Menininkas, Palėpė ir Turgus

amanda-palmer-art

Iš Amandos Palmer knygos „Prašymo menas arba Kaip nustojau jaudintis ir leidau žmonėms man padėti“ („Art of Asking or How I Learned to Stop Worrying and Let People Help“, Grand Central Publishing, 2014).

* * *

Mūsų santykiai su menininkais yra supisti.

Viena vertus, menininkams plojama už tai, kokie pribloškiantys, gyvenimą keičiantys jų kūriniai, bet tuo pačiu į juos žiūrima su įtarimu, antipatija ir kitais jausmais iš serijos SUSIRASK DARBĄ. Pažiūrėkite į žiniasklaidą: vieną sekundę mes dieviname menininkus, o kitą – demonizuojame. Patys menininkai prisiima šitą vaidmenį ir ratas tampa užburtas; menininkai taip žiūri vieni į kitus ir į save pačius.

Nenuostabu, kad menininkams taip sunku palaikyti romantiškąjį įvaizdį, kurį jie bando įkūnyti ne tik norėdami patenkinti kitus, bet ir peršokti vidinę kokybės kartelę, kuri iškeliama labai anksti, kai dar tik pradeda formuotis meninė tapatybė. Nenuostabu, kad tiek daug menininkų palūžta nuo spaudimo, išprotėja, sėda ant narkotikų, nusižudo arba pasikeičia vardus ir apsigyvena atokiose salose.

Menininkai gali psichiškai užsitrenkti Palėpėje, romantiškoje skylėje. Ten dailininkai, rašytojai ir muzikantai stringa dviejų dimensijų siaubo filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jų pačių įvaizdis. Žinot Palėpę. Tai kamarėlė žvakių šviesoje, kur menininkas sėdi su parkeriu, teptuku ir vargsta. Vienas. Girtas. Rūkydamas kaip garvežys. Kurdamas. Kentėdamas. Galbūt ryšėdamas šaliką.

Meninė erdvė yra tikra ir būtina, bet jos forma gali būti kuo įvairiausia, ir tik pradėjusi rašyti Twitteryje suvokiau, kad kūrybos procesui buvau susikūrusi labai griežtas, prietaringas taisykles: Turiu kurti namuose. Man reikia visiško privatumo. Kuriu tyloje. Turiu atrodyti kaip menininkė.

Vieną dieną ėmiau ir sulaužiau savo pačios taisykles su „Lovos daina“ („The Bed Song“), kuriai parašyti man prireikė maždaug dviejų valandų, palikus atverstą kompiuterį ir neišjungtą telefoną. Turėdavau tokią taisyklę: jokių tvytinimų, kol rašau dainą. Tik blogi artistai taip daro. Bet šįkart Twitteryje pranešiau, kad neriu į dainos rašymo sesiją ir atnaujinau profilį nuotraukomis apie procesą su prikeverzotais dainų tekstų eskizais ant pianino. Žmonės mane skatino šūksniais. Baigėsi tuo, kad dabar tai viena iš geriausių mano parašytų dainų. Kas galėjo pagalvot?

Subalansuotas menininkas žino, kada slėptis Palėpėje, kada atverti langus ir kada išeiti į koridorių link virtuvės, kur esti bendruomenė. Svarbiausia yra suprasti, kad nėra taisyklių – kas veikia vieną dieną, vienai dainai, nesuveiks kitai.

Kai kūrinys baigtas, ateina naujas išbandymas. Nusileidus į pirmąjį aukštą ir išėjus pro lauko duris, randi turgų. Ten triukšminga. Mainų prekystaliai, derybų ir barterio šūksniai, klinksintys kasų aparatai. Palyginus su Palėpe, tai atrodo buka ir buitiška – kaip beatrodytų jūsų Palėpės versija – kur iš sapnų gimsta menas.

