Posdraminio pasaulio divos

Draugė rekomendavo knygą „The Museum of Modern Love“, autorė Heather Rose, australė. Apie Mariną Abramović, kurią taip mėgstu. Kuriai visai nereikia, kad ją mėgtų. O gal reikia?

Kai vyko tas 75 dienas trukęs performansas, nežinojau, kad taip ilgai, nežinojau, kad ji sėdėdavo ištisas dienas nepakeldama užpakalio, išsitiesusi, kartais pajudindama pečius, kaklą, šiek tiek palinkdama priekin, o žmonės priešais ją kėdėje, keitėsi, keitėsi, keli tūkstančiai žmonių, keliasdešimt tūkstančiai žvilgsnių, gyvenimų, likimų, mirčių.

Viskas apie buvimą čia ir dabar. Manau, įmanoma užsivilkti nuo tokio žiūrėjimo, nuo būsenos dabartyje, tai energija, kuri maitina, vienintelis maistas, vietoj vandens taip pat. Manau, įmanoma. Bet Abramović veidas blyško kiekvieną dieną labiau ir labiau, buvo galima jaudintis dėl jos gyvybės, ne tik dėl sveikatos.

Tokia valia, tokia žvėriška, nežmoniška – tokia valia gali uždrausti valgyti ir mirsi iš bado, uždrausti kvėpuoti ir uždusi, uždrausti plakti širdžiai ir krisi vietoje. Bet kai prisimeni, kad Abramović – serbė, Balkanų karo vaikas, smurto ir nemeilės, klaikumo ir žvėriškumo vaikas, viskas darosi suprantamiau. Po to, ką ji patyrė vaikystėje, visi tiek jos valingi performansai yra pakeliami. Jos vaikystė buvo nepakeliama. Bet Abramović vis tiek išgyveno.

Ar ji yra XX a. žmogus? Taip, ji yra praeito tūkstantmečio žmogus. Jeigu tiesa tai, ką romane rašė Rose, pas Abramović žmonės ėjo kaip į mišias bažnyčioje. Abramović yra bažnyčia. Dievo motina. Čia tinka prisiminti nuotrauką, kurioje Abramović duoda krūtį kostiumuotam vyriškiui: menas maitina… ką? Tuo konkrečiu atveju – Givenchy meno direktorių Riccardo Tisci. Menas maitina madą.

Romanas man patiko – užkabino ir laikė mane savo pasaulyje, kuris, gal tai apgaulė, taip taip, apgaulė, atrodė besąs tikrovė. Bet juk tai fikcija, net jei su tikrais vardais.

Man patiko laisvė – naratyvo laisvė, autorės laisvė. Pasirinkimas pasakoti iš visažinės pozicijos. Nuo pat pirmųjų dalių su skaitytoju ėmė kalbėtis kažkas neprisistatantis iki paskutinės romano porcijos. Mirtis? Dievas? Kūrėja? Pagaliau tai nesvarbu, nusprendžiau. Nesvarbu, bet nuostabu. Tegul būna kas nori, nusprendžiau. Man svarbu, kad tas padaras nemeluotų.

Geriausia versija būtų, jei tai būtų pati autorė, bet gale paaiškėja, kad ji visgi nori įvardinti tą anoniminį pasakotoją: „Memoirist, intuit, animus, good spirit, genius, whim that I am. House elf to the artists…“. Taigi viskas ir niekas. Atspėjo visi, kas spėliojo.

Vietomis man keistai skambėdavo kai kurie sakiniai (ir radau bent tris korektūros klaidas – neįprasta), tarsi kažkas būtų negerai su mano (ar autorės) anglų kalba. Tekdavo prisiminti, kad autorė australė. Tada tas santykis: australė rašo romaną apie Amerikoje (pačiame obuoliuke – NY) vykstantį serbės performansą. Gal tas buvimas provincijoje (ypač kultūros prasme) leidžia būti drąsiai? Bravo už tai.

Buvo tikrai gerų dalykų. Apskritai toks puikus skaitinys. Gražiai suvestos siužetinės linijos, gražiai sujungtas pramanas su dokumentika. Skaitant jaučiausi esanti čia ir dabar. Veikė taip, tarsi būčiau MOMA muziejuje, laukčiau eilėje per naktį tam, kad kitą dieną galėčiau atsisėsti priešais Abramović… Puikus dabarties laiko pojūtis. Puikus liudijimas apie puikią menininkę Abramović. (Dabar norisi perskaityti ir jos pačios knygą.)

Tai knyga apie meilę. Tai knyga apie meną. Meną kaip meilę ir atvirkščiai – meilę kaip meną. Tai nuostabu. Ir verta užsirašyti atminimui Abramović septynis kūrybos žingsnius: awareness, resistance, submission, work, reflection, courage, the gift. (Tiek pat dalių turi romanas.) O dar – sprendžiant apie knygą iš viršelio – ji nuostabi.

Dar noriu perskaityti kitos australės – Marion May Campbell – knygą „Konkretion“, bet ją reikia atsisiųsti iš Pertho… Mane šiuo metu nepaprastai domina paskirosios knygos (singular books). Įdomu sutapimas (o gal taisyklė), kad abi šios knygos pasakoja apie patirtį kitur, ne Australijoje. Rose keletą kartų mini Australiją, bet nė vieno veikėjo iš ten nėra, tik visa persmelkiantis autorės buvimas – presence – gal tai savaime atsveria, juk nepamirši, kas pasakoja, kas ta nematoma „memuaristė“.

Campbell romano veikmas – Paryžiuje… Net ir Christos Tsiolkas savo rašytojo karjerą pradėjo romanu apie patirtį keliaujant po Europą, ieškant savo graikiškų šaknų. Gal tikrai tiesa, kad australai mano, jog visos dramos vyksta ten, kur būna šaltos žiemos, t. y. tik ne Australijoje. Tuomet logiška būtų man, lietuvei, parašyti romaną, kurio veiksmas vyksta Australijoje. Nes esu iš ten, kur žiemos labai šaltos, ir žinau, kad dramos vyksta visur. Turbūt aš pati jas su savimi atsivežiau į postdraminį pasaulį.

Dėmesys. Pasipriešinimas. Atsidavimas. Darbas. Apmąstymas. Drąsa. Dovana.

(dienoraštis 2016)

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.