Gerumo ženklai

langas

Mane gniuždo apsiniaukęs dangus. Vasara baigėsi, ruduo prasidėjo. Vakar buvo apsiniaukę, šiandien, dar visai neseniai, irgi. Saulė išlindo, va. Bet viduje vis dar tamsu. O ir debesų danguje apstu. Jie tuoj užslinks. Gamtos sužmoginimas? Susitapatinimas su gamtos nuotaika? Kaip tai vadinasi, pamiršau. Visai nesvarbu dangaus spalva. Ir visa tai, ką dabar parašiau – banalybės, ar ne? Kaip kitaip gali būti apsiniaukęs dangus? Kaip švinas? Kaip veltinis? Kaip dulkėta užuolaida? Kaip durų užsklanda? Koks skirtumas? Prietema kažkaip sugebėjo įsismelkti vidun ir likti. Ir man vėl negera. Ne tik dėl to. Gal ir dėl to, kad vėsu namie (ne tik fiziškai), kažkas negerai, vėstame, tolstame. „Ieškau artumo“, – sako jis, dėdamas basą pėdą man ant kelio, kai sėdime vėlai vakare kieme. Irgi ieškau artumo. Kas atsitiko? Kas darosi? Norisi – bet ar galima? – praleisti tai, neaprašyti, kad nieko neatsitiktų. Betgi nieko neatsitiks, jei aprašysiu, jei išsigąsiu legaliai. Man baisu, nes bijau… likti viena? Ne. Man baisu, kad jaučiu vėsumą ir nieko nedarau. Nežinau ką daryti. Ką daryti tokiais atvejais? Ieškau artumo? Gal man dabar toks laikotarpis, pereinamasis, lūžio, nežinau. Ieškau darbo, aš ieškau darbo, kad įsitvirtinčiau šioje aplinkoje, šioje šalyje. Nes jaučiu (bijau), kad grįžusi į Lietuvą sunkiai prisitaikysiu arba žūsiu neprisitaikiusi. Arba negrįšiu ir kapstysiuosi čia, šiaip ne taip, kiek pajėgsiu, būdama žiauriai skolinga visiems. Ne, nebijau likti viena. Kaip filme „Dangus virš Berlyno“: su tavimi aš galiu būti viena. Tai yra turtas. Tas filmas… praėjo kiek metų? Paskaičiuokim, jei anąkart man jį skolino S., tai vadinasi aš su juo dar kalbėjausi. Žiūrėjau viena, žydrajame kambaryje, už lango buvo irgi prietema. Turbūt (galbūt) ankstyvas pavasaris? Vadinasi, buvau išsiskyrusi su L. ir laisvalaikiu draugavau su A. O S. sukosi šalia ir laukė progos pakankinti. Buvo išvadintas tatuiruote. Bet tatuiruotes, kaip dabar žinome, įmanoma ištrinti. Net ne lazeriu – galima plyta. Tik gal skaudžiau. Taigi buvo ankstyvas Berlyno pavasaris, ir cirko akrobatė pasakė, kad laukė savo žmogaus ir sulaukė, ir dabar su juo galės būti viena, bet ne vieniša. Paskui, gegužės mėnesį, sutikau savo būsimą vyrą ir jis pasirodė panašus į Bruno Ganz, tik to filmo aš jau neprisiminiau, tik angelo idėja liko. (Angelo idėja filme pavogdavo iš pieštukinės pieštuko idėją, pakeldavo nuo stalo akmenuko idėją, paspausdavo žmogaus rankos idėją – išeidavo rankos paspaudimo idėja, super.) Tada dar retai rašiau, o kai rašydavau, tai pavykdavo sunkiai ir su nedaug žodžių. Dabar rašau taip, kaip galvoju. Arba galvoju taip, kaip rašau. Arba rašydama galvoju. O parašiusi – sugebu pamiršti, paleisti. Rašymo idėja. Tada, žiūrėdama į dangų virš Berlyno, verkiau. Kiek metų praėjo nuo to verkimo? Gal ketveri. Radau tą filmą vakar netikėtai video nuomos punkte. Ne, ne radau netikėtai, o prisiminiau netikėtai, pamačiusi režisieriaus (Wim Wenders) pavardę. Tada kelias minutes bandžiau prisiminti anglišką fimo pavadinimą („Wings of Desire“), tada radau filmą. Šiandien ryte žiūrėjau, ką tik. Ir vėl verkiau, žiūrėdama į dangų virš Berlyno. Kaip įdomu, man rodos, verkiu tose pačiose vietose. Verkiu, kai angelas Ganz (vėliau suvaidinęs Hitlerį) susižvalgo su vaikais, nes vaikai jį mato, tik vaikai. Verkiu, kai Peteris Falkas, vaidinantis save, kalba angelui Ganzui, nematydamas jo, o vėliau ištiesia jam ranką ir pasako: companiero. Verkiu, kai angelas Ganzas virsta žmogumi ir palaižęs savo kraują sako: „Dabar pradedu suprasti, tai raudona“. Verkiu, kai jis susiranda Peterį Falką ir sušunka jam per tvorą: „Ei, companiero!“ Ir Falkas iš karto prieina, atpažįsta, sako: „Tikėjausi, kad tu daug aukštesnis.“ Ir prisipažįsta, kad jis irgi – buvęs angelas. Nieko čia tokio, kad verktum, viskas taip paprasta, bet verkiu ir vėl tose pačiose vietose. Ir po visko esu sukrėsta, nenoriu eiti iš namų, o šviečia saulė, nors vėjuota. Ruošiausi nuvažiuoti į tokią parodą (Swoon, grafitistės), bet nevažiuosiu. Dabar jau vidinis drebulys šiek tiek praėjo. Nežinau, kas man yra. Verkiu todėl, kad atpažįstu gerumo ženklus žmonėse, kad jie (gerumo ženklai) parodyti įtikinamai. Kaip tame tailandiečių filme „Uncle Boonmee…“, kuriame įtikinamai rodė iracionalius dalykus, todėl jie atrodė realūs, kaip ir būna gyvenime – mes žinome, kad yra iracionalių dalykų, kad ir kaip stengiamės tai pamiršti, neigti, bandyti juos paaiškinti – jie tiesiog yra ir viskas. O danguje virš Berlyno neskraido angelai, ne, tai visai ne religinis filmas. Tie angelai tai gerumo ženklai žmonėse. Gerumo ženklai, liudijantys apie tikrąjį blogį, kuris irgi egzistuoja, šalia gerumo ženklų, žmonėse. Tačiau gerumo ženklais mes ginamės ir išgyvename, šildome vieni kitus kaip paukščiai. Tai sentimentalu? Tai religinga? Tai stebuklinga, antgamtiška, antžmogiška? Ar humanizmas nėra fantastika? Žiūrėdama fantastinį filmą aš verkiu ir nesugebu to racionaliai paaiškinti. Turbūt tai tikra. Tik tiek ir suprantu. (Scenarijaus bendraautorius rašytojas Peteris Handke – reikia patikrinti jo dosjė.)

(mano istorijos kartojasi: iš dienoraščių 2011 m.)

Advertisements

Komentarai uždrausti.