Apie pralaimėjimo minutę

dievaitis-mau

Naktis su katinu (svečiuose pas L). Iki pusės trijų ryto slampinėjo po aplinkinius kiemus, nes viduje išlaikyti nesugebėjau. Pasitikėjau savo įtaka, paleidau pasivaikščioti, maniau, kad šaukiamas pareis. Ne, išėjo. Pažiūrėjom filmą, apie pusę dvylikos nuėjom miegot. Prabudau apie pusę trijų: kur katinas? Nė garso. Viršuje kaimynai kalbasi, rūko, paskui – mylisi. Girdžiu tik moters dejavimą, kuris atrodo suvaidintas, pernelyg tobulas. Net pamaniau, kad jie žiūri filmą. Bet garsas labai tikroviškas, stereo. Tikroviškas, bet sumeluotas. Vyro garsų nesigirdi. Šiek tiek girgžda lova. Paskui katino skambaliukas už tvoros. Paskui ant tvoros – katinas, miauksi, kviečia mane. Išeinu į kiemą, atsiliepiu jam, nešuosi namo, uždarau visas duris. L nenori, kad išleisčiau į kiemą, tegu nuo šiol bus viduje. Prasideda statusų kova. Bet kur tu su katinu pakovosi? Nepasiduodu tris valandas. Miauksi: išleisk. Miauksi: pažiūrėk, kas čia. Miauksi: einam į kiemą? Miauksi: einam valgyt? Nusprendžiu paveikti jį savo valios jėga.

Sakau jam: tavo valia didelė, bet mano – dar didesnė. Vaikeli, aš romanus rašau! Su kuo tu kovoji? Suimu už čiupros – negali nieko padaryt, guli skreite ir šnopuoja tankiai, susijaudinęs, akys išprogusios, uodega viksi, tik paleisk, jau trūkčioja, tik paleisk, kad spriegs iš rankų – ir vėl miau! Pagaunu parsinešu į lovą, numetu, suėmusi už čiupros – daug kailio neteko – ne, aš visai ne pikta, bet griežta, stoviu ant keturių ir šnypščiu ant jo – lyg išsigąsta, bet vis tiek jis stipresnis, vėl miau! Trenkiu per galvą – nestipriai, bet suskamba makaušėlis. Susigūžia. Ima bijoti mano rankų. Tai nėra malonu matyti. Katinas turi veržtis į mano rankas, o ne bijoti. Ar gadinu mūsų santykius? Kam atvežei čia? Varom namo, miau? Ne, eik miegot, pasiguldau šalia, šnopuoja, trūkčioja, tik paleisk – spriegia iš rankų, stovi prie durų ir kiau, kiau…

L ryte klausė, ką veikiau su tuo katinu. Pasakiau, kad skaičiau FB straipsnius – tas tiesa, perskaičiau atsiliepimą apie vieno lietuvių poeto dramą, kurią surežisavo vienas lietuvių teatro genijus, spektaklis tai šūdas toks, jauna kritikė taip ir parašė, poetas pasiuto, nebesupranta pasaulio, jo nebesupranta pasaulis – o man pamoka, man klausimas: ar pati taip nedarau? Ar nekaltinu kritikų už tai, kad mano romanai yra tik asmeninis kerštas pasauliui? Lūzerės kerštas? Ne, aš tikiu, kad rašau gerai. Bet poetas irgi tiki, kad jo pjesė puiki! O režisierius gi negalėjo prastai surežisuoti – pasaulinio lygio genijus! Tai kaip čia išeina, kad šūdas? O auditorija juokiasi ne tose vietose ir ne iš to, dėl ko reiktų juoktis. Pažįstu tą neadekvatumo pojūtį: kai sėdi salėje, kuri juokiasi iš meilės, juokiasi iš tiesos, juokiasi iš žmogiškumo. Nes poetas (arba režisierius) sukūrė tokį spektaklį, kuriame leidžiama iš to juoktis. Tai vadinama „publikos juokinimu“ – viena iš dešimties didžiausių teatrinių nuodėmių yra juokinti publiką be reikalo. Nejuokink publikos be reikalo – tai atsirūgs. Nes norėsi pasakyti rimtai, o ji jau patikėjo, kad atėjo į vodevilinę dramą, šampės įpisusi, pažiūrėti komediantų šou, susitikti su žvaigždėmis, vulgarybės, juokeliai nešvankūs, o poeto širdis tai verkia… Dėl savęs. Turbūt sunku patikėti spektakliu, kuriame rimti personažai tik menininkai, o visi kiti, visų kitų profesijų žmonės – karikatūros. Todėl tikiu jaunąja kritike: spektaklis šūdas.