Kai kuriems menininkams reikia kurti visiškoje ramybėje, bet visi dabar turi techninę galimybę atverti duris, dokumentuoti savo užkulisinius ir pasiruošimo darbui procesus. Dar svarbiau yra tai, kad visi turi įrankius, įgalinančius skleisti kūrinius patiems, dalintis tekstais, muzika, skaitmeniniu būdu iki begalybės padauginta produkcija, ir viskas savo valia – be leidyklų, be CD gamintojų, be kino teatrų. Menas iš kūrėjo lūpų ar parkerio eina tiesiai į auditorijos ausis ir akis. Bet tam, kad tiesiogiai dalintis, menininkas vis tiek turi palikti Palėpę ir patraukti į šurmulingąjį turgų, ir čia yra svarbus momentas: turgavietė – ta vieta, kur reikia bendrauti su žmonėmis. Daugeliui menininkų žmonės kelia baimę.

Bendruomeniškojo Menininko Amžiuje visur aidi klausimas: o kaip bus su intravertiškais ir antisocialiais menininkais, kurie neturi noro palikti Palėpės ir eiti į turgavietę? Kaip tie dainininkai, kurie nenori tvytinti, romanistai, kurie nenori bloginti? Kas atsitiks pasaulio vienišiams selindžeriams?

Turgavietėje daug betvarkės, ji triukšminga ir pilna ligų, kišenvagių, priešgyniautojų ir kritikų. Beveik kiekvienam menininkui dėti savo darbą ant prekystalių gali būti skausminga.

Bet yra kitas būdas: šaukti pro langą. Gali šaukti žemyn, aikštėje esantiems potencialiems savo draugams, savo broliams ir seserims mene, metaforoje, visatos taškų jungtyse, ir pakviesti juos į privatų vakarėlį savo palėpėje.

Iš esmės tai yra minios investavimas.

Minios investavimas – tai, kai randi savo žmones, savo klausytojus, savo skaitytojus ir kuri meną jiems ir su jais. Ne masėms, ne kritikams, bet savo vis didėjančiam draugų ratui. Tai nereiškia, kad esi apsaugotas nuo kritikos. Jei pasilenksi pro langą ir šauksi žemyn savo draugams, tau į galvą gali atskristi obuolys. Bet jei tavo menas palies bent vieną širdį, sugnybs bent vieną nervą, pamatysi žmones tyliai artėjančius prie tavęs ir beldžiančius į tavo duris. Įleisk juos. Pasakyk, kad jie gali atsivesti savo draugus. Pagal galimybę, įpilk vyno.

Jei nemėgsti bendrauti – o daug menininkų to nemėgsta – tau bus sunkiau. Norėdamas patirti žmogiškąjį ryšį, iš esmės rizikuoji. Daugeliu atvejų sėkmingas nepriklausomas antisocialus menininkas turi porininką, kuris kaip atstovas praneša apie jį pro langą gatvei. Kartais tai daro įrašų kompanija. Kartais tai mecenatas. Kartais tai geriausias draugas.

Menas ir komercija per amžių amžius nebuvo lengvai sutariantys sugulovai. Nuolatinės problemos sukergiant meninę išraišką ir pinigus niekada nedings, jos tik keičia formą. Mūsų laikais į menininkus paleidžiama daug obuolių už tai, kad jie bando gauti paramą per minios investavimą: Liaukis save reklamuoti. Tu neturi gėdos! Tokie žodžiai duria menininkui į vietą, kuri jau ir taip buvo jautri. Baimė būti išvadintu neturinčiu gėdos verčia mus darkart susimąstyti, ar verta išvis savo kūriniais dalintis su KUO NORS.

Joks menas ar menininkas neegzistuoja vakuume. Nors menininkams gali būti prieinami naujausi medijų įrankiai, tai nebūtinai reiškia, kad visi skuba jais naudotis. Bent jau yra pasirinkimas: gali arba palikti Palėpę, arba pasikviesti visus pas save, arba pasiųsti ką nors vietoj savęs, kad surinktų minią ir atitemptų ją prie tavo laiptinės.

Perspėjimas: Kiekvienas naujas internetinis kontaktas didina kritikos galimybę. Po kiekvienu nauju tarp jūsų ir bendruomenės ištiestu tiltu – tupi naujas trolių ratelis.

(Vertė Sandra Bernotaitė)

amandapalmer.net

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.