Jovarų taškas

Dieviška pora — literatūra ir fotografija — vaizdinių pasakorius Henri Cartier-Bressonas dalinasi istorijų gaudymo metodais; Algirdas Julius Greimas nedaro nuolaidų rašytojo moralei; Moon Doogas žmonijai dovanoja Baironmeno mitą; Živilė Miežytė eiliuotai išsako plaukimą viena gyvenimo atkarpa; Aušra Barysienė intriguoja kelionės novele su detektyvo elementais; Jurate Francesca Sasnaitis parplaukia į lietuvišką naratyvą žvejo žmonos valtele; Hana Heyward įsibrauna į „antimūzos“ Isabelle Mège archyvą ir randa žmogiškąją perversiją; Patricko Tosani ir Joel-Peter Witkino vizualinis košmaras; kur ne kur Bruce Weber, Lina Scheynius, japoniškos žuvys, stirnų kaukolės, ragai ir įsimylėjusios lapės; ir paskutinis taškas.

Nuo pabaigos mes pradedame

Dešimtasis Jovarų pavasaris vėluoja. Kaip vėlavo ir tikrasis, gamtos pavasaris, išdaigininkas, per Velykas užmetęs ant Lietuvos sniego. Tuo metu aš, Jovarų zino redaktorė, buvau Lietuvoje. Tebesu čia. Grįžau ir liksiu. Tai sąlygojo gyvenimo kismas — taip normalu, kad nieko nėra pastovaus, ar ne? — ir visgi nepastovumas išveda iš pusiausvyros, varo iš proto, jis yra siaubingas. Todėl taip gera, kad gimė dešimtas Jovaro zinų numeris. Tai buvo privalomas dalykas, kas beatsitiktų.

Šio numerio tema — fotografija. Taip jau atsitiko, pastebėjau, kad kiekvieną kartą uždavus numerio temą, imdavo dėtis keistai susiję dalykai. Atsirasdavo žmonės, kurie būtent gali duoti tekstų zinui ir būtent tie tekstai arba būtent tų žmonių profesija, užsiėmimas, pomėgis, susidomėjimas, atitinka temą. Kitaip tariant, kiekvieną zino numerį man tekdavo išgyventi, o tik paskui publikuoti. Tad kiekviename yra užvakuotas mano gyvenimo gabalėlis. Kad galėčiau atsigręžti, atsiversti, perskaityti ir paliudyti: tai buvo. Tai buvo tikra.

Šįkart patyriau tiek daug incidentų su fotografais ir fotografijomis, kad nebežinojau, kas pateks į ziną, o kas tik į dienoraštį. Bet visas istorijas stoiškai išgyvenau, ištvėriau. Buvo daug emocijų. Nuostabos. Netikėtumų ir atradimų ten, kur nesitiki. Galiausiai supratau, kad kūrybinio rašymo kursus vesiu taip pat tema, susijusia su fotografijos menu: kaip iš vaizdinio sukurti novelę. Su studentais mokomės išversti vaizdą į tekstą ir tekstą į vaizdą…

Vienas incidentas: mados fotografė Agnė Gintalaitė, neseniai debiutavusi romanu „Bloga veganė“, davė man ilgą ir gražų interviu, kurį abi nusprendėme perleisti žurnalui „Nemunas“, nes… visiems nuo to bus daugiau naudos. Zinui irgi nauda, nes liko daugiau vietos kitiems autoriams.

Tekstais ir vaizdais numeryje dalyvauja Henri Cartier-Bressonas (parašęs keletą knygelių, kupinų filosofinių pamąstymų apie fotografiją ir pasaulį).

Seniai norėjau išversti įstabią istoriją apie mūzos priešingybę, paprastą moterį iš ligoninės administracijos, kurios aistra fotografijai (ir gyvenimui) privertė ją tęsti daug metų trukusį projektą — susisiekti su pamėgtais fotografais ir pozuoti jiems, kurti nuotraukas drauge. Isabelle Mège — lakmuso popierėlis, parodantis, ar fotografijos menas gyvas.

