Elegija apie Granausko šunį

neuman-krasnahorkai-knygoje

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti / mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012 – 172 p.

Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas. Jeigu būtų juntama autoriaus saviironija, galima būtų aptarti komišką pasakojimo ir vaizdo, kuris iškyla skaitant, nesutapimą. Tačiau apysakoje saviironijos nėra.

Romualdo Granausko kalbėjimas iš pirmo žvilgsnio naiviai atviras, pasakojimas nuoseklus. Modernių meninių priemonių nerasta, chronologinė įvykių seka sutampa su jos išdėstymo apysakoje seka, t. y. siužeto kaip ir nėra. Jei peršokama laike, tai netoli ir trumpam, o nuolat išlendantys pasikartojimai, priminimai ar vienos kitos užuominos išvystymas po dešimties puslapių, sukuria teksto ritmą. Tai daro tvarkos, rišlumo įspūdį. Pagrindinis veikėjas – vokiečių tigrinis bokseris vardu Bulis, ir visa istorija sukasi apie jį, nors kartais labai norisi, kad autorius iš to kelio išklystų. Granauskas – žodžio meistras ir smagu matyti smulkias istorijas it šuniukus „lengva ranka“ traukiamus iš fokusininko skrybėlės. Gyvūno draugystė, gamta, kova su ligomis, žūklė, atostogų anekdotai politinių perversmų fone – visa tai aprašyta aistringai ir paveikiai, tačiau šįkart susitelksiu į pasakojimo kontekstą.

Atėjus politiniams neramumams – lyg juokais, lyg rimtai dėsto Granauskas – darbo daug turi tik žurnalistai, nes rašytojų pareiga „sėdėti per dienas su šuniu kambaryje ir žiūrėti televizorių“ (p. 155). Iš kur toks „šiltas“ požiūris į savo profesiją? Tais laikais, kai Granauskas pirko veislinį šunį, jo kaina buvo mano tėvo (fabriko darbininko) pusmečio uždarbis. Šiais laikais Rašytojų sąjunga, kiek žinau, nebeskirsto butų savo nariams, o iš rašymo retas kuris gali pragyventi. Tai palyginus, galima geriau įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis gyveno sistemai palankūs sovietiniai rašytojai ir ko jie neteko, pasikeitus santvarkai. Tas pasaulis, kurį jie žinojo nuo pat gimimo, sugriuvo: „…lyg Žemė būtų pradėjusi suktis į kitą pusę: Rytuose vis labiau temo ir tirštėjo tamsa, o iš Vakarų jau prasimušdavo (…) prošvaistės.“ (p. 147) Kaip sakysi tiesą, jei esi išmokęs kalbėti pusiau tiesą? Kokia ta tiesa? Kaip kalbėsi garsiai, laisvai, jei esi išmokęs bendrauti nutylėjimais? „Juk anksčiau rašėm vien iš kažkurių užuominų, nujautimų, iš visą laiką kažkur labai giliai maudžiančio kitokio gyvenimo ilgesio. O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti…“ (p. 147)

Sonata Šulcė straipsnyje „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“ aptaria lietuvių rašytojų konformizmo strategijas, viena kurių – laukimas. Strategijos esmė – gerai išmanyti žaidimo taisykles ir daryti ėjimą tik tada, kai esi įsitikinęs jo sėkme. Šią strategiją galima iliustruoti Granausko pasakojimu apie jo žymiosios apysakos „Gyvenimas po klevu“, už kurios honorarą ir premiją įsigytas šuo, publikavimo istoriją. Santūrūs sveikinimai („chrestomatinį kūrinį parašei!“), autorius, paliktas vienas, laukia reakcijos, bijodamas, kad valdžia gali imtis represijų (jau kelis kartus buvęs įkištas beprotnamin), nebent eilinis CK pirmininkas pasimirs – juk vadų mirties dešimtmetis – paskui netikėtai žinia apie premiją, pripažinimas… Tai Granausko versija. Faktai: „Gyvenimas po klevu“ publikuotas politinio „atšilimo“ laikmečiu, kai grėsmė patekti beprotnamin atitolo. Gorbačiovas tapo Sovietų sąjungos vadovu 1985–aisiais, 1988–ųjų vasarą – jau Sąjūdžio mitingai. Grėsmė rašytojui galėjo ateiti iš kitos pusės.

