Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

keltis-anksti

Debesylos bloge perskaičiau apie tai, kad sunku suderinti rašymo rutiną. Autorius rašo: „Aš šitaip negaliu. Šiuo metu yra pusė ketvirtos nakties, o aš nesu parašęs nė žodžio į šiandienos žodžių normą. Nė žodžio. Visą dieną aš atidėliojau, laukiau, tingėjau, nors ir žinojau, kad reikia tai padaryti. Vis tiek nedariau. O dabar, štai, kankinuosi.“ Geras klausimas: kaip ir kada rasti laiko rašymui ir juo naudotis?

Vakarais rašyti būtų patogiau, nes nereiktų keltis anksti. Bet kas darosi? Nuo pat ryto galvoji apie rašymą, bet vis atidėlioji, vis atsiranda kitų darbų ar šiaip niekniekių, kurie atima laiką. Atidėlioji, nes esi įpratęs tai daryti nuo pat mokyklos laikų. Bent jau aš taip darydavau: visi rašinėliai būdavo rašomi po dešimtos vakaro. Spėti turėdavau iki vidurnakčio. Ir spėdavau! Su rašomaisiais darbais akademijoje irgi tas pats: atidėliodavau iki dienos prieš atsiskaitymus, o tada jau spyruoklė viduje susiverždavo tiek, kad spriegdavo (iš nevilties), ir tekstas, rodos, pats pasirašydavo. Argi ne džiaugsmas, kai taip?

Bet tarkim žmogus nori būti rašytoju. Rašytojai, kaip žinia, turi rašyti daug. Rašyti kasdien. Galbūt, kaip Debesylos atveju, taip yra nusistatyta: planai, tikslai, dienos kvota… Kodėl nesirašo tada, kai esi laisvas, bet dar yra laiko iki deadline’o?

Tingulys (proto, be abejo). Išsisukinėjimai (prieš patį save, be abejo). Nežinojimas, o ką gi rašyti? (Tai yra melas – juk nuolat ką nors galvojame, vadinasi, tas mintis galime užrašyti. Todėl siūlyčiau grįžti į pirmąjį ir antrąjį punktą: tingulys ir išsisukinėjimai.) Baimė rašyti… Šitai jau rimta ir visai nejuokinga. Minčių yra, galbūt ir tingulys ne didžiausia bėda, bet norime parašyti ne šiaip kokią nesąmonę, o rišlų, patrauklų, puikų tekstą… Gera žinia: baimę galima nugalėti. Bet šis straipsnis ne apie tai.

Apie rutiną. Debesyla prisipažįsta, kad vakarais ir naktimis rašyti būtų smagiausia, tačiau tuo metu jau nebebūna jėgų „net galvoti“ (vadinas, rašyti). Lieka rytai. Tad kaip išmokyti save atsikelti anksti, kai visas pasaulis dar miega? Kaip įprasti rašyti anksti?

Visą gyvenimą, na, maždaug iki trisdešimt penkerių, eidavau miegoti apie vienuoliktą, dvyliktą, pirmą nakties. Keldavausi, jei tik įmanoma, kuo vėliau. Ne anksčiau aštuntos ryto. Kai eidavau į darbą, jausdavausi nuolat pervargusi, nes keltis reikėdavo anksti, o gulti nueidavau per vėlai. Nežinau, kiek būčiau tempusi šitaip – organizmas rodė išsekimo ženklus. Bet daugelis žmonių neišsimiega visą gyvenimą – darbai, vaikai, rūpesčiai – taip jau yra. Kai kas net ir tokią tirštą rutiną išgyvendamas randa laiko rašyti. Man pasisekė, kad galėjau visą paros laiką skirti rašymui. Bet ar sugebėjau tuo iškart pasinaudoti? Jokiu būdu. Ne.

Vis tiek eidavau vėlai miegoti, tik dabar jau galėdavau ir keltis vėlai. Persimiegodavau. Jaučiausi pavargusi. Galvoje minčių nebuvo daug. Užeidavo depresijos priepuoliai. Nežinojau, nuo ko pradėti rašyti…. Čia ir vėl kita tema. Laikykimės klausimo apie rutiną.

Šiandien man įprastas laikas keltis yra šešta ryto. Laikas atsisuko ne todėl, kad pradėjau gultis anksčiau, bet todėl, kad visų pirma pradėjau keltis anksčiau. Žinoma, pirmą savaitę rytais norėjosi miego ir buvo sunku rašyti. Aš ir nesistengiau – pradėjau nuo rytinio skaitymo. Nes visų pirma reikia išmokyti organizmą keltis anksti ir pavargti per dieną taip, kad vakare norėsis miego jau devintą.

