Ponios Nabokovos lankymas

vera-vladimir-nabokov

(Martin Amis „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“)

He also remembered that the hotel was drab and cheap, and abjectly stood next to another, much better hotel, through the rez-de-chaussée of which you could make out the phantoms of pale tables and underwater waiters…

Taip pat prisiminė, jog viešbutis nutriušęs, pigus ir stovi nemaloniai arti kito, daug geresnio viešbučio, kurio rez-de-chaussée galėjai įžvelgti vaiduokliškai blyškius stalus ir padavėjus po vandeniu…

Šie žodžiai iš vėlyvosios apysakos „Permatomi daiktai“ („Transparent Things“) plūstelėjo į mane beeinant iš savo baisiųjų nakvynės namų (dvokiantys radiatoriai, kambarių aptarnavimas „kaip pasiseks“, lova kaip hamakas) į spindinčią Montreux Palace Hotel citadelę, kurioje 1961–aisiais apsigyveno Nabokovai ir kurios senojo sparno septintajame aukšte Véra Jevsejevna Nabokova pastaruosius ketverius metus gyveno viena.

Bet kodėl Montro, spėliojau, ir kodėl viešbutis? Kai BBC atvyko į Montro įrašyti interviu, kuris dabar žinomas kaip „paskutinis interviu“, Nabokovas pakomentavo: „Retkarčiais vis flirtavau su idėja įsigyti vilą. Galiu įsivaizduoti patogius baldus, efektyvias signalizacijas nuo vagių, tačiau nepajėgiu įsivaizduoti adekvataus aptarnaujančio personalo. Seniesiems prižiūrėtojams reikia laiko pasenti, o aš spėlioju, kiek to laiko man dar likę.“ Žurnalistas Robertas Robertsonas apie Montro viešbutį sakė, kad jis sukelia „įdomų įspūdį, jog vaikštai senoje fotografijoje“. Klajodamas ežero pakrantės saulėje ir rūkuose, galvojau apie praeity likusius ir saugius idealizuotos berniukiškos vaikystės parkus. Šveicarų vaikai ant pačiūžų – aprengti nepriekaištingai, tobulai švarūs. Šveicariški mašalai, užsiėmę savais reikalais, pernelyg civilizuoti, kad spiestųsi ir geltų.

Nabokovai gyveno dvidešimtojo amžiaus įvykių sukūryje – bendras, beveik noveletiško spindesio, grėsmės ir tragedijos kupinas, gyvenimas: priverstinė emigracija iš revoliucinės Rusijos (kur jaunasis Vladimiras – paauglys pleibojus, poetas ir milijonierius); Veimaro Vokietijos isterija ir hiperinfliacija (Nabokovo tėvas, aktyvus liberalų veikėjas V. D. Nabokovas, nužudytas Berlyne, politinio susirinkimo metu); nepatikimas apsistojimas Prancūzijoje, šalį užgrobus vokiečiams; ir tuomet – paskutinės minutės pabėgimas (Véra – žydė) į svetingą Naujojo Pasaulio tuštumą.

Amerikoje Nabokovas atidirbo dvidešimt sunkių metų literatūros ir akademijos konvejeryje. Tuo tarpu jam kilo užduotis iš rusų romanisto reinkarnuoti save į anglų romanistą (plačiąja prasme). Negrįžtamai pasiturintis – t. y. laisvas – jis tapo „Lolitos“ (1959) dėka. Tad nenuostabus Nabokovų pasirinkimas sugrįžti į, kaip Humbertas Humbertas įvardina, „savo lakuotus, žaislinio ryškumo šveicarų kaimelius ir gausiai apdainuotas alpes“ bei kabančias Montro vejas. Kadangi, nežiūrint visų tų siužeto posūkių ir incidentų, Vladimiro ir Véros Nabokovų gyvenime buvo aiški tema – pasišventimas. Jiedu atvyko į Montro sutvarkyti oeuvre, prižiūrėti ankstesniųjų darbų vertimus ir saugioje nuošalėje kurti paskutiniuosius romanus.

