Prenumeratonas

prenumeratos-dovanos

Vis iškyla aikštėn apverktina kultūrinės spaudos (ir kultūros bei mokslo apskritai) finansavimo situacija. Prieš metus, kai vyko sniego kasimo akcija, pastebėjau ironišką (arba sarkastišką) komiksą apie tai, kad mūsų leidiniai nenori tapti komerciniais, panašiais į visokius gliancinius bobiškus žurnalus a la „Žvėrys“ (aka „Žmonės“).

Esu dėkinga autorei, nes jos piešinėlis (nuoroda) puikiai atspindi kultūrininkų fobiją ir iliustruoja jų nuolatinę retoriką (kuri, beje, tapati mokslininkų retorikai): pirma jūsų pinigai, o paskui mūsų idėjos! O jau baimė tapti populiariais tai nežmoniška. Nepradėsim mes čia greta literatūrinių tekstų spausdinti grožio patarimų, reklamų ir horoskopų… Na, niekas neprašo tokių dalykų – šitai jau perdėta. Pagaliau galima imti pavyzdį ne iš visiško šlamšto, o iš madingų ir sėkmingų leidinių, tokių, kaip „Lamų slėnis“ ar „370“. Bet iš kur tas kompleksas dėl to, kad tik netaptų leidiniai perkamais (suprask: komerciniais) – gal tokiu atveju valstybė neberems?

Jei viršelis taps patrauklesnis masėms, leidinio viduje beisiskleidžiantis gležnas dvasios pumpurėlis bus suėstas kapitalistinės korupcijos kirminų? Gerai išsireiškė vienas pažįstamas: tas, kuris nori atsiriboti nuo pinigų (pridurčiau: ir politikos), labiausiai tų pinigų nori (pridurčiau: ir yra politiškai angažuotas). Bet tai pripažinti – nemalonu.

Prenumeruodama leidinius iš Lietuvos, nė sykio nesu gavusi bent reklaminio atviruko, lankstinuko, knygos žymeklio ar pasiūlymo prenumeruoti tą patį leidinį ir kitais metais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios nustojau prenumeruoti. Mat man mylėti tuos leidinius tenka labiau, negu jie myli mane, skaitytoją. Jie tiesiog nesiteikia skirti man dėmesio. (Negerbia jie manęs ir kaip autorės, apie tai rašiau čia: nuoroda.)

Nė vienas lietuviškas leidinys neatsiunčia savo naujienlaiškio į mano pašto dėžutę, nė vienas nepasiūlo kokio nors partnerio paslaugų – irgi iš intelektualios sferos, pavyzdžiui, muziejaus, konferencijų, literatūrinių konkursų, festivalių, vakarų ar knygų išpardavimų ir pan. Čia nekalbu apie įkyrią reklamą. Nors įkyrumas yra blogis bet kurioje sferoje, bet jeigu tai daroma nuosaikiai, kultūros sferoje reklama yra vadintina skaitytojo informavimu beigi kultūringos bendruomenės kūrimu. Manau, pastarieji du dalykai yra kultūrinės spaudos tikslas, siekis ir prasmė.

Australijoje kultūriniai leidiniai remiami per mažai ir negali išsilaikyti be skaitytojų paramos. Knygynuose jie kainuoja gan brangiai – maždaug tiek, kiek ir viena knyga. Jų popierius geras, dizainas puikus, turinys – aktualus. Kiekvienas leidinys kuria savo bendruomenę.

Pavyzdžiui, jaunimo žurnalai – keletas jų atsirado ir, regis, įsitvirtino rinkoje per pastaruosius penkerius metus – organizuoja kiekvieno numerio pristatymo vakarėlius kokioje nors salėje ar bare. Leidiniai inicijuoja arba skleidžia informaciją apie literatūrinius konkursus, stipendijas, dalyvauja festivaliuose – ne tik kaip rėmėjai su tikslu pasireklamuoti, bet ir kaip organizatoriai, pranešėjai, seminarų vedėjai. Taip pat kartais galima tapti stažuotoju jų redakcijose: kurį laiką padirbėsi nemokamai, įgysi patirties ir gerą CV įrašą (tai vadinama gera karma).