Tada kitas dalykas: nuo šešių vakaro reikia pradėti ramintis, ruoštis poilsiui. Skaityti lengvesnes knygas (ne mokslinę lektūrą), žiūrėti filmus ar televiziją, išgerti arbatos ar taurę vyno, kuo mažiau jaudintis, jeigu įmanoma. Nes ryte laukia darbas.

Jei vakarais išeinate į barus ar diskotekas, viskas gerai, galbūt jums per anksti dirbti rašytojo darbą. Rimtai. Kam dėl to jaudintis? Vadinasi, dabar laikas išgyventi dalykus, apie kuriuos vėliau rašysite. Ir visuomet tokiais gyvenimo tarpsniais galima (ir net būtina) rašyti dienoraštį – vėliau pravers. Dienoraščio rašymui nereikia didelių valios pastangų – tiesiog išsiliejate bet kuriuo paros metu, bet kaip. Tai yra privatus tekstas, skirtas tik jūsų akims. Štai dienoraštį galima ir rašyti tais rytais, kai dar nesi toks labai darbingas, kai dar tik ugdai valią.

Po savaitės kitos keltis ryte tampa normalu, patogu, miela. Keltis anksti padėjo ir vyro rutina: jis privalo eiti į darbą, o man patogu pasinaudoti jo valingumu. Padėjo katinas: gyvūnai mėgsta keltis švintant ir mėgsta žadinti šeimininkus, nes tuomet anksčiau gaus pusryčių. Draugai kraipo galvą, girdėdami, kaip taip nusileidžiu tam lepūnėliui, o aš džiaugiuosi, kad galiu jam tarnauti: nes man yra lengviau keltis anksti ir rašyti. Tai yra mano prioritetas!

Tai nereiškia, kad esu geležinės valios ir kad mano rutina nėra pavojuje. Štai per šventes, keletą naktų praūžus iki vidurnakčio, tapo ir vėl sunku keltis šeštą. Teko pamažu atstatyti dienotvarkę. Bet kai rytais dirbi protinį darbą daugiau nei metus ar dvejus, atsistatyti tampa lengva.

Kažkur skaičiau apie mokslinį tyrimą: iš tiesų žmonių skirstymas į „vyturius“ ir „pelėdas“ yra tik miegalių tinginių pasiteisinimas. Kiekvienas gali keltis tada, kada apsisprendžia keltis. Ir paroje yra tiek valandų, kiek į ją įdedi. Bet tam reikia valios pastangų.

Kita vertus, ne visiems gal rytais švari galva ir geriausias laikas rašyti. Rytais geriau veikia protas, vakarais geriau veikia emocijos. Gal būtent karštų emocijų reikia jūsų kūrybai? Tai sužinome tik išbandę. O išbandymas užsiskaito tik tada, jei anksti keliesi, na, bent tris mėnesius.

Taigi patarimai būtų tokie:

  • išvakarėse ramintis ir ruoštis darbingam rytui;
  • keltis su žadintuvu (laikrodžiu arba kito padaro valia);
  • pradėti nuo rytinio skaitymo, dienoraščio rašymo;
  • rašymui skirti tik dvi valandas: pvz. nuo šešių iki aštuonių;
  • pradžioje nusistatyti, kad tai tik trijų mėnesių bandymo laikotarpis;
  • kai žmonės stebėsis, kodėl eini taip anksti miegoti, atsakyti: rytais rašau.
Reklama

6 atsakymai į “Žadintuvas: kaip rašyti anksti?

  1. O siaube. Kaip tik šiandien diskutavome apie tą rytinį kėlimąsi ir nesikelimą, nes aš pelėda. Ir dar gudrioj knygelėj (kurią pati ir nupirkau) vyras išskaitė, kokia baisi letis laukia miegančių ilgai. Dabar dvi nakties. Ir tik ką parašiau bloge. Prieš užversdama kompą dar nutariau paskaityt čia, nes laukia nuo vakar. Nesu rašytoja. Darbas leidžia dažnai gana laisvai laviruoti dienoje. Jaučiuos dėl to tokia visai laiminga. Bet sukirbo abejonė, nes netikiu atsitiktinumais, o čia praktiškai ta pati mintis du sykius dienoje. Tai ar man reikia tos rutinos? Ji dar kam nors be rašytojų ir karmos taškų dauginimo padeda? :)

    • Man taip dėliotis darbus tiesiog patogiau, atsiranda daugiau valandų dienoje. Čia gal priklauso nuo žmogaus poreikio, vidinio nusistatymo. Ne visi juk gyvenime ir sportuoja. Arba sveikai maitinasi. Arba medituoja.

