Jeanette Winterson žiema

zibintas

Jeanette Winterson* vakaras. Aštuntą turėjo prasidėti – man per vėlu išeiti iš namų septintą, todėl išėjau apie pusę septynių. Atvažiavau į Melburno centrą per anksti.

Jau buvo tamsu, žvarboka, vėjuota, pasukau į tą gatvę, kurioje turėjo būti teatras Atheneum, ėjau kita gatvės puse, į kalniuką, pasirodo, tai gatvė, kurioje labai prašmatnios vitrinos, iškart traukia mąstyti filosofiškai apie skudurų reikšmę, prabangos ir statuso santykį, ėmiau juokais skaičiuoti, kiek turėčiau išleisti pinigų per mėnesį, per metus, kad pakeisčiau visą savo garderobą ir peršokčiau kitą lygį, nepaisant to, kad įeiti į tas parduotuves visai nedrįstu, tiesiog baisu, nemalonu, kas dirba jose? Kas ir ką aptarnauja? Jau neįsivaizduoju ir savęs aptarnaujančios tų žmonių.

Kaip ten bebūtų, mano veide – šypsena, irgi tokia filosofinė, nes išleisti kas mėnesį turėčiau, na, bent jau tūkstantį dolerių, kad per metus būtų dvylika tūkstančių, tai mažiausiai, ir tai per metus garderobo visiškai pakeisti nepavyktų, bet jau būtų gera pradžia. Tik tuomet reikėtų keisti ir draugus, nes juk nebūtų jiems malonu bendrauti su tokia prabangiai atrodančia ponia. Reiktų keisti spintą – nes dabar tai ne tokiems dalykams skirta dėžė su skylėmis ir kandimis. Reiktų keisti namą. Reiktų pirkti mašiną – nevaikščiosi gi visur pėsčiomis, aukštakulniai juk būtų ant kojų. Vadinasi, reiktų užsirašyti į sporto salę – juk nelakstysi kaip ubagė po gatves apiplyšusiais treningais. Reiktų dažnai vaikščioti į restoranus pietauti ir vakarieniauti – juk reikia žmonėse būti daugiau, jei jau taip pranabangiai rengiesi. O, būtinai reikia lankyti ir renginius, tokius, kuriuose lankosi panašiai apsirengę „draugai“. Būtinai tektų sveikinti tuos „draugus“ gimtadienių ir jubiliejų progomis, būtinai reiktų jiems dovanoti brangius daiktus. Taip pat reiktų savo namuose rengti pokylius – kad visi atėję galėtų padidžiaugti vieni kitų prašmatnia išvaizda. Reiktų lankyti kirpėją kas mėnesį. Manikiūrą ir pedikiūrą darytis. Pageidautina susirūpinti ir makiažu, nes kas čia dabar… Na, va. Tai kiek čia per mėnesį išlaidų būtų? Dešimt ar dvidešimt tūkstančių? Neblogai.

Gal geriau liksiu prie savo plano: kas mėnesį išleidžiu ne daugiau šimto dolerių drabužiams, ir dar jaučiuosi šiek tiek kalta, kam išlaidauju. Ne visada tinkantį drabužį nusiperku, prašaunu – kad ir dvidešimt dolerių pro šalį, o gaila. Užtat kiek daug laiko ir laisvės…

Taip begalvodama, pamačiau priešais mane einančią nedidelio ūgio moterį, apsirengusią tamsiai: juodos džinsinės kelnės, rudas diržas, sukišti į kelnes juodi marškiniai. Eina laisvomis rankomis, plačiu žingsniu, šypsosi, žiūrėdama į žibančias vitrinas. Tuo mes panašios – juk dabar darau tą patį. Bet pala pala, veidas jos…

Tai juk Jeanette Winterson! Esu mačiusi nuotraukas. Irgi turi laisvo laiko prieš savo renginį, todėl nusprendė apeiti kvartalą, pasidairyti po vitrinas. Juk jos skirtos labiau parodai ir pavydui. Jeigu turi imunitetą pavydui (lengvas paskaičiavimas greitai suteikia tokį imunitetą), tai gali tik gėrėtis ir šypsotis – tavęs ta nesąmonė neliečia. Esi laiminga, vilkėdama juodų spalvų pigius drabužius, patogius batus, plaukus susiveli ir kaip stovi, taip gerai – juk garbanoti…

Susivėlęs ežiukas ta Winterson. Smagus veidelis. Tiesa, jos knygos nė vienos taip ir neperskaičiau iki galo, nunešiau atgal į biblioteką. Gal šiomis dienomis temos nekabina, o gal tiesiog ne mano autorė. Sako, jos kalba poetiška. Na, šituo mūsų nenustebinsi. Taip pat pajutau, kad ji gerai apsiskaičiusi. Bet ar įdomi intelektualė? Nepasirodė. Kadaise tapo įžymi savo skandalinga knyga apie vaikystę, brendimą ir seksualumo suvokimą. Net gražus, tikrai gražus, autorės įžanginis žodis manęs nesugundė stengtis labiau. Neprasibroviau pro pirmus dešimt puslapių… Ali Smith, kuri irgi nelengvai skaitoma, irgi lesbietė, visgi mane įtraukia ir sugundo savo poetika ir intelektualumu, nors jos knygų šriftas – tyčia – siaubingai didelis ir sulig kiekviena knyga, rodos, didėja.

