Rašymas be stiliaus

sandra-bernotaite-1998

Rašydama „Dioniso barzdą“ (jau artėdama prie pabaigos), pasižymėjau keletą minčių:

Draudžiama pamiršti, kad romano tekstas – tik žaidimas.

Bandau išversti egzistencinį nuobodulį į lietuvių kalbą.

Rašymas – kaip siuvimas. Matavimai, eskizai, iškarpos, sukirpimas, audinių derinimas, dygsniavimas baltais siūlais, adatėlės. Galiausiai – tvirta nematoma siūlė, apsiuvai.

Tik tada būna išbaigtas rūbas, kurį galima apsivilkti, pajusti save jame, pamatyti save veidrodyje – tai vis dar aš, tik kitame stiliuje, aš tampu kita per stilių, tampu „kitas stilius“, tačiau tai vis dar aš.

Metafizika – tai, kas už mūsų kūnų. Už mano kūno ribų, juslėmis neapčiuopiama, nepasiekiama.

Metafizika – tai, kas tarp mūsų kūnų: nejuslinės interakcijos, sinchronizacija, intuicija, biolaukai.

Iš žodyno: metafizika – filosofijos atšaka, tyrinėjanti pamatinius principus, tokias abstrakčias koncepcijas, kaip būtis, žinojimas, materija, priežastingumas, tapatybė, laikas, erdvė.

Dvejopa metafizika:
1) tai, kas egzistuoja, yra už patirties (Platonas);
2) patiriami objektai sudaro vienintelę tikrovę (Kantas, Wittgensteinas (loginiai pozityvistai), Hume’as).

Įdomu tai, kad seniau (nepagrįstai) maniau, jog žodis metafizika vartojamas tik platoniškąja prasme. Kadangi metafizika yra mokslas apie pasaulio sandarą – o tai filosofijos didžioji dalis – tai, atsiradus fizikos mokslui, šioji sritis galėtų eiti į pelnytą poilsį. Tai tik apie Vakarų filosofiją. Bet Rytų religijos filosofija gali (ir turi?) likti su kvantine fizika, nes pripažino mitą, alegoriją, paradoksą, nežinojimą, karmą.

Karma yra „kosminis dėsnis“ – visi reiškiniai susiję, mes veikiame vieni kitus, pasaulis veikia kaip vienis. Tai neturi nieko bendro su vakariečių karmos vertimu: priežastingumo dėsnis (lost in translation). Nieko bendro su „karmos valymais“.

Šio romano rašymas man buvo (yra, dar bus) tarsi spektaklis, (du) mėnesius trunkantis performansas, kūryba procese, o ne tik atlikimas. (Nors ir atlikimas – savo pačios kūrinio daugkartinė interpretacija.) Tai spektaklis, kurį kažkas nufilmavo, o dabar teks jį montuoti. Montažo metu gimsta (subręsta) kūrinio forma ir turinys – jų vienovė yra būtina.

Personažas negali būti protingesnis už tokią autorę, kokia ji yra rašymo metu. (O gal gali?) Svarbiausia, kad nebūtų kvailesnis už autorę tokią, kokia ji dabar yra. Galima mokytis iš savo personažų, tačiau nevalia jų durninti.

Grynoji literatūra – tai literatūra, turinti savyje kai kuriuos kino pavyzdžius, kai kuriuos teatro pavyzdžius – ji inkrustuota kitais menais, įskaitant filosofiją. Rašyta, pasinaudojant visomis literatūros privilegijomis.

Jokios priklausomybės kinui, kas dabar madinga. Bet visuomet išlieka priklausomybė muzikai. Šįkart – ne klasikai, o greičiau atonalinei muzikai. Literatūra leidžia veikti tekstu, pačiu tekstu – grynu, nuogu, sans style, o ne vaizdiniais, mizanscenomis, papuošalais.

Literatūra visų pirma yra tekstas – be žanro, nebūtinai kadruotas, nebūtinai vaizdingas. Toks žanras, kalbant popso terminais, artimesnis ne kinui, o džiazui.  Tokiai literatūrai nereikia, kaip kinui, elektros. (Ji turi kitokios elektros.)

Mano romane kuriamas keliasluoksnis naratyvas iš trijų perspektyvų, apvienytų ketvirtuoju žvilgsniu – ne fikcijos pasaulyje, o iš šiapus puslapio, tikrovėje. Be jokios abejonės, tai autorės – moters – žvilgsnis.

Tai romanas apie įžeistą moteriškumą. Per trijų jaunų žmonių charakterių ir santykių studiją, per jų pasaulėjautos prizmę, reliatyvumas pamažu virsta subjektyviu metanaratyvu.

Moteriškumas talpina savyje daug daugiau, negu byloja visuomenės (ir literatūros) stereotipas. Moteriškumas – ne tik tamsa, inercija, sąstingis, laukinis seksualumas, motinystės instinktas, mirtis, bet ir gelmė, išmintis, ramybė, ryšys su metafizika per intuiciją.

(Homo)seksualumo motyvas romane padeda atskleisti vyro ir moters santykio krizę, nesusitelkiant ties politine/socialine jo problematika.

Kūrinio erdvė plyti už gėrio ir blogio. Žvelgiama už moralės ribų; tabu peržengiami, apie juos giliau nesusimąsčius, juos ignoruojant; kuriama begalinio intymumo impresija, išsiskleidžianti per dialogus, kuriuose liečiama žmogaus padėtis pasaulyje.

Jaunų žmonių pasaulyje, kuriame laikas yra ribotas, nors jaunimas to dar nejaučia ar atsisako jausti. Tačiau tiems, kurie išgyveno jaunystę, tas jos laikinumas gali pasirodyti graudus, gal net tragiškas.

Svarbu yra ne tik tai, apie ką pasakojama romane, bet ir tai, apie ką tylima. Negatyvioji erdvė pasako daugiau, negu pozityvioji.

Patiems veikėjams jų situacija atrodo mirtinai rimta, o skaitytojas gali mėgautis viršironija, sekti veikėjų minties linijas, kartais klaidžiojančias už sveiko proto ribų, juoktis iš pseudointelektualaus čiurlenimo.

Neįvyksta nieko itin svarbaus, neatveriama nieko šokiruojančio. Veikia trys mitologizuoti veikėjai, išgyvenantys sustabdyto laiko akimirką – fotografijos kadrą.

Susižavėjusiu žvilgsniu, kurį ir skaitytojui leidžiama patirti, išgyventi, susitapatinus su tyrinėjančia pasakotoja, keliaujama trijų jaunų žmonių gyvenimo ir jausmų kraštovaizdžiu. Landscapes of love.

Dievo nėra, istorija baigėsi, bet pasaulis kuriamas čia ir dabar, iš naujo.

Pasaulis yra žaidžiamas teigiant: tai ne žaidimas.

(2014 m. rugsėjis)

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.