Vietoj tekstinio dienoraščio įkėliau nuorodą į švedų kilmės fotografės — gyvenančios turbūt visame pasaulyje, net nežinau kur tiksliai, gal Prancūzijoje daugiausia, nes yra dirbusi modeliu? — fotodienoraštį. Jos pavardė panaši į lietuvišką — Scheynius (Igno Šeiniaus vaikaitė?), o vardas Lina. Jos dienoraščiai jaudinančiai atviri.

Dar viena fotografė, žurnalistė Aušra Barysienė išdrįso debiutuoti nuostabia novelyte, kurioje smagu rasti savo vardą: tebūnie simboliškai Sandra ir kūrinyje, ir gyvenime nuperka bilietą į vietą, kur laukia literatūriniai nuotykiai. Greta teksto — autorės daryta fotografija, ne ką mažiau nuostabi.

Su fotografija artimiau ar tolimiau susiję ir kiti zino autoriai. Jurate Francesca Sasnaitis, su kuria mane sieja australiški išgyvenimai, yra dailininkė ir poetė, o jos eilės dažnai gimsta iš vaizdinių, randamų fotografijose. Eilėraštis „Žvejo žmona“ taip pat gimė iš nuotraukos, bet jos nusprendžiau nerodyti — tegul atgimsta kiekvieno vaizduotėje vis kitaip. Kitas lietuvių kilmės australas — Moon Doogas — padovanojo savo, pavadinkime, fotokomiksą. Jis man pasakojo, kad visai atsitiktinai — viskas juk atsitiktinai! — gulėjo paplūdimyje, kaip visuomet, su fotoaparatu po ranka, kai pusnuogis vyriškis „įėjo į kadrą“ ir ėmė daryti mankštą su lazda. Kas jam beliko? Gaudyti kadrus ir užrašyti mitą apie Baironmeną! Beje, Moon Doogas vadina save fotodailininku, ir kiti jo darbai verti mūsų dėmesio (po fotokomiksu rasite nuorodą).

Živilė Miežytė susijusi su Australija — ten mudvi susipažinom ir užmezgėm labai naudingą draugystę, kaip dvi literatės maištininkės. Ji su fotografija susijusi per tą nuotrauką, kurią aš pagavau: poezijos knygų irštvoje Melburne, iš nugaros, vieniša ir drąsi keliauninkė.

Su literatūriniu maištu gal šiek tiek galėtų būti susijęs Algirdas Julius Greimas — jo žodžiai skatina nedaryti kompromisų su sąžine, todėl gyventi darosi lengviau. Tegu ir visas pasaulis sakytų, kad sunkiau.

Galiausiai zinas užsibaigia eilėraščiu, kurį parašė mano žmogus. Atsiuntė jį paskutinę minutę. Tai žmogus, be kurio nebūtų buvę nė vieno šio zino numerio. Be kurio kažin ar būčiau galėjusi rasti tiek jėgų ir drąsos savyje plaukimui prieš srovę — man ne vienas yra sakęs, kad plaukiu būtent prieš srovę, nors taip ir nesijaučiu. Bet gerai, aš plaukiu prieš srovę. Ir ketinu nesustoti, plauksiu toliau. Tik nuo šiol plauksiu nebe viena, nebe dviese ir nebe trise. Reikia daugiau žuvelių, girdite? Reikia narsaus žuvų guoto, kuris plauktų ten, kur jam reikia. Susiraskime vieni kitus ir išleiskime kitą leidinį ne tik elektroninį, bet ir popierinį, ir ne tik vienos redaktorės surinktą, bet visos entuziastų komandos. Kurkime savo bendruomenę. Štai tokia kito, kitokio, ateities projekto tema. Jam nėra deadline’o. Tad nesakau sudie.

Tai, ką vadiname pradžia, dažnai yra pabaiga. O pabaigti reiškia pradėti. Nuo pabaigos mes pradedame. — T. S. Eliotas

Visą ziną rasite čia: jovarotiltai.com

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.