Išeivė Sandra Bernotaitė barasi

Kalba subtili šventa erdvė

 

Kai praeitą kartą buvau Lietuvoje, draugų sūnus dešimtokas, man vos išėjus po viešnagės jų namuose, tėvams atnešė savo vadovėlį ir parodė kalbėjimo potemę numeris vienas, kurią kaip tik matote viršuje. Kai man apie tai papasakojo, iš pradžių nepatikėjau – gal yra kita išeivė Sandra Bernotaitė? Ar tikrai esu išeivė? Išeiviais paprastai vadiname tuos, kurie iš Lietuvos išėjo (pasitraukė) per karą. Kita vertus, pasakymas, kad kalba yra subtili ir šventa erdvė, lyg ir kažkur girdėtas. Tai gal ir mano? Bet kada taip pasisakiau? Iškart neprisiminiau. Bet štai neseniai skaitinėjau savo rašytus straipsnius portalui „Pasaulio lietuvis“ ir radau originalą:

Kalba – tokia subtili, šventa erdvė, vertai saugoma cherubinų – kalbos inspekcijos. Ne tik Lietuva įsisteigė tokią inspekciją. Prancūzija irgi panašią įstaigą turi. Anglai turbūt neturi, bet su siaubu ir moksliniu susidomėjimu stebi greitėjantį savo kalbos kismą, nes kasdien girdi ją darkoma taip smarkiai, kad jau priprato prie jos atmainų kiekio. Iš to irgi kažkas gero išeina: anglakalbiai nesistengia viešai kalbėti bendrine anglų kalba (Queen English), kiekvienas lieka su savo tarme, akcentu, išduodančia rasinę ar geografinę kilmę, gyvenamąją vietą ar net socialinį statusą. Kalbos inspekcija gali pridaryti daugiau žalos, negu naudos, kai ji ima nepaisyti kalbos vartotojų intymaus santykio su savo gimąja kalba. („Vieną legendą kurianti bendrija“, 2 dalis)

Tai visgi taip sakiau. Mokytojai necitavo viso sakinio, nes tuomet mokiniai gal pajustų potekstėje ironiją, net jeigu iškart nesuprastų, ką reiškia žodis cherubinai (nesunku sužinoti pagūglinus). Nekalbant jau apie problemą, kurią perteikiau visa pastraipa. Jei dirbčiau mokytoja, man daug įdomesnė mokinių aptarimui būtų kita citata:

Kalbos inspekcija gali pridaryti daugiau žalos, negu naudos, kai ji ima nepaisyti kalbos vartotojų intymaus santykio su savo gimąja kalba.

Bet gerai. Ką apie tai mano patys mokiniai? Paieškojusi internete radau tris, kaip suprantu, pačių mokinių parašytus planelius, apie ką pilstyti, gavus tokią temą. Štai pavyzdžiai (kalbos netaisiau):

Variantas #1:

Pirmiausia reikia aptarti lietuvių kalbos svarbą, kaip visuomenės vienybės pagrindą. Apkalbėti kalbos bruožus ir istoriją, juk lietuvių kalba yra laikoma viena seniausių kalbų pasaulyje. Prisiminti okupacinius  laikus, kai mūsų tautą norėta nustumti į užmarštį, buvo stengiamasi sunaikinti mūsų kalbą ir kaip mūsų protėviai kovojo dėl jos išsaugojimo. Pateikti knygnešius kaip pavyzdi. Maskvos politikos norą kontroliuoti visas lietuvių meno ir kultūros sritis. Vėliau pereiti prie šių dienų visuomenės požiūrio į kalbos išsaugojimą. Pateikti prezidentės D. Grybauskaitės požiūri ir skatinimą išsaugoti nacionalinę kalbą. Aptarti anglų kalbos įsiveržimą į šių dienų gyvenimą. Pateikti pavyzdžių, kur susiduriame su ja, pavyzdžiui angliškų žodžių sulietuvinimas: plėjeris, failas. Apkalbėti kalbininkų darbo specifiką, kaip visuomenė reaguoja į įvairius naujadarus. Išsakyti savo požiūrį į tai kaip reikia saugoti ir tausoti gimtąją kalbą.

Variantas #2:

Gimtoji kalba – tai tarsi šventa erdvė, kurią svarbu saugoti. Gal būt kai kurie žmonės nepakankamai vertina savo kalbą. Neretai kalba būna iškraipoma, įsipina svetimybės. Ar mūsų pažystami žmonės vartoja taisyklingą kalbą, o gal būt neretai kalba buitiškai? Pavyzdžiui, kaip bendrauja emigrantai? Ar tie žmonės dažnai naudoja svetimybes, ar jų kalbėjimo stilius pasikeičia pabuvus svečioje šalyje? Žinoma Lietuvoje daug išsilavinusių žmonių, kurie lietuvių kalbą vertina ir tausoja. Tikrai galime remtis lietuvių parašytomis knygomis. Pavyzdžiui apie pirmąją lietuvišką knygą – M. Mažvydas Katekizmas „ žino bene kiekvienas žmogus ir iki šių laikų mokykloje skaitome lietuvių rašytojų knygas. Knygos – tai puikus būdas pabrėžti lietuvių kalbos tausojimą. Įdomu ar šiuolaikinis žmogus mėgsta skaityti, ar dažnai renkasi lietuvių autorių knygas?

