Veikėjo charakteris #1: Ką-darai

the-full-monty-men-in-underwear-1997

Jau penktus metus į Melburną iš Prancūzijos, kur gyvena su šeima, atskrenda britas scenarijų vystytojas (script developer) Stephenas Cleary, ir kiekvieną kartą aš klausau jo paskaitų. Bus jau kaip ir vienas kursas išeitas… Kasmet galvoju, kad jau atsisveikinam, kitais metais jis neatskris (šiais metais baigėsi penkerių metų projektas). Bet ir vėl jį finansuoja VCA. Kaskart daugiau nei pusė auditorijos pakelia rankas, paklausus, kas lankosi ne pirmą kartą jo paskaitose. Bet ar visi tokie „veteranai“, kaip aš? Kai kurie žmonės vyresni už mane, jaunieji studentai kasmet kiti, veidai keičiasi…

Jau daug ką iš to, ką jis kalba, žinau mintinai, tikiu tuo, pasinaudojau rašydama. Labiausiai man padeda vien jau profesionalo išklausymas, tų pačių idėjų perdėliojimas kiek kitaip. Kai kuriuos dalykus būnu primiršusi, nebepastebiu, o kito kalboje jie ir vėl išnyra, atrodo svarbūs, ir tai mane įkvepia darbui. Pagaliau pats toks praktiškas požiūris į rašymą – įkvepia darbui.

Kitais metais Cleary daug kalbėjo apie siužeto kūrimą. Šįkart susitelkė vien į veikėjo characterį.

Pirmiausia papasakojo savo išgalvotą pasaką apie du žemynus begalinėje Abejonės jūroje. Tie žemynai vadinasi Ką-darai ir Kas-esi. Pirmojo atradėjas – Aristotelis, antrojo – Freudas. Visiems žinoma sala Ką-darai, bet scenaristai laivu bandė surasti legendinį žemyną Kas-esi. Galiausiai buvo atrastas žemynas Vidurio žemė, o kai jis išsiplėtė, nes vis daugiau scenaristų ten apsigyveno, migla virš Abejonės jūros išsisklaidė, ir paaiškėjo, kad visi trys žemynai niekada nebuvo atskiri.

Taigi aišku, kas norėta pasakyti. Vieni scenaristai tiki, jog veikėjas yra tai, ką jis veikia, daro. Tai aristoteliškoji dramaturgiško (dramatiško?) charakterio tradicija. Graikų drama siekė suteikti žiūrovui moralinę pamoką. Kadangi drama yra parašyta spektakliui, tai žiūrovui nereikia skaityti teksto ir tapatintis su personažu taip, kaip skaitant romaną. Žiūrovas visuomet yra stebėtojas, jis mato personažą scenoje ir sprendžia apie jį pagal jo veiksmus (jo kalba, garsiai išsakomas tekstas – irgi veiksmas, lygiai kaip veiksmas yra ir balsas už kadro filme).

Apie dramatiškąjį veikėją sužinome iš jo (1) pasirinkimų (choices); (2) patikimumo (credibility); (3) atpažįstamumo (identification); (4) nuoseklumo (consistency). Dramoje veikėjai yra išbaigti, apibrėžti, ir auditorija su jais susitinka ir sąveikauja per stebėjimą. (Characters in drama get given, audience deals with them.)

Literatūrinis prozos veikėjas yra kuriamas per užuominas, jis yra pasufleruotas, sugestyvus (suggested), ir skaitytojas padeda jį kurti (užbaigia kurti skaitymo procese). Literatūrinis veikėjas atsirado su psichoanalizės atėjimu, taigi visai neseniai. Imta kurti veikėjus, kurie yra nevienareikšmiai, atviri interpretacijai, neaiškūs ir sudėtingi. Veikėjai rodomi „iš vidaus“.

Prisimenant praeitų metų Cleary paskaitas apie veiksmo ir veikėjo charakterio proporciją kine – dominuoti gali arba vienas, arba kitas. Įmanomas ir balansas tarp jų, tačiau reikia suvokti, kad nepakaks laiko viename filme sukurti ir labai įtraukiančio veiksmo, ir itin komplikuotų charakterių  – visuomet pirmauja viena arba kita.

Jei išorinis veiksmas tik toks, kad du veikėjai susitinka kavinėje išgerti kavos ir kalbasi visą naktį iki aušros, tai ši situacija gera dirva įdomių ir gilių charakterių išplėtojimui, palanki vidiniam veiksmui. Jei, kaip veiksmo trileryje, žmogus bando išgelbėti pasaulį nuo kosminių teroristų, tai greičiausiai negaišime laiko, aiškindami, kokie jo santykiai su tėvais ir žmona, nes ne tai svarbiausia.

Aišku viena: vienintelis tikrai patikimas dalykas, kalbant apie veikėjo charakterį, yra jo veiksmai, tai, ką jis daro.

Kiti dalykai, iš kurių sprendžiame apie charakterį yra šie: tai, ką žmogus sako, kaip kiti elgiasi jo atžvilgiu, ką kiti apie jį kalba, kaip veikėjas atrodo ir t.t. Tačiau šie antriniai požymiai nėra patikimi. Veikėjas gali kalbėti apie save tai, kas jam atrodo tiesa, tačiau iš šalies paklausius – melas. Kiti apie veikėją gali kalbėti irgi ne tiesą, o melą (sąmoningai ar nesąmoningai). Išvaizda, kaip žinia, irgi gali meluoti… Taigi visų svarbiausias ir tikriausias dalykas yra veiksmas.

