Po Lietuvą 10 dienų

image

Kaskart grįžusi į Lietuvą elgiuosi vis kitaip, jaučiuosi vis kitaip. Nėra vienodo požiūrio, laikysenos, viskas kinta – keičiuosi aš pati, keičiasi gimtasis kraštas, vis kitus ir pasikeitusius randu žmones. Šįkart mano požiūris į savus itin taikus, pirminė grįžimo euforija išgaravo gan greitai, pajutau, kad noriu ir galiu per keturias savaites įsigyventi, todėl nusprendžiau neužsirašinėti savo įspūdžių dienoraštyje, kaip paprastai darau.

Patirti, išgirsti, pagalvoti ir… paleisti. Kartais tai, kas nedokumentuojama tučtuojau, pasisėja ir sudygsta labai netikėtu supratimu, mintimi, daug vėliau – šito dar turiu sulaukti. Kol kas tiesiog plūduriuoju emocijose.

Po dešimties dienų kelionės per Lietuvą esu pavargusi, bet laiminga. Kas čia vyko ką tik, suprasiu vėliau. O gal niekada nesuprasiu – irgi nieko tokio. Svarbiausia – man taip atrodo – šitie patyrimai mane kažin ko pamokė, mane kažin kaip pakeitė. (Nebūtina tiksliai žinoti, ko ir kaip.)

Nors į svečius atvykti visur, išskyrus Klaipėdą, pasisiūliau pati, laisva valia ir norėdama patirti lengvabūdiškų nuotykių, organizavimo darbų buvo nemažai, ir man padėjo gražus būrelis žmonių.

Ačiū tiems, kurie mane gaudė autobusų stotyse, vedė į salę pas publiką, skleidė apie mano knygą ir renginį žinią, o po renginio – maitino mane, girdė mane arbata ar jėgermeisteriu ir migdė, kartais net savo namuose. Su jais ir pas juos aš jaučiausi namie. Jaučiuosi reikalinga ir laukiama. Esu dėkinga žmonėms, be kurių visos šitos kelionės nebūtų:

image

Ačiū Robertai už atkaklumą ir šiauliečių “Mūzynui” už šiltą rašytojų dienos šventę, taip pat Ramunei iš “Šiaulių naujienų” už tai, kad yra sąžininga žurnalistė.

image

Ačiū Lolitai iš mažiausios Panevėžio bibliotekos “Židinys”, kur priklydusiam katinui ir rašytojui visuomet atviros durys.

image

Ačiū Mindaugui, kuris Akmenės Krašto muziejuje saugo tokią drugių kolekciją, kurios pavydėtų Nabokovas, o namuose laiko tokį šuniuką, kokio pavydžiu aš.

image

Ačiū Sondrai ir Klaipėdos rašytojams, kurie susiburia ir ugdo, remia, skaito vieni kitus. Taip pat I. Simonaitytės bibliotekos administracijai, kuri man suteikė prašmatnią nakvynės vietą pačioje miesto širdyje.

image

Ačiū Aurelijai iš VDU, kuri patikėjo man pravesti paskaitą filologams magistrantams – kitaip, tariant, pakvietė kipšę į bažnyčią! Ačiū daktarytei Akvilei – už nakvynę Kaune ir vaistus nuo peršalimo. Ačiū Nomedai – už ekskursiją po Žaliakalnį ir ne tik.

image

Ačiū Vidai – būsimai Premjerei – už Utenos bibliotekos tvarką, ponui Protui už puikų mano eilėraščio perskaitymą, poetui Panavui už knygą ir autografą, Kristinai – už vakarienę ir širdingą pokalbį.

image

Ačiū visiems, pirkusiems mūsų leidyklos knygas – jūs remiate mūsų veiklą ir skatinate mus dirbti dar geriau!

Ačiū visiems, atėjusiems į mano paskaitas – jūs vertėte mane pasitempti ir džiuginote šiltu priėmimu, klausimais ir net prieštaravimais – kaip būtų nuobodu, jei mes tik sutiktume su kitų nuomone!

Ačiū už atsiliepimus – laiškus, kuriuos man siunčiate po paskaitų! Tegaliu palinkėti vieno – nenustoti rašyti, rasti priežastį savyje.

Ekspreso Zarasai-Vilnius vairuotojui, parvežusiam mane iš paskutinės gastrolių vietos pustuščiame autobuse, ačiū už jaukią kompaniją ir tvirtą rankos paspaudimą. Visiems kitiems vairuotojams ir pakeleiviams ačiū už nugirstas ar papasakotas istorijas.

image

Tikra tiesa, kad keliauti reikia žeme, o ne oru, tik tada susipažinsi su ta šalimi, kuria keliauji. Iki šių gastrolių daug mažiau pažinojau Lietuvą ir jos žmones.

Esu visiems dėkinga už patirtį ir tikiuosi, kad visos tos draugysčių ir naujų projektų užuomazgos subręs ir sudygs… jau šį pavasarį.

Galiu visus informuoti, kad sniego Lietuvoje likę visai nedaug (tik miške, kapinėse ir viename Žemaitijos ruože), paukščiai virtinėmis grįžta, seneliai smagiai kruta, kiemai iššluoti ir laukia svečių, pasaulis pasiruošęs sprogti ir žydėti! Pagal planą turėčiau grįžti į Lietuvą šiais metais dar kartą – vasarą.

image

O dabar – (mažiau nei) savaitė individualių susitikimų, diskusijų, konsultacijų ir knygų skaitymo. Juk negaliu visų, kurias nusipirkau, vežtis kartu su savimi – lagamine netilps. Be to, mano intravertiška pusė spaudžia, jos reikalavimas paprastas: tylos, vienatvės ir rašymo.

Todėl mano gastrolės baigtos.

 

Advertisements

Komentavimo galimybė išjungta.