Tarnavimas žodžiais

leviathan-all-power-from-god-copy

Apie Rusiją, kurią visgi suvoksi protu; viename tekste nesugyvenantys: Putinas ir Grybauskaitė, Gessen ir Janutienė; paskutinio žmogaus dvasinė mirtis ir neprisikėlimas; Baconas ir jo (ne)sėkmingi iškrypimai; Kaziliūnaitės eilėraštis ne apie kavą; žaismingos Aisčio (ir) Mickevičiaus inkliuzijos; sovietinės jaunystės aidai Klaipėdoje; Australijos lietuvio atlaidai Maskvoje; Girniaus hipotezė apie praeitį, kuri kitokia būti negalėjo, todėl ir nebuvo; Nagio poetinis žodis – nepaskutinis.

* * *

Aštuntąjį „Jovarų“ zino numerį sumesti į maketą nebuvo sunku: medžiagos radau daugiau, negu reikia. Išties nebūtina pradėtąją temą apie sovietus ir Rusiją užbaigti vienu mostu. Kalbėti apie istoriją ir politinę tikrovę kultūros (literatūros) leidinyje, manau, yra verta ir teisinga. Kur, jei ne čia? Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?

Apie iliustracijas. Panaudojau keletą labiau ar mažiau žinomų piešinių prastos rezoliucijos kopijas, už kurias, tikiuosi, jokia autorinė agentūra nesupyktų – tai tik autorių reklama. Argentinietės siurrealistės Leonoros Fini arogantiška porelė – 9 psl. Rusų kilmės amerikiečių konceptualistų, kūrusių dviese trisdešimt šešerius metus, kas savaime yra įdomus ir keistas reiškinys – Komar ir Melamid – du paveikslai atsidūrė nepažymėtuose puslapiuose (10–11). „Mes ne tik vienas artistas, mes esame judėjimas,“ – sakė jie, ir tuo nesunku patikėti. Francis Baconas – airių kilmės dailininkas, kurio išdarkytus paveikslų vaizdinius iškart atpažįstame, taip pat yra savotiškas artistas ir judėjimas – du viename. Jo darbą matote 17 psl., o ištrauką iš inerviu galite skaityti 52 psl. Kaip galiu neįdėti prie to ir nuotraukos su Bacono studijos vaizdu – jis taip gražiai atspindi menininko vidinę tikrovę:

bacono-dirbtuve

Trys paskutinės fotoiliustracijos, susijusios su Rusija tiesiogiai. Oliverio Bullough’o knygos apžvalgai tiko kadras iš Andrejaus Zviagincevo filmo „Leviatanas“ (palikau ir anglišką subtitrą: „visa valdžia iš Dievo“). Straipsnio pabaigoje matote šiurpų Sibiro miestą Udačni iš paukščio, tiksliau, malūnsparnio skrydžio (fotografas Andrejus Rudakovas). 45 psl. puošia dainuojančių nuogalių paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje, kurį užfiksavo žymus rusų fotografas Aleksandras Rodčenko. 27 psl. – balerina Ana Pavlova su gulbe. (Jei apie kitas iliustracijas nieko nesakau, vadinasi, aš esu jų autorė.)

„Gyvųjų“ autorių kūryba šįkart ir vėl gausi: be manęs dar trys žmonės sutiko prisidėti prie zino. Poetė Aušra Kaziliūnaitė, kurią įsimylėjau praeitos Knygų mugės Vilniuje metu, atsiuntė savo eilėraštį apie kavą (na, išties jis ne apie kavą, bet perskaitę patys susidarysite įspūdį apie ką). Mano šališkumas turi priešistorę: Aušra pakvietė taurei vyno knygų prekystalių apsuptyje, o vėliau, kai klausiausi šiuolaikinių poetų poezijos kampelyje (toje pačioje mugėje), supratau, kad Aušra yra labiausiai nusiteikusi bendrauti su publika, kai kiti poetai skaitė sukandę dantis, o tai, pripažinkime, nelengva ne tik pačiam skaitovui, bet ir klausytojams. Jei kenčia autorius drauge su publika – kenčia ir pati poezija. Aušra poezijos nekankina!

Kitas eilių autorius – aktorius, parfumeris, mano kurso draugas, žmogus, kurio varde telpa dviejų žymių poetų pavardės – Aistis Mickevičius – atsiliepė, kai jo paprašiau pasirausti savo archyvuose, o tai, kaip jis sakė, „sujudino griuvėsius“. Aisčio inkliuzijas skaičiau dar tuomet, kai jos buvo ką tik parašytos – fone bendrų išgyvenimų, studijuojant aktorystę Akademijoje – taigi man jos turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę.

