Atgaiva akims: knygų nereklama

atgaiva-akims

Įdomu, kas labiau paskatina vaiką skaityti: tėvų pritarimas ar draudimas? Mano tėvams – ypač motinai – patiko, kad skaitau, nes tuomet neinu į kiemą. Iš čia – vitamino D trūkumas lemiamu laikotarpiu, kai vystosi regėjimas. „Inteligentiškas minusas“ išsivystė devintoje klasėje. Iki šiandienos tokį pat „minusą“ ir tebeturiu, nes knygos, atvirkščiai negu įkalta, knygos akių negadina.

Tėvui nelabai patiko mano skaitymas. Neatrodo, kad jis būtų norėjęs manimi atsikratyti ir išvaryti į kiemą – nors jis būdavo už tai, kad vaikas kuo daugiau būtų gryname ore ir leisdavo nevalgyti pietų, jei abi su seserimi būdavome neišalkusios – bet jam nepatiko mano vėlyvasis skaitymas.

O kaipgi skaitymas be vėlyvojo? Kai prietema, kai sutemos, kai naktis. Vasarą gerai, gali skaityti iki vienuoliktos, iki kol pasigirsta: „Eik miegot, akių negadinus!“ Bet rudeniop, o ypač žiemą, temsta vis anksčiau ir anksčiau. Viduržiemį tektų neskaityti nuo ketvirtos valandos! Pamokas ruošti būdavo leidžiama, bet ne per ilgai. Iki dešimtos. Po dešimtos – komendanto valanda. „Eik miegot, elektros negadinus!“ Panašu, kad mūsų šeimoje viskas buvo tik gadinama, o didžiausi gadintojai – vaikai.

Vis dėlto skaitydavau ir po dešimtos. Ne po antklode su prožektoriumi (nors lyg ir esu bandžiusi). Bandydavau išsiderėti dešimt minučių: „Dar vieną puslapį ir viskas!“ Arba: „Jau tuoj, tuoj!“ Aišku, meluodavau. Nemanau, kad tas, kuris nuo pat vaikystės skaito knygas, suaugęs būtinai tampa rašytoju. Bet panašu, kad toks žmogus mėgsta pramaną, fikciją, išgalvoti pasiteisinimai ir istorijos – jam prie širdies.

Bet gali būti ir blogiau: toks vaikas išauga iš savo tėvų socialinio sluoksnio ir įauga į kitą, aukštesnį, kur jo nepasiveja tėvų neapsiskaitymas ir proto tamsa. Toks vaikas ima suprasti dalykus, apie kuriuos nenutuokia jo tėvai. Tėvai praaugami ir išaugami jau penktoje klasėje. Jie nebeturi ką naujo pasakyti savo vaikui, jis viską jau skaitęs. Jie nebeturi ko išmokyti savo vaiką, jis viską mokosi pats. Tėvams, žinoma, liūdna. Krenta jų autoritetas.

Paskui dar tas mokslo ir darbo santykis: tėvai mano, kad paaugęs vaikas privalo įsidarbinti ir nešti namo pinigus, kol netaps pilnametis, o gal ir ilgiau. Bet ką daro išsilavinęs vaikas? Melžia tėvus – ypač pikta, kai „gadina pinigus“ knygoms, tarsi namie jų nebūtų pakankamai – o paskui dar reikalauja finansinės paramos studijų metais… Nesibaigianti kančia: „Ar tam tave auginom? Eik dirbt.“

Mokslo ant kupros nenešiosi – nes jis nieko nesveria, jis… nematomas! Mokslo juk neparodysi kaimynui ar pavydžiai giminei taip, kaip galėtum parodyti kailinius, importinius batus, naują automobilį, kioskelių tinklą, butą… Man pasisekė, kad esu moteris. Spaudimas dirbti buvo ne toks ir didelis palyginus su spaudimu ištekėti. Bet mano maištas ir pasipriešinimas buvo stipresnis. Be to, sutikau badauti. Na, mirti iš bado nebūčiau norėjusi. Bet badauti tikrai teko sunkmečiu po Nepriklausomybės atgavimo, kuris beveik sutapo su mano asmeninės nepriklausomybės įgyjimu, bet tai jau kita istorija.

Apie knygas galiu pasakyti tik tiek: jos yra kaltos. Tai jos mane išvedė iš tėvų kelio, tėvų tradicijos neskaityti, nežinoti ir negalvoti. Kitas kelias gal ir sunkesnis, bet malonesnis. Sunkesnis dėl to, kad nežinai, kaip juo eiti ir nematei pavyzdžių. Malonesnis, nes eini juo savo noru ir esi laisvas. Tavo patėviais tampa visi pasaulio išminčiai. Tavo įmotėmis tampa visos pasaulio poetės.

Paskutinės žinios iš statistikos departamento manęs nešokiruoja, bet liūdina: visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių. Beveik pusė. Ta kita pusė irgi ne ką geresnė: kai kurie vadina save skaitančiais, nors per metus įveikia vieną ar dvi knygas. Neturi laiko? Nėra ką skaityti? Nedomina niekas? Man regis, nemažai žmonių tiesiog nemoka skaityti. Pažįsta raides, supranta sakinius, bet skaito lėtai ir sunkiai. Neišlavintose smegenyse kova vyksta trumpai: proto tingulys greit nugali proto smalsumą.

