Veikėjo charakteris #3: praktika

hičkoko paukščiai

Galvoju, kai kam skaitant mano konspektus gali pasirodyti, jog patarimai skirti norintiesiems mėgdžioti holivudinį kiną. Na, juk yra ir tokių. Mėgdžioti to kino schematiškumą? O gal tik išmokti „skaityti“ tą kiną profesionaliai? Juk ne tas pats yra žiūrėti atsipūtus amerikonų romantines komedijas ar trileriukus. Netgi inteligentai karts nuo karto prisipažįsta – prisipirkau tarkovskių, o žiūrėti turiu sveikatos tik holivudus (Knausgaardo pavyzdys)…

Mano manymu, amato dalykai yra svarbūs ir tam, kuris nenori sekti tradicija. Tam, kad laužytum taisykles, reikia jas žinoti. Kitas dalykas, tradiciją reikia žinoti kaip istoriją. Na, ne „reikia“, o padeda. Galbūt kai kas susiprotėtų, kad mėgdžioti Tarantiną nėra tas pats, kas būti tokiam, kaip Tarantinas, cituoti dešimtis senųjų kino meistrų – nes jis juk mėgdžioja daugelį mums nežinomų senų filmų, perfiltruodamas juos per savo prizmę, sukurdamas unikalų stilių. Jis myli visą kiną, o mes mylim tik Tarantiną.

Dar vienas dalykas: išmokus schemas, galima iš jų kad ir pasijuokti. Neseniai žiūrėjau keletą skandinavų filmų, kuriuose žanras labai gražiai išsuktas. Siaubo filmas „Dead Snow“ (slasheris) – tikrai siaubingas – apie nacių šmėklas, žudančias atostogautojus Norvegijos kalnuose. Fantastinė siaubo komedija (!) apie trolius „Trollhunter“ (vėl norvegai). Minėtasis švedų filmas apie vampyrus „Let the Right One In“ – jį bandė perdirbti amerikonai – na, ir perdirbo, bet nesiruošiu to žiūrėti, kaip ir perdirbtos „Mergaitės su drakono tatuiruote“. Kai kada tie, kurie už holivudo ribų žaidžia su holivudiškais šablonais, sukuria tokį unikalų dalyką, kurio paskui maldauja amerikonai. Kine visuomet atsiras vieta asmenybei, deja, Holivude jos greit parsiduoda blockbusterių gamybai (Darreno Aronofskio pavyzdys – gražios pradžios pabaiga – milijoninis „Noa”).

Bet pakaks mano minčių apie kiną. Grįžkim į paskaitą. Cleary šįkart turėjo daug pasakyti, todėl kalbėjo taip greitai, kad vos spėjau užsirašyti. Kai ko jis nepaaiškino plačiau, bet gerai, kad aš nesu praleidusi nė vienos jo paskaitos ir suprantu kontekstą. Visi mano užrašai, kuriuos čia skaitote, yra šiek tiek ir mano interpretacija.

Taigi, turiu pirmąjį scenarijaus eskizą, skaitau ir įsivaizduoju veikėjus, viskas dar tik žalia, kažko trūksta, ką daryti?

1) Patikrink savo veikėjo pasakojimo perspektyvą (narrative poin of view).

Pasakojimo perspektyva tai – informacija, kurią žino auditorija. Kiekvienu filmo momentu auditorija gali žinoti (1) daugiau, negu veikėjas; (2) mažiau, negu veikėjas; (3) tiek pat, kiek ir veikėjas.

Jei auditorija neužimta informacijos analize, jei žino, kas vyksta, ji turi laiko jausti. Vienu metu įmanoma tik arba jausti, arba galvoti. Taigi perjunginėdamas auditorijos „žinojimą“, filmo autorius gali sąmoningai manipuliuoti emocijomis:

(1) auditorija žino daugiau – simpatizuoja su rūpesčiu (concerned sympathy);

(2) auditorija žino mažiau – simpatizuoja su smalsumu (curious sympathy);

(3) auditorija žino tiek pat, kiek ir veikėjas – atsiranda empatija, susitapatinimas (pvz. veikėjas eina į tamsų sandėliuką, iš kurio ką tik girdėjo klyksmą, ir viską matome iš jo perspektyvos, taigi žinome tiek pat, kiek ir jis – baubą pamatysime tuo pat metu su veikėju).

Gerame filme pasakojimo perspektyva perjungiama dažnai, o jei perjungiama retai – geriausia, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas. Jeigu pasakojimo perspektyva neperjungiama dėl nežinojimo, kad egzistuoja tokia perspektyva, tai filmas rizikuoja būti nuobodus ir varginantis, neišlaikantis žiūrovo dėmesio. Taip pat erzina, jei per ilgai nežinome, ką veikia veikėjas, arba jeigu per greit sužinome viską apie veikėjo veiksmus, todėl lengvai spėjame, kuo viskas baigsis. Taip gali atsitikti ir per ilgai laikant auditoriją sukabintą su nieko nesuprantančio veikėjo perspektyva, nors lyg ir atrodytų, kad tai turi sukelti empatiją. Būtina perjunginėti pasakojimo perspektyvą! Scenarijų rašantys profesionalūs kūrėjai (daugiskaita, nes dažnai kuriama ne po vieną) sudėlioja atspausdintas scenas į vieną eilę ir skirtingomis spalvomis susižymi pasakojimo perspektyvos virsmus.

