Išsivalymas

rankos

„Turbūt daug atidavei, bet mažai gavai“, – paaiškino man draugė, kai pasiskundžiau, kad po kelionės į Lietuvą visą mėnesį jaučiuosi pavargusi, pilna negatyvo, depresyvi ir negaliu rašyti. Pažinodama save, ėmiau rašyti dienoraštin, kad tik išleisčiau iš savęs tai, kas pritvinko. Reikia išsivalyti sistemą tam, kad galėtum kažką kurti.

Neseniai skaičiau vieno žmogaus įspūdžius iš apsilankymo teatre (Nacionaliniame žiūrėjo „Didį blogį“). Tas žmogus pusbalsiu tarstelėjo, kad spektaklis yra šūdas, gryniausias šūdas, ir aplinkiniai jį išgirdo. Jų reakcija man priminė, kaip svarbu išgirsti tiesą, kurią visi žinome, tačiau nedrįstame ištarti. Pasibaigus spektakliui, buvo plojama atsistojus. Dievaži, nežinau, iš kur ir kada susiklostė toks idiotiškas paprotys ploti atsistojus po kiekvieno spektaklio – gal nenorint įvertinti, sulyginti kūrinių – plokim visiems atsistoję, kad tik aktoriai nepamanytų, jog suvaidino prasčiau už tuos, kuriems nuoširdžiai plojome atsistoję vakar – nes tikrai buvo už ką! Taigi po „Didžio blogio“ ir vėl buvo plojama atsistojus, tačiau kelių metrų spindulių aplink tą žmogų, kuris pasakė tiesą, žmonės neatsistojo ir beveik neplojo.

Viena iš problemų, kurios man neduoda ramybės – nes seku įvykius spaudoje, tai mane liečia ir asmeniškai – kultūros spaudos situacija. Bėda yra ne tiek situacija, kiek mano pačios santykis su ja. Turėjau sau atsakyti į kelis klausimus, todėl parašiau šitą tekstą, kurio pradžią publikuoju jūsų dėmesiui.

* * *

Neseniai parašiau atsakymą „Kultūros barams“ – pranešiau, kad jų elgesio negaliu toleruoti ir atsisakau honoraro. Negaliu toleruoti to, kad redakcija nepraneša apie tai, kad kūriniai bus publikuoti, žinoma, nesudaro ir autorinės sutarties, viskas atgaline data ir tik jų stalčiuose. Kai reikia finansus tvarkyti, tuomet kažkaip jau randa laiko parašyti man. Ir tai ne visi – „Metai“ tiesiog perveda pinigus neatsiklausę ir taip pat nepranešę apie publikaciją. Rašytojų sąjungos leidykla kadaise sugebėjo nepranešti apie tai, kad jų teikta paraiška finansuoti mano romaną buvo atmesta (į mano mandagų e-mailą, sužinojus apie atmetimą, irgi nebuvo atsakyta). Konkursų sąlygos pateikiamos nutylint, kad nuo prizo sumos bus atskaičiuoti mokesčiai… Tylėdami leidžiame „kultūros leidiniams“ elgtis su mumis nekultūringai, ir dar jaučiamės kalti.

Iki šiol vis nutylėdavau tokius dalykus, o nuo šiol netylėsiu. Iki šiol imdavau honorarus ir prizus pagal taisyklę „nesijausk kalta, bet panaudok pinigus teisingai“ – nuo šiol nebeimsiu. Netoleruoju, atsisakau, boikotuoju. Mano kūrinių neskaitysite „kultūrinėje spaudoje“, kuri vienaip ar kitaip susijusi su Lietuvos rašytojų sąjunga, kurios visi buvę ir esami pirmininkai vienaip ar kitaip – sovietikai, born in USSR žmonės. Rašytojų sąjunga yra sovietinių kūrėjų sambūris, kurio aš neremiu. Negaliu toleruoti.

