Po „Grafomanijos“ vėliava

Janine-sautant-collage-prevert-paris-hotel-du-jeu-de-paume

Su šeštuoju gimtadieniu, Grafomanija!

Šventė užklupo mane pačiame naujo romano (per)rašymo įkarštyje ir sunkoka galvoti apie kažkokį kitą rašymą, todėl tik pasidalinsiu žinia: rugsėjo viduryje kelioms savaitėms atskrisiu į Lietuvą. Planuoju surengti susitikimą su skaitytojais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir paskaitą-diskusiją apie rašymą LUNI (Laisvajame universitete) Vilniuje. Būtinai pranešiu tikslias datas ir vietą.

Ta proga dalinuosi savo straipsniu, kurį šių metų pavasarį parašiau specialiai almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (jis ten ir publikuotas). Man regis, apžvelgiau visą Grafomanijos egzistavimo priežastį ir prasmę – tinkama tema gimtadieniui.

Po „Grafomanijos“ vėliava

Pati nelabai mėgstu žmones, kurie linkę mokyti kitus, užuot parodę ar įrodę idėjos esmę savo pavyzdžiu. Tačiau vis pavartoju liepiamąją nuosaką kaip retorikos priemonę: nes kalbu sau, mokau save, drąsinu ir raginu visų pirmiausia, nors ir viešai, – save. Daugiau nei prieš penkerius metus pasakiau sau: jei apie kurį nors dalyką nieko nežinai, bet nori sužinoti, – rašyk apie jį knygą. Jei dar nesugebi parašyti knygos – rašyk tinklaraštį.

„Grafomanija“ gimė dar tada, kai negalėjau prisistatyti rašytoja. Pradėjau nuo pavadinimo. Kai žinai pavadinimą, žinai koncepciją, tai jau turi kryptį ir jauti, apie ką kalbėsi. Negalvojau apie tai, kiek laiko ruošiuosi kalbėti, tik nujaučiau, jog tai gali užtrukti ne vienerius metus. Kam man to reikia? Noriu susikurti rašymo rutiną, paversti tekstų kūrimą savo pagrindiniu darbu. Ką noriu ir ką galiu pasakyti? Rašyti gali kiekvienas. Kam tai galėtų būti įdomu? Tiems, kurie, kaip ir aš, nori išmokti rašyti ir ieško bendraminčių.

Beieškodama tinklaraščiui pavadinimo, perskaičiau kelias knygas apie kūrybišką rašymą, internete radau nesuskaičiuojamą galybę angliškų puslapių, kuriuose žmonės dalinasi informacija apie tekstų kūrimą, remia vieni kitus, komentuoja, publikuoja savo kūrinius, bando iškilti iš beveidžių rašinėtojų jūros ir tapti asmenybėmis, autoriais. Nė vieno panašaus lietuviško puslapio neradau. Net spaudoje retai pasirodydavo rašytojų interviu ar straipsnis, kuriame būtų tiesiai šviesiai pasakojama apie rašymo procesą, būtų atveriami literatūros užkulisiai. (Vėliau radau sovietų laikais išleistų knygų su rašytojų interviu apie tai – vadinasi tradicijos būta, bet kažkuriuo metu ji nutrūko.) Neradau ir nė vieno nuolat bendraujančio su skaitytojais lietuvių autoriaus puslapio (šiuo metu tokių jau yra: Justinas Žilinskas, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Tapinas…). Aptikau Nobelio premijos laureatės Elfriedes Jelinek nuolat papildomą puslapį (nors neskaitau vokiškai, visgi pati idėja ir autorės aktyvumas mane sužavėjo). Žinoma, internetas pilnas amerikiečių autorių puslapių – turėti savo oficialų puslapį ten tiesiog privaloma. Kai kada puslapis sukuriamas specialiai vienai knygai ir jis atrodo kaip atskiras meno kūrinys – su iliustracijomis, judančiais paveikslėliais, užsklandomis, nuorodomis į atsiliepimus apie knygą, interviu su autoriumi ir panašiai.

