graikijoje įvesti mirties bausmę?

Katarsis

Senovės graikų filosofo Aristotelio nuomone, tragedija nėra vien siaubas, beprasmis klaikių įvykių srautas. Tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti tragediją, turi progą pajusti katarsį – dvasinį nušvitimą, pakylėjimą, svarbių dalykų suvokimą, apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia. (Išties yra išlikę pasakojimai apie anuometinio teatro poveikį: spektakliai vykdavo nuo ryto iki vakaro, ir publika tiek įsiaudrindavo, kad „moterys gimdė, o vyrai alpo“.)

Štai, kaip žiūrėdamas į Ludovizio Junonos skulptūrą katarsį apibūdino klasicistas poetas ir filosofas Friedrichas Schilleris: „Vienų dalykų neįveikiamai pagauti ir pritraukti, o kitų laikomi per atstumą, mes vienu metu išgyvename ir didžiausios ramybės, ir didžiausio susijaudinimo būseną, ir atsiranda tas nuostabus jausmas, kuriam intelektas neranda sąvokos, o kalba — žodžio.“

Vadinasi, tokį didelį skirtumą gali daryti vien įsigilinimas į dalykus, kurie papildo faktus emocijomis. Smurtas netenka galios, kai publika supranta, kokie buvo veikėjo elgesio motyvai ir mato įvykių sekos priežastingumą.

Dėmesio vektoriai

Introspekcija, žvilgsnis į savo vidų, yra bandymas suprasti, kas įvyko praeityje, įprasminti atminties įvykius. Kaip dažnai esu girdėjusi, o jūs gal patys esate sakę: mano gyvenimas toks spalvingas, kad galėčiau apie jį parašyti romaną. Labai laukiu tokių romanų! Tik perspėju dėl vienos smulkmenos: tame romane veiksite ne tik jūs, pagrindinis personažas, kurį nuskriaudė visas pasaulis, tame jūsų romane turės atsirasti dar keli stiprūs veikėjai ir jūs turėsite įsigilinti į jų elgesio motyvus. Tam, kad suprastumėte kitus, turėsite atsistoti į jų poziciją, pasakoti iš jų perspektyvos, matyti pasaulį ir save jų akimis. Šitai yra labai brangi patirtis, kurios jums linkiu.

Susidomėję kitais, nukreipę dėmesio vektorių nuo savo asmens į pasaulį, matydami pasaulį kitų akimis, jau nebegalime kaltinti kitų tuo, kas gal išties buvo mūsų pačių kaltė. Nekalbu apie nusikatimų aukas: niekas negali išteisinti prievartautojo arba žudiko. Bet net ir juos turime pabandyti suprasti. Turime įsivaizduoti Hitlerio (ar kokio kito monstro) vaikystę ir verkti, kai jį muša sadistas tėvas, pykti dėl jo mazochistės motinos atsisakymo apginti vaiką. Visada verta rašant paklausti savęs: o ką aš būčiau daręs to kito žmogaus vietoje?

Kas, jeigu aš nuskriaudžiau kitą? Kas, jeigu mano nuskriaustas žmogus negalėjo apsiginti ir aš tuo pasinaudojau? Baisiausias dalykas man yra negalinčiųjų apsiginti, nekaltų, mažų ar silpnų padarų skriaudimas. Todėl sakau: smurtas prieš vaikus yra dar viena skaudi tema, apie kurią lietuviškoje terpėje vis dar, galima sakyti, tylima. Laimė, turime Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Baltą katytę“…

Priežastingumas ir prasmė

Rašydami apie savo gyvenimą, esame priversti atrasti įvykių nuoseklumą, priežastis ir pasekmes, ko tikrovėje gal ir nėra. Gyvenimas yra chaotiškas atsitiktinumų laukas. Cikliška pasaulyje tik gamta, bet ir gamta nėra pastovi, ji nuolat kinta. Iš kur tas tvarkos įspūdis literatūroje? Mūsų sąmonė, mūsų vaizduotė sukuria tvarką. Bet būtent toji tvarka padeda mums įprasminti praeitį, suprasti save, savo poelgių motyvus ir pasekmes, bandyti kažką keisti savyje ir aplinkoje.