Kai įėjau į Atheneum teatro fojė, ten buvo nedaug žmonių, į salę dar neleido. Prie sienos ant kėdžių sėdėjo keletas moterų ir beveik visos skaitė. Ne iš telefonų. Knygas. Atsistojau prie sienos, išsitraukiau savo knygą, bet negalėjau skaityti, kvailai jaučiausi, tarsi vaidinčiau, tarsi jos irgi vaidintų, stebėjau jas ir save iš šalies… Sakau, kad keista.

Rinkosi moterys. Daug moterų. Labai įvairios. Nutariau patyrinėti. Kada paskutinį kartą buvau žmonėse? (Knygų mugėje, Vilniuje.) Žmonės čia atsipalaidavę, gerai ir ramiai nusiteikę. Ne žmonės, o moterys, gal reiktų sakyti. Gal ir ne. Bet tikrai ne „žmogos“, o „žmonės“, jeigu jau norėtųsi tiksliai apibūdinti išvaizdą („žmonės su vaginomis“). Jei kuris žmogus buvo nusidažęs plaukus, tai kokia nors iššaukiančia spalva. Tarsi kitaip nebūtų prasmės dažytis. (Taip ir aš sakau – ir pati juk žylu pamažėl, natūraliai, saugodama „natūralaus plauko nekaltybę“.)

Daugiausia jos buvo poromis. Reta kuri buvo graži, bet buvo ir gražių. Pagalvojau, kad greičiausiai esu įpratusi ieškoti moteryse „moteriško grožio“, t. y. „susitvarkymo“. Kitaip sakant, to, kas būdinga ir gėjams. (Na, aš pati šiek tiek gėjiška, jeigu taip.) Kai moterys visai atsisako santykių su vyrais, jos elgiasi ir rengiasi vyriškai. Nežinau, kaip dėl draugysčių, kol kas iš arti neteko stebėti jokio rimtesnio kontakto tarp lesbiečių ir heteroseksualių vyrų (homoseksualių, beje, irgi). Salėje sėdint pastebėjau vieną gan vyrišką lesbietę, kuri man pasirodė simpatiška. Ji buvo panaši į liesą, tamsiaplaukį jaunuolį. (Susana Sontag taip teisino savo meilę moterims: iš esmės jai patiko jaunuoliai, tačiau sendama, o gal ir anksčiau, ji pati visai jaunuolių netraukė, tad liko moterys…) Bet tie žmonės su vaginomis, kurie jautėsi vyriškai, retai kada buvo estetiški, todėl salės turinys man patiko mažiau, negu per Rufuso Wainwrighto koncertą, kai salė buvo pilna stilingų gėjų ir transseksualų, per pertraukas koridoriuose visi meiliai žiūrėjo į R., o man keistai šypsojosi, tarsi būčiau savo vyro „barzda“.

(Po Winterson vakaro, kai jau grįšiu namo, R. paklaus: „Daug neskustų kojų?“ – „Rankų!“) Štai dvi bobutės sėdasi mano eilėje: viena iš jų su tiršta žila barzda. Stebėtina, kaip vis tiek akimoju supranti, kad tai bobutė, o ne diedukas, kad ir kaip barzdelė įsižeistų… Pirmoje eilėje sukinėjasi, kad būtų visiems matoma(s), žmogus be vaginos, bet su raudonais plaukais, karė šukuosena, ryškiu makiažu, suknele be rankovių ir labai tatuiruotomis rankomis, maždaug metro devyniasdešimties ūgio.

Daug nesidairiau, nes nemandagu spoksoti. Tik vis užmesdavau akį, ką veikia ta moteris-jaunuolis (ji padėjo galvą ant kėdės atlošo ir užsimerkė). Greta manęs atsisėdo močiutė, kurią turbūt išties domino literatūra. Ji man tarstelėjo, kad ką tik suvedusi, jog Winterson ir prieš valandą paskaitą The Wheeler Centre salėje pravedusi rašytoja Susie Orbach yra partnerės (žmonos, tiksliau). Aš irgi nežinojau. Net Orbach pavardė man negirdėta.

