Reikia rašyti daugiau!

adomaitiene

Apie dviveidystę – ji perimta su pienu. Perduodama kitai kartai nesąmoningai, savo pavyzdžiu. Liudijimas apie dviveidystę išsprūsta štai tokiuose interviu. Politikė Irena Degutienė leidinyje „Apžvalga“ (2014 sausis) atsako į klausimą „Ar svarbus patriotinis ugdymas mokyklose?“:

Mums patriotinį ugdymą davė ne mokykla, ne knygos, o tėvai. Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. Apie kokį patriotinį ugdymą galėjai kalbėti tarybinėje mokykloje?

Nejučia susisieja tai, kad tėvai įdiegė ne tik patriotizmą, bet ir tokį dviveidišką būdą: Viską gavome šeimoje. Gyvenome dvigubą gyvenimą. Vienas buvo viešasis, o kitas – privatus, asmeninis. Tai, ką mums įdiegė tėvai, tą ir turime. O patriotinis ugdymas mokykloje buvo, dar ir koks. Nejau politikė pamiršo? Tie vaikai, kurių namie tėvai neugdė (pavyzdžiui, man tėvai visai mažai pasakojo apie tikrąją Lietuvos istoriją), išėjo visą sovietų patriotizmoprogramą. Ar Degutienė nebuvo komjaunuolė, partinė? Jeigu turi medikės diplomą, tai negalėjo nebūti. Negalėjo (negali) nemokėti patosiškai kalbėti „patriotinėmis“ temomis. Kaip greitai atmintis ištrina tai, kas nemalonu… Bet ir apie tai, kas nemalonu, kalbėti būtina. Netgi labiau, negu apie malonius dalykus – „mielą tylą“ bibliotekose, etc… Sunkiau, negu būti dviveidžiu, yra pripažinti savo dviveidystę.

Kadangi Lietuvos politiką šiomis dienomis formuoja būtent vyresni žmonės, t.y. tie, kurie nepatyrė seksualinės revoliucijos ir natūraliai priima moralinę dviveidystę, tampa aišku, kodėl daromi tokie žingsniai, kaip abortų uždraudimas (darėm „išsivalymus“ tyliai, todėl dabar galime sakyti, kad niekada to nebuvo; abortai mūsų kartai nebegresia), itin ribotas šeimos institucijos apibrėžimas (šeimas – tai vyras, moteris ir vaikai; kadangi kitokias šeimas diskriminuojame viešai, tai padarykime, kad tai būtų teisėta), abejingumas vaikų teisių apsaugai (auklėsim diržu taip, kaip mus auklėjo) bei homoseksualų lygių teisių neigimas (patys nugyvenom „spintose“ ir viskas buvo gerai). Kalbant apie moralę, lietuviui jaukiau gyventi po kauke. Jei moralės šaltinis yra religija, šiuo atveju, oficialioji, Romos katalikų bažnyčia, tai nėra geresnio pavyzdžio, kaip kunigai ir jų dvigubi moraliniai standartai: dvasingi veidai viešai, nuodėmėlės privačiai. Ir tai ne tik „tradicinis seksas misionieriaus poza“ su priešinga lytimi… Jeigu šis moralės šaltinis yra oficialus ir bene vienintelis – būtent krikščioniška tradicija ir moralės norma yra dangstoma dabartinė dvasinė stagnacija – tuomet visiškai aišku, ko tikėtis: dviveidiškumo. Ir kai šaukiama, jog ginama tradicija, aš girdžiu: „Giname teisę gyventi dvigubą gyvenimą!“

Mes žinome, kad pasaulio kultūros istorijoje daug žmonių buvo ir yra homoseksualūs ir biseksualūs. Daug lietuvių šiuo metu gyvena nevaržomi geografinių ir politinių sienų, taipogi nevaržomi ir stereotipų bei moralinių prietarų. Labai daug lietuvių gyvena taip, kad jaučiasi laisvi, ir naudojasi pasaulio talentingų, kūrybingų, intelektualių, dvasingų žmonių dovanojamais turtais, nepaisydami tų žmonių privataus gyvenimo smulkmenų. Leisdami visiems gyventi taip, kaip jiems reikia, kaip norisi, kaip jiems atrodo geriau.

Kai skatinama atskirtis tarp viešojo ir privataus kalbėjimo, kartais motyvuojama tuo, jog kalbant apie kai kuriuos dalykus „pernelyg atvirai“, visuomenė susipriešins. Tačiau visuomenė nėra vienalytė, visi žmonės nėra vienos nuomonės apie bet kurį dalyką, atskirai paėmus. Pamirškime sovietinę „vieną nuomonę“, pamirškime sovietinį „savaime aišku“ – jau seniai visiems galima kalbėti garsiai ir niekas nėra „savaime aišku“. Mes kuriame naują visuomenės santvarką ant sovietinio režimo griuvėsių – čia nieko nėra „savaime aišku“, ir būti negali. Mes negalime kopijuoti kitos šalies santvarkos, tačiau turime kurti savą – atvirai kalbėdami apie tai, kas mums tinka ir kas netinka. Mes privalome kalbėti garsiai, kiekvienas iš mūsų. Sakyti savo nuomonę, išsakyti savo poreikius, negali būti nei nusikaltimas, nei gėda. Lietuva kuria savo gerovę ne remdamasi vienos religijos dogmomis, o sveiku protu ir sąžine – išklausydama ir sužinodama savo piliečių nuomonę. Siekdama, kad būtų patenkintas daugumos gerovės poreikis, tačiau neskriausdama ir mažumų.

Todėl labai svarbu yra pasakoti – rašyti ir skelbti – istorijas. Vieno žmogaus istorija. Vienos šeimos istorija. Motinos, auginančios kitokį vaiką. Žmonos, gyvenančios šalia kitokio vyro. Vaiko, užaugusio kitokių tėvų šeimoje. Kunigo, gyvenančio kitokį gyvenimą. Buvusio partinio, pasmerkusio mirčiai nekaltus žmones, istorija. Gyvybiškai svarbu yra netylėti. Kalbėti atvirai yra nesmagu, baisu, visų akys įsmeigtos į mus, mes taip nepratę, mes nemokame taip kalbėti. Kartais mums vis pasirodo, kad kalbėti neapsimoka, kad vertingas yra tik veiksmas. Mes dar neišmokome įvertinti minties jėgos, savo kultūros istorijoje nedaug turėjom mąstytojų. Bet štai, mes jau prabilome, mes jau kalbame viešai. Vadinasi, stebime save, analizuojame, apibendriname, darome išvadas, judame. Tai – daug. Kalbėsime ilgai ir bandysime derinti skirtingas nuomones, karštai pasiginčydami, tačiau nenutildydami vienas kito. Tas kalbėjimas užtruks. Galbūt dar dešimtmetį kitą. Tačiau jis jau prasidėjo, pilietiškumo procesas – ne europėjimo, ne, savęs atradimo, lietuviškėjimo – vyksta.

(kiek pataisyta ištrauka iš mano 2014/02/20 įrašo Vyras, kuris verkia)

Reklama

1 atsakymas į “Reikia rašyti daugiau!

  1. pritariu autorės pastebėjimams ir pasvarstymams, nes užaugau ‘anoje’ santvarkoje, brendau ir bręstu šioje…taip, reikia rašyti ir viena, ir kita, reikia kalbėti, reikia tiesiog stengtis būti Žmonėmis, deja, monetarinei sistemai to nelabai reikia, o kitokią nei monetarinė, kaži ar kada įsigyvendinsime…