Nesupratę nepasidarytume išvadų. Nepasidarę išvadų sukamės užburtame kasdienybės rate. Reikia sustoti, atsitraukti, nugrimzti į apmąstymus ir keisti kryptį. Rašymas yra puiki priemonė. Nes juk rašydami ir grimztame, ir mąstome, ir randame naujas kryptis.

Empatija ir užuojauta gimdo žmogiškumą

Kuo daugiau mūsų aplinkoje užuojautos, tuo daugiau žmogiškumo, tuo mažiau bus tokių, kuriems žiauriai nepasiseks užsikabinti už gyvenimo… Štai jums mano motyvas, kodėl reikia rašyti ir publikuoti literatūrą: mes privalome įsijausti į kitų istorijas, perteikti jas, kaip savo, sužadinti skaitytojų širdyse gilią užuojautą.

Menas leidžia prisiliesti temų, kurios per skaudžios. Matyti pro kaukės akių skyles, pasakoti kito balsu, įsikūnyti į kitą ir tapti drąsesniu. Atverti žiūrovui lyg ir kito žmogaus žaizdas, kurios iš tiesų yra tavo paties.

Mūsų žmogiškumas matuojamas tuo, kaip sugebame įprasminti savo istorijas. Kodėl mums šiandien, kaip niekad, reikia rašyti? Todėl, kad esame paveldėję ir nuolat išgyvename traumas, kurios mus izoliuoja nuo kitų, o rašymas atveria galimybę suprasti save, atlikti išpažintį ir būti išgirstam. Rašydami gyjame patys ir leidžiame gyti savo skaitytojams. Rašydami mokomės iš savo ir svetimų klaidų, mokomės iš legendų, kurias paveldėjome. Taip tvarkomės su praeitimi — savo, tėvų, tėvynės. Rašydami įsivaizduojame ir programuojame ateitį.

Nuo dienoraščio iki romano

Turime rašyti daugiau ir daugiau dalintis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau gydančio rašymo reikalingumą ir galią. Bet nė vienas autorius nepradėjo savo karjeros nuo romano. Visi pradeda nuo introspekcijos ir mažų, dažniausiai nesėkmingų, bandymų.

Gydančio rašymo pradžia yra dienoraštis. Ši priemonė naudojama ir psichologinėje terapijoje. Dienoraštis turi būti skirtas tik sau ir gydomąją galią pajunta pirmiausiai patys dienoraščio rašytojai. Pastebėta, kad ilgai rašant dienoraštį pagerėja tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pasitaiso imuninė sistema, kepenų ir plaučių veikla, gerėja atmintis, mažėja kraujospūdis, greičiau pasveikstama po ligos, mažėja vizitų pas gydytojus, gerėja nuotaika ir mažėja stresas bei iš baimės kylantis priešiškumas aplinkai.

Rašydami išmokstame geriau išreikšti savo jausmus, rišliau pasakoti istorijas, sklandžiau kalbėti, tampame atidesni sau ir kitiems. Išmokstame priimti kito nuomonę ir argumentuotai išdėstyti savąją. Dienoraščio rašymas padeda pagrindą ilgalaikiam santykiui su literatūra, leidžia atrasti savo balsą, autorinį stilių, moko nemeluoti.

Ne viską, ką rašome dienoraštyje, būtina skaityti — kyla pavojus, kad imsime mėgautis savo žodžiais, užuot būdami savikritiški. Arba atvirkščiai — imsime smerkti save už tą purvą, kuris dienoraštyje liejasi laisvai. Dienoraštis naudingas ir tada, kai suplėšomas ar sudeginamas. Svarbiausia, kad rašydami atvėrėmė duris iš savo vidinio pasaulio į išorinį. Leidome sau būti atviri ir atviromis akimis.

Pabaigai

Mes nesitaškome šiaip sau, mes visi skęstame. Mes visi išgyvename vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo turime tvarkytis. Mūsų visų istorijos tragiškos, nes finale visi mirštame. Bet ar tai svarbu? Ar svarbiau yra ta istorija, kurią po savęs paliksime? Koks bus mūsų kartos, mūsų amžiaus naratyvas?

