Ką rašau, kai nerašau

Australiškas klausimas: kiek laiko reikia tam, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom? Gali būti visaip. Nuo vienos akimirkos iki dešimtmečio. Čia kaip pažiūrėsi. Čia žiūrint, nuo ko pradėsi aiškintis. Čia žiūrint, nuo kada imsi skaičiuoti laiką, pasijutusi nelaiminga ir einanti ne ten, ne taip ir ne su tuo.

Grįžau gyventi į Lietuvą jau šių metų balandį, tačiau tvirtai apie tai galėjau pasakyti daug vėliau. Rašyti apie tai galiu dabar, ir štai straipsnis, kuriame šį bei tą atskleidžiu: nuoroda.

Gyvenimas Lietuvoje visai kitoks, tai nebe rašytojos vienišės gyvenimas knygų spintoje. Pradėjau dirbti žurnalo “Nemunas“ redakcijoje, ir staiga atsidūriau žmonių ir įvykių apsuptyje. Jaučiu, kad viduje per tuos dešimt atsiskyrėlės metų sugebėjau įsikurti saugią tylią kamarėlę sau vienai. Tačiau nebėra laiko ten užsukti ilgam, o trumpam nesiskaito, durelės neatsidaro, gali tik žvilgtelti pro langą ir patikrinti, ar viduje viskas vietoje.

Gal ir vietoje, bet šiandien ne tie prioritetai. Atidedu durų atvėrimą kitam laikui. Su rizika, kad niekada tai neįvyks. Kai pagalvoji, tai visai nedidelė rizika, o gyventi pilnavertį gyvenimą — visų rašytojų prioritetas. Prisiminkime Stepheno Kingo patarimą niekada nepastatyti rašomojo stalo vidury darbo kambario.

Lietuviškas klausimas: ar rašai? Pirmais kartais sutrikdavau ir imdavau mikčioti, kad šiek tiek, bet išties ne tai, ką dabar norėčiau, nes negavau menininko stipendijos (aukos pozicija!), todėl privalau užsidirbti pragyvenimui (bet dirbu savo svajonių darbą!), dabar man reikia atsistoti ant kojų, todėl nerašau…

Paskui susigriebiau: pala pala, kaip tai nerašai? Gal pasiknaisiok po kompą? Gal pažiūrėk, kas ant desktopo nuolat kabo? Žiūriu: ogi eilėraščių prirašyta dar vienam chapbookui (apie jų leidybą pažadu parašyti), permainų vėjo paveikta dienoraščio prirašiau nebe kilogramais, o tonom. Tikrinu — per keturis mėnesius apie 70 tūkst. žodžių, o tai būtų normalios apimties romanas. Tik, žinoma, tai ne grožinė literatūra. Nors ir romanas (su savimi), bet neskirtas publikavimui. Tai yra medžiaga, iš kurios gimsta romanai.

O dar juk rašau publicistinius straipsnius. Skaitau ir redaguoju pradedančiųjų ir pažengusiųjų kūrybą. Skatinu žmones publikuoti tai, kas yra gerai. Perspėju tuos, kurie dar nepasirengę kurti, nes gerai nevaldo lietuvių kalbos. Pamažu kuriu pjesę vienam projektui gimnazijoje — man tai smagus išsūkis.

Tai kaip galiu sakyti, kad nieko nerašau, jei nerašau didelės apimties kūrinių? Romanas yra keistas žvėris, su juo reikia kitaip tvarkytis. Vis labiau ir labiau vertinu tą stebuklingą aplinkybių sutapimą, kai susiduria ir pasakotojo talentas, ir vidinis poreikis atrasti istoriją, ir išorinės palankios aplinkybės tai padaryti, ir dar — jei jau visai tobulai — auditorija, kuri laukia romano. Šiuo metu dalis šių reikšmingų aplinkybių mane apleido. Bet žinau, kad užvėręs duris Dievas atveria langą. Ir aš jį puikiai matau. Ir bandau per jį lipti.

Be to, mes patys nežinom, kokį romaną dabar išgyvename ir ką apie tai parašysime ateityje…

Grafomanija buvo nutilusi, bet tik trumpam. Šiuo metu vyksta atsinaujinimo darbai. Greit bus ir aktualių įrašų (temos ir skaitytojų klausimai kaupiasi), ir kvietimų į rašymo dirbtuves (šiuo metu džiaugiuosi praėjusių dirbtuvių pasekmėmis — tekstais kaip vaisiais).

Tad linkėjimai iš rudenėjančio Kauno!

Nenustokit skaityti, rašyti ir —

— iki greito!

Sandra

Reklama

Ką daryti, jei nesirašo?

Rašyk, ką galvoji.

Rašyk taip, kaip kalbi.

Rašyk, paskui suprasi, apie ką.

Rašyk ir nevertink to, ką rašai.

Rašyk, nejusdama(s) malonumo.

Rašyk tingėdama(s).

Rašyk labai blogai, labai negražiai.

Rašyk trumpai, bet kasdien.

Sustok.

Įsiklausyk į save.

Įkvėpimas ateina per pauzę.

 

 

Jovarų taškas

Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.

Nuo pabaigos mes pradedame

Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų.

Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra.

Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą…

Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams.

Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri Cartier-Bressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį).

Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas.

Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri.

Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi.

Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas — padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą).

Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė.

Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau.

Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.

Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas

Visą ziną rasite čia: jovarotiltai.com