Ponia Nabokova kantriai laukė manęs viename iš bendrųjų Montreux Palace Hotel kambarių su kolonomis. „Ko norėtumėt? – paklausė iškart. – Viskio? Džino? Ko tik pageidausite.“ 11.30 val. ryto man tai pasirodė liberalus pasiūlymas. Pasirinkau vyną, tuo tarpu ponia Nabokova užsisakė „J&B“ – arba „Čei ir Py“ (jos anglų kalbos akcentas stiprus, bet visgi kiek nedrąsus). Besišypsantis padavėjas buvo šmaikštus ir raminantis; sklinda gandai, kad Vladimiras Nabokovas buvo nesuvaldomai dosnus arbatpinigių, ir jo žmona akivaizdžiai išliko viena personalo globėjų. Ji kukliai siurbsnojo viskį, kurio iki galo neišgėrė. Ji buvo, manyčiau, tiesiog širdinga. Kada tik bandžiau už ką nors atsiskaityti, ponia Nabokova tvirtai įsikišdavo. „Ne, palikit tai man – tai mano šventė.“

Jos plaukai tankūs, balti, o akys išraiškingos, ironiškos. Pastaruoju metu gan apsirgusi – kiek susilpnėjo klausa, vaikščiojimui reikia lazdelės; bet net ir dabar, einant aštuntą dešimtį, jos giliai jausmingas veidas nušviestas moteriškumo šviesos. Visų pirma tai humoro paženklintas veidas. „V. N.“, kaip ji kartais vadina, mėgo didžiuotis, kad jos humoras geresnis, nei bet kurios kada nors gyvenime sutiktos moters, ir nesunku pripažinti ne tik šią, bet ir kitas jo pasididžiavimo priežastis. Tas kuklumo ir natūralaus smalsumo ar šilumos derinys apsunkina interviu. „Bet pakalbėkime apie jus, – pasakys ji. – Ar jūs vedęs?.. Norite vaikų?.. Matotės su šeima?“

Tuomet, kaip ir sutarta, prie mūsų prisijungia Dmitrijus Nabokovas, vienintelis Nabokovų vaikas, figūra, kelianti susidomėjimą pati savaime – automobilių lenktynininkas, alpinistas, pasaulinio garso operos solistas, taip pat ir sėkmingas daugelio savo tėvo romanų vertėjas. Dmitrijus šiuo metu gyvena netoli savo motinos: Lozanos ligoninėje, jei tiksliau, kur po pernai įvykusios įspūdingos autoavarijos baigia ilgą reabilitaciją. Po apsilankymo Montro, nukakus vos kelias mylias, galingas Dmitrijaus automobilis paslaptingai „nuslydo nuo kelio“. Išsivadavęs iš degančios nuolaužos, jis buvo nugabentas ligoninėn, iki kurios, pranašingai, tik dešimt minučių kelio ir kurioje įsikūrusi viena pažangiausių pasaulyje nudegimų klinika. Iš ten Dmitrijus paskambino savo motinai, ramiai pranešdamas, kad nutiko nedidelė avarija ir kad greitai jis vėl užsuks pasimatyti. Tik po kurio laiko Véra sužinojo, kad jos sūnui pasisekė, jog išgyveno.

Kurį laiką gėrėjomės Dmitrijaus sužeidimais, kurie iki šiol matomi, jei nesakysim, kad akis badantys. Kalbėjome apie stulbinantį kūno gebėjimą atsigauti. Spoksodamas į apdegusius Dmitrijaus pirštus, negalėjau neišreikšti pagarbaus susižavėjimo visų pirma stebėtinai kūno savinaikos jėgai. Besakydamas tai, ėmiau gailėtis, kad pradėjau. Tačiau pasirodė, kad šitai nuslydo lengvai. Tuomet Véra su dirbtinu pasidygėjimu paklausė sūnaus, kada nuo jo rankų dings „purpurinis ažūras“ (t. y. ryškiai raudonos pažeistos kraujagyslės). Labai nabokoviškas išsireiškimas. Dmitrijus, kaip ir tėvas, yra aukštas, plinkantis, atletiškas, komunikabilus ir turi įgimtą humoro jausmą; į savo motiną jis kreipiasi su galantišku globėjiškumu. Ponia Nabokova rūpestingai ir su švelniu pasitenkinimu išklausė savo sūnaus ataskaitos apie pagerėjimą, o tada atsigręžė į mane. „Jūs vairuojate?… Tikiuosi, vairuojate labai atsargiai.“