„Marmuro luitas, nors jis visada yra ir bus negyvas, vis dėlto gali tapti gyvu pavidalu architekto ir skulptoriaus rankose; o žmogus, nors jis yra gyvas ir turi pavidalą, dėl to dar toli gražu nėra gyvas pavidalas. Kad jis pasidarytų juo, reikia, kad jo pavidalas taptų gyvenimu, o jo gyvenimas — pavidalu. Kol mes tik galvojame apie jo pavidalą, jis yra tiktai negyva abstrakcija; kol mes tik jaučiame jo gyvenimą, tas gyvenimas neturi pavidalo, yra tiktai impresija. Tik tuomet, kai žmogaus forma gyvena mūsų pojūčiuose, o jo gyvenimas susiformuoja mūsų intelekte, jis tampa gyvu pavidalu; taip esti visais tais atvejais, kai mes sakome, kad žmogus gražus.“ — Friedrichas Schilleris.

(pabaiga)

Gydantis rašymas (3)

(Tęsinys. Pradžia čia ir čia.)

Rašymas bendruomenei

Visgi mums svarbu būti skaitomiems. Svarbu, kai knygą perka su didėjančiu pagreičiu, kai žinome, kad visi skaitome tą patį kūrinį, kai jo dvasia ir idėjos ima sklandyti ore, tampa cituojamos ir aptarinėjamos. Įsivaizduokime Karl Ove Knausgaardo situaciją: kai pasirodė jo šešiatomis „Mano kova“, Norvegijoje kai kuriose darbovietėse buvo paskelbti penktadieniai su Knausgaardu, kai darbuotojams buvo siūloma kalbėti tik apie knygą, kad kitomis dienomis tai netrukdytų dirbti. Žinoma, aptarinėjama buvo ne forma, o turinys. Ne, ach, kaip gražiai rašo, o kaip rašytojas atvėrė tiesą apie tai, kuo mes gyvename, ar tai gali būti tiesa, etc.

Todėl mums svarbus kiekvienas kokybiškas bestseleris — nes tai simultaniškas bendruomenės patyrimas, kaip ir teatro spektaklis, mitingas, koncertas parke ar salėje, filmas kino teatre.

Bendruomenei tikrą poveikį daro ne tik tie kūriniai ar reiškiniai, kurie tampa populiarūs, pasiekia daugumą, daugumos vartojami, priimami, įvertinami. Taip, svarbūs yra „bestseleriai“, bet svarbi užduotis tenka ir meno vertintojams, kritikams, „top dešimtukų“ sudarytojams ir premijų skyrėjams – jie sako publikai, kurie darbai turi garbę veikti kolektyvinę sąmonę, kurie turi tapti reikšmingi, kuriuos studijuosime ir perduosime ateities kartoms.

Kartais įvertinimas priimamas pernelyg lėkštai – kaip iš dangaus nukritusi finansinė mana, šlovė, nemirtingumo užtikrinimas. Tai yra niekai, palyginus su tuo, kokia gali būti meno paskirtis ir jo vartojimo rezultatas – poveikis viešajam diskursui, valstybės naratyvo, mūsų legendos kūrimui.

Lietuvos naratyvas

Jonas Ohmanas, žurnalistas, aktyvus visuomenininkas: „Istoriografijos mados dabar diktuoja, kad istorija pasakojama chronologiškai ar pagal metų pjūvį. Rytų Europos istorija dažnai mus moko, kad atskiras žmogus – niekas, nebent problema. Tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos atveju, bent kol kas, žmogus yra pagrindinis Naratyvo nešėjas.“

Kitaip tariant, kurdami savo šalies legendą, turime žvelgti į jos pagrindinę varomąją jėgą: žmogų. Kitą, save. Ne į istorijos fabulą, o į turinį — bendruomenės išgyvenimus.

Pavojinga palikti valstybės legendą atsitiktinumui, bet kokiems entuziastams, gebantiems rasti finansavimą, kurie gal turi ir talentą, ir meilę savo gimtinei bei artimui, tačiau nevaldo kūrybos įrankių, neišmano naratyvo mechanizmų ir neperskaito nei kitų, nei savo pačių propagandos.