Su autoriais, kaip pačiai teko patirti, redakcijos bendrauja labai maloniai, pagarbiai ir informuoja apie kiekvieną žingsnį: paaiškina sutarties sudarymo smulkmenas (sutartis labai trumpa, bet aišku, kad autorines teises perleidi tik keliems metams), laiku sumoka honorarą, nors ir nedidelį, su atsiprašymu, kad negali mokėti daugiau. Publikavusi savo novelę leidinyje Going Down Swinging praturtėjau tik 70$, iš kurių turėjau išleisti daugiau nei pusę tam, kad nusipirkčiau dvi žurnalo kopijas – sau ir novelės vertėjai. Be to, iš savo kišenės sumokėjau vertėjai. Tačiau iš viso to man liko geri prisiminimai (ir novelė, kuri šiuo metu ir vėl priklauso man, galiu ją publikuoti, kur tik noriu). Svarbiausia, kad man viskas aišku ir kad turėjau teisę žinoti ir rinktis.

Jau keletą metų seku vieną australišką leidinį – beje, atvirai kairuoliškos pakraipos – Overland. Tokio atitikmens nėra Lietuvoje, dauguma leidinių išvis vengia atvirai pripažinti, jog atstovauja kuriai nors politinei pakraipai. Kadaise bandžiau publikuoti Overlande savo novelę – nepriėmė, bet atsakymas buvo labai korektiškas: „Ačiū, buvo smagu skaityti, bet mūsų leidiniui šis kūrinys netinka.“ Išties skaitydama prenumeruotą leidinį ir pati suvokiau, kad mano novelė jiems netiko tematiškai.

Stebiu Overlando išgyvenimo strategiją. Pavyzdžiui, tam, kad galėčiau pasiūlyti savo kūrinį publikacijai, privalėjau prenumeruoti leidinį vieneriems metams. Nes publikuoti gali tik prenumeratoriai. Puiki idėja! Tampi leidinio bendruomenės dalimi, tačiau, kaip matote, leidinys neįsipareigoja dėl to spausdinti bet kokios kokybės ar bet kokios tematikos kūrinius. Leidinys atvirai nustatyto sąlygas kontributoriams. Honorarus, kaip suprantu, jie moka. Dažnai skelbia įvairius konkursus, kuriuose dalyvaudamas gali laimėti labai didelę sumą (pirmos trys prizinės vietos – skaičiai keturženkliai). Galima pasiūlyti redakcijai savo temą, kuria autoriams bus siūloma parašyti straipsnį ar esė. Tai jau tiesioginis bendravimas su skaitančia publika.

Kartą per metus Overlando rengiamas „Subscribethon“, išvertus būtų prenumeratonas: prenumeratos maratonas. Trunka jis maždaug savaitę, kurios metu visi kasdien skatinami prenumeruoti leidinį ir dalyvauti loterijoje. Ak, kaip komerciška ir žema! Bet neįsivaizduojate, kaip smagu yra žaisti ir dar smagiau, jei gauni išlošęs, na, kad ir kokį niekutį: puodelį, pavyzdžiui.

Overlando loterijoje kol kas nedalyvavau, bet per tą laiką, kai išvykau gyventi iš Lietuvos, esu panašiose loterijose laimėjusi jau keletą kartų. Sykį vienas ateisto (amerikiečio) blogas padovanojo man knygą apie religijų evoliuciją. Kitą sykį menų festivalis davė man DVD – dokumentinį filmą apie Patti Smith, kuri nuo to laiko tapo mano drauge. Kiek esu gavusi nuolaidų, atvirukų, informacijos apie gerus dalykėlius, jau nesuskaičiuosiu.

Anglų kultūrinis laikraštis London Review of Books (LRB) sumanė nuostabų viliotinį: lojaliems prenumeratoriams (o aš tokia ir esu) suteikia teisę apdovanoti pusmečio nemokamais laikraščio numeriais du draugus. Su džiaugsmu išnaudoju tokią galimybę! Žinoma, LRB tikisi, kad kuris nors iš mano draugų užkibs ir toliau prenumeruos. Tiesą sakant, aš irgi tikiuosi to paties.

Tad štai, kiek nuostabių būdų bendrauti su savo skaitytojais, o svarbiausia – leisti jiems pasijusti kultūringos bendruomenės dalimi.

(O čia nuoroda į australišką prenumeratoną.)

Advertisements

Komentarai uždrausti.