Variantas #3:

Nuo seniausių laikų kiekviena tauta rūpinasi savo gimtąja kalba. Ne išimtis ir lietuvių tauta, veikiama kitų kalbų. Kai kalba užgožiama, iš dalies pasislepia šalies kultūra bei individualumas, o žmonės įsilieja į bendrą masę. Gaila, bet gimtosios kalbos reikšmė menksta, nors kalba svarbi tiek tautos, tiek atskiro individo gyvenime. Dėl globalizacijos vyresnio amžiaus žmonės nebegali perskaityti ne gimtąja kalba užrašytų kavinių pavadinimų ar prekių etikečių, tačiau galbūt tai natūralu – pasaulis panašėja, o gimtoji kalba tampa itin saugoma vertybe, kurią remia įvairios iniciatyvos ir mūsų asmeninis pasirinkimas kalbėti taisyklingai. Galima sakyti, jog kalbos gyvenimas panašus į žmogaus: gyva tol, kol skamba lūpose. (…) [šito teksto tęsinį galima parsisiųsti susimokėjus]

Lietuvos politikų ir kt. oratorių pradžiamokslis? Juokas pro ašaras…

Pirmasis „rašytojas“ neskiria žodžių aptarti ir apkalbėti reikšmės (gal svetimkalbis?). Perskaičius patarimą įterpti Prezidentės nuomonę apie „nacionalinės kalbos“ išsaugojimą, į galvą ateina pavardės Leninas, Stalinas, Hitleris… Antrasis patarėjas retoriškai klausia, kaip aplinkoje žmonės kalba: taisyklingai ar buitiškai? Galiu atsakyti: buitinė aplinka, laimei, yra ta sritis, kur kalbėtojas turi visišką laisvę nuo mokytojų, kalbos inspektorių ir visų kitų kritikų, todėl buitiškai kalbėti galime bet kaip.

Kai randi paminėtą Mažvydo pavardę – kurią žino „bene kiekvienas žmogus“ – gero nelauk. O jei rimtai, tai yra ženklas, kad mokinys kalba tai, ką nori girdėti mokytojas, t. y. mokinys mokosi meluoti, kalbėti nieko nepasakydamas, pilstyti iš tuščio į kiaurą, vartoti žodžius ir sąvokas, kurių nesupranta, bet kurios skamba tarsi protingos: „Knygos – tai puikus būdas pabrėžti lietuvių kalbos tausojimą.“ Ar tikrai niekas nepasikeitė nuo sovietinių laikų, kai melavome išsijuosę? Nejau lietuviškas knygas skaitome tik mokykloje, pasisakome apie šventą kalbos erdvę tik mokykloje, o išsinešame iš mokyklos mažai naudos, bet nemažai neapykantos visam tam psichologiniam smurtui, kurį patyrėme per gimtąją kalbą. Tai paaiškina, kodėl viešai kalbame negyva kalba, nors ji tebeskamba lūpose.

Nežinau kalbėjimo egzamino tikslų, tačiau įsivaizduoju, kad per panašius užsiėmimus mokomasi rišlaus pokalbio meno. Turėčiau kritikos dėl paties klausimo suformulavimo: jis miglotas ir skatina tuščiažodžiauti. Visgi štai mano patarimas tiems, kurie galbūt kitais metais kalbės, gavę panašią potemę.

Perskaitykite klausimą ir atsakykite sau: ko manęs klausia? Kokia klausime išsakyta problema? Jei klausime nėra prieštaravimo, jei tai ne klausimas, o teiginys, tuomet atsakykite sau: ar sutinkate su teiginiu. Jūs turite teisę sutikti ar nesutikti, bet savo nuomonę turite pagrįsti argumentais.

Atsakymas bus išsamus, jei pasakosite keturiomis pakopomis:

1. Žinių pakopa – ką žinau apie tai, ką skaičiau, mačiau, girdėjau?

2. Apmąstymų pakopa – kaip mane tai paveikė, kokie jausmai, mintys, vaizdiniai aplankė?

3. Pokytis – kokių naujų įžvalgų tai suteikė, kokia prasmė, reikšmė, pasekmė?

4. Išvada – ką, mano manymu, reikėtų daryti, ką keisti, kaip išspręsti problemą?

Visose pakopose draudžiama meluoti arba vien tik perpasakoti tai, ką apie tai mano kiti. Pasaulis turi išgirsti jūsų asmeninę nuomonę, net jei (ypač jei!) ji nesutampa su mokytojo nuomone.

Advertisements

Komentavimo galimybė išjungta.