Nežinau, kodėl vieni žmonės nuo pat vaikystės nori skaityti, ko kiti – ne. Nemanau, kad raginimai, skatinimai ar reklama gali pakeisti nenorinčiųjų įsitikinimą neskaityti. Gal tiesiog jie yra „protingi“ žmonės, kuriems svarbiau grynas oras, maži elektros mokesčiai ir rankų darbas vietoje protinio. Ką tokiems žmonėms pareklamuoti? Gražius knygų viršelius, kurie gerai atrodys sieninėje spintoje, greta televizoriaus. Tokiems ir kalba tiesiai į širdį savo „intelektinę prekę“ brukančios komercinės leidyklos, kurių Lietuvoje yra dauguma.

O aš žinau, kad mes, tikrieji skaitytojai, perkame knygas ne už gražų viršelį ir ne už prierašus „Naujiena!“ ar „Pasaulinis bestseleris!“ Mes esame įsimylėję skaitymą ir jis mums gyvybiškai svarbus. Skaitome taip, tarsi kurtume savo naratyvą, savo legendą – keliaujame nuo knygos prie knygos, nuo autoriaus prie autoriaus, ieškome knygoje draugo. Mes esam laisvi, kai renkamės, su kuria knyga eiti į lovą. Mes esame tylūs ir kurti reklamoms.

(Nuotr. viršuje: man Kalėdos jau prasidėjo – www.bookdepository.com duoda geras nuolaidas, o jei kurią knygą pavėluoja atsiųsti – dar daugiau nuolaidų.)

Reklama

4 atsakymai į “Atgaiva akims: knygų nereklama

  1. Prisiminimai užplūdo iš mano pačios vaikystės, paauglystės… Pamenu, kartą skaičiau pasakas mažajame kambaryje. Tėvai nieko nesakė, nevertė dirbti, kai dukra užuot pagelbėjusi prie verandos statybų skaitė. Norėjosi vis dar vieną pasaką perskaityti ir taip atėjo vakaras. Išlendu iš trobos, žiū, jau apytamsė. “Kur dingo visa diena?“ – garsiai sušukau sau po nosim.

    Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja užduodavo daug skaityti, pagal programą. Niekas jos neįveikdavo, bet stengdavosi. Aš būdavau iš tų, kuri pirmauja skaityti ir perskaito beveik viską, todėl knygų ne iš programos tiesiog nelikdavo fiziškai laiko ieškoti ir skaityti. Ilgiausia “Gargantiua ir Pantagruelis“. Neįveikta “Ilga kaip šimtmečiai diena“. Protas atsisakė priimti informaciją toliau nei 60 psl. Pasijutau kaip tikras mankurtas…

    Tėvams nelabai patikdavo tie mano ilgi sėdėjimai prie rašomojo stalo, pasiteisinimai, kad užduota daug namų darbų. Jie pageidavo, kad prikibčiau pirmiau prie ūkio, bet aš visada žinojau, koks darbas turi išliekamąją vertę, o kuris tik tam kartui skrandį prikemša. Čia aš toliaregė. Meluodavau, kad darau pamokas. Ką jie ten supranta, ką aš rašinėju. Rašydavau dienoraštį. Tuose lapuose ieškojau tiesos, kurios stygių jutau suaugusiuose. Pastebėjau, kad jų lūpose virpa mažos melagystės, įvyniotos į saldainio popieriuką.

    Kartais net užsiplieskusi įrodinėdavau, remdamasi knygos tiesomis. O jie juokėsi, mat buitinė tiesa, čia pat po nosim, nereikia ieškoti kitų kelių, kitų tiesų. “Kvailai leidi laiką, brangioji!“- sumišę sakydavo, kai judindavau jų pasaulėžiūros pamatą.

    Taip…ilgainiui taip norėjosi ištrūkti iš tų “gyvenimo“ mokslininkų rato, kad savo norą formulavau labai primityviai: Dieve, prašau, leisk man tarp protingų pabūti.

    Ir ten pabuvau…

  2. Gerai pasakyta: “Tuose lapuose ieškojau tiesos, kurios stygių jutau suaugusiuose.“

  3. Neseniai buvau spektaklyje apie Žemaitę, jos gyvenimą, kūrybą…
    Jos vyras Laurynas Žymantas, žmonai skaitant, esą sakydavęs: et, ką tu čia skaitai, jau taip mažai razumo beturi, ir tą patį prarasi… (ne pažodžiui, bet kažkaip panašiai, labai įstrigo…).
    Nežinia, kiek čia tiesos, ar tik režisierės išmonė. Jei tikrai Laurynas taip manydavęs, tai panašu, kad per daugiau kaip šimtą metų gal mažai kas ir tepasikeitė, bijo žmonės skaityti ir tą savo razumą prarasti, nors tu ką…

    • Panašu į tiesą, Žemaitės vyras taip sakyti tikrai galėjo. Ogi išties, vyro akimis žiūrint, ir pasimaišė jo bobai razumas! Laimei :)

      Ar ne Tomas Venclova yra kažkur sakęs: lietuvis nepažįsta tokio baldo, kaip knygų spinta. Čia gal ne jo paties mintis, bet man įstrigo.