Trečioji autorė – debiutuojanti – klaipėdietė Snieguolė Kerpienė. Jos prisiminimai ir liudijimas apie jaunystę gyvenant sovietuose, apie žinojimą ir nežinojimą, apie jaunos veiklios moters brendimą ir sąmonėjimą mane sužavėjo savo sprogdinančia energija (iškupiūravau gal dešimt šauktukų, bet vis tiek nemažai liko) ir pojūčiu, kad buvo parašyta vienu mostu. Tikiuosi, kad ir perskaityta bus vienu prisėdimu.

Snieguolės pasakojimui atitaria ir savaip, iš kitos pusės, kitos perspektyvos, kalba Australijoje gyvenęs žurnalistas Viktoras Baltutis. Jo atsiminimų knygos fotografijose nesunkiai gali atskirti lietuvius, kurie gyveno Australijoje, nuo lietuvių, kurie liko sovietuose: pirmieji fotografuojami šypsosi, o antrieji – ne, niekada. Įdomu pamatyti šalį, kurioje gimiau ir augau, svečio akimis ir dar tais ypatingais laikais, kai Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę. Tačiau žmonės iš esmės nepasikeitė. Ir nepasikeis. Tie žmonės, kurie gimė ir augo kitoje valstybėje, kitoje santvarkoje. Kai pirmą sykį skaičiau, ne iškart supratau, kad Maskvos viešbučio darbuotoja, apgaule išviliojusi iš Baltučio dvigubą mokestį už kambarį, buvo ne rusė, o lietuvė. Sovietikė. Kanukė, pasakytų Gavelis. Požiūris į užsieniečių apgaudinėjimą ir skirtingus paslaugų tarifus vietiniams ir svečiams man taip pat žinomas iš vienintelės kelionės Rusijon maždaug dutūkstantaisiais. Kažin, ar šiais laikais ten kas pasikeitė? Nemanau.

Kas būtų, jei būtume likę sovietuose? Juozas Girnius, mūsų egzodo filosofas egzistencialistas, rašęs apie lietuvių kultūros padėtį po Antrojo pasaulinio karo, leido sau įsivaizduoti praeities variantą, kuriame visi rašytojai ir poetai būtų buvę priversti likti sovietų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Taip matome skirtumą – tarp laisvės ir nelaisvės, tarp politinės cenzūros ir baisiausios rūšies cenzoriaus – vidinio.

Poezijos bare šįkart ir Henriko Nagio trys eilėraščiai – meditacijos apie Žodį – kaip duoklė, nusilenkimas, padėka ir atsvara gan slogiai šio zino temai.

Šįkart publikuojami du mano rašyti straipsniai: apie dviejų šalių vadovų biografijas, kurių autorės Masha Gessen ir Rūta Janutienė – apie skirtumus tarp vakarietiško ir sovietinio žurnalizmo. (Spėkit iš trijų kartų, kuri autorė priklauso kuriam.) Bullough’o knygos apie Rusiją apžvalgą jau minėjau, bet pridursiu štai ką: jos turinys daug turtingesnis, bet aš ištraukiau vien istorinę liniją tam, kad pačiai būtų patogu bet kada atsiversti ir prisiminti. Juk man tenka savarankiškai mokytis istorijos – esu iš tos kartos, kuri mokykloje išėjo pramaną, sovietų selektyviąją pasaulio istoriją. Verta šią Bullough’o knygą perskaityti tiems, kurie nori geriau suvokti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, posovietinių žmonių būseną, pajusti skirtumą, didėjantį su kiekvienais metais, išgyventais ne Sovietų, o Europos sąjungoje.

Jeigu šio zino numerio tekstai bent vienam iš jūsų sukels nerimasties ir minčių – nebūtinai labai rišlių, nebūtinai malonių – tai laikysiu savo sėkme.

Kaip sakė rašytojas Marius Ivaškevičius: kol vyksta karas, negaliu rašyti meilės istorijų. Maždaug taip. Tie jo žodžiai dar labiau sukirbino mano sąžinę. Kaip ir Marius, jaučiu pareigą tarnauti tėvynei taip, kaip moku: žodžiais, kurie yra darbai.

Kito zino numerio tema: feminizmas. Rašykit!

Zinas skaitymui online: nuoroda.

www.jovarotiltai.lt

Reklama

1 atsakymas į “Tarnavimas žodžiais