Nuleido inkarą Jovarai #4

jovarai 4 virselis

Sutema barsto rudeninę ramybę, Tininis užkalba moderniojo romano pelenus, Orfėjaus žmona pasakoja, ką reiškia būti ištekėjusiai už poeto, vedęs vyriškis vyksta į Pributiškį ir patenka į laiko labirintą, Heladoje kyla kažkoks epinis sujudimas, Andriušis baisisi diabolišku australų gyvenimu, Vaclavas Havelas vaizduoja susvetimėjimą konkrečiai, jo kolega žongliruoja raidėmis S, A, U, Uolinis Karvelis – tiesiog Uolinis Karvelis, Camus stebi iš vandenyno kylančią melancholiją, iš užmaršties išnyra sovietinis laivas ir jo nuvertėję herojai.

Su šiuo rudenio numeriu Jovarų zinui sukanka vieneri metai…

Rasite jį internete (isuu), skaityti bei parsisiųsti galite ir iš čia: nuoroda.

Kai renku medžiagą naujam „Jovarų“ numeriui, įsivaizduoju vieną temą, o kai surenku ir sudedu viską į maketą, pamatau, kad išėjo visai kita. Šįkart maniau, kad pavyks išvesti detektyvo liniją. Bet panašu, kad pagrindinės temos: moterystė ir jūra. O „kriminalas“ numeryje tik vienas, jį norisi tučtuojau pakomentuoti.

Prieš kelis mėnesius Melburno lietuvių bibliotekoje radau Algimanto Čekuolio knygelę „Noriu į Kubą“ – tai kelionių apybraižos, išleistos prieš penkiasdešimt metų, gūdžiais sovietmečio laikais, okupuotoje Lietuvoje, ir autorius, kaip galima jausti iš knygos tono, toje aplinkoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ar, tiksliau, kaip patyręs jūrininkas laive. Be konteksto daug kas tampa nekalta: jaunas rašytojas, išgirdęs, kad žvejybinis laivas ruošiasi plaukti į pasaulį, tučtuojau lekia į Klaipėdą ir prisijungia prie įgulos. Viena mažytė detalė: bet kas taip panorėjęs už Sovietų Sąjungos ribų neiškeliautų. Klaipėda tuo metu buvo ta vieta, tas uostas, kuriame cirkuliavo visokios gėrybės ir blogybės. Tai žvejų dėka „špekuliantų“ vaikai galėjo mūvėti „Levis“ džinsus, o jų moterys kvėpintis ne odekolonu „Maskva“. Suvenyrai ir kontrabanda – tai viena, sakyčiau, gražioji pusė. Negražioji: laivuose privalėjo būti infiltruoti slaptosios tarnybos atstovai, kėgėbistai. Be tos svarbios įstaigos leidimo, denin neužliptų nė vienas rašeiva. Už kokią kainą pardavė savo sielą Algimantas Čekuolis? Dviprasmiška mano parinktosios ištraukos pabaiga: grįžęs už savo durų rankenos Čekuolis randa užkištas dvi baltas rožes, ir retoriškai siūlo jas dovanoti „draugams jūreiviams“ (tais laikais nebuvo ponų, buvo draugai, „tovariščiai“). Kiek žinau, lietuviai porinį gėlių skaičių teikia tik gedulingomis progomis, šitai man nuo vaikystės buvo įkalta į galvą. Neporinės gėlės – padėkai, porinės – gedului. Ir dar baltos! Ar nenorėjo kažkas palinkėti rašytojui… Kaip ten bebūtų, minčių visokių sukelia. Minčių ir emocijų.

Skaityti sovietmečio knygas, švelniai sakant, yra nemalonu. Pamažu apima nuovargis ir pasišlykštėjimas, nes jauti, kaip viskas persunkta melu. Skaitydamas negali atsipalaiduoti ir mėgautis beletristika – turi užsidėti filtrą, ieškoti tikrumo tarp apsimetinėjimų. Ar išties pasakotojas jaučiasi toks laimingas ir pilnavertis savo „Didžiosios Tėvynės“ pilietis? Net jeigu Čekuolis, kaip reiktų suprasti iš jo labai jau mažos apimties autobiografijos, nepriklausė KGB struktūroms, kaip rašytojas, jis buvo išvien su sistema, su okupantais. Ar atsiprašė už tai? Ar apgailestauja? Ar turėtų toks žmogus įgyti mūsų pasitikėjimą, būti mums intelektinis autoritetas? Man atsakymas aiškus. Todėl ir publikuoju ištrauką iš jo kelionių, kad galėtumėt pajusti jo retoriką, žvilgterėti jo praeitin – ji iškalbingesnė, negu autobiografija. Tokios knygos dingo iš mūsų lentynų, jos neperleidžiamos, kartais jas randu šiukšlynuose, ir tai suprantama. Bet nederėtų išmesti atminties. Apie tokias knygas reikėtų rašyti knygas.