Mudu su Dmitrijumi perėjome į pietų salę, tuo tarpu Véra paliko mus ir pasišalino į savo numerį, pažadėjusi prisijungti kavai. „Tai iki pasimatymo,“ – pasakiau. „Iki greit,“ – tarė ponia Nabokova… Pietaujant netrukus tapo aišku, kad Nabokovų lengvajai industrijai Montro tapo tam tikra bankine įstaiga. Dmitrijus šiuo metu verčia „Permatomus daiktus“ į italų, Véra verčia į rusų „Blyškią ugnį“ (žinoma, samizdatui, nes tokia pat lemtis ištiko ir V. N. išverstą „Lolitą“). Nuolatinis judesys vyksta ir autorinių teisių departamente. Pavyzdžiui, Dmitrijus iki šiol laižosi žaizdas po paskutinės „Lolitos“ adaptacijos Brodvėjuje. „Katastrofa. Tikra katastrofa,“ – kaip vėliau pridūrė jo motina.

Dmitrijaus pečius šiuo metu slegia ypatingai jautri problema. 1977–ųjų birželio 2 dieną mirus Vladimirui Nabokovui, ant jo lekternos gulėjo pusiau baigtas romanas. Dmitrijaus manymu, „Lauros originalas“ („The Original of Laura“) – vienas drąsiausių ir skaidriausių tėvo rašinių; tačiau Nabokovas buvo nepajudinamai nusiteikęs prieš neišbaigtos formos romano publikavimą. Tai siaubinga dilema, viena tų, kurių likę gyvieji Nabokovai jokiais būdais neišsprendė.

Nes už pareigą Vladimirui Nabokovui didesnė yra pareiga literatūros istorijai. Dmitrijus ir Véra širdies gilumoje suvokia tai ir šitai yra tampriai susieta su šeimos garbės svarba. Priminiau jiems „Nabokovo-Wilsono laiškus“ ir liūdną, keistą draugystės iširimą, įamžintą tame susirašinėjime, kai visa baigėsi įtūžiu ir pasipiktinimu Wilsono nepaaiškinama ataka Nabokovo „Eugenijaus Onegino“ vertimo atžvilgiu. „Edmundas Wilsonas, – tarė Dmitrijus atsidūsėdamas. – Man jis patiko. Mokėdavo apsieiti su vaikais. Buvo šiltas, žais-mingas. Iš nosinės galėdavo man padaryti pelę ir priversti ją judėti… Bet ta jo kolosali arogancija – esą mokąs rusų kalbą!“ Arba štai apie neseną įžeidžiantį biografo įvertinimą: Nabokovas buvo „geras žmogus, oi, toks galbūt savotiškas, neišvengiamai daręs klaidų, bet dėl to ne mažiau geras žmogus“. Dmitrijus atlošė galvą, užvertė akis į lubas – gestas, rodantis susierzinimą, kuris, spėju, itin būdingas jo tėvui: „Stulbinama. Arogancija…“

Véra, kurią dabar sutikome šokių salės dydžio ložėje, pademonstravo, kad ji lygiai taip pat bekompromisiškai stoja už savo vyrą ir gina jo atminimą. „Rusiškojo „Blyškios ugnies“ vertimo redaktorius – jis pridarė daug žalos, ir aš atsisakiau priimti bet kokius jo pataisymus… Profesoriaus Karlinskio įžanginį žodį antrajam „Paskaitų apie literatūrą“ tomui vetavau. Parašiau leidėjams ir pasakiau, kad meldžiu juos atšaukti leidimą. Ir jie tai padarė.“ Po kelių akimirksnių ponia Nabokova neteisingai suprato mano pastabą apie pirmąjį „Paskaitų“ tomą, išgirdusi vietoj gerbtinegerbti. „Kaip?“ – paklausė ji. Ir iki tol, kol neišaiškinau savo minties, kiekviena jos kūno dalelė, rodės, drebėjo iš įniršio.