Jei apie veikėją nieko nežinome, tik matome, kad jis lipa į kalną, tai tai mums ir yra „žmogus, kuris lipa į kalną“ – tai tikrai patikima informacija. Cleary sakė, kad jis nemėgsta tos priemonės „veikėjo charakterio savybių sąrašas“ (yra toks rašymo pratimas, esu jį dariusi), nes ji gali užmigdyti patį kūrybos veiksmą. Sudaręs veikėjo savybių sąrašą, logiška, turėtumei sudaryti ir sąrašą veiksmų, per kuriuos tos savybės pasireiškia… Pats Cleary kartais naudoja tokį pratimą – kaip šoko terapiją tiems scenaristams, kurie pernelyg užsiėmę veiksmu ir visiškai užmetę veikėjo charakterį. Geriausia, kai kuriama organiškai – per veiksmą atskleidžiamas charakteris. Pagaliau pats veiksmas daugiausia ir pasako apie charakterį, todėl kartais pirmiausia parašai veiksmą, o tik tada analizuoji jį, bandai suprasti savo veikėją.

Kaip sakė Haroldas Pinteris: „Aš parašiau, kad į sceną įeina pagyvenusi ponia, o paskui šešis mėnesius bandžiau suprasti, ką ji čia veikia.“ Pabrėžkim: suprasti ne kas ji tokia, o ką ji veikia.

The truth of character actions. Sakoma, kad veiksmas pirmiausia ima vykti rašytojo vaizduotėje, o paskui persikelia į skaitytojo vaizduotę. Tačiau tarp šių dviejų dalykų yra popieriaus lapas (ar kompiuteris). Tai, kas išeina iš rašytojo galvos ir patenka ant popieriaus, turi būti suvokta paties rašytojo. Tik tada tai gali paveikti skaitytojo vaizduotę.

Nes štai kaip būna: kartais rašytojas ir skaitytojas, matydamas vaizduotėje tą patį veiksmą, supranta skirtingai. Tas personažo veiksmas, kuris rašytojui atrodė kilniaširdiškas, skaitytojui atrodo savanaudiškas. Kur problema? Ar rašytojas, tai sužinojęs, turi perrašyti tekstą, pakeisti veiksmą, kad veikėjas skaitytojui atrodytų kilniaširdiškas? Teisingiau būtų rašytojui įsižiūrėti į savo veikėją – jeigu veikėjas taip elgiasi (o „gyvi“ veikėjai dažnai ima elgtis taip, kaip jiems norisi), tai veikėjo elgesyje yra tiesa, tereikia ją suprasti ir pasitikėti. Personažo veiksmai nemeluoja. Gal rašytojas meluoja sau?

Čia galiu paminėti iš savo patirties, kad pajutau, kaip kūrinius kiekvienas supranta savaip, „pagal savo sugedimo laipsnį“. Mano romaną „Katė, kurios reikėjo“ irgi kai kas suprato labai skirtingai nuo mano intencijų ir nuo kitų skaitytojų supratimo. Tai ką daryti? Mano veikėjos veiksmai nepasikeitė. Kadangi ji, nesuprasdama savęs, šiek tiek kalba apie save (ir apie ją kalba, ją aiškina kiti personažai, nepatikimi pasakotojai), įtariu, kad kai kurie skaitytojai pasitikėjo tais žodžiais, o ne personažo veiksmais. Nes Virgos veiksmai viską apie ją pasako. Ji yra „gyva“, prie jos galima daug kartų grįžti ir vis kažką naujo suprasti. Aš pati buvau ir vis dar esu atvira savo personažo interpretacijoms, nes keičiuosi ir po dešimties metų galbūt visai ne taip suprasiu savo kūrinį.

Tą pačią knygą, jeigu ji gyva, galima ir norisi skaityti ne kartą gyvenime. Kaskart sugrįžti prie knygos pasikeitęs pats ir todėl vis atrandi kažką naujo. Savo supratimu, interpretacija, skaitytojas užbaigia kūrybos veiksmą, pridėdamas nuo savęs.

Veikėjo veiksmas yra jo pasirinkimai, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kai kurie scenarijaus rašymo guru aiškina, kad tikras herojus prieš darydamas svarbų žygdarbį visuomet turi suabejoti savimi (geras pavyzdys yra britų komedijoje „The Full Monty“ – man regis, ten su geru humoru išnaudojama šita klišė). Tačiau jei darome šį momentą privalomu visų filmų pagrindiniams herojams, tai juos nepelnytai suvienodiname. Nes suabejojimas yra veiksmas, kuris tinka ne bet kuriam charakteriui. Kodėl visi turi suabejoti? Tokius filmus, kurių scenarijai tarsi batai sukalti ant vieno kurpaliaus, vadiname schematiškais. (Yra ir tokia romanų rūšis. Jodi Picoult – specialistė.) Žiūrovas iš anksto nuspėja, kas bus kitame kadre ir kuo viskas baigsis…

Cleary dar kartą priminė, kas yra protagonistas – tai tas (arba tai – jeigu tai ne gyvas žmogus, o vaiduoklis, gyvūnas, vidinė ar išorinė jėga, stichija), kas daro pasirinkimus. Jis užbaigia svarbiausiu patarimu: Trust and listen to the characters as they emerge through your writing. Žinoma, svarbu yra ne tik įsivaizduoti jų veiksmus, bet ir nujausti, kas jie tokie kaip žmonės (čia jau iš salos Kas-esi). Bet apie tai – kitoje paskaitoje bus išsamiau.

Pasitikėk ir klausykis veikėjų, kai jie gimsta berašant. Rašyk, skaityk ir atpažink juos – jie tau pasakys, ką rašyti toliau, nes parodys, ką patys nori daryti.

(bus daugiau)

_______________________________

Susiję straipsniai:

Tekstų architektūra

Kabanti

Advertisements

Komentarai uždrausti.