„Kas iš rašytojų prisipažino, bendradarbiavęs su saugumu? Romualdas Granauskas, dėl to verkęs Sąjūdžio metais. Tik tas jo bendradarbiavimas buvo juokingas.“ – teigia Rimantas Kmita. Daugiau apie Granausko „nuodėmes“ rasti nepavyko. Kaip jis bendradarbiavo ir kiek tai buvo juokinga, jei pats žmogus viešai verkė? Iš teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės esu girdėjusi, kaip Sąjūdžio mitinge vienas literatas, ar pamiršęs tekstą, ar tiesiog nebegalėdamas kitaip, deklamuodamas ėmė… skausmingai loti: „Au-au-au, au-au-au, au-au-au!“ Dabar prisiminiau šią istoriją ir suvokiau, kad anekdotas, ko gera, apie Granauską (jiedu su režisiere draugavo).

Šuns pareiga, kaip apysakoje tai daug kartų pabrėžiama, – saugoti šeimininką. Nuo ko? Granauskas gyveno sostinės centre, gyvenamųjų namų rajone, o ne kaime kur nors, ne vienkiemyje ir ne karo metais, bet veislę išsirinko tokią, kad žmonės bijojo pas jį į svečius ateiti, nekalbant jau apie šuns glostymą… Tik vienas epizodas yra apie tai, kaip Bulis užsipuolė banditus brakonierius, tiesiogiai šeimininkui grėsmės ir nekėlusius. Užtat šeimininkas ir šuo išdidžiai marširuoja gatvėmis, jausdami baimingą aplinkinių pasigėrėjimą. Jiedu ypatingai, kone mistiškai susiję. Ne tik išoriškai panašūs, bet ir veikia kaip dvinarė sistema, todėl galime tarti, jog žmogaus projekcija į šunį šiuo atveju yra ir šuns atspindys žmoguje. Šuns perdėtas sargumas išreiškia tai, ką jaučia šeimininkas: grėsmę kelia žmonės, bijoma kontakto su be kuo, nepasitikima net draugais – štai kolegą Šavelį nasrai sugriebė imant ne savo degtukų dėžutę. Nepaprasta baimė, turinti neišsakytą, bet tikrą pagrindą, reikalauja nepaprastos savisaugos.

Kitas epizodas. Artėja sausio tryliktosios naktis, sutemus Granauskas su šunimi eina pasitikti iš darbo žmonos žurnalistės, dirbusios tuo metu televizijoje: „Kai jis [Bulis] vedė mudu namo, ties didžiąja gatvių sankryža aš pasižiūrėjau vadinamojo „Kvarco“ pusėn. Ten buvo visos Lietuvos telefonų mazgas. / – Genute, o kodėl prie „Kvarco“ nėra žmonių? Kodėl niekas jo negina? Penki omonininkai gali tokį neginamą užimti, ir bus atkirstas telefono ryšys visoj Lietuvoj?…“ (p. 153) Pasako taip autorius ir, vedinas aršiu šunimi, nueina su žmona namop – saugoti objekto mintis jam nekyla. Tuo tarpu prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų dega laužai, žus žmonės.