Dabar Dmitrijus atsiprašė ir pasišalino; jis turįs spėti į traukinį, grįžti į Lozanos ligoninę. Prieš atsisveikindamas padavė motinai iškarpų ritinėlį. „Apžvalga „Tribute“, iš Pietų Karolinos… Tėvas paminėtas…“ Tokios kalbos, kaip ir nabokoviškasis pasipiktinimas, būdinga šeimos pasišventimo dalis. Tai byloja apie didį tikėjimą savimi, tačiau tame nėra susireikšminimo. Tai nesavanaudiška, išties beveik neasmeniška lygiai taip pat, kaip neasmeniškas yra menas. Šitoks tonas, kaip įsivaizduoju, labai rusiškas.

Dmitrijus išvyko. Saulė pro aukšus langus skverbėsi link ponios Nabokovos krėslo, ir ji pakėlė ranką, norėdama pridengti skruostus nuo spindulių. Ji parodė man „Vladimiro Nabokovo užrašų“ kopiją, gulėjusią jos skreite, atkreipdama dėmesį į vyro pieštas išgalvotų drugelių iliustracijas (reprodukcijas iš jai asmeniškai priklausančių jo knygų). Pramanytuose lotyniškuose žodžiuose – įvairūs malo-nybiniai jos vardai: verae, verinia, verochka

Jiedu susitiko 1923–iaisiais Berlyne. Stebėtina, kaip jie nesusitiko iki tol. Pagaliau juk net Sankt Peterburge berniukai iš Teniševo mokyklos dažnai bičiuliaudavosi su mergaitėmis iš Obolensko. Jiedu filmavosi tuose pačiuose vokiečių filmuose kaip statistai. Véra nekaltai apsilankė Vladimiro skaitymuose Berlyno émigré intelektualų rate. „Jis kalbėjo labai pagaviai, – sako Véra. – Jaunystėje buvo nepaprastai gražus.“ Senojoje Rusijoje Véra, kaip ir Nabokovas, augo tokioje pat dvikalbėje aplinkoje; išties Berlyne ji buvo viena iš nedaugelio jo, kaip anglų kalbos mokytojo, rimtų konkurentų. „Bet V. N. dėstė daug dalykų, – tęsė ji. – Kalbų, teniso, bokso. Ir prozodijos, prozodijos.“

Véros tėvas ką tik buvo tapęs mažos leidybinės firmos „Orbis“ bendraįkūrėju. Jaunajam Nabokovui buvo užsakyta išversti Dostojevskį. Véra dirbo biure, norėdama uždirbti kišenpinigių pasijodinėjimams Tiergartene. Jie matė vienas kitą, tačiau nesusitiko kaip reikiant iki daug vėliau, kitų metų labdaros puotoje. Nabokovas ėmė dažnai žaisti šachmatais su Véros tėvu. Laiške motinai jis pasakojo apie poreikį susitupėti. Vėliau apie savo uošvį sakė: „Jis taip gerai supranta, kad mano gyvenime vienintelis dalykas, kurį gebu daryti, yra rašymas.“

Pati Véra turėjo būti irgi gan gerai tai supratusi. Jiedu susituokė 1925–ųjų balandį, ir čia, tiesą sakant, matoma jų istorijos dalis baigiasi.

