Pingvinų paletė

pocket-penguins

Melburne ką tik baigėsi žiema ir kasžieminis rašytojų festivalis, kuriame šiemet visai neplanavau dalyvauti, bet mielos pažįstamos pakviesta nuėjau į paskaitą apie knygų viršelius. Žinojau tik temą ir tai, kad paskaitos vedėjas yra žymus dizaineris, net nepasidomėjau, iš kur. Pasirodo, iš Londono. Pasirodo, dizaineris, dirbęs Penguin leidykloje. Pasirodo, tai jis neseniai minėto Penguin septintojo dešimtmečio jubiliejaus proga surinko viršelių spalvų paletę (žr. viršuje). Pasirodo, jo dizainą esu pastebėjusi ir įvertinusi, be to, mano namų lentynoje yra knygų, kurių viršelius sukūrė jis, Davidas Pearsonas. Pasirodo, šitas šaunuolis yra laikomas vienu įtakingiausių Didžiosios Britanijos žmonių ir nesuklystum pavadinęs jį dizaino genijumi, nors jis dėl to susigūžtų ir nusijuoktų. Žinot, tie genijai. Kuklūs ir paprasti žmonės dažniausiai.

Davidas Pearsonas (toliau DP) pateko „pas pingvinus“ iškart po studijų baigimo, ir buvo taip užsivedęs dirbti ten, nes beveik visos geriausios ir paveikiausios skaitytos knygos jam buvo iš Penguin serijos. Jis buvo taip įsimylėjęs į šitą prekės ženklą ar, sakykim, reiškinį, kad po darbo įlįsdavo į Penguin (įkurta 1935-aisiais) archyvą ir ten dūko tarp lentynų, čiupinėdamas, gėrėdamasis ir galvodamas, ką čia su visu tuo turtu padarius. Tas archyvas rimtai svaiginantis – jame chronologine tvarka sudėtos visos kada nors išleistos pingvinukų knygos… Tūkstančiai jų. Vienas puikus dalykas, gimęs iš šėlo tarp archyvo lentynų, yra šis:

penguin_virseliai

Valandą trukusioje paskaitoje DP apžvelgė trumpą Penguin viršelių raidos istoriją, apsistodamas ties įdomiausiais reiškiniais, pavyzdžiui, Antrojo pasaulio karo metais paaštrėjusiu dizainu: ryškiai raudona spalva, nerimą keliantys brūkšniai, veržlumas. Jis vardino žymiausius kompanijai dirbusius dizainerius, kurie nebijojo naudoti agresyvesnę vizualią medžiagą, labiau patraukiančią akį, galbūt net trikdančią ar žaidžiančią su pirkėju (būsimu skaitytoju). Johno Lennono biografija buvo išleista be pavadinimo ir autoriaus vardo – tik (kiek suspaustas) portretas ir pingvinukas – dviejų prekės ženklų susivienijimas. Būta žaidimų ir tituliniuose knygos puslapiuose, pavyzdžiui, knyga „The French Revolution“: pavadinimas ir autoriaus pavardė įrėminta stačiakampyje, kurio papuošimai, geriau įsižiūrėjus, yra dvi mažytės giljotinos… „Penguin Modern“ serijos viršeliuose tebuvo spalva ir numeris – didelis skaičius, tačiau ir tokios paprastos priemonės gali būti paveikios, galbūt net labiau, negu perkrautas vaizdas. Spalvos ir atspalviai, žinoma, veikia savo ruožtu ir parenkami neatsitiktinai (įrodymas – toji spalvų gama iš Penguin nugarėlių viršuje).

Pačiam DP labai artimas būdas kurti vizualą iš tipografijos – tekstas tampa paveikslu ir perteikia mintį keliais sluoksniais. Literatūroje tokia priemonė ar net žanras vadinamas konkrečiąja proza ar konkrečiąja poezija (concrete prose, concrete poetry) – kai iš raidžių ar žodžių sudėliojama konstrukcija, turinti vizualų pavidalą, pastiprinantį teksto mintį ar įspūdį (nors DP apie tai nekalbėjo, sąsaja akivaizdi). Kurdamas viršelį knygai „Marcus Aurelius Meditations“ (iš „The Great Ideas“ serijos) DP domėjosi senovės romėnų antapių užrašais, ir iš to pavyko pasiskolinti idėjas apie tai, koks turėtų būti šriftas, kokie tarpai tarp raidžių, žodžių, kokia kompozicija viršelio stačiakampyje. „Gyvenime nesu sukūręs nieko originalaus!“ – sako DP. Štai keli viršeliai iš serijos:

great_ideas_serija-DP

DP prisipažino, jog jam patinka, kai skaitytojas ne iškart gali perskaityti pavadinimą, kai jis pareikalauja daugiau dėmesio, galvos sukiojimo, kai ima vykti žaidimas. Labai suprantama taktika: kuo ilgiau skaitytojas laikys rankose tą knygą (investuos savo brangaus laiko), tuo daugiau toji knyga galės apie save pasakyti ir sugundyti ją nusipirkti. Juk kartais knygas perkame dėl viršelių. (Arba dėl to, kad ne mes jų, o jos mūsų nepaleidžia!)