Tikrai išskirtinis ir kone mistinis man pasirodė brazilo Paulo Coelho, kuris Facebooke šiandien turi virš septyniolikos milijonų gerbėjų, atvejis. Po trijų nesėkmingų romanų pasirodymo, jo ketvirtasis – „Alchemikas“ – patyrė sėkmę tik po penktojo romano – „Brida“ – išleidimo. Jis rašo savo blogą, kurį papildo bent tris kartus per savaitę. Coelho nevengia prie savo pavardės pridėti žodį piratas. Neigiamą atspalvį turintys žodžiai kartais daro teigiamą poveikį. Piratas Coelho savavališkai įkėlė į internetą „Alchemiko“ manuskriptą laisvam priėjimui ir už tai buvo išbartas leidėjų, tačiau įvyko atvirkštinis dalykas – vietoj to, kad nustotų pirkti popierinę versiją, nemokamai perskaitę knygą, skaitytojai ją dar labiau išpopuliarino. „Alchemiko“ parduota daugiau nei 65 milijonai vienetų. Coelho nėra mano mėgstamas autorius, tačiau jo elgesys su savo tekstais ir su savo (potencialiais ir jau esamais) skaitytojais įsiminė. Verta būti atviram, būti dosniam, dalintis tuo, kuo esi turtingas – tai būtinai sugrįš keliagubai.

Lietuvių kultūrinėje terpėje prieš pat socialinių tinklų ir tinklaraščių išpopuliarėjimą vyravo susikaustymas ir baimė sakyti tiesą. Kai kurie rašytojai kone gyveno savo mėgstamuose baruose, į kuriuos nei eilinis skaitytojas, nei pradedantysis rašytojas nebūtų drįsęs kelti kojos. Bibliotekose susitikimai su skaitytojais vykdavo (ir tebevyksta) pusbalsiu. Didesnis šurmulys ėmė kilti „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ internetinių portalų komentaruose, kur „apsigyveno“ kelios dešimtys (bent iš balsų atrodė) trolių, užsiputojančių kiekviena proga, išdedančių į šuns dienas tiek naujokus, tiek senbuvius. Atsirado kritinių straipsnių serija, pasirašoma anonimiškai – Castor&Pollux – ir suteikusi, bent jau man, viltį, kad tarp tų anonimų yra žmonių, apie literatūrą šį bei tą išmanančių, turinčių skonį, žinančių vertę, pykstančių ir nerimstančių, tik kažkodėl negalinčių apie tai atvirai pasisakyti.

Man pasirodė, kad lietuviškai terpei itin svarbu kalbėti atviru veidu, pasirašyti savo vardu. Ką duoda anonimų pasisakymai? Tai ir nuotaikų lakmusas, bet ir didėjanti anoniminė purvo nuošliauža, po kuria jau visai nebesimato nei kultūros, nei literatūros… Pasižadėjau kalbėti tik atvirai, ne anonimiškai. Ilgainiui ėmiau suprasti Castor&Pollux anonimiškumo priežastis. Bent jau numanyti. Mat įsigijau visą jų kritinių straipsnių rinkinį ir skaitant nuosekliai ėmė ryškėti dėsningumas: galima suprasti, su kuriais autoriais šie „broliai“ draugauja ir jiems daro nuolaidas, o su kuriais nėra artimi ir todėl rėžia negailestingai… Žinoma, nieko tokio, kad jiems nesvetima visa, kas žmogiška, taigi ir šališkumas. Tačiau tai rodo, kad jie priklauso tai pačiai terpei: terpei, kuri juos išugdė ir sukėlė pasibodėjimą savimi, tačiau tebemaitina ir išlaiko juos būtent tokius, nes jie netrukdo ir nekeičia nieko, tik kalba – ir niekas už tuos žodžius neatsako. Aš norėjau net nepatekti į tokią terpę. Atsakyti už savo žodžius, būti nepriklausoma ir kalbėti be baimės. Tai nėra lengva – būti nepriklausoma nuo žmonių, su kuriais iš esmės norėtum bendrauti, dalintis žiniomis, keistis tekstais ir gauti jų kritiką. Supratau, kad teks rinktis.