Visi kiti šio numerio elementai daug smagesni, net jeigu ir dvelkia rudenine melancholija. Albert’o Camus kelionių dienoraščiai ne tik pasakoja apie jo rašymo rutiną (net laive jis kasryt dirba po kelias valandas), bet ir atveria jo depresiją (net suicidines nuotaikas), viso pasaulio skausmo atjautą. Kaip gražiai pasakyta: vandenyną sudaro viso pasaulio ašaros…

Elegiškas ir nuostabus Rimos Jokaitės apsakymas „Amžinas mikrobas“, kuriame veikėjas mąsto apie prarastąjį laiką, praleistą galimybę, kitą, galbūt drąsesnį, nuoširdesnį gyvenimą su moterimi, kurią mylėjo, tačiau nevedė. Du eilėraščiai apie tai, kaip įvykius mato moterys – žymi škotų poetė Carol Ann Duffy pateikia Orfėjo žmonos istorijos versiją, kurioje atsispindi šiuolaikinė moterų padėtis meno pasaulyje; poetas Aidas Jurašius, nieko apie tą vertimą nežinodamas, atsiuntė man eilėraštį, kuriame Trojos karas – iš Helenos perspektyvos. Taigi abu poetai susirūpinę moters žvilgsniu į pasaulio dalykus.

Šįkart zine nemažai poezijos. Dar vienu eilėraščiu zinas prasideda: tai Liūnės Sutemos „Ramybė“. Neseniai radau dvi šios poetės knygas, ir abiejose ta ramybė, net jei dažnai ir skausminga, ilgesinga ramybė, po kurios paviršiumi verda gyvenimas – toli nuo Lietuvos. Rašytojas Pulgis Andriušis, Lietuvoje išgirstas tik po Nepriklausomybės atgavimo, žavi savo šmaikštumu, sakyčiau, kipšišku. Pasirodo, Andriušis gyveno Australijoje, ir jo trumputė satyra atspindi lietuvių atvykėlių („dipukų“) požiūrį į australus. Paklausiau apie tai Melburno Lietuvių klubo bibliotekininkės, ir ji patvirtino, kad lietuviai tikrai jautėsi labai nelaimingi, patekę į šitą pasaulio užkampį – vaikai, sakė ji, jautėsi gerai, jie greit prisitaikė prie kitų vaikų, išmoko kalbą, o tėveliai kentėjo, nes juto, ko yra netekę, – daugiau, negu galimybės dirbti pagal savo profesiją… Čia pamenu kitą skaitytą atvejį: Antrojo pasaulinio karo metu Berlyne gimęs ir augęs fotografas Helmutas Newtonas irgi atklydo į Melburną. Išlipęs ant kranto ir nuvykęs į miesto centrą, jis tiesiog stovėjo ir verkė: Europos…

Juozo Tininio pagal užsienio spaudą 1967–aisiais (maždaug tuo metu, kai Čekuolis plaukiojo aplink pasaulį, apdainuodamas sovietus) parengtą straipsnį apie moderniojo romano tikėtiną mirtį. Tai toks langas į praeitį: dokumentinis kadras, kuriame užfiksuotas anuometinis literatūrinis diskursas. Įdomu, kad tuomet niekas nekalbėjo apie postmoderną, kuris jau buvo gimęs. Taip pat keista rasti romanų pavadinimus ir literatų pavardes, kurių šiandien negirdime, neskaitome. Šitai leidžia atsitraukti nuo dabartinių problemų, suvokti jų nereikšmingumą prieš laiką – neišvengiamą literatūros autoritetų laikinumą. Galbūt tie, kuriuos šiandien laikome „gyvaisiais klasikais“, rytoj bus neverti minutės dėmesio. Kad ir kaip besistengtume ateities kartas išmokyti, perduoti joms tai, kas mums tikra, vertinga, šiandien įkainojame, kad mūsų prekė išgyventų, tinkamai įsukta į pagarbos popierėlį, – visa tai beprasmiškas krutėjimas, tuštybių tuštybė.

Nors vieną dalyką iš praeities man būtų visai įdomu dar pakrutinti, reinkarnuoti: tai konkrečioji poezija (šiame numeryje yra du jos pavyzdžiai). Kadaise buvusi novatoriška, šokiruojanti, maištinga poezijos forma, dabar tokia pat senoviška, kaip moderniosios dailės artefaktai, pavyzdžiui, Johno McCrackeno aštuonių pėdų juodai nudažyta lenta arba Marcelio Duchampo klozetas… Ar įmanoma taip kurti šiandien? Čia prieinu prie dalykų, kuriuos norėjau paskelbti.

Kviečiu teikti kūrinius kitam „Jovarų“ zino numeriui, kuris išeis 2016 m. žiemą.Iki vasario pirmos dienos laukiu jūsų darbų adresu jovarotiltai@gmail.com

Ypatingai kviečiu išbandyti konkrečiosios poezijos formą, kurios pavyzdžių galima rasti internete įvedus „concrete poetry“.

Kita tema, kurios laukiu – „Aš ir knyga“: jūsų esė, dienoraščio ištrauka, straipsnis ar novelė, kurioje figūruotų knyga, knygos skaitymas, literatūros kūrinio išgyvenimas. Vienas iš būdų, kaip lengvai parašyti tokį dalyką, kokio nors kūrinio skaitymas ir išgyvenimų knygoje ir už knygos ribų (jūsų tikrovėje), aprašymas, ieškant paralelių, sąsajų, galbūt net įtakos ar pokyčio jumyse ir aplinkoje.

Trečias dalykas, kurį ketinu skelbti kiekviename zino numeryje: foto novelė. Šįkart pradėjau nuo Uolinio Karvelio nuotraukų, kurias darė mano bičiuliai, ir tai greičiau foto esė, negu foto novelė, bet turbūt įsivaizduojate, kad įmanoma sukurti ilgesnę ir rišlesnę vaizdų istoriją – galbūt net surežisuoti ir sumontuoti. Žanrai, be abejo, gali būti įvairiausi.

Kol kas tiek. Iki žiemos numerio!

Sandra

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.