Ją yra apibūdinę kaip nepaprastai uždarą asmenybę – net uždaresnę, negu jos vyras. Jos savikontrolė, be abejonės, – šiurpinanti, ir gali justi, jog bet kokiai pašaliečio paikystei ar nepagarbai ji būtų griežta. Jaučiau, kad pašnekesiui tęsiantis ir išliekant gan atsargiam ir nekonkrečiam, ponia Nabokova vis labiau nerimauja – tarsi anksčiau ar vėliau privalės atmušti kokį baisiai asmenišką klausimą („Ponia Nabokova, ar esate sutikusi tikrąją Lolitą?“). Galiausiai ji paklausė: „Tie klausimai, kuriuos užduosite. Kur tie klausimai?“

„Na, yra keletas dalykų, – atsakiau. – Jūsų vyras paskyrė visas knygas jums, visas iki vienos. Tai labai neįprasta, ar ne?“

„Tikrai?.. Ką turėčiau atsakyti? Mūsų ryšys buvo labai neįprastas. Bet tai žinojote ir prieš klausdamas. Dar kas nors?“

„Ar jis – ar su juo buvo smagu? – paklausiau bejėgiškai. – Ar jis dažnai juokaudavo? Ar dažnai juokėtės?“

„O, taip. Jo humoras buvo žavingas. Jis buvo žavingas. – tarė ponia Nabokova. – Bet jūs ir tai žinojote.“

Observer, 1981

Post scriptum: Véra Nabokova mirė 1991–aisiais, praėjus dešimčiai metų po mano apsilankymo, kurį čia aprašiau. Per jos laidotuves Dmitrijus Nabokovas pasakė: „Net eidama devintą dešimtį ji padėjo ruošti daugelį savo vyro leidinių, rašė įžangą jo eilių rusiškajam leidimui, padėjo sudarant jo laiškų rinkinį, [ir] skyrė milžiniškas pastangas „Blyškios ugnies“ vertimui į rusų kalbą…“ Per pastarąjį dešimtmetį kartais apsikeisdavome su ja laiškais; kai gimė vaikai, siunčiau jų nuotraukas; kartais reikėdavo pranešti kokią bibliografinę naujieną. Dažnai apie ją galvodavau. Jos portretas man išliko nepaprastai gyvas. Iš dalies, manau, vertinau savo apsilankymo atminimą, nes tai suteikė man gyvą ryšį su jos vyru, kurį visuomet garbinau; atrodė, kad jis gyvena toliau – per ją. Tačiau tai nepaaiškina nepaprasto sukrėtimo, kurį patyriau perskaitęs pranešimą apie jos mirtį.

Iš Dmitrijaus Nabokovo eulogijos (1991 m. balandžio 11 d.):

Prieš pora metų, rizikingos klubo operacijos išvakarėse, mano drąsioji ir rūpestingoji motina paprašė manęs atnešti jos mėgstamą mėlyną suknelę, neva kai kas gali apsilankyti. Mane apėmė nejauki nuojauta, kad jai reikėjo tos suknelės dėl visai kitos priežasties. Tąkart ji išgyveno. Dabar, jos paskutiniame susitikime šiapus, ji aprengta ta pačia suknele.

Motinos pageidavimu jos pelenai turi būti vienoje urnoje su Tėvo pelenais Klarenso kapinėse. Įvykiams pasisukus keistai nabokoviškai, atsirado tam tikrų sunkumų ieškant, kur toji urna yra. Instinktyviai norėjau skambtelti Motinai ir paklausti, ką daryti. Tačiau Motinos, kurios galėčiau paklausti, nebebuvo.

———————————————-

Versta iš esė rinkinio „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“ (Penguin Books, 1993). 2014 m. rugsėjį Penguin išleido Nabokovo laiškų rinkinį „Letters to Véra“, o man į rankas pateko Michaelo Woodo straipsnis apie nabokoviškos šeimyninės laimės variantą („Dear Poochums“, London Review of Books, Vol. 36, No. 20). Apie rašytoją Martiną Amis sužinojau, skaitydama Christopherio Hitchenso autobiografiją: jiedu su Amis geri bičiuliai, abu britai, kažkuriuo gyvenimo momentu vedę amerikietes ir emigravę į Ameriką („meilės emigrantai“). Teko skaityti Amis romaną „Money“ („Pinigai“). Martino Amis tėvas yra Kingsley Amis – irgi žymus anglų autorius. (S. B.)

Publikuota Jovarų zine 2014 žiema #1: nuoroda.

Advertisements

Komentarai uždrausti.