Peržvelgusi Rašytojų sąjungos puslapio autorių sąrašą, pabandžiau suskaičiuoti šiuolaikinius lietuvių autorius, su kuriais tikrai norėčiau bendradarbiauti ar, na, bent jau išgerti kavos. Kiek šiame sąraše yra tų, kurių naujų knygų laukiu? Kurių knygas išvis skaitau? Paaiškėjo, kad nė vieno (gyvo). Tiesa, keletos autorių jau seniai nebuvau skaičiusi arba neskaičiusi jų romanų, tačiau susidariusi nuomonę iš interviu, ištraukų, esė, kritinių straipsnių apie juos… Arogantiška? Buvau eilinė skaitytoja, dirbanti per kelias darbovietes, amžinai neturinti laiko, godžiai skaitanti geras knygas, tačiau neturinti prabangos gadinti akių prastais bandymais kurti. Žinojau, ko noriu, įsivaizdavau, kas yra gera knyga ir nuo pat vaikystės gebėjau atrasti ir atskirti gerą nuo prastos. Tame Rašytojų sąjungos puslapyje buvo parašyta, kad ši organizacija nepriima į savo tarpą grafomanų, tačiau būtent grafomanais lietuvių autorius vadino (ir tebevadina) eiliniai skaitytojai. Nusprendžiau netapti tokia literate, nepaleisti į pasaulį dar vieno prasto lietuviško romano, nežudyti dėl to medžių. Tuomet tapo galutinai aišku, nuo ko pradėti: privalau rašyti tinklaraštį apie tai, kaip aš pati mokausi rašyti. Dalintis užsienio šaltiniuose rastomis žiniomis apie rašymo amatą. Pavadinimas gali būti ir neigiamo atspalvio, tačiau toks, kurio, sykį išgirdęs, nepamirši: grafomanija.

Ne iškart man buvo aišku, ką pasirinkau, ar tikrai pasirinkau nepriklausomybę, ar tikrai žinosiu ką rašyti. Nujaučiau, kad skaitytojų turėsiu nedaug, nes bendraminčių, apie kūrybą galvojančių visų pirma kaip apie amatą, tokią pat garbią profesiją, kaip ir bet kuri kita, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, palyginus su romantikais, nėra taip jau daug. Romantikai sako: kūryba yra tai, kas ištinka, suteikiama, gaunama, tai nušvitimas, tai dieviškoji dovana, tai mūzų bučiniai, kas tik nori, tik ne juodas, sunkus, nuobodus darbas. Ilgainiui supratau, kad romantiškumu dažniausiai dangstosi tinginiai. Man rašymas nėra nei juodas, nei sunkus, nei nuobodus. Kai darbas mylimas, jis niekuomet nėra toks baisus. Tačiau bet kurį darbą dirbant reikia rutinos ir valios pastangų. Štai ir „Grafomaniją“ rašyti ėmiau nusistačiusi paskelbti per savaitę bent keletą įrašų. Pradžioje nežinojau, apie ką rašyti, tačiau turėjau paskatą rasti apie ką rašyti. O kai pasistengi, tai, žiūrėk, ir randi.

„Ar būtinai rašant reikia prisiversti?“ – paklausė manęs vienas anoniminis komentatorius, susirūpinęs, ar „išspaustas“ tekstas bus toks pat įtraukiantis, žaismingas, kaip ir tas, kuris atėjo su įkvėpimu. Patikinau jį, kad man nereikia savęs versti – tai netinkamas žodis ir negeras veiksmas. Reikia veikti valingai, bet ne per prievartą. Veikti valingai padeda rutina, kai tiesiog įpranti rašyti kas dieną, kai rašymas tampa toks pat natūralus dienos veiksmas, kaip dantų valymas, valgymas, ėjimas pasivaikščioti su šuniuku. Dar geriau, jei rašymas tampa toks pats būtinas, kaip bendravimas su kitu žmogumi ar net kvėpavimas. Profesionalai žino: jei kurią dieną neparašei bent eilutės, jei patingėjai, nustūmei, leidai sau nedirbti, tai sąžinė neduos ramybės ir ims graužti. Rašymas – tai ne tik pirmojo eskizo kūrimas tarsi iš nieko, nuo tuščio lapo, puslapis po puslapio, nuo pirmo iki paskutinio žodžio, ir kaip jau išėjo, taip. Rašytojai kuria pirmąjį eskizą, vėliau ne kartą perrašinėja, stalčiuje turi pasidėję eskizų, kuriuos reikia pabaigti. Būna dienų, kai rašymo kvota išpildoma ilgo laiško draugei forma, inteviu, straipsnio, esė forma, o kartais pakanka ir vieno eilėraščio, kad pasijustum ne veltui gyvenąs… O jei visai juoda diena, gali atsiversti knygą su rašymo pratimais ir pažaisti: dėlioti žodžių asociacijas, kurti eiles tarp kitų poetų eilučių („šešėlinė poezija“), karpyti, maišyti ir klijuoti tekstą („koliažas“), aprašyti seksą maisto terminais, papasakoti savo dienos įvykius minutės tikslumu, užrašinėti nugirstus dialogus arba kurti išgalvotus – tarp žmonių, kurie gyvenime niekaip negalėjo susitikti, perrašinėti savo tekstų ištraukas, pakeičiant pasakotojo perspektyvą, laiką, vietą ir t.t. Gali ką nors veikti, o ne kentėti savo kūrybinį štilį. Kai įkvėpimas (kitaip tariant, darbinga nuotaika) sugrįš, būsi pasistūmėjęs ir prasilavinęs.