Vienas iš būdingų „rusiškosios mokyklos“ bruožų – tiek šunų dresūroje, tiek menuose – sentimentalumas, maskuojantis brutalumą ar net žiaurumą, nukreiptą ne tik į aplinką, bet ir į save. Savidestrukcija pasireiškia, kad ir rūkymu, girtavimu, sveikatos neprisižiūrėjimu – šitai mato skaitytojas, bet ne pasakotojas. Man iškalbingas pasirodė kone šuniškas autoriaus žvilgsnis pro daugiabučio langą į šlavėją: „Jam tikrai buvo jau aštuoniasdešimt metų, toks nedidelis, liesas, lyg supintas iš vienų gyslų. Žiūrint į jį, ne mane vieną, manau, imdavo pavydas: iš kur šitame liesame senuke, praleidusiame penkiolika metų Sibiro sniegynuose, dar šitiek jėgos ir sveikatos, o štai tu, penkiasdešimtmetis, jokiuose Sibiruose ir lageriuose nebuvęs, vargais negalais beužlipi į savo ketvirtą aukštą?“ (p. 140) Neatsitiktinis priešpastatymas sveikas tremtinyssergantis sovietikas rodo, kad pasakotojo viduje dedasi skausmingi procesai, ieškantys išraiškos, proveržio, kuris šioje apysakoje tiesiogiai taip ir neįvyksta.

Paskutinė Granausko apysakos scena – autoriaus atvirame laiške mirusiam šuniui – tiesiog kadras iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“, nors autorius to nesuriša. Tarkovskio filme emigravęs rašytojas ilgisi savo šuns, nežinia – mirusio ar gyvo, tačiau toli, tėvynėje likusio. Juodai balta prietema. Žmogus guli lovoje kniūpsčias, nuleidęs kairę ranką link grindų… Tarkovskis mums rodo paveikslą, o Granauskas tarytum rašo jam išgyvenimą: „Ir pajutau, kaip tavo vėsi nosis prisilietė prie mano nuleistos rankos, aš ją pakėliau ir glosčiau tavo švelnią šilkinę galvą, nuo to švelnumo man pasidarė lengva ir gera, ir aš nugrimzdau į miegą.“ (p. 170)

Apysakos scena jausminga, tačiau nejaudina, kadangi kūrinio kontekstas jau sukūrė distanciją. Sunku gailėtis dėl netekties. Šuo mirė beprasmiškai – neprižiūrėtas, per karščius ištiktas širdies smūgio. Bandoma tam suteikti prasmę: atseit šuo paėmė šeimininko infarktą, buvo toks ištikimas, kad mirė vietoj jo… Su Tarkovskio šunimi kitaip, jis – pakylėtas, metafizinis ir simbolizuoja visa, kas yra žmogui gimta: šeimą, gamtą, tėvynę – tylinčią, laukiančią, kasnakt grįžtančią apie save priminti. Tiek filmo, tiek apysakos finale šuo laukia mirusiojo. Tai vedlys į anapusę. Darau prielaidą, kad kažkur giliai suvokė tai ir Granauskas.

Nepaisant gražios ir gyvos (kaimiškos) kalbos, Granausko kūrinys yra anachronistiškas ir nuviliantis. Represuojant nemalonius prisiminimus, bandoma ištraukti šviesą, įtikėti ir net įtikinti, kad seniau (t. y. prieš Nepriklausomybės atgavimą!) pasaulis buvo gražesnis, prasmingesnis ar net doresnis, nors išties gyventa ir kurta kalėjimo sąlygomis. Tai – kreivas veidrodis. Sovietinės kartos žodžiuose juntama nemaloni potekstė apie baimę, kad „reikės nebebūti“ ne tik gyviems, bet ir gyviems atmintyje. Skaitant nematomus tokių kūrinių posluoksnius galima labiau suprasti ne tik apie tai „ką jie mums padarė“, bet ir apie tai, ką mes padarėme sau.

 

Nuorodos:

Rimantas Kmita „Gyvenimo situacijos visą laiką yra nevienareikšmės“

Sonata Šulcė „Kas slypėjo už sovietmečio Rašytojų sąjungos durų?“

(Recenzija publikuota 2015 m. internetiniame leidinyje „Rankos“.)

Advertisements

Komentarai uždrausti.