Papievis prancūzų literatūros lauke

prancuzijos-pieva

Valdą Papievį nejučia lygini su Andrejum Makinu (Andreï Makine) – tai juk rusas, irgi ilgai gyvenęs Paryžiaus palėpėse. Ar yra jiedu susitikę? Ar nujaučia, kad gali būti panašūs? Paprastai panašūs žmonės atstumia vienas kitą. O gal rašytojams ne taip? Kaip ten bebūtų, Papievio likimo viražai kažkuo panašūs į Makino (ta pati karta?). Abu gimę sovietuose, emigravę jaunystėje, prigiję Paryžiuje, abu matomi prancūzų literatūros lauke. Tik Makinas rašo prancūziškai, o Papievis – lietuviškai.

Tik Makinas visgi kitoks, jis, visų pirma, intelektualus ir gal net snobas. Makinas ne tik sentimentalus, bet brutaliai sentimentalus. Papievis – tik sentimentalus, jokio brutalumo. Papievio gaila – jo paties, autoriaus, ar jo pasakotojo, lyrinio herojaus, galima sakyti, gaila. Makino pasakotojų negaila – jų ir neprašoma gailėtis.

Makiną irgi mėgsta skaityti moterys. Makinas mėgsta rašyti apie moteris. Jas idealizuoti. Kurti legendas iš moterų gyvenimo, pasiaukojimo, meilės istorijų. Makinas kuria legendą apie tikrą meilę, kuri, anot jo, egzistuoja. Gal tik romanų puslapiuose, bet visgi. Ten meilė tikra. Graudinanti. Sprogdinanti. Išplaukianti iš mažyčių stebuklų, detalių. Du kaliniai, kartu pasižiūrintys į dangų skirtingose pasaulio pusėse. Dangus, meilės liudininkas. Šalis-kalėjimas, kaip puiki vieta meilei. Visa tai – rusiškas pesimizmas ir brutalumas. Rusui reikia karo, kad atsiskleistų žmogiškumas. Rusas nemoka mylėti taikos metu. (Nebent ir karas, ir taika.)

Papievis į tokias aplinkas neneria. Jis esti čia (Prancūzijoje) ir dabar (nostalgijos būsenoje). Tiesiog aprašinėja savo varganą gyvenimą, kuriame pilna mažų stebuklų, bet nėra meilės. Meilės bijoma. Meilė atneša pražūtį. Sprogimą. Brutalumą. Nusivylimą. Meilei reikia tikėjimo. Meilei reikia aukos arba tarnavimo. Reikia kurti drauge kažką, o ne tik norėti, būti, liestis, tylėti. Tai tinka tik pradžioje. Papievio moterys turi būti nelaimingesnės už patį lyrinį veikėją, kad jis galėtų maitintis trupiniais nuo jų stalo.

Gal todėl negaliu pavadinti Papievio savo autoriumi – man jis per daug apgailėtinas. Makino irgi nevadinu savo autoriumi – man jis per daug brutalus.

Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.

Čia aš ieškau, kodėl Papievis yra silpnas rašytojas, nors visai galėčiau užsimerkti ir pagirti, tiesiog pagirti – sakyti, kad puikus, genialus, o dar ir mūsų. Visgi kažkodėl negaliu įsivaizduoti jo romano išversto į prancūzų kalbą. Ar dėl to, kad prancūzams nebūtų įdomus tarno žvilgsnis į jų praėjusio šimtmečio aristokratiją? Ne, greičiau dėl to, kad tas tarnas, sovietinis inteligentas, pernelyg naivus, ignoramusas toks, o tai įžeidimas prancūzo skaitytojo intelektui.

Man kliūna tos vietos, kur Papievis nuoširdžiai atvirauja apie tai, kad nėra skaitęs prancūzų klasikos, daugumos tų knygų, kurias skaitė namų šeimininkė Odilė… Ji skaitė todėl, mano Papievis, kad pati gyveno tame laikmetyje, šalia tų žmonių (Odilės sūnus spardė kamuolį su Camus sūnumi). Taip išeitų, aš skaitau Papievį todėl, kad sėdėjau pirmoje eilėje per jo knygos pristatymą TV studijoje, per knygų mugę? O gal net pažįstu žmones, kurie pažįsta Papievį – per vieną ar du rankos paspaudimus?