Apie visa tai ir pasakoju „Grafomanijoje“ jau daugiau nei penketą metų. Augau ir mokiausi drauge su tinklaraščiu. Rašiau dažnai, dariau pertraukas, rašiau retai. Kai kada išungdavau galimybę komentuoti, kai kada vėl įjungdavau. Šiuo metu skaitliukas rodo virš aštuonių šimtų komentarų (maždaug pusė jų, žinoma, mano pačios atsakymai). Kai kuriuos žmones pažįstu, kai kurių ne, su kai kuriais per komentarus susipažinau. Buvo tokių, kurių iškart paprašiau susilaikyti nuo komentavimo, nes tonas buvo labai panašus į tų trolių iš litmenio ir šatėnų. Mano erdvė – mano taisyklės. Buvo tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė nusiteikę draugiškai, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad yra pasiryžę komentuoti ne straipsnio turinį, o kokybę. Paprašiau diskutuoti apie reikalą, o ne apie mane, autorę, nes pamokymų neprašiau. Kai kitam komentatoriui atvirai pareiškiau, kad jo pasisakymas yra įžeidus, man atsakė fantastišku patarimu: „Mokykimės neįsižeisti!“ Taigi, kaip suprantu, auka pati užsigavo, todėl tai jos problema… Per metus gaunu maždaug penkis laiškus iš žmonių, kurie prašo pakomentuoti jų kūrinius. Visuomet yra rizika, kad vienas iš jų ne tik nepadėkos už tai, kad pasakiau savo nuomonę, bet ir pabandys įžeisti, tačiau visgi sulaukiu daugiau padėkų, negu keiksmų. Kartais nemalonius atvejus prisimenu ir klausiu savęs: ar teisingai pasielgiau? Ar nėra taip, kad pati griežtai komentuodama kitų kūrinius pati negaliu pakelti kritikos? Žinoma, net ir gražiausiu tonu parašyta kritika nėra malonus dalykas, tačiau dvigubai nemalonu ją gauti iš anonimų erdvėje, kur norisi jaustis saugiam ir leisti sau daryti klaidas.

Būtent tinklaraštis yra tinkamiausia vieta daryti klaidas, laisvai ir nepriklausomai pasisakyti, neabejoti per daug, spausti mygtuką „publikuoti“ ir atleisti sau už tai, kad paspaudei. Išmokau tokią pamoką: niekada netaisyk senų įrašų kalbos, stiliaus klaidų. Kaip yra, taip ir palik. Nes jeigu žvalgysiesi atgal, tai neturėsi laiko rašyti naujų dalykų, strigsi praeityje ir kentėsi dėl savo klaidų. Taip pat nebijok skelbti įrašų, kuriuos parašei tą pačią dieną. Žinoma, galėtum palikti iki rytdienos, paskui perskaitysi, apmąstysi, pataisysi, paliksi dar iki rytdienos ir taip toliau. Skelbk šiandien ir eik prie kitos temos. Tai toks spartusis mokymasis. Mano įrašai prasidėjo nuo kelių šimtų žodžių gan sunkiai skaitomu, tokiu rupiu stiliumi. Po trejų metų ėmiau rašyti straipsnius po tris tūkstančius žodžių ir gan sudėtingomis temomis. Kas būtų, jei būčiau taisiusi klaidas kiekviename įraše? Tebetaisyčiau ir šiandien. Ir kažin, ar būčiau išleidusi dvi prozos knygas, o trečią kurti įpusėjusi.