Priešais atsisėdo keturios draugės. Viena iš jų per romano skaitymą užmigs (jos rankos plaukuotos). Kita į renginio pabaigą pils iš buteliuko į saują vandenį ir drėkins draugės veidą. Švelniai taip, jautriai. Pamaniau, kad moterys turėtų dažniau leisti sau taip elgtis su draugėmis, ne tik dėl seksualinio ryšio. Tiesiog. Ar ne geri laikai būdavo – o kai kur tebėra – kai moterys ir gyvendavo, ir gimdydavo, ir švęsdavo atskirai nuo vyrų? (Ir tai ne apie amazones ar musulmones.)

Apie literatūrą ir rašymą. Winterson paskaita įkvėpė keliems dalykams. Tame vakare buvo pristatomas Winterson perrašyta į romaną Shakespeare’o pjesė „Audra“ („The Tempest“). Priminė ir patvirtino, kad visi viską vagia mene. Buvo paminėtas žodis „piratavimas“ – ji, aišku, žino lesbietę piratę Kathy Acker. Taip pat Winterson sakė, kad būna trys galimi kūrinio finalai: kerštas, tragedija, atleidimas. Ji pasirinko atleidimą. (Mano romanas „Katė“ irgi tuo baigiasi.) Įdomu, bet ar tikrai nėra daugiau finalo variantų?

Kai Winterson pradėjo skaityti savo romano pradžią – ėmė vaidinti personažus – tapo žiauriai nuobodu. Jos didžiausia klaida – ir tai sakau, kaip buvusi aktorė ir scenos kalbos dėstytoja – buvo ta, kad ji kiekvieną personažą vaidindavo keisdama balsą, laikyseną, atsistodama į kitą vietą jo poza… Taip daro mėgėjai arba pirmakursiai, kurie galbūt nėra gyvenime matę spektaklio arba matę, bet nesupratę, kaip tai daroma. Kai taip kvailioja rašytoja iš Shakespeare’o šalies… Žiauru. Du žmonės, sėdintys netoli manęs, užmigo. Paskui buvo klausimai, visi prabudo. Viena žiūrovė vietoj klausimo prisipažino „turėjusi problemų su jos knyga“, bet renginys šį tą paaiškinęs. Kiti klausinėjo: „Kada supratote, kad esate rašytoja?“ — ir panašiai.

Finale kalba nukrypo į meno finansavimą, ir tai mane ėmė erzinti. Tie banalūs dejavimai, kad menas mažiau remiamas, nors karinė gynyba – labiau. Norėjosi atsistojus sušukti: pakalbėkim apie pokyčius. Juk kažkas keičiasi. Čia ir dabar, mums bekalbant. Menas keičiasi. Požiūris į autorines teises, intelektinį turtą, studijas, skaitytojų auditorijos sudėtis, pats meno vaidmuo visuomenėje galbūt keičiasi. Finansavimas… Rašymui finansavimas nepadeda, nes iki šiol nelabai ką pakeitė. Jei sakote, kad finansavimas blogėja, tai kada buvo geresnis? Tik trys procentai pasaulio rašytojų pragyvena iš rašymo. Atsipalaiduokit. Pokyčiai!

(2016 m. gegužė)

* Į lietuvių išversti du jos romanai: „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir „Kam būti laimingai, jei gali būti normali“.

Advertisements

3 responses to “Jeanette Winterson žiema

  1. gerb. Sandra, patinka man Jūsų matymas ir išdėstymas to, ką matote, tikrai…taip ir norisi pasakyti, kad Jūs lyg tas vaikas iš pasakos apie puošnius karaliaus rūbus, kuris masei jais atseit besižavint, tiesiog pasako,-o karalius juk nuogas!…

  2. Apelsinus šiaip ne taip perskaičiau. Kovodama su nuoboduliu ir galbodama, kaip aš čia nematau to kažko.

    • Kai kurių knygų reikšmė labiau kultūrinė ar politinė ir priklauso konkrečiam kontekstui ir laikmečiui. Išėmus iš to, mažai kas lieka. Bet vis tiek tai knyga-reiškinys. Winterson vakaro metu buvo akivaizdu, kad jos romanas “Apelsinai…” toje (moteriškoje) aplinkoje yra tikra klasika, visa salė žinojo apie ten aprašytą motiną, o autorė laidė sąmojus, kurių nebūčiau pagavusi, jei nebūčiau perskaičiusi bent jau knygos įžanginio žodžio. Knygų daug, laiko mažai, tad negaištu laiko toms, kurios manęs šiuo metu nekabina. Tik susipažinau su reiškiniu :)