Ar tai svarbu? Man gaila, kad negaliu pastatyti Papievio į pasaulio literatų gretas. Net mąstant apie šiuolaikinius, rašančius dabar, šiandien. Man jis visgi atrodo proto tinginys. Tegul ir talentingas.

Įdomus momentas: negaliu Papievio rekomenduoti nė vienam vyriškos giminės skaitytojui. Bet moterims – taip. Tai mane net šiek tiek šiurpina. (Ką tai pasako apie autorių? Apie auditoriją? Kas apskritai skaito literatūrą šiais laikais? Ko tikėtis, jei aš, pavyzdžiui, rašau vyrams?)

Papievio romanai tikrai išbaigti, tikrai turi aiškią, paprastą struktūrą – o tai, kas paprasta, gali būti genialu. Jo romanuose aiški mintis, aš suprantu viską, kartais ir atjaučiu ar net susigraudinu. Bet tie jo lyriniai nukrypimai, kurie jam pačiam, deja, neatrodo banalūs, jis visai rimtai – net pavadinimą iš ten ištraukė – „oro uostų vienatvę“ randame verkšlenimo sraute apie praeito šimtmečio „geresnį pasaulį“… Tai liudija jo naivų eskapizmą. Tai nuobodu.

Gal ir skaito jis tą literatūros klasiką – juk nebūtina būti viską perskaičius, be to, Odilė nebuvo skaičiusi Maironio ir Žemaitės, ot! – bet svarbesnis Papievio bruožas yra nesigaudymas realybėje, atitrūkimas, gyvenimas praeityje… Nors kalba kitaip, nerūpi jam tas pasaulis su oro uostais. Jis yra kraštutinis intravertas ir gyvena kitoje realybėje. Ten jis apsaugotas, turi imunitetą. Ar kas pasikeis po susidūrimo su pasauliu (Odilės pasauliu)? Ar jis pasikeis? Jokiu būdu. Papievis jau nebe berniukas, kaip norėtų tikėti jo ištikimos pagyvenusios skaitytojos. Jam jau virš penkiasdešimties. Ir kaip asmenybė jis seniai susiformavęs. Žino, ko nori ir ką gali. Kiti Papievio romanai, tikėtina, bus tokie pat, iš to paties pasakotojo perspektyvos.

Papievis viename interviu teigė, kad nėra rašytojas. Tai? Vadinasi, jis nėra rašytojas! Todėl ir nereikia jo per prievartą statyti tarp pasaulio rašytojų. Visgi lietuvių literatūra prarastų dar vieną šansą būti skaitoma, tad tikiuosi, kad Lietuvos ambasada Paryžiuje suveiks vertimą į prancūzų – ir tai tikrai verta daryti, net jei didelės komercinės sėkmės nesitikime. Ir bus jau mažiausiai trys lietuvių autoriai, kuriuos gali skaityti prancūzai: Juozas Baltušis, Ričardas Gavelis, Valdas Papievis.

[nuotr. mano: Prancūzijos pieva Alpėse šią vasarą]

Advertisements

7 responses to “Papievis prancūzų literatūros lauke

  1. oi, tinginys esu…neskaičiau Papievio, neskaičiau A. Makin…bet paskaičiau ką parašė Sandra, ir dėkingas jai, kad parašė šitaip, kaip atsiliepė Š. Nakas,-gerai!

  2. “Ir apie moteris vyro akimis pernelyg daug skaičiau – tai jų tiesa, bet ne mano tiesa. Reiktų, aišku, sakyti, kad moteris yra žmogus, todėl vyras, rašantis apie moterį, tiesiog rašo apie žmogų. Bet ne. Nerašo kaip apie žmogų. Nevisai.” – taiklu! Mane tai ypač erzino mokykloje – moterys tekstuose atrodė netikros. Dar buvau sugalvojusi, neva mąstau kaip vyras, nes jų mintys ir interesai man buvo artimi, tuo tarpu moterys vyrų tekstuose – visiškai nesuprantamos ir netgi atstumiančios. Kad protas lyties neturi, supratau tik vėliau. Ir iki šiol nesutikau tokios moters, kokios būna vyrų tekstuose.

    • Būtų įdomu apie tuos vyriško/moteriško mąstymo virsmus jumyse sužinoti daugiau. Jei rašote – gal sudėliokite pasakojimą esė? Kitas “Jovarų” zinas (žiemos nr., išeis vasarį) bus apie feminizmą, labai tiktų.