Kadangi keičiasi mano pačios uždaviniai gyvenime, keičiuosi aš pati, keičiasi ir „Grafomanijos“ įrašų dažnumas, ilgis, temos. Pradžioje rašiau daugiau ištraukų, straipsnių ir knygų santraukų, daugiau įspūdžių iš gyvenimo svetur. Neslėpsiu, tai dariau tam, kad pritraukčiau daugiau skaitytojų, ištroškusių „egzotikos“ – juk didelė minia greičiau praneš apie mane potencialiems bendraminčiams. Kai dar neturi kompetencijos kalbėti apie dalykus, kurių mokaisi, verta cituoti kitus. Vėliau išmintinga nustoti cituoti kitus, apibendrinti savo autentišką patirtį ir dėlioti savo mintis – tapti cituojamu. Vieną dieną giliai įkvėpiau ir ėmiausi kelis mėnesiu trukusio plano: perskaityti ir pakomentuoti po vieną lietuvių autoriaus knygą per mėnesį. Tai buvo devynios knygos ir devyni straipsniai. Aštrūs straipsniai. Juos skelbti nebuvo malonu ir nesijutau itin saugiai, įtariau, kad pasirašydama savo vardu užsitrauksiu nemalonę. Absurdiška yra bijoti žmonių, kurių nesutikai ir nepažįsti, tačiau čia ir išaiškėja lietuviškos terpės susikaustymo priežastys, bent jau viena iš priežasčių. Vieni žmonės nori visiems būti geri (nors tai neįmanoma), kiti turi per daug pažįstamų ir giminių, kad kalbėtų apie juos tiesiai šviesiai, dar kitiems tiesiog nesvarbu, kad niekas nekalba atvirai, jie nuo pat jaunystės išmokę gyventi dvigubai – su kuo nors pasikalba apie tai, „kaip viskas iš tikrųjų“, o viešai užsideda kaukę ir „viskas gerai“. Arba štai „mėgiamiausias“ mano posakis: kaip Lietuvai – neblogai. Gal kažkam ir neblogai, bet tik ne man. Aš nesimaivau, nevaidinu ir nesikeliu į aukštumas. Rašyti gerai galima išmokti, nors talento, apie kurį niekas konkrečiai negali paaiškinti, nepasidovanosi. Viena iš mano versijų apie talentą: tai gebėjimas dirbti tam tikrą darbą puikiai, to per daug nesimokant. Apie talentą sunku pasakyti, kur jis yra, bet daug lengviau pastebėti, kur jo nėra. O galbūt talentas – tai pats žmogus, jo charakteris, asmenybė? Ar norėtume skaityti puikiai įvaldžiusio rašymo techniką idioto ir beširdžio knygą? Mano užduotis nėra atskirti idiotus nuo intelektualų, aš tik dalinuosi informacija, kuri lietuvių kalba vis dar yra sunkiai prieinama (išleista tik viena – Laimos Vincės – knyga apie kūrybišką rašymą lietuvių kalba, be to, ji skirta mokykloms). Kaip sakė viena baleto meistrė: dėstytojo pareiga yra perduoti amato techniką, o ar jie talentingi ir ar tai yra jų duona – ne man spręsti ir aš jiems savo nuomonės niekuomet neperšu. Kaip gali žmogui pasakyti, kad tai yra jo profesija ar kad jis jai „neskirtas“? Tai yra svarbus pasirinkimas, nulemiantis visą tolesnį gyvenimą, jį gali padaryti tik pats žmogus, o ne joks mokytojas.

Pasakymą „rašyti gali kiekvienas“ suprasti reiktų dar plačiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rašyti tikrai gali išmokti kiekvienas. Ir rašymo mums reikia įvairiausiose terpėse: reklamos tekstų kūryba, žurnalistika, knygos apie istoriją, filosofiją, psichologiją, keliones, šeimos atsiminimai, žymių žmonių biografijos, vieši politikų pasisakymai, mokslo darbai, kino scenarijai ir t.t. Sklandus minčių dėstymas ant popieriaus padeda sklandžiai išsisakyti ir balsu. Užsiminus apie kūrybišką rašymą kažkodėl visiems pirmiausia į galvą ateina mintis apie romanų kūrimą, bet juk tai tik viena sritis – siaura ir sudėtinga. Rašyti gali kiekvienas. Kurti – ne kiekvienas. Tačiau neįmanoma kurti nemokant rašyti gerai. Tai būtų tas pats, kas paleisti į sceną šokti „Spragtuko“ baletą žmogų, kuris pirmąkart gyvenime apsiavė puantus…