Tai moralinis klausimas. Moralinis ir sprendimas turi būti. Nes tai apie politiką. Nes mes visi zoon-politikonai. Net jei pasirenkam būti pasyviais. Bet jau nebegaliu nieko nedaryti. Tiesiog. Pajutau, kad negerbiu nė vieno iš savo pažįstamų, kurie dirba „oficiozams“, neva tik dėl honoraro, nesitepdami tų leidinių politika, tarsi tos politikos ir išvis nėra (bet pvz. religingumas, tam tikros religijos dogmų propagavimas yra politinė pozicija). Tarsi suprasdavau, kad „žmonėms reikia valgyti“. Kad ne visi tokie sąmoningi, ne visiems apie tą politiką žinoti reikia…

Dabar girdžiu, kokią nesąmonę sakau. Pakeisk politinę poziciją, pavadink ją ne neutralia, pavadink ją garsiai. Kokią tradiciją išties tęsia Rašytojų sąjunga, kokią kultūrą skleidžia, kuo nusipelniusius asmenis remia? Šiais metais šios organizacijos leidiniai gavo padidintą finansavimą. „Metai“ ir „Literatūra ir menas“ gavo po maždaug 10% daugiau. Paukštelis man pačiulbėjo, kad buvęs vieno iš šių leidinių redaktorius, svarbus Sąjungos narys, sėdi tarp tų, kurie skirsto finansus. Tvarka bus – taip buvo iš anksto sutarta ir sutvarkyta.

Tuo tarpu du gan nauji jaunimo portalai gavo špygą – Doxa ir Voxart šiemet neparemti. Net simboliškai.

Žmonės balsuoja už tam tikro dalyko poreikį, ir jie balsuoja būtent savo kišenpinigiais – ar remia kultūrinius leidinius publika? Publika balsuoja ignoruodama – nepirkdama, neprenumeruodama, neskaitydama. Šito balso niekam nereikia, jis negatyvus – tyla nėra balsas. Tai klausimas: ar turiu ir aš balsuoti garsiai, ar tik negatyviai – atsiliepti tyla?

Ar galiu sau leisti neremti tos spaudos, kuri, mano manymu, yra žlugusi morališkai? Nes abejonė tokia: visgi būtina remti bet kokį lietuvišką žodį – pavojus yra nutilti. Ar tikrai?

Publikuoti savo žodį per purviną platformą, reiškia valyti tą platformą žmogaus akyse. Reiškia padėti jai nežlugti finansiškai ir ne tik. (Ar neatsiėmusi honoraro ką tik parėmiau „Kultūros barus“?) Kaip religijos atveju – „Bernardinai“ yra vienuolyno pijarinė platforma – jiems naudinga patraukti savo pusėn, pastatyti ant savo platformos labai gražius, šviesius, pasaulietiškai atrodančius, o gal net atvirai ateistiškai pasisakančius žmones, nes tai parodo, kokie atviri pasauliui, kokie tolerantiški, kokia kultūringi, kaip padeda šviesti žmones bažnyčios atstovai… Romos katalikų bažnyčia su visomis jos atmainomis yra nusikalstama politinė organizacija. (Jei nebūtų politinė, nedalyvautų politikoje, ar ne?) Su tamsia praeitimi ir purvina dabartimi. Negaliu remti organizacijos, kuri remia nusikaltėlius. Kuri kviečia žmones skriausti vieniems kitus. Kuri rodo vieną veidą, o slepia kitą. Todėl man lengva buvo apsispręsti ne tik nepublikuoti savo darbų „Bernardinuose“, bet net ir beveik neskaityti.

Tai moralinis klausimas, į kurį atsakymas lyg ir aiškus: nesusidėti su tais, kurie yra purvini, korumpuoti. Korupcija greitai įtraukia. Štai gavau progą pabūti arti, pasėdėti šalia, persimesti keliais žodžiais, susipažinti. Nori nenori, aš jau bijau kalbėti tiesiai ir garsiai sakyti savo tiesą. Nežinau, kodėl baisu, tik konstatuoju: man baisu, aš turiu peržengti, nugalėti, perlaužti savo baimę kalbėti. Aš dangstausi tyla! Kada paskutinį kartą atvirai rašiau apie literatūros situaciją? Jei nesakysiu savo tiesos, tai kas man ją pasakys? Kas pasakys tiesą tiems, kurie mano taip, kaip ir aš? Kaip rasime vieni kitus? O mes juk galvojame panašiai, tik panašiai tylime. Štai mūsų bėda. Ir jeigu mes nerašome tiesos lietuviškai – tuomet pasirodo tik tas melagių žodis, kuris ir kuria melagių istoriją, melagių kultūrą.

(…)

Visas straipsnis pasirodys pavasario „Jovarų“ numeryje (nuoroda į leidinio archyvą).

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.