      • Tai labai suprantama. Ir puiku, kai atrandi dienos ritmą ar kokį metodą, kuris veikia ir padeda. Svarstau, ar tai gali tikti visiems, daugumai. Kokia paskata, loginis pagrindas tokiam pasirinkimui? Nes kai šalia atsistoja sveikas, gyvenimas, sportas, medicacija, tai atrodytų ir ankstyvas rytas turėtų būti gėris, bet čia pat kyla klausimai ir abejonės. Kodėl per daug laiko (dešimtmečius!) mano organizmas (kūnas, protas, sąmonė) nesuprato, kad anksti keltis yra gerai? Kodėl pakanka vos poros laisvų dienų be prievartos ir tuoj pat atsiverti į pelėdą? Kodėl tokiame rutininiam ritme su ankstyvu rytu sunku nudirbti ką nors bent kiek kūrybiškesnio (aš ne kūrėja ir nenoriu šiuo žodžiu piktnaudžiauti, juolab ižeisti tinkrus kūrėjus, tiesiog kai kuriems darbams būtinai reikia šiek tiek išlaisvinti mintis ir įleisti vėjo galvon)? Kodėl geros mintys iš esmės ateina naktį?

        Tai jokių būdu ne kritika. Tai yra mano kirbesys, kurį vis apmąstau ir pavartau. Ir prieinu minties, kad gal vis tik yra tų pelėdų (nelaimėlių, atsidūrusių mažumoje, kuriuos dauguma apkaltina tinginiu ir lepšiškumu). ir lei es ir šitai mažumai leistumėm gyventi pagal jų vidinį ritmą, tai pasaulis nesugriūtų, o jie gyventų lengviau ir gal net laimingiau?

        • Tai jau tikrai nereikia visų vienodinti… Todėl ir daviau pavyzdį apie “sveiką“ gyvenimą – kai kuriems tai būtų “nesveikas“ gyvenimas, nes tiesiog netiktų prie jų natūros! Jei nėra vidinio poreikio, tai kam save versti taikytis prie svetimos rutinos?

          Geros mintys man naktį (t.y. vėlai vakare) neateina, nes jau knapsiu ir nusišneku, arba dažniausiai – tyliu. Dešimtą – miegu. Bet ir tuomet, kai nemiegodavau dešimtą, nieko gero nesugalvodavau. Kartais geras mintis susapnuoju, o ryte užrašau. Anksti prabudusi, kelias valandas dar būnu sapnų zonoje, kartais net naktinių drabužių dėl to nepersivelku, kad neprisižadinčiau. Tiesiog kitoks būdas su savimi kalbėtis ir iš savo pasąmonės dalykus ištraukti…

          O į klausimą, kodėl greitai atsiverčiam į pelėdas, turiu paprastą atsakymą: todėl, kad iš esmės esam tinginiai. Kai kyla bet koks su valia susijęs klausimas, prisimenu šį punktą: aš tingiu, tu tingi, jis, ji ir mes visi – tingim. Ir tai nei gėda, nei bėda :)

  2. O aš jau kelios savaitės kaip rašau rytais. Turiu kūdikius dvynukus, tai atsikeliu jų pamaitinti, tuomet, kol snaudžia turiu maždaug valandą rašyti. Prisėdu ir labai labai aiškiai jaučiu, kad yra didelė tikimybė, kad daugiau tą dieną progos gali nebūti. Manau anksčiau visokiems atidėliojimams tas ir duodavo daugiausia peno – galvojimas, kad dar spėsi, dar bus to laiko. O dabar tokios prabangos tiesiog nebėra.
    Tai sėdu. Rašau. Ir apie tūkstantį žodžių parašau. Manau didieji autoriai prisėdę kurti niekada nežinodavo ar vėl galės prisėsti kitą kartą ir jų biografijos pilnos vidinių ar išorinių grėsmių. Tuo tarpu mūsų paprastų eilinių grafomanų gyvenimai tokie patogūs, kad kartais vietoj to, kad rašytume, daugiau laiko praleidžiama patogiai nerimaudami.

    • Visiškai sutinku. O dar “didieji autoriai“ žino, kad turi parašyti labai daug, nes juk reikės išleisti kokį dvidešimt tomų raštų :) Tai tiesiog fiziškai neįmanoma, jeigu per dienas atidėliosi.