2) Užtikrink, kad veikėjai būtų ne lėkšti, o ryškūs, gilūs (rounded). 

Ryškus veikėjas vienu metu dirba ir už personažą, ir už siužetą, ir už temą (judina siužetą savo veiksmais ir apsisprendimais, atstovauja temą savo įsitikinimais). Gerai išvystyti veikėjų personažai sukuria gyvo žmogaus įspūdį, mums atrodo, kad už istorijos ribų jie gyvena savo gyvenimą, apie kurį mes visko nežinom, tačiau nujaučiam jo egzistavimą. Detalės sukuria visumos įspūdį.

Apie veikėjų gyvybę nereikia galvoti pirmajame eskize, nes tuomet svarbiau yra spontaniškumas, tereikia eiti ten, kur veda intuicija. Tačiau kituose eskizuose tenka imtis nuoseklaus veikėjo kūrimo. Padėti gali galvojimas apie kelis dalykus:

(1) Kokia veikėjo funkcija, t.y. kokia veikėjo paskirtis pasakojimo siužeto atžvilgiu? Kodėl jo reikia istorijai? Kaip jis ją keičia?

(2) Kokia veikėjo individuali prigimtis? Turim omenyje personažo asmenybės pojūtį (sense of personality), jo moralinį kodą, psichologinį tipą. Pastaba: išskirtinė asmenybė neturi būtinai būti ekscentriška, tai nebūtinai išsišokėlis keistuolis! Patarimas: tam, kad geriau pajaustum veikėjo prigimtį, pakeisk jo aplinką – perkelk į kitą šalį, kitą laiką, kitą pasaulį. Veikėjo esmė turėtų nesikeisti ir nuskraidinus jį į Marsą ar perkėlus laiko mašina į Senovės Graikijos laikus.

(3) Ką atstovauja veikėjas? Šalutinis veikėjas yra tam tikros pagrindinio veikėjo savybės, charakterio bruožo simbolis arba antipodas, padedantis pagrindiniam veikėjui sužibėti kontrasto būdu. Filme „Unforgiven“ pusaklis banditėlis yra pagrindinio veikėjo (Eastwoodo) priešingybė, tiek fizinė (negali šaudyti / puikiai šaudo), tiek dvasiškai (negali žudyti, geras žmogus / puikus žudikas, blogas žmogus).

3) Bandyk apversti procesą ir išvesk siužetą iš veikėjo charakterio (reverse engineer plot from character).

Per tai, kas jis yra, veikėjas diktuoja tai, kas jam atsitinka. Tai ypač tinka nekomplikuotiems žanrinių kūrinių veikėjams. Privatus seklys filmnoir susitinka moterį, bet mes žinome, kad jis yra vienišius, todėl galų gale liks vienišas, tokia jo lemtis (ir tokia filmnoir taisyklė). Jis nepasitiki žmonėmis, visi yra sukčiai, todėl išsiaiškina ir tai, kad moteris jį bando maustyti („The Maltese Falcon“). Pagal personažą ir kurdamas gali numatyti siužetą.

Tačiau sudėtingi, komplikuoti veikėjai neleidžia nuspėti siužeto posūkių (buvo parodyta tamsaus kolorito ištrauka iš Kieslowskio „Dekalogo“ pirmosios serijos, kur visiškai niekas nebuvo aišku). „Tikrai geri personažai yra per geri siužetui,“ – sako Cleary. Tokie veikėjai būtinai keičiasi, todėl negalima prognozuoti jų poelgių.

Šalutiniai veikėjai išprovokuoja siužeto posūkius (pivot points), veikia protagonistą, jie yra siužeto pokyčių agentai (agents of plot change). Jei šalutinis veikėjas nieko nekeičia siužete, tai reiktų iškelti klausimą, kam jis išvis yra kūrinyje?

4) Nustok jaudintis dėl to, ar tavo istorijos protagonistas simpatiškas (likeable)! 

Apie tai neseniai buvo kalbama australų scenaristų bloge „Draft Zero“ podcaste.

Klausinėti tokio dalyko yra bergždžias užsiėmimas. Verčiau galvoti taip: veikėjai nėra mano draugai, jie man neturi patikti. Neigiami veikėjai gali būti gerai parašyti, super įdomūs, todėl – simpatiški, o teigiami gali būti nuobodūs, monotoniški, nuspėjami, todėl – nesimpatiški.