Pradėjusi sunkiai ir baikščiai, „Grafomanija“ įsilingavo ir tapo stabilia mano pasisakymų platforma. Kaip dažnai mane aplanko laikotarpiai, kai visai nenoriu bendrauti su skaitytojais… O rašymas ir tekstų skelbimas – tai visuomet bendravimas, net jeigu niekas nekomentuoja, tas kitų skaitymas, apsilankymų skaičių fiksuojantis skaitliukas veikia nuotaiką. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad tarp skaitytojų yra tokių, kurie ne tik nesutinka su mano nuomone, bet kuriems aš kaip žmogus visiškai nepatinku, mano mintys jiems atrodo kvailos, jie man jaučia neigiamas emocijas. Stengiuosi rašyti sau, kalbėti sau, būti reikalinga sau. Tik tuomet galiu būti drąsi ir atvira. Pastarųjų metų „Grafomanijos“ įrašai tapo labai asmeniški, juose galite rasti tai, ką aš skaitau, apie ką mąstau, ką atrandu aplinkoje ir knygose, visai sumažėjo praktinių rašymo patarimų, nes pati apie juos vis mažiau prisimenu: jie jau susigulėjo mano galvoje, tai taip elementaru, kad rašydama apie juos negalvoju. Tai kitas lygis ir aš laukiu dar vieno lygio: kai vėl sugrįšiu prie amato, technikos ir sugebėsiu savo žinias ir patirtį apibendrinti knygoje. Nenorėčiau, kad ji būtų eilinė „know–how“, todėl manau, kad turiu pajusti pasitikėjimą, rasti idėją, pavadinimą, ir tik tuomet sėsti prie jos. Gal dar po vieno dviejų romanų?

Beje, kaip ir tikėtasi, „išsišokimai“ ir tiesos sakymai „Grafomanijoje“ padarė tam tikrą poveikį mano kūrybos priėmimui filologų terpėje. Baimės buvo pagrįstos: sakysi tiesą, gausi per nagus. Bet aš žinojau, kuo rizikuoju, ir mane traukia rizikuoti drąsiau. Pagaliau ką tokio baisaus galiu patirti? Ignoravimą, tylą. Sustabdyti manęs niekas kitas, kaip aš pati, negali. Bet aš žinau, koks svarbus mene yra atkaklumas. Atkaklumas, kuriam kritikų pripažinimas nesvarbus, nesusijęs tiesiogiai, nebūtinas. Jei pripažinimo nėra – tuo geriau, nes jis ir netrukdo dirbti laisvai. Svarbiau, negu terpės palankumas, yra ryšys su skaitytojais. O skaitytojai mano knygas, kaip ir tinklaraštį, priima išskėstomis rankomis. Patyrusi nemalonių nuotykių su leidėjais, savo romaną „Katė, kurios reikėjo“ išleidau su vyro pagalba – įsteigėme nuosavą leidyklą „Jovaro tiltai“. Nedarome įžūlios reklamos ir nesitikime masių populiarumo, bet orientuojamės į išrankų, išpuoselėto literatūrinio skonio skaitytoją, kadangi visų pirma patys mokomės ir patys siekiame tokiais būti. Sėkmės nereikia tikėtis, laukti, jos neprisišauksi. Tereikia judėti: dirbant, klystant, bet nenustojant eiti pasirinkta kryptimi.

Skaitytojai, o ir kritikai, ne visuomet supranta ir pateisina rašytojo norą drąsiai klysti, nesupranta, koks jis yra būtinas kūryboje. Ar visuomet žinau, ką noriu pasakyti? Jei ir nežinau, tai nujaučiu. Apie ką šiandien kalba „Grafomanija“, ar ji vis dar aktuali? Žinau tik, kad ji unikali, vienintelė tokia, nes atspindi nepakartojamą mano kelionę į literatūrą. Vis paieškau tinklaraščių, entuziastų, kurie darytų maždaug tą patį, ką ir aš: evoliucionuotų iš akylo skaitytojo į profesionalų rašytoją, dalintųsi žiniomis apie rašymo amatą, augintų aplink save skaitytojų auditoriją… Man regis, niša vis dar plačiai atvira, ir kantriai laukiu naujų vardų, naujų balsų.

 

Reklama

4 atsakymai į “Po „Grafomanijos“ vėliava

  1. Dėkui Sandra, jūsų blogas – labai reikalingas! O jei gyvenčiau Lietuvoje, patikėkite, būčiau viena iš pirmųjų susitikime su jumis. Būtų nerealu ne tik skaityti Bernotaitę, bet ir išgirsti ją :)

  2. Ačiū už sveikinimus! Bus dar tų susitikimų :)
    P.S.: O ką, cirkas vis dar mieste? ;)