Tokie menininkai patys gamina, iš kitų perka ir žmonėms transliuoja svetimą propagandą. Jie leidžia į viešąją sąmonę įsiskverbti virusams iš agresyvių šaltinių, kurie skleidžia „alternatyvų“ istorijos naratyvą – įžūlų, bet tobulai rišlų melą, kuris veržiasi apsigyventi sąmonėje ir sukurti iliuziją, kad mes patys neprivalome kalbėti ir neturime ką pasakyti.

Meistriškas rašymas — aukštesnis kultūros lygis

Mūsų bėda, kad dar nesame tokie rišlūs ir meistriški. Bet turime mokytis kognityvinio rišlumo. Negebėjimas sukurti užsienį sudominančius romanus nėra toks jau nepavojingas dalykas.

Mūsų neskaito tikrai ne dėl banalių temų: mes ir nesame banalūs. Mus liečia tos pačios, universalios, problemos. Jeigu neliestų, mes patys neskaitytume užsienio autorių kūrinių. Bet mūsų literatūra turi kitą, nelabai universalią, ekonomiškai silpnesnių, fiziškai mažesnių, ilgai gyvenusių sovietų okupacijoje, šalių kultūrą ištinkančią bėdą: žemas lygis amato prasme.

Čia jau reiktų kalbėti apie istoriją: kodėl taip atsitiko, kas darosi su lietuviškąja literatūros mokykla, kodėl neaktualūs kultūriniai leidiniai, kokia karta šiuo metu juos publikuoja ir kaip ji jaučiasi. Visgi ekonominė sėkmė labai priklauso nuo kultūros lygio, ir mes negalime šito dalyko palikti savieigai. Turime užsiimti edukacija ir prisikelti kultūriškai.

Dar viena svarbi užduotis: sugrąžinti prie lietuvių literatūros skaitytojų auditoriją. Užauginti vidurinįjį sluoksnį, subrandinti kritinę masę skaitytojų, tapti aktualiems tai grupei, kuri siekia ne tik pramogos, bet ir dvasinės higienos, išsilavinimo.

Tam, kad Lietuvoje atsirastų kritinė masė gerų literatūros veikalų, reikia, kad rašyti imtų tikrai daug žmonių iš įvairiausių sričių. Taip, kaip Niujorke, kur, kaip sakoma, rašo visi, nuo namų šeimininkės iki bankininko. Kai šalis maža, svarbus kiekvienas kūrėjas ir kiekviena papasakota istorija.

Nuo informacijos prie patirties

Ko reikia skaitytojams? Skaitytojai atsiverčia knygą, laikraštį arba interneto puslapį dėl dviejų priežasčių: norėdami gauti informacijos ir patirties.

Reportažas suteikia informacijos. Patirtį suteikia ne sausi faktai, o tokie pasakojimai, kuriuose yra dramos elementų.

Skaitydami gerą istoriją įsijaučiame į situaciją, tarsi persikeliame į kitą laiką, kitas aplinkybes, pasijuntame kito žmogaus kailyje. Reportažas informuoja apie kito laiko, kitų situacijų ir kitų žmonių egzistavimą. Drama mus pačius vaizduotės dėka trumpam nukelia ten. Empatija padeda patikėti, kad istorija galėjo nutikti ir mums.

Reportažas atsako tik į klausimus: kas, kur, kada, ką veikia? Tai sausa informacija, faktai. Jie veikia mūsų protą. Dramai rūpi ir tokie klausimai: kodėl ir kaip veikia? Drama mums rodo motyvus ir patį procesą. Tai veikia mūsų jausmus.

Reportažas mus gali išgąsdinti ir atstumti. Dramos pasakojimas mus įtraukia ir ugdo empatiją. Skaitydami romanus (ar žiūrėdami spektaklius, kiną) įgyjame patirties, mokomės iš svetimų klaidų, modeliuojame santykius, įsivaizduojame save kitų aplinkybių schemose.

(Bus daugiau.)