Nesimpatiškas veikėjas yra tik tas, kuris prastai sukurtas. Kas yra simpatiškas veikėjas? Suteikiantis pramogą, besikeičiantis, neįprastai besielgiantis, kupinas konfliktų, nuolat veikiantis, aktyvus! Gėris neturi nieko bendro su tuo, ar mums patinka veikėjas.

Hitchcockas vidury filmo „Psycho“ priverčia sirgti už nusikaltėlį, kurio pradžioje auditorija nekentė. Kaip tai padarė? Mus pastatė į veikėjo poziciją, ėmėme matyti iš nusikaltėlio perspektyvos, todėl susitapatinome su juo, įvyko nevalinga empatija. Toks pokytis yra labai naudingas dalykas.

Auditorija domisi: kada veikėjas taps simpatišku? Verta pagalvoti, kas veikėjo charakteryje mums nepatinka ir ką jis turi daryti, kad imtų patikti. Svarbu padaryti taip, kad tas pokytis būtų išradingas, neįprastas, stebinantis.

5) Parašyk veikėjo charakteristiką.

Tai ne veikėjo biografija, ne CV (nors yra ir toks pratimas), bet greičiau sinopsis (trumpas turinys), charakterio studija. Charakteristikoje laisva forma reiktų paliesti šiuos punktus:

(a) esminis veikėjo klausimas (apie tai minėjau įraše „Tekstų architektūra“) – problema, su kuria susiduria veikėjas (filme „Shame“: kaip Brandonas supras, kad priklausomybė seksui jam tapo priemone tvarkytis su jausmais, ir tai įstūmė į aklavietę?);

(b) apibrėžkite veikėjo laikyseną kitų atžvilgiu: vienišius, draugas, komandos narys, vedlys?;

(c) ar veikėjas suvokia savo tipą? kas atsitinka siužete, kai jis/ji suvokia tai? kas išprovokuoja šį pokytį?

(d) STATUSAS – statusai nėra įgimti, visi žmonės vaidina statusus; auditorijos dėmesys pagaunamas tuomet, kai keičiasi statusai; koks veikėjo statusas – koks yra jam artimiausias, natūralus, ir kokį tenka vaidinti socialinėje aplinkoje? gal veikėjas sąmoningai nusprendžia keisti savo statusą? kuris kitas veikėjas atakuoja, keičia pagrindinio veikėjo statusą? gal tam yra gilios priežastys?

(e) kokia kūrinio struktūra – vedama siužeto ar veikėjo? koks esminis dramos klausimas (vėl „Tekstų architektūra“)? jei istoriją veda siužetas, tai ar įvyks esminis veikėjo pokytis? jei istoriją veda veikėjas – galima apversti klausimą: kaip esminio dramos klausimo išsprendimas padaro veikėjo virsmą akivaizdžiu? (how does the resolution of the main plot question makes the answer to character change inevitable?) („Erin Brockovich“)

Reziumė:

Net jeigu parašytum puikiausią scenarijų, jis nebus geresnis už geriausią scenarijų, kuris jau parašytas. Pasaulyje daug scenaristų, kurie daug meistriškesni už tave. Visi siužetai jau parašyti, todėl neturėk iliuzijų, kad sukursi tokį, kokio dar pasaulis nematė.

Vienintelis dalykas, kuris gali būti unikalus ir kurio autorius gali būti tik tu pats, yra veikėjai. Tavo istorija gali išsiskirti iš kitų tik stiprių, ryškių, originalių veikėjų dėka.

Veikėjų unikalumas priklauso nuo tavo paties asmenybės, o tu, autoriau, esi unikalus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl nekopijuok kitų, o atkreipk žvilgsnį į save. Nemeluok sau, būk sau ištikimas. Kopijuodamas kitus, nusigręži nuo savęs, o juk pasaulis domisi būtent tavimi. (Eidama po paskaitos namo mąsčiau apie tai, kad ne visi supranta, jog gali būti įdomūs, nes ne visi domisi savimi. O jeigu ir susidomi savimi, labai mažai žmonių nori kitiems parodyti save tokius, kokie yra iš tiesų. Nes tai nėra vien tik gražūs charakterio bruožai… Ir visgi kito kelio nėra: jei tu nesidomi savimi – mes nesidomim tavimi. Neįmanoma kitus sudominti tuo, kuo pats nesidomi…)

Istorijos patraukia ne tuo, kas jose pasakojama, o tuo, kaip yra pasakojama. Mūsų, pasakotojų (storytellers), užduotis yra suintriguoti ir paveikti auditoriją puikia pasakojimo forma.

Kaip paveikti auditoriją, kaip įtraukti ir sujaudinti? Tai esminis kūrėjų užsiėmimas.

(Sako, Cleary pirmosios ir trečiosios paskaitos garso įrašas bus įdėtas į jo puslapį: http://www.stephenclearyfilm.com/. Antroji paskaita neįsirašė…)

Pabaiga. Pirmosios paskaitos yra čia ir čia.

Advertisements

Komentavimo galimybė išjungta.