Kartais skaitau poeto tekstus – tęsia sovietinę tradiciją, pildo tą patį kanoną. Nes jis yra tas aklasis, kaip pats pavadino save, tas, kuris turi vaikščioti po dykumą keturiasdešimt metų. Dabar Lietuvoje madinga alegorija: Mozė vedžioja po dykumą keturiasdešimt metų, kad prasisuktų kartos, kad toji, kuri gimė faraonų nelaisvėje, išmirtų, o naujoji karta būtų laisva ir pasirengusi apsėsti naują, pažadėtąją žemę. Kaip ir visos alegorijos ar metaforos, šitoji turi keletą problemėlių. Gal čia nesiplėsiu. Bet pirmoji būtų: lietuviai nėra klajokliai. Mes niekur neišėjom. Mūsų kaimynai nepasikeitė. Todėl ir kultūra keičiasi labai lėtai, o gal visai nesikeičia. Tie, kurie išėjo keturiasdešimčiai metų – emigrantai. Aš esu viena iš tų, kurie išėjo klajoti po dykumą. Poete, tu niekur net neišėjai, todėl tavo akyse nėra dykumos. Tu vis ten pat, pas faraoną, ir valgai iš jo rankos.

Ar apie tai mąsčiau kovodama su katino valia? Šiek tiek. Galbūt. Kai mąstai, mintis atsiranda kaip nuojauta, beveik be teksto. Kai rašai vieną nuojautą, gaunasi visa ilga pastraipa, visas esė. Ryte L nieko iš to nepapasakojau. Tik pasidalinau smagiausia kovos su katinu minute: savo pralaimėjimo minute.

Nes ėmė švisti, o mes vis dar gaudėm vienas kitą. Katinas jau darėsi panašus į šunelį, kas nebuvo malonu matyti. Patapšnojus ant jo pagalvėlės dėžutėje, paklusniai atsiguldavo. Pamaniau, kad laimėjau. Cha cha. Ir vėl pabėga, ir vėl miau. Kai patupdau ant pagalvėlės, žiūri į mane su siaubu, gal baiminga pagarba, nors kažin, o uodega daužosi kaip šunelio. Vizgina uodegą katinas. Siaubinga. Ar įmanoma pasiekti, kad jis paklustų man, jo vergei? Jis gi karalius. Kas čia dabar darosi? Nuolaidų nebus. Švinta. Žvilgčioju į laikrodį. Ne, nesupykau, neišliejau ant jo savo bendrinių gyvenimo nuoskaudų. Tik sykį paklojau jį pilvu žemyn ant pripučiamo čiužinio, kurį man paklojo miegoti L, ir laikiau tikrai stipriai prispaudusi, tai buvo baisiausia mano priemonė. Nepadėjo, aišku. Švito. Sakau, tuoj prabus paukščiai. Jauti? Tuoj prabus paukščiai. Ir abu klausom: ar čia šarka buvo? Klausom: aha, dar kartą sugirgždė šarka. Tada dar vienas paukštis ir dar kitas. Žiūrim su katinu vienas į kitą: jis dėžutėj, ant pagalvėlės, aš – sėdžiu prie jo ant grindų. Ir staiga katinas, dievaži, nusišypsojo su tokia ironija… Ką – paukščiai, ane? Cha. Viskas, ane? Dabar tikrai einam ten, kur kviečiau. Jokio miau. Jis tylėjo. Sarkastiškai. Taip, sakau (garsiai), prabudo paukščiai, katinėli, todėl mes einam valgyti pusryčių. Tiksliau, tu eini, o aš tau patiekiu.

Jeigu čia tris valandas vyko kova su vampyru iki pirmųjų gaidžių, tai jau nebežinau, kas buvo vampyras. Maniau, kad jis, bet galbūt ir aš. Pralaimėjau. O gal laimėjau? Be žodžių ir miauksėjimų atsistojam abu ir einam virtuvėn. Įdedu maisto. Ėda. Tada atsidūstu ir tarsi paleista nuo užkeikimo einu į savo gultą. Krentu ir užmiegu. Pamiršau, kad katinas be antkaklio netgi: juk nuėmiau, kad L nepažadintų. Nepastebėjau, kad prie L langas atvertas tiek, kad katinas laisvai išlįstų. Miegojau tol, kol visai tapo šviesu. Septintą vėl įkišo galvą į mano kambarį: miau? Atsikėliau ir vėl papildžiau dubenėlį (antrieji katino pusryčiai). Vėl grįžau miegoti. Kai vėl prabudau, buvo beveik devynios, šeimininkai prabudę. Katinas kaip tik grįžinėja pro langą… nes buvo pabėgęs. Kas man beliko? Juoktis.

(iš dienoraščio 2016 sausis)

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.