Kai kurie autoriai neleidžia leidykloms ir dizaineriams savivaliauti, pavyzdžiui, J. D. Salingeris yra uždraudęs ant savo knygų viršelių dėti kokius nors paveikslus – griežtai tik autorius ir pavadinimas (ir pingvinukas, šiuo atveju). Tai irgi puiku, tai irgi sprendimas. Pasitikėti tuo, kad skaitytojas susidomės autoriumi, aplink kurio pavardę nepripiešta dėmesį traukiančių ženklų, yra geras dalykas. Kai knygyno lentynose tokia „švari“ knyga atsiduria tarp „rėkiančių“ viršelių – jie visi suskamba, dėmesį lengva paskirstyti ir suteikti visiems. Jei lentynoje vien tik vizualus triukšmas – jame sunku įžvelgti bet ką gero. DP sakė, kad kai kurie viršeliai dizainerių juokais vadinami the panic covers – panikos viršeliai – nes juose matomas akivaizdus dizainerio (o gal marketingo) nepasitikėjimas skaitytojo supratingumu. „Kas bebūtų, nelaikykime skaitytojų idiotais,“ – pataria DP. Jeigu viršelyje yra prekės ženklas, nebūtina šalia jo dar pakartoti to ženklo pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Jeigu pavadinime yra žodis obuolys, tai nebūtina dar ir šalia nupiešti obuolį. Pastarąjį sakinį DP prisipažįsta kartojantis tarsi mantrą. Štai trys knygos, kurių autorių pavardės slepiasi:

autorius slepiasi

Išsiskyręs su Penguin kompanija, DP ėmė kurti dar drąsiau: štai žinomai Cormano McCarthy knygų serijai panaudojo atspaudų techniką, t.y. gamino viršelio piešinį ne kompiuteryje, o kūrė „tikrą“ grafiką. Taip pat jis neigia stereotipą, kad viename puslapyje galima naudoti tik tris skirtingus šriftus. „Nesąmonė! Visi šriftai kam nors geri, kiekvieną galima įdarbinti.“ Turbūt galima pridurti, kad toks taisyklių laužymas ir patvirtina taisyklių buvimą. Arba kitaip: kas leidžiama Jupiteriui, tas nepatartina jaučiui. Štai dar viena DP asmeninė taisyklė: nevaizduoti viršelyje personažų. Dėl to sutikčiau tik iš dalies, nes apstu žanrų ir stilių, kuriems tinka personažų vaizdavimas (jei tai, pvz., pats aprašomasis objektas Johnas Lennonas ar sekso objektas pusnuogė mergaitė, arba šiaip autoriaus marmūzė).

O dar DP baisiausiai mėgsta raštų kūrimą ir užsiima tuo, kada tik turi laiko (sako, ypač gerai raštai dėliojasi dirbant naktį ir įkaušus – jam taip dažnai atsitinka). DP ir vėl skolinasi idėjas iš senų leidinių, nes buvo laikai, kuomet raštai ar medžiagos imitacija viršeliuose buvo itin madinga (ko gera, dabar vėl sugrįžo į madą). Raštas gali būti ne tik iš geometrinių figūrų, bet ir iš augalų fragmentų arba net sudvigubinus (padauginus) piešinį – tai jau raštas. DP mėgsta raštus „įdarbinti“: „Smagiausia būna, kai žmogus skaito knygą, pasiekia dušimtąjį puslapį ir tada atsiverčia viršelį: aaaa, tai štai, kodėl čia šitaip nupiešta!“ Beje, vienas žinomesnių DP kurtų viršelių yra Walterio Benjamino „The Work of Art in the Age of Reproduction“, jo idėja – pačios knygos nugarėlės pakartojimas – reprodukcija (argi ne genialu?). Tą knygą kadaise ir man niežėjo ranka pirkti, bet susilaikiau (nes yra bibliotekoje). Štai trys pavydžiai į temą:

reprodukcija ir kt

Akivaizdu, kad DP mėgsta rasti gerus konceptukus, o ir aš juos tiesiog dievinu. Koks kūrinys be koncepcijos? Įdomus atvejis buvo kuriant viršelį Orwello „1984“. DP sugalvojo panaudoti idėją apie tai, kad cenzūra draudžia tekstus, todėl viršelyje iškirto (iškirpo) autoriaus vardą ir kūrinio pavadinimą. Pamatęs eskizą, vadybininkas pasakė, kad tai negera mintis, jei pradėsi iškirtinėt skyles, tai gali prieiti iki velniai žino ko (įdomu įdomu – prie ko gi?). Tuomet DP paliko idėją, bet pakeitė priemonę – uždažė tuos žodžius juodai, visgi palikdamas raides vos matomas po juoda cenzūros spalva. Rezultatas buvo toks, kad žmonės labai aktyviai domėjosi tuo viršeliu. Knygynuose, kaip buvo pastebėta, vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti žodžius, o kai kurie netgi ėmėsi veiksmo ir nukrapštė juodus dažus, atidengdami autoriaus vardą, o tada fotografavo knygą ir dalinosi nuotykiu internete. Tokia knyga buvo vangiai perkama Amazon.com, bet užtat knygynuose – šluojama nuo lentynų.

Lyginant knygų pirkimą internete ir knygynuose, buvo pastebėtas skirtumas: DP nuomone, knygos gali būti fetišo objektai, ją galima nusipirkti dėl to, kaip ji atrodo. O internete žmonės perka dėl teksto – viršelis yra siurprizas. Kartais net būna, kad perki, matydamas vieno viršelio nuotrauką, o paštu gauni visai kitą. Skirtinga aplinka, skirtinga prieiga prie knygos. Gal ir gerai, kad dabar vis dažniau einame į knygyną, suvokdami, jog norime paliesti „fizinę“ knygą, kad norime jos būtent dėl pojūčių, kuriuos mums sukelia.

DP yra sukūręs dizainą vieno londoniečio blogerio knygai. Viktorijos laikų stiliumi rašantis žmogus, pasivadinęs The Gentle Author jau keletą metų beveik kasdien rašo apie Londono rajonus, bendruomenės gyvenimą, visokius įdomius dalykėlius su tokia meile, kad net ir aš atsiverčiau, užsikabinau ir užsisakiau naujienlaiškį. Patikrinti galit čia (iškart nukreipiu į katinus): spitalfieldslife.com

Kai po paskaitos vienas dalyvis paklausė, ar neapima nerimas ir nepasitikėjimas savimi (salėje buvo labai daug dizainerių), DP atsakė, kad baimė ir nerimas jį apima visada, nes tai normali menininko būsena – bijoti ir nerimauti. Tenka priimti ir susitaikyti su tuo. Taip pat, kaip ir su nepasitenkinimu savo darbais. „Taip ir turi būti, kad nekenti savo darbų, tai normalu,“ – sako DP ir juokiasi, skeryčioja rankomis, raitosi kėdeje.

Ar yra kūręs viršelius vaikų knygoms? Ne. Bet pasakoja, kad bare su draugais (tarp kurių mažai dizainerių) dažnai žaidžia piešimo žaidimą: suplėšo popieriaus lapą, išsidalina po skiautę, tada vienas žmogus sušunka kokį nors žodį, pavyzdžiui „aštuonkojis!“, ir visi turi per 10 sek. nupiešti aštuonkojį. Paaiškėja, kad žmonės, neturintys meninio išsilavinimo, pripiešia nuostabių dalykų. O ir profesionalams pravartu piešti nepasiruošus – tiesiog taip, spontaniškai. DP visaip traukia iš savęs spontaniškumą, kaip supratau. Ir jam pavyksta. Jis vis dar turi savyje gyvą vaiką.

Ar visada perskaito knygą, prieš kurdamas jai viršelį? Ne visada pavyksta, nes kartais knyga dar būna nebaigta, o jai jau reikia dizaino. Kartais įdomu kurti neskaičius, bet tuomet būna ilgas pokalbis su leidėjais ar autoriumi. „Bet jei knyga jau yra, tai būtinai reikia perskaityti.“ Iškart pajutau, kad šitas žmogus – skaitantis žmogus. Paprastas, įsimylėjęs knygas skaitytojas. Štai tokie tie genijai. Štai tos originalumo šaknys.

Davido Pearsono